Ginkime savo tikėjimą
„Šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasiruošę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 PETRO 3:15).
1, 2. Kodėl Jehovos Liudytojų nestebina priešiškumas, tačiau ko jie trokšta?
DAUGUMOJE šalių Jehovos Liudytojai apskritai laikomi sąžiningais bei dorais žmonėmis. Daugelio nuomone, jie geri kaimynai ir niekada nesukelia sunkumų. Deja, šie taikūs krikščionys tiek karo, tiek taikos metu kentė neteisėtą persekiojimą. Toks priešiškumas jų nestebina. Tiesą sakant, jie to tikisi. Jie žino, jog ištikimi krikščionys pirmajame m. e. amžiuje buvo „nekenčiami“, tad ir šiandien norintieji būti tikraisiais Kristaus pasekėjais turėtų tikėtis tokio elgesio (Mato 10:22). Be to, Biblijoje sakoma: „Visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“ (2 Timotiejui 3:12).
2 Jehovos Liudytojai neieško persekiojimo ir nesidžiaugia patiriamais sunkumais — piniginėmis baudomis, įkalinimais ar žiauriu elgesiu. Jie trokšta „tyliai ramiai gyventi“, kad galėtų be trukdymų skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (1 Timotiejui 2:1, 2). Jie vertina religijos laisvę, kuri daugelyje šalių leidžia jiems garbinti Dievą, ir labai stengiasi ‛gyventi taikoje su visais žmonėmis’, įskaitant vyriausybių vadovus (Romiečiams 12:18; 13:1-7). Tad kodėl jie yra „nekenčiami“?
3. Už ką Jehovos Liudytojai nepagrįstai nekenčiami?
3 Jehovos Liudytojai iš esmės yra nepagrįstai nekenčiami dėl to paties, už ką buvo persekiojami ir pirmieji krikščionys. Jehovos Liudytojai visų pirma gyvena pagal savo religinius įsitikinimus ir dėl to kai kas jų nemėgsta. Pavyzdžiui, jie uoliai skelbia gerąją naujieną apie Dievo Karalystę, tačiau žmonės dažnai neteisingai supranta jų uolumą ir laiko jų skelbimą „agresyviu prozelitizmu“. (Palygink Apaštalų darbų 4:19, 20.) Jie nesikiša į politiką ir tautų karus, todėl kartais klaidingai manoma, jog Liudytojai yra neištikimi valdžiai (Michėjo 4:3, 4).
4, 5. a) Kuo dažnai melagingai kaltinami Jehovos Liudytojai? b) Kas labiausiai kursto Jehovos tarnų persekiojimą?
4 Antra, Jehovos Liudytojai tampa klaidingų kaltinimų aukomis: apie jų įsitikinimus skleidžiamas melas ir prasimanymai. Dėl to kai kuriose šalyse jie neteisėtai puolami. Norėdami paklusti Biblijos nurodymui ‛susilaikyti nuo kraujo’, jie prašo bekraujo medicininio gydymo ir todėl klaidingai pravardžiuojami „vaikų žudikais“ ar „savižudžių sekta“ (Apaštalų darbai 15:29). Tačiau Jehovos Liudytojai didžiai vertina gyvybę ir nori kuo geresnės medicininės priežiūros tiek sau, tiek savo vaikams. Kaltinimas, esą daugybė Jehovos Liudytojų vaikų kasmet miršta dėl atsisakymo perpilti kraują, yra visiškai nepagrįstas. Dėl to, kad Biblijos tiesą tos pačios šeimos nariai priima nevienodai, Liudytojus kaltina ir šeimų ardymu. Tačiau pažįstantys Jehovos Liudytojus žino, jog jie labai brangina šeimos gyvenimą ir stengiasi laikytis Biblijos nurodymų: vyras ir žmona turi mylėti ir gerbti vienas kitą, o vaikai klausyti savo tėvų, ar šie būtų tikintys, ar ne (Efeziečiams 5:21—6:3).
5 Daugeliu atvejų paaiškėja, jog persekioti Jehovos tarnus labiausiai kursto religiniai priešininkai; norėdami nuslopinti Liudytojų veiklą, jie stengiasi spausti politines valdžias bei žiniasklaidą. Kaip mes, Jehovos Liudytojai, turime reaguoti į priešiškumą, sukeltą mūsų įsitikinimų ir veiklos arba melagingų kaltinimų?
„Jūsų supratingumas tebūna žinomas visiems“
6. Kodėl svarbu turėti nuosaikų požiūrį į asmenis, nepriklausančius krikščionių susirinkimui?
6 Visų pirma reikia turėti teisingą požiūrį — Jehovos požiūrį — į tuos, kurie nepritaria mūsų religiniams įsitikinimams. Antraip be reikalo susilauktume kitų priešiškumo ar priekaištų. „Jūsų supratingumas tebūna žinomas visiems“, — rašė apaštalas Paulius (Filipiečiams 4:5, NW). Taigi Biblija skatina mus turėti nuosaikų požiūrį į asmenis, nepriklausančius krikščionių susirinkimui.
7. Ką reiškia saugoti save ‛nesuterštus šiuo pasauliu’?
7 Kita vertus, Raštas aiškiai perspėja mus ‛sergėti save nesuterštus šiuo pasauliu’ (Jokūbo 1:27; 4:4). Žodis „pasaulis“ čia ir daugelyje kitų Biblijos vietų nurodo visą žmoniją, neskaitant tikrųjų krikščionių. Mes gyvename toje žmonių bendruomenėje; susiduriame su jais darbe, mokykloje bei kaimynystėje (Jono 17:11, 15; 1 Korintiečiams 5:9, 10). Tačiau išliekame nesusitepę pasauliu, jei vengiame jo pažiūrų, kalbos bei elgesio, priešingo teisingiems Dievo keliams. Be to, itin svarbu pripažinti, kaip pavojinga artimai bendrauti su pasauliu, ypač su tais, kurie visiškai negerbia Jehovos normų (Patarlių 13:20, Brb red.).
8. Kodėl patarimas nesusiteršti šiuo pasauliu neduoda mums jokios teisės niekinti kitų?
8 Vis dėlto patarimas išlikti nesusitepusiems šiuo pasauliu neduoda jokio pagrindo besąlygiškai nuvertinti tų, kurie nėra Jehovos Liudytojai (Patarlių 8:13). Prisimink pavyzdį iš ankstesnio straipsnio apie žydų religinius vadus. Jų sukurta religija nelaimėjo Jehovos palankumo ir nepagerino jų santykių su nežydais (Mato 21:43, 45). Būdami labai geros nuomonės apie save, šie fanatikai juos niekino. Mūsų požiūris kitoks ir mes nežiūrime su panieka į neliudytojus. Kaip ir apaštalas Paulius, norime, kad visi girdintys biblinę tiesos žinią įgytų Dievo palankumą (Apaštalų darbai 26:29; 1 Timotiejui 2:3, 4).
9. Kaip, turėdami nuosaikų, Raštu pagrįstą požiūrį, kalbėsime apie kitokių įsitikinimų žmones?
9 Nuosaikus, Raštu pagrįstas požiūris padės mums tinkamai kalbėti apie neliudytojus. Paulius nurodė Titui priminti Kretos salos krikščionims, kad jie „nieko [„nė vieno“, ŠvR] neapkalbinėtų, nesikivirčytų, būtų romūs, visiems žmonėms rodytų meilumą“ (Titui 3:2). Įsidėmėk, jog krikščionims nederėjo apkalbinėti „nė vieno“ — netgi tų Kretoje gyvenančių nekrikščionių, kurie buvo melagiai, besočiai ir tinginiai (Titui 1:12). Taigi Raštas neleidžia taikyti niekinamų posakių tiems, kurių įsitikinimai kitokie. Toks išdidus požiūris nepatrauks žmonių prie Jehovos garbinimo. Tačiau, elgdamiesi su jais pagal nuosaikius Jehovos Žodžio principus, Dievo ‛mokymą puošiame’ (Titui 2:10).
Kada tylėti ir kada kalbėti
10, 11. Kaip Jėzus parodė žinąs, kada buvo a) „metas tylėti“? b) „metas kalbėti“?
10 Yra „metas tylėti ir metas kalbėti“, — sakoma Ekleziasto 3:7. Taigi reikia nuspręsti, kada nekreipti dėmesio į prieštarautojus ir kada viešai ginti savo tikėjimą. Mes daug ko pasimokome iš Jėzaus: jis visada elgėsi išmintingai (1 Petro 2:21). Jis žinojo, kada „metas tylėti“. Kai vyriausieji kunigai ir seniūnai melagingai kaltino jį Piloto akivaizdoje, Jėzus „visai neatsiliepė“ (Mato 27:11-14). Jis stengėsi nepasakyti nieko, kas būtų sutrukdę jam vykdyti Dievo valią. Taigi jis nusprendė, jog geriausias liudijimas — jo darbai. Jėzus žinojo, kad netgi tiesa nepakeis tų išdidžių žmonių protų bei širdžių. Taip jis ignoravo jų kaltinimus sąmoningai tylėdamas (Izaijo 53:7).
11 Tačiau Jėzus žinojo ir „metą kalbėti“. Kartais atvirai ginčydamasis su savo kritikais, jis atmesdavo jų klaidingus kaltinimus. Pavyzdžiui, kai Rašto aiškintojai ir fariziejai bandė pažeminti jį minios akivaizdoje tvirtindami, esą jis išvarąs demonus Belzebulo galia, Jėzus nusprendė paneigti kaltinimą. Griežta logika ir veiksmingu palyginimu jis išsklaidė melą (Morkaus 3:20-30; dar žiūrėk Mato 15:1-11; 22:17-21; Jono 18:37). Panašiai, kai išduotą ir suimtą Jėzų atvedė į sinedrioną, vyriausiasis kunigas Kajafas gudriai pareikalavo: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?!“ Dabar irgi buvo „metas kalbėti“, nes tylėjimas būtų buvęs palaikytas išsigynimu, jog jis Kristus. Taigi Jėzus atsakė: „Taip, Aš Esu“ (Mato 26:63, 64; Morkaus 14:61, 62).
12. Kokios aplinkybės Ikonijuje paskatino Paulių ir Barnabą kalbėti drąsiai?
12 Pagalvok ir apie Paulių bei Barnabą. Apaštalų darbų 14:1, 2 rašoma: „Ikonijuje jie nuėjo į žydų sinagogą ir taip sėkmingai prabilo, jog įtikėjo didelė daugybė žydų ir graikų. Bet tikėjimą atmetusieji žydai kurstė ir pjudė pagonis prieš brolius.“ The New English Bible sakoma: „Bet neatsivertę žydai kurstė nežydus ir drumstė jų protą stoti prieš krikščionis.“ Negana to, kad patys atmetė žinią, prieštarautojai žydai griebėsi šmeižikiškos kampanijos mėgindami iš anksto nuteikti nežydus prieš krikščionis.a Kaip smarkiai jie nekentė krikščionybės! (Palygink Apaštalų darbų 10:28.) Taigi Paulius ir Barnabas jautė, jog yra „metas kalbėti“, kad naujų mokinių neprislėgtų vieši priekaištai. „Paulius ir Barnabas tenai pasiliko ilgesnį laiką ir drąsiai kalbėjo remdamiesi Viešpačiu [„Jehova“, NW]“, kuris parodė savo pritarimą suteikdamas jiems galios daryti stebuklus. Dėl to „vieni buvo už žydus, kiti už apaštalus“ (Apaštalų darbai 14:3, 4).
13. Kada, girdint priekaištus, paprastai yra „metas tylėti“?
13 Tad kaip turime atsiliepti į priekaištus? Nelygu aplinkybės. Kartais tenka pritaikyti principą „metas tylėti“. To reikia ypač tada, kai nusistatę priešininkai bando įtraukti mus į beprasmį ginčą. Neturime pamiršti, jog kai kurie žmonės tiesiog nenori žinoti tiesos (2 Tesalonikiečiams 2:9-12). Pastangos įtikinti išdidžiai nusistačiusiuosius netikėti — bevaisės. Be to, jei imtume ginčytis su kiekvienu neteisingu kaltintoju, atitrūktume nuo daug svarbesnės ir didesnį pasitenkinimą teikiančios veiklos — padėti nuoširdiems žmonėms, tikrai norintiems sužinoti Biblijos tiesą. Taigi susidūrus su priešininkais, pasiryžusiais skleisti apie mus melą, geriau klausyti patarimo: „Saugokitės jų!“ (Romiečiams 16:17, 18; Mato 7:6)
14. Kaip galime ginti savo tikėjimą kitų akivaizdoje?
14 Tai, žinoma, nereiškia, kad neturime ginti savo tikėjimo. Juk būna ir „metas kalbėti“. Mes pagrįstai susirūpinę nuoširdžiais žmonėmis, kurie girdi mums metamus neteisingus kaltinimus. Mes norime tiksliai paaiškinti savo nuoširdžius įsitikinimus kitiems ir džiaugiamės tokia galimybe. Petras rašė: „Šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasiruošę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai“ (1 Petro 3:15, 16a). Jei nuoširdžiai besidomintieji prašo įrodyti mums labai svarbias tikėjimo tiesas ir jei teiraujasi apie melagingus priešininkų iškeltus kaltinimus, mūsų pareiga ginti savo tikėjimą ir duoti aiškius atsakymus iš Biblijos. Daug ką pasako ir geras mūsų elgesys. Kai plačių pažiūrų žmonės mato, jog tikrai stengiamės laikytis teisingų Dievo normų, jie greitai supranta, kad mums metami kaltinimai klaidingi (1 Petro 2:12-15).
Kaip dėl šmeižikiškų straipsnių?
15. Pateik pavyzdį, kaip žiniasklaida platina iškraipytą informaciją apie Jehovos Liudytojus.
15 Kartais iškraipytą informaciją apie Jehovos Liudytojus platina žiniasklaida. Pavyzdžiui, 1997-ųjų rugpjūčio 1-ąją viename Rusijos laikraštyje pasirodė šmeižikiškas straipsnis, kuriame, be kita ko, buvo tvirtinama, jog Liudytojai įsako savo nariams ‛palikti žmonas, vyrus ir tėvus, jeigu šie nesupranta ar nepriima jų tikėjimo’. Tikrai pažįstantieji Jehovos Liudytojus žino, jog šis kaltinimas klaidingas. Biblijoje krikščionims nurodoma mylėti ir gerbti netikinčius šeimos narius ir Liudytojai stengiasi to laikytis (1 Korintiečiams 7:12-16; 1 Petro 3:1-4). Vis dėlto straipsnį išspausdino ir taip buvo suklaidinti daugelis skaitytojų. Kaip galime ginti savo tikėjimą, kai esame kaltinami?
16, 17 ir rėmelis 16-ame puslapyje. a) Kas buvo sakoma Sargybos bokšte apie atsaką į klaidingą žiniasklaidos informaciją? b) Kokiais atvejais Jehovos Liudytojai atsako į neigiamus žiniasklaidos pranešimus?
16 Čia irgi būna „metas tylėti ir metas kalbėti“. Viename Sargybos bokšte buvo pasakyta taip: „Ar nekreipti dėmesio į klaidingą žiniasklaidos informaciją, ar ginti tiesą tinkamomis priemonėmis, priklauso nuo aplinkybių, kritikos kurstytojo ir jo tikslo.“ Kartais galbūt geriausia nepaisyti neigiamų pranešimų ir taip neleisti melui plisti.
17 Kitais atvejais būna „metas kalbėti“. Patikimas žurnalistas ar reporteris galbūt gavo neteisingų žinių apie Jehovos Liudytojus ir tikriausiai mielai priimtų teisingą informaciją. (Žiūrėk rėmelį „Iškraipytų faktų atitaisymas“.) Jeigu neigiami žiniasklaidos pranešimai sukelia nepalankią nuomonę ir tai apsunkina mūsų skelbimo darbą, Sargybos bokšto bendrijos filialo atstovai imasi iniciatyvos ginti tiesą tam tikromis tinkamomis priemonėmis.b Pavyzdžiui, kvalifikuotiems vyresniesiems pavedama pateikti faktus, tarkim, per kokią nors TV programą; nieko nedarant galbūt būtų manoma, jog Jehovos Liudytojai neturi atsakymo. Atskiri Liudytojai tokiuose reikaluose išmintingai laikosi Sargybos bokšto bendrijos bei jos atstovų nurodymų (Žydams 13:17).
Teisiškai ginti gerąją naujieną
18. a) Kodėl mums nereikia žmonių vyriausybių leidimo skelbti? b) Kaip elgiamės, kai neturime leidimo skelbti?
18 Įgaliojimas skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę ateina iš dangaus. Jėzui, įpareigojusiam mus atlikti šį darbą, duota „visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mato 28:18-20; Filipiečiams 2:9-11). Taigi mums nereikia žmonių vyriausybių leidimo skelbti. Tačiau pripažįstame, jog turint religijos laisvę lengviau skleisti gerąją Karalystės naujieną. Tose šalyse, kur mūsų garbinimas nevaržomas, savo religiją giname teisinėmis priemonėmis. Kur religijos laisvės nėra, remdamiesi įstatymais stengiamės ją įgyti. Mes norime vykdyti ne socialinę reformą, o ‛ginti ir teisiškai įtvirtinti gerąją naujieną’c (Filipiečiams 1:7, NW).
19. a) Ko galime tikėtis ‛atiduodami, kas Dievo — Dievui’? b) Kam esame pasiryžę?
19 Kaip Jehovos Liudytojai, mes laikome Jehovą Visavaldžiu. Jo įstatymas aukščiausias. Mes sąžiningai paklūstame žmonių vyriausybėms ir ‛atiduodame, kas ciesoriaus, ciesoriui’. Bet mes niekam neleisime trukdyti mums atlikti daug svarbesnę pareigą — ‛atiduoti, kas Dievo — Dievui’ (Mato 22:21). Puikiai suprantame, jog dėl to būsime tautų „nekenčiami“, bet priimame tai kaip mokinystės išlaidas. Teisiniai faktai apie XX amžiaus Jehovos Liudytojus įrodo mūsų pasiryžimą ginti savo tikėjimą. Jehovos padedami, mes ir toliau ‛nesiliausime mokyti bei skelbti gerąją naujieną’ (Apaštalų darbai 5:42).
[Išnašos]
a Leidinyje Matthew Henry’s Commentary on the Whole Bible aiškinama, jog prieštarautojai žydai „laikė savo pareiga specialiai eiti pas tuos [nežydus], kuriuos pažinojo, ir pasakyti jiems, ką tik savo protu ar pikta valia galėjo išgalvoti, kad įskiepytų jiems ne tik niekingą, bet net blogą nuomonę apie krikščionybę“.
b Pasirodžius juodinančiam straipsniui Rusijos laikraštyje (paminėtame 15-oje pastraipoje), Jehovos Liudytojai kreipėsi į Rusijos Federacijos prezidentui pavaldžių Teismo rūmų ginčų dėl žiniasklaidos skyrių su prašymu peržiūrėti straipsnyje pateiktus melagingus kaltinimus. Neseniai laikraščio leidėjai už tą šmeižikišką straipsnį teismo sprendimu buvo nubausti. (Žiūrėk 1998 m. lapkričio 22 d. Atsibuskite!, 26—27 puslapiai, rusų k.)
c Žiūrėk straipsnį „Geroji naujiena ginama teismuose“, 19—22 puslapiai.
Ar tu prisimeni?
◻ Kodėl Jehovos Liudytojai yra „nekenčiami“?
◻ Kaip turime žiūrėti į tuos, kurie nepritaria mūsų religiniams įsitikinimams?
◻ Kokį nuosaikumą parodė Jėzus kalbėdamas su savo priešininkais?
◻ Kaip, girdėdami priekaištus, galime pritaikyti principą „metas tylėti ir metas kalbėti“?
[Rėmelis 16 puslapyje]
Iškraipytų faktų atitaisymas
„Jakuiboje (Bolivija) vietinė evangelikų grupė susitarė su viena TV stotimi parodyti filmą, matyt, sukurtą atskalūnų. Programa turėjo blogą poveikį, todėl vyresnieji nusprendė apsilankyti dviejose TV stotyse; jie pasiūlė parodyti visuomenei vaizdajuostes „Jehovos Liudytojai — organizacija, besivadinanti tuo vardu“ bei „Biblija — faktų ir pranašysčių knyga“ ir už rodymą apmokėti. Pamatęs Bendrijos vaizdajuostes, vienos radijo stoties savininkas pasipiktino atskalūnų programos iškraipymais ir pasisiūlė nemokamai keletą kartų pranešti apie Jehovos Liudytojų artėjantį srities kongresą. Dalyvių buvo labai daug ir daugelis nuoširdžių žmonių, apsilankius pas juos Liudytojams, kėlė tinkamus klausimus“ („1997 metų Jehovos Liudytojų metraštis“, puslapiai 61—62, rusų k.).
[Iliustracija 17 puslapyje]
Kartais Jėzus atvirai paneigdavo melagingus savo kritikų kaltinimus