Trečias perskyrimas
Žmogus sutvertas, kad gyventų
Dievas sutvėrė žmogų tam, kad jis gyventų. Biblija nurodo į tai aprašydama, kaip Dievas pasirūpino mūsų pirmaisiais tėvais Adomu ir Ieva. Jinai praneša mums, kad Dievas Jehova leido jiems gyventi puikiame sode, rojuje, srityje, kuri vadinosi „Edenu“. Šitame rojuje buvo visko, ko jiems reikėjo gyvenimui. Apie tai pirmoji Mozės knyga, pirmoji Biblijos knyga, sako: „Ir išaugino Viešpats Dievas (Jehova Dievas, NP) iš žemės visokį medį, malonų išvaizda ir gerą maistui, ir gyvybės medį vidury rojaus, ir medį pažinimo gero ir pikto (Pradžios 2:9).
Atkreipk dėmesį į tai, kad šitame puikiame rojuje nebuvo „mirties medžio“, bet buvo „gyvybės medis“. „Gyvybės medis“ buvo nesulaužoma nuolatinio gyvenimo garantija dėl tų, kurie būtų turėję teisę valgyti nuo jo. Pas Adomą ir Ievą nebuvo priežasties, kad jie turėtų liguistą baimę dėl mirties galimybės. Kol jie būtų pasilikę paklusnūs savo Sutvėrėjui ir nebūtų valgę nuo uždrausto medžio „medžio pažinimo gero ir pikto“, jų gyvenimas nebūtų baigęsis (Pradžios 2:16, 17).
Bet ar tai, ką kalba Biblija atžvilgiu žmogaus sutvėrimo amžinajam gyvenimui, atitinka tam, ką mes matome šiandieną? Ar neparodo faktai, kad žmonės praeities šimtmečiuose visada mirdavo? Taip, bet ar tu žinojai, kad tavo paties organizme yra įrodymų tam, kad tu galėtum gyventi daug ilgiau, negu tai yra paprastai šiandieną?
Atkreipk, pavyzdžiui, savo dėmesį į žmogaus galvos smegenis. Ar jie pritaikyti tik tokiam gyvenimui, atitinka tam, ką mes matome šiandieną. Įdomu, ką biochemikas Isaakas Asimovas, aiškindamas galvos smegenų talpumą pastebėjo, kad jų sukaupimo sistema „visiškai pajėgi susidoroti su visokiu mokslo ir įsiminimo krūviu, kurį žmogus galėtų paimti ant savęs, — taip, netgi vieną milijardą kartų daugiau už šitą.“
Ar protinga, kad žmogaus smegenys turi talpumą išsaugojimui tokio duomenų kiekio, kuris pralenkia vieną milijardą kartų tą kiekį, kurį jis galėtų patalpinti šiandieną, turint vidutiniško ilgumo gyvenimą? Ar šita neparodo, greičiau, kad žmogus buvo sutvertas dėl tokios trukmės gyvenimo, kuris reikalautų galvos smegenų su neribotu talpumu dėl atminties?
Tai, vienok, dar ne viskas.
TIK PAS ŽMOGŲ YRA ĮSIVAIZDAVIMAS APIE „AMŽINYBĘ“
Verta ypatingo dėmesio čia tai, kad Biblija duoda tik žmogui, o ne kokiam kitam sutvėrimui žemėje, viltį neribotam gyvenimui. Ji kalba netgi, kad tiktai pas žmogų yra įsivaizdavimas apie praeitį arba ateitį, „neaprėpiamą laiką“, apie amžinybę. Inspiruotas Biblijos knygos rašytojas, Saliamonas Mokytojas, rašo: „Aš regėjau šitą rūpestį, kurį Dievas davė žmonių sūnums, kad jie lavintus tame. Jis viską padarė puikiai savo laiku, ir įdėjo į jų širdį, kaip turi būti pasaulyje (ir įdėjo netgi neaprėpiamą laiką į jų širdis, NP) (Mokytojo 3:10, 11).
Jeigu tai, ką Biblija kalba apie žmogų yra teisinga, tai mes turėtume matyti atitinkančius įrodymus. Ar jie egzistuoja? Ar žmogus ryškiai skiriasi nuo gyvūnų? Ar susimąsto tik žmogus rimtai apie ateitį ir ar jis domisi ja, ir ar dirba tik jis, turėdamas ateitį omenyje? Ar atsiliepia žmogus kitaip į mirtį, negu gyvūnai, parodydamas, kad tik jis supranta, kokią reikšmę turėjo gyvenimas dėl jo praeityje ir kokią reikšmę jis galėtų turėti dėl jo ateityje?
Negalima nepripažinti, kad visa, kas gyva, laikosi už gyvenimo. Tie gyvūnai, kurie yra suėdami kitų gyvūnų, instinktyviai stengiasi išsigelbėti nuo savo plėšrūnų tuo, kad jie pabėga arba slepiasi. Daugelis gyvūnų kovoja prieš savo priešus, kurie yra daug stipresni negu jie, kad išgelbėtų savo jauniklius nuo mirties. Apie triušius yra žinoma, kad jie mušasi kojomis taip narsuoliškai, kad jie išversdavo iš kojų netgi enotus. Jungtinių Valstijų vakarinėje dalyje žmonės matė, kaip antilopė sėkmingai apgynė savo ožytį nuo vilko, be to, jos aštrios kanopos sužeidė jo užpakalinę dalį ir išmušė jo dantis. Kada jis panoro nusigręžęs bėgti, jinai šoko ant jo ir mirtinai sutrypė jį kojomis.
Tokia instinktyvi reakcija į mirties grėsmę lošia svarbią rolę gyvūnų gyvybės išsaugojime. Bet ar tai reiškia, kad gyvūnai apčiuopia ir supranta esmę praeities ir ateities, kaip žmogus?
Mes žinome, kad žmogus gali susimąstyti apie praeitį ir kurti planus ateičiai. Savo namų vienatvėje jis gali prisiminti savo vaikystės dienas — savo išdykavimus, nusivylimus, nesėkmes, savo pasisekimus ir džiaugsmus. Jis gali kurti planus ateičiai: pastatyti naują namą, ir taip toliau. Bet ar gali, pavyzdžiui, šuo mąstyti apie savo šunyčio amžių, apie vaikus, kurie tuo metu žaidė su juo, kaip jisai vėliau užaugo ir susiporavo? Savo knygoje Gyvūnai visiškai kitokie, Hanas Biauer praneša, ką parodė mums mokslinis tyrinėjimo darbas:
„Šuniui kiekvieną kartą bus reikalingas tam tikras jausminių organų sužadinimas, kad įgalintų atmintyje praeities vaizdus. Jį pasiima, gal būt, kada nors su savimi į nepažįstamą miestą, kuriame jis patiria vieną ar kitą dalyką. Po to kai jis sugrįš namo, įsigyti įspūdžiai bus užmiršti. Bet jeigu jisai iš naujo pateks į tą pačią vietą, tai jisai prisimins juos. Tai, iš tiesų, yra vienu iš ypatingumų ir pranašumų žmogaus, sulyginus su gyvūnais, kad žmogaus atminties turinys nėra sujungtas su kiekvienos dienos poreikiais, bet yra įdėtas į sąmonės tėkmę kaip vieninga visuma.“
Skirtingai nuo žmogaus, gyvūnai negali bet kokiu metu atkurti atmintyje praeities įvykius.
Bet ar negali gyvūnai kurti planus ateičiai? Ar nedaro maisto atsargas ir ar neslepia jas žiurkėnai, tam tikros skruzdėlės, voverės ir kiti gyvūnai? Ar tuo jie nesirūpina apie ateitį, kad neturėtų maisto trūkumo žiemai? Aukščiau minėtasis rašytojas paneigia tai ir pateikia sekančius faktus:
„Jie nežino, ką jie daro arba kodėl jie tai daro. Jie tiesiog elgiasi instinktyviai. Tai įrodyta tuo, kad netgi tie gyvūnai, kuriuos labai anksti atėmė nuo tėvų ir pasodino į narvelius, pradėjo „rinkti atsargas rudenį“. Tokie gyvūnai niekada nežinojo žiemos sąlygų ir būsimuosiuose mėnesiuose nebus atimtas maistas. Jie, vis dėlto, „renka“ tik dėl „rinkimo“ (kaupia vien tik dėl kaupimo“).
Reziumuodamas skirtumą tarp žmogaus ir gyvūnų, jis sako:
„Todėl gyvūnų pasaulis-išimtinai duotas momentas pačia tiesiogine žodžio prasme. Nes juos galima lengvai atitraukti nuo ko nors labai įdomaus bet kuomi, kas tuo momentu turi daugiau betarpiško patraukimo, be to, kad vėliau sugrįžtų prie pirmojo.“
Taigi, tik pas žmogų yra įsivaizdavimas „neaprėpiamos ateities“, t.y. sugebėjimas susimąstyti apie praeitį, laukti ateities ir planuoti ką nors dėl jos.
Kadangi gyvūnai gyvena tik dėl dabartinio laiko, tik dėl jų mirtis, kaip matyt, nėra tokia tragedija, kaip dėl žmogaus. Rodos, kad gyvūnai reaguoja į mirtį, kaip į ką tai natūralaus.
Nacionaliniame Serengeti parke žmonės stebėjo vieną kartą liūtę ir jos tris vaikus. Kol liūtės nebuvo, vaikai gulėjo paslėpti atžalynuose. Iš kitos teritorijos pasirodė du liūtai. Jie rado paslėptus vaikus ir užmušė visus tris. Jie vieną suėdė, kitą nusitempė, o trečią paliko. Ką padarė liūtė, kada jinai sugrįžo ir pamatė savo paliktą negyvą vaiką? Jinai neparodė jokio liūdesio arba kokių nors jausmų, o paprastai apuostė negyvą vaiką — ir po to prarijo jį.
Taip pat verta pastebėti, kad tie gyvūnai, kuriais maitinasi liūtai, neparodo baimės, jeigu jie mato liūtą nekuriame nuotolyje. Kai tik liūtas pagriebia savo auką, gyvulių kaimenė vėl ramiai ganosi. Tokie gyvūnai kai kada prisiartina iki keturiasdešimt metrų nuo matomo liūto.
ŽMOGUS ŽIŪRI Į MIRTĮ KAIP Į KĄ TAI NENATŪRALAUS
Kaip gi skiriasi žmogaus reakcija į mirtį! Dėl daugelio žmonių žmonos, vyro arba kūdikio mirtis yra labiausiai sukrečiančiu įvykiu jų gyvenime. Po mylimo žmogaus mirties likusysis dar ilgai pasilieka giliai sukrėstu.
Netgi tiems žmonėms, kurie pareiškia, kad „mirtis yra kuo tai natūraliu dėl žmogaus“ yra sunku susitaikyti su mintimi, kad jų pačių mirtis padarys galą viskam. Žurnale The Journal of Legal Medicine buvo sakoma: „Psichiatrai bendrai sutiko su tuomi, kad žmogus nesąmoningai neigia mirtį, netgi, jeigu jinai rodosi neišvengiama.“ Jaunas, pripažintas ateistas pasakė, pavyzdžiui, prieš įvykdant jam mirties bausmę, kad, iš racionalaus požiūrio taško, jo mirtis nebūtų „nieko daugiau, kaip galutiniu nutrūkimu trumpo, bet labai intensyvaus gyvenimo“. Bet jis pastebėjo, kad jam buvo sunku, net neįmanoma, „pripažinti, kad viskas pavirs į nieką.“
Žmogus taip stipriai nori dalyvauti būsimoje veikloje, kad kai kurie žmonės sutvarkė savo reikalus tokiu būdu, kad jų lavonas vėliau būtų užšaldytas. Pirmutinė kaina šito gali pasiekti 8.500 dolerių, o kiekvienais metais tolimesnė kaina po 1000 dolerių, kad palaikytų kūną užšalusį. Lavonai buvo užšaldyti, todėl, kad žmonės tikisi, jog mokslininkai, galų gale, galės juos vėl atstatyti gyvenimui. Dabartiniu metu mokslininkai, aišku, toli gražu, negali padaryti ką nors panašaus. Bet jau vien tik mintis, kad tai galėtų tapti įmanomu dalyku, buvo pakankama, kad priverstų kai kuriuos žmones išsaugoti savo lavoną, nežiūrint į aukštą kainą.
Kadangi žmonėms sunku susitaikyti su mintimi, mirtis padaro viskam galą, jie visur stengiasi įamžinti atminimą apie mirusiuosius ir laidoti juos iškilmingu būdu. Knygoje Funeral Customs The World Over (Laidotuvių papročiai), sakoma:
„Nėra tautos, kokia primityvia arba kokia civilizuota jinai bebūtų, kuri jeigu suteiktų tai jai pačiai ir duoti jai galimybę tam, nelaidotų savo mirusiuosius iškilmingu būdu. Šitas universalus faktas, kad žmonės laidoja mirusiuosius iškilmingu būdu, duoda dingstį padaryti išvadą, kad tai išplaukia iš žmogaus prigimties. Tai yra „natūralus“, normalus ir protingas paprotys. Jis patenkina visuotinai paplitusį vidujinį traukimą. Saugoti ir laikyti jį, rodosi kuo tai „teisingu“, o nelaikytis jo, ypatingai dėl tų, kurie glaudžiai surišti šeimos ryšiais, jausmais, sugyvenimu, bendrais pergyvenimais arba kitais ryšiais, rodosi kuo tai „neteisingu“, nenatūraliu apsileidimu, kuo tai, dėl ko reikia atsiprašyti arba gėdytis.“
Kokią išvadą daro šita knyga dėl visuotinio laidotuvių papročio? Mes skaitome:
„Šita tiek teisinga, kad prie įvairių žodžių „žmogus“ apibrėžimų galima būtų pridėti dar vieną: Jis yra tokia būtybė, kuri laidoja savo mirusiuosius iškilmingu būdu“.
Bet nežiūrint į visa tai, mirusieji galų gale visiškai užmirštami, kada atsitraukia viena karta, o išauga kita. Netgi apie tuos žmones, kurie buvo žymūs istorijoje prieš daugelį šimtmečių, atminimas palaipsniškai išnyksta, ir išnyko. Jų įtaka kitiems žmonėms praėjo. Galingi senovės amžių valdovai, kaip pavyzdžiui, Nebuchodonosoras, Aleksandras Didysis ir Julijus Cezaris, nebedaro įtakos daugiau į mūsų gyvenimą, nežiūrint į tai, kad darė įtaką savo laiku į milijonų žmonių gyvenimą. Šitas rūstus faktas, kad mirusieji, laikui bėgant, užmirštami, yra pripažintas įžvalgaus Biblijos knygos rašytojo Saliamono Mokytojo: „Nėra atminimo apie tai, kas buvo, tai yra apie tai, kas bus, nepaliks atmintyje pas tuos, kurie ateis po to.“ (Mokytojo 1:11). Tas faktas, kad žmogus daro visokiausias pastangas, kad pasiliktų atmintyje, nežiūrint į tai, kad jis žino, jog, galų gale, jį užmirš, parodo, pagal savo esmę, nori gyventi, nors ir atmintyje.
ŽMOGAUS MIRTIS RODOSI BEPRASME
Ar neparodo žmogaus reakcija į mirtį, jo stebėtinas sugebėjimas prisiminti, ir mokytis, ir amžinybę suvokti aiškiai, kad jis buvo sutvertas tam, kad gyventų? Tik tada, jeigu mes prisiminsime Biblijos paaiškinimą, kad žmogaus mirtis nebuvo niekada pirmutiniu Dievo ketinimu, mes galime suprasti tai, ką, kitu atveju, būtų labai sunku pasiekti. Paimk, pavyzdžiui, tam tikrų augalų ir gyvūnų gyvenimo trukmę, kuri daug kartų viršija žmogaus gyvenimą.
Medis gali gyventi šimtus metų: kai kurie, kaip pavyzdžiui, sekvoja ir dygliuotoji pušis, gyvena tūkstančius metų. Neretai didysis vėžlys pralenkia 150 metų. Kodėl šita taip? Kodėl medžiai be proto ir neišmintingi vėžliai pergyvena žmogų su protiniais sugebėjimais?
Apart to, ar žmogaus mirtis nėra beprasmišku nuostoliu? Žmogaus žinojimo ir patyrimo dalis, gal būt, ir perduodam kitiems, bet, vis dėl to: didelė dalis prarandama dėl palikuonių. Sakykime, kas nors buvo žymiu mokslininku, puikiu architektu arba patyrusiu muzikantu, menininku arba skulptoriumi. Jis, galimas dalykas, mokė taip pat kitus. Bet, jam mirštant, niekas nebegali pasinaudoti jo talentais ir jo patyrimu. Jis, galbūt tobulino netgi ką nors naujo išradęs anksčiau daug problemų. Tiems, kurie būtų galėję turėti naudą iš jo žinojimo ir patyrimo, dabar reikia mokytis metodu bandymų ir klaidų, o paskui mirtis, galbūt, nutraukia ir jų nuosavą darbą. Jeigu žinojimo sritis tokia plati, tai kodėl gi žmogui tenka kankintis su painia aplinkybe, kad jis praranda patyrusius žmones, todėl kad jie tampa mirties aukomis?
Apart to, negalima suderinti požiūrio, kad žmogus buvo sutvertas tam, kad jis gyventų šiek tiek metų ant žemės ir paskui mirtų, su tikėjimu į mylintį Sutvėrėją. Kodėl? Todėl, kad tai reikštų, jog Sutvėrėjas suteikia daugiau reikšmės tam tikriems augalams ir gyvūnams, neturintiems protinių sugebėjimų, negu žmogui, kuris gali išreikšti meilę ir dėkingumą. Šita taip pat reikštų, kad Jis neužjaučia žmonių, kurie daugiau, negu visos kitos žemiškos gyvybės formos, kenčia nuo mirties.
Tiesą sakant, jeigu viskas baigtųsi su tuo gyvenimu ir Dievas būtų numatęs, kad tai būtų taip, tai kaip mes galėtume iš tikrųjų Jį mylėti? Taip, kaip mes galėtume turėti patraukimą prie ko nors, kas padarytų mums neįmanomu dalyku pilnumoje naudotis savo sugebėjimais? Ar tai nebūtų beširdiška iš Jo pusės, jeigu žmogus gautų sugebėjimą be galo semti žinojimą, o paskui būtų atimta nuo jo galimybė panaudoti jį?
Bet, jeigu žmogus buvo sutvertas tam, kad gyventų, tai tada jam reikia duoti atsakymą į klausimą: Kodėl miršta žmogus? Ir jam reikalingas patenkinantis atsakymas, kuris padės suprasti jam priežastį, kodėl Dievas prileido, kad mirtis per tūkstančius metų reikalautų žmogiškų aukų. Lengvai įmanoma, kad tai pašalins rimtą kliūtį, užtvėrusią tam ar kitam kelią prie to, kad turėtų gerus santykius su Sutvėrėju ir atrastų tikrą prasmę ir pasigėrėjimą bei malonumą savo dabartiniame gyvenime.
Bet kokiu būdu mes galime pasiekti įsitikinimų bei užtikrinimų dėl mirties priežasties?