Trisdešimtas skyrius

„Paguoskite mano tautą“

Izaijo 40:1-31

 1. Kaip Jehova guodžia mus?

JEHOVA, „paguodos Dievas“, per savo rašytinį Žodį duoda viltingų pažadų (Romiečiams 15:4, 5). Kai mirtis pasiglemžia mums artimą žmogų, ar nepaguodžia žinia, kad jis prisikels Dievo naujajame pasaulyje? (Jono 5:28, 29) O kaip mes vertiname Jehovos pažadą greit sunaikinti blogį ir paversti žemę rojumi? Ar mūsų neguodžia perspektyva savo amžiuje sulaukti to meto ir niekada nemirti? (Psalmyno 37:9-11, 29; Apreiškimo 21:3-5)

 2. Kodėl galima pasikliauti Dievo pažadais?

² Ar verta pasikliauti Dievo pažadais? Be abejo! Tų pažadų Davėjas absoliučiai patikimas. Jis ir gali, ir nori tesėti žodį (Izaijo 55:10, 11). Apsvarstykime vieną pavyzdį iš Izaijo knygos 40 skyriaus: Jehova per pranašą Izaiją sako atkursiąs Jeruzalėje teisingąjį garbinimą. Patyrinėję, kaip išsipildė ši pranašystė, mes dar tvirčiau tikėsime Jehovą — pažadų Tesėtoją.

Guodžiantis pažadas

3, 4. a) Kokius paguodos žodžius Izaijas iš anksto rašo Dievo tautai? b) Kodėl Judo ir Jeruzalės gyventojai bus ištremti į Babiloną ir kaip ilgai tęsis jų lažas?

³ VIII amžiuje p. m. e. pranašas Izaijas rašo paguodos žodžius, kurių Jehovos tautai prireiks ateityje. Pasakęs karaliui Ezekijui, kad artinasi Jeruzalės nuniokojimas ir kad žydų tauta bus ištremta į Babiloną, Izaijas tuojau perduoda Jehovos pažadą grąžinti savo tarnams gerovę: „Paguoskite mano tautą, — sako jūsų Dievas, — paguoskite ją! Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaũkite jai, kad jos lažas baigėsi, kad jos kaltė išpirkta, nes ji dvigubai atsiėmė iš Viešpaties rankų už visas savo nuodėmes“ (Izaijo 40:1, 2).

⁴ „Paguoskite“ — pirmasis Izaijo 40 skyriaus žodis gerai nusako šviesos ir vilties žinią, būdingą Izaijo knygai. Už atskalūnybę Judo ir Jeruzalės gyventojai 607 m. p. m. e. atsidurs Babilono tremtyje. Tačiau žydų belaisviai netarnaus babiloniečiams amžinai. Jų lažas tęsis tik tol, kol bus „išpirkta“ kaltė. Kaip ilgai? Anot pranašo Jeremijo, 70 metų (Jeremijo 25:11, 12). Paskui Jehova parves atgailaujantį likutį iš Babilono į Jeruzalę. Kokia paguoda tremtiniams: 70-aisiais nuniokoto Judo metais jie supranta, kad žadėtas išlaisvinimas čia pat! (Danieliaus 9:1, 2)

5, 6. a) Kodėl ilgas kelias iš Babilono į Jeruzalę nesukliudys išsipildyti Dievo pažadui? b) Kokį įspūdį žydų grįžimas į tėvynę padarys kitiems žmonėms?

⁵ Žydams, grįžtantiems iš Babilono į Jeruzalę, reikia įveikti 800, o gal net 1600 kilometrų, — nelygu pasirinktas maršrutas. Ar ilgas kelias nesukliudys išsipildyti Dievo pažadui? Anaiptol! Izaijas rašo: „Pasigirsta balsas: ‛Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos apylinkės — slėniais. Tada Viešpaties šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys, nes pats Viešpats tai pažadėjo savo lūpomis!’“ (Izaijo 40:3-5)

⁶ Rytų valdovai, prieš leisdamiesi į kelionę, dažnai siųsdavo žmones paruošti kelio — nuritinti didelių akmenų, statyti pylimų ir nukasti kalvų. O kai žydai grįš į tėvynę, priešaky tartum pats Dievas eis, šalindamas kliūtis. Jehova tesės pažadą: parves savo vardo tautą į tėvynę ir taip parodys žemės gyventojams savo šlovę. Niekas neužginčys, kad Jehova yra pažadų Tesėtojas.

7, 8. a) Kaip Izaijo 40:3 žodžiai pildėsi I m. e. amžiuje? b) Kaip Izaijo pranašystė didesniu mastu išsipildė 1919 metais?

⁷ Pranašystė pildėsi ne vien VI amžiuje p. m. e., bet ir I m. e. amžiuje. Jonas Krikštytojas buvo „tyruose šaukiančiojo balsas“, kaip išpranašauta Izaijo 40:3 (Luko 3:1-6). Dievo dvasios įkvėptas Jonas pritaikė Izaijo žodžius sau (Jono 1:19-23). Nuo 29 m. e. m. Jonas ruošė kelią Jėzui Kristui.a Jonas iš anksto skatino žmones ieškoti žadėtojo Mesijo, klausyti jo balso, sekti jo pėdomis (Luko 1:13-17, 76). Jehova per Jėzų suteiks atgailaujantiems žmonėms laisvę. Dievo Karalystėje jie išsivaduos net iš nuodėmės ir mirties vergijos (Jono 1:29; 8:32). Izaijo žodžiai didesniu mastu išsipildė 1919 metais, kai dvasinio Izraelio likutis išsilaisvino iš didžiosios Babelės ir atkūrė teisingąjį garbinimą.

⁸ O ką pasakytume apie žydus, ištremtus į Babiloną, kurie laukia pranašystės išsipildant pirmąjį kartą? Ar jie gali pasitikėti Jehovos pažadu sugrąžinti juos į mieląją tėvynę? Žinoma! Vaizdingais žodžiais ir palyginimais iš kasdieninio gyvenimo Izaijas pateikia svarių įrodymų, kad Jehova tesės pažadą.

Dievo žodis tveria amžinai

9, 10. Kaip Izaijas sugretina trumpalaikį žmogaus gyvenimą su amžinu Dievo „žodžiu“?

⁹ Pirmiausia, žodis To, kuris žada parvesti žydus į tėvynę, tveria amžinai. Izaijas rašo: „Pasigirsta balsas: ‛Skelbk!’ Atsakau: ‛O ką man skelbti?’ — ‛Visa žmonija — kaip žolė, jos gražumas — kaip laukų gėlės. Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, kai tik Viešpats pasiunčia joms vėją. Tikrai žmonės — tik žolė. Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo žodis tveria amžinai“ (Izaijo 40:6-8).

¹⁰ Izraelitai gerai žino, kad žolė ne amžinai želia. Sausuoju metų laiku ji išdžiūsta ir paruduoja nuo kaitrių saulės spindulių. Žmogaus gyvenimas tam tikru požiūriu yra kaip žolė — toks laikinas (Psalmyno 103:15, 16; Jokūbo 1:10, 11). Izaijas sugretina trumpalaikį žmogaus gyvenimą su amžinu Dievo „žodžiu“, arba paskelbtu tikslu. Taip, „Dievo žodis“ tveria amžinai. Dievo pasakyti žodžiai nenueis niekais, bet būtinai išsipildys (Jozuės 23:14).

11. Kodėl galime pasitikėti, kad Jehova įgyvendins savo pažadus, surašytus Žodyje?

¹¹ Dabar Jehovos tikslas yra aprašytas Biblijoje. Šimtmečiais Bibliją puolė aršūs priešai. O bebaimiai vertėjai ir kiti žmonės saugojo ją, rizikuodami savo gyvybe. Tačiau Biblija išliko ne vien jų pastangomis. Visa šlovė už tai priklauso Jehovai, „gyvajam ir per amžius pasiliekančiajam Dievui“, savo Žodžio Saugotojui (1 Petro 1:23-25, J. Skvirecko vertimas, 1936). Pamąstykime: argi Jehova, išlaikęs savo rašytinį Žodį, neįgyvendins ten surašytų pažadų?

Galingas Dievas — švelnus „avių“ Ganytojas

12, 13. a) Kodėl galima pasitikėti atkūrimo pažadu? b) Kokia gera naujiena skelbiama žydų tremtiniams ir kodėl galima ja tikėti?

¹² Izaijas nurodo dar vieną priežastį pasitikėti atkūrimo pažadu: jį davė Visagalis Dievas, švelnus savo tautos Prižiūrėtojas. Izaijas kalba: „Užlipk ant aukšto kalno, moterie, nešanti gerą naujieną Sionui. Galingai pakelk savo balsą, moterie, nešanti gerą naujieną Jeruzalei.“ „Skelbk, nebijok! Sakyk Judo miestams: ‛Štai jūsų Dievas!’ Štai Viešpats Dievas ateina su galybe, o jo ranka — valdinga. Atlygį jis turi su savimi, o algą moka į priekį. Kaip piemuo ganys jis savo kaimenę, savo rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės ir švelniai vedžios vedekles“ (Izaijo 40:9-11; NW).

¹³ Biblijos laikais įprasta, kad moterys švenčia pergales, garsiai pasakodamos arba giedodamos gerą naujieną apie laimėtas kovas ar pasibaigusią priespaudą (1 Samuelio 18:6, 7; Psalmyno 68:12 [68:11, Brb]). Dabar Izaijas pranašiškai sako, jog žydų tremtiniams yra gera naujiena — tokia naujiena, kad ją galima be baimės garsiai skelbti nuo kalnų viršūnių: Jehova parves savo tautos žmones į mieląją Jeruzalę! Tegul jie neabejoja, nes Jehova ateis „su galybe“. Niekas nesutrukdys jam ištesėti pažado.

14. a) Su kuo Izaijas palygina Jehovą — švelnų savo tautos Vadovą? b) Koks pavyzdys rodo, kaip švelniai piemenys globoja avis? (Žiūrėk rėmelį, p. 405.)

¹⁴ Dievas galingas, kartu ir švelnus. Izaijas šiltai aprašo, kaip Jehova ves savo tautą į tėvynę. Jehova yra lyg meilingas piemuo, kuris surenka ir nešioja ėriukus prie „krūtinės“. Žodžiu „krūtinė“ čia nurodomas apsiausto añtis. Kartais piemenys ima ant rankų mažus ėriukus, nesuspėjančius paskui kaimenę, ir, pridengę apsiaustu, nešioja juos (2 Samuelio 12:3, NW). Tokia jaudinanti piemens gyvenimo scena primena Jehovos tautos tremtiniams, kad Jis meilingai rūpinasi savo žmonėmis. Stiprus, bet švelnus Dievas tikrai padarys, ką jiems žadėjo!

15. a) Kada Jehova atėjo „su galybe“ ir kas yra ‛jo valdinga ranka’? b) Kokią gerą naujieną reikia drąsiai skelbti?

¹⁵ Izaijo pranašiški žodžiai reikšmingi ir mūsų laikais. 1914 metais Jehova atėjo „su galybe“ ir įkūrė danguje Karalystę. ‛Jo valdinga ranka’ yra Jėzus Kristus, jo Sūnus, pasodintas į dangiškąjį sostą. 1919 metais Jehova žemėje išlaisvino savo pateptuosius tarnus iš didžiosios Babelės vergijos ir pasirūpino, kad žmonės galėtų teisingai garbinti gyvąjį ir tikrąjį Dievą. Šią gerą naujieną reikia garsiai, lyg nuo kalnų viršūnių, skelbti be baimės, — idant plačiai nuskambėtų. Tad pakelkime balsus ir drąsiai kalbėkime, kad Jehova Dievas atkūrė žemėje tyrą garbinimą!

16. Kaip dabar Jehova veda savo tautą ir kokį sektiną pavyzdį rodo?

¹⁶ Izaijo 40:10, 11 žodžiai pamoko mus svarbių dalykų. Miela matyti, kaip švelniai Jehova veda savo tautą! Piemuo žino kiekvienos avies (netgi mažo ėriuko, nespėjančio eiti su kaimene) poreikius, — Jehova irgi supranta kiekvieno savo ištikimo tarno trūkumus. Jehova, švelnus Ganytojas, rodo pavyzdį krikščionių ganytojams. Vyresnieji privalo sekti Jehova: švelniai ir rūpestingai elgtis su kaimene. Jiems nevalia pamiršti, kaip Jehova brangina kiekvieną asmenį, priklausantį kaimenei, „kurią jis įsigijo savojo Sūnaus krauju“ (Apaštalų darbų 20:28, Jr).

Visagalis, visažinis

17, 18. a) Kodėl žydų tremtiniai gali pasitikėti atkūrimo pažadu? b) Kokių įspūdingų klausimų iškelia Izaijas?

¹⁷ Žydų tremtiniai gali pasitikėti atkūrimo pažadu, nes Dievas yra visagalis ir visažinis. Izaijas sako: „Kas savo kaušu paseikėjo marių vandenis, kas sprindžiu pamatavo dangaus skliautą? Kas saiku atseikėjo žemės dulkes, kas svarstyklėmis pasvėrė kalnus ir svertuvu — kalvas? Kas gali pasakyti Viešpačiui, ką jam daryti, pamokyti jį ar duoti patarimą? Su kuo jis tariasi, kad žinotų, ką daryti? Kas išmokė jį teisingumo tako ir parodė jam išminties kelią?“ (Izaijo 40:12-14)

¹⁸ Žydų tremtiniams reikia apmąstyti šiuos įspūdingus klausimus. Ar žmogus įstengia sulaikyti galingų jūrų potvynį? Žinoma, ne! O Jehovos požiūriu, sausumą dengiančios jūros tėra kaip vandens lašelis delne.b Ar menkas žmogus gali išmatuoti neaprėpiamas žvaigždėto dangaus platybes ar pasverti žemės kalnus bei kalvas? Ne. O Jehova matuoja dangų taip lengvai, lyg sprindžiu — atstumu tarp nykščio ir mažojo piršto, išskėstų į šalis. Dievas gali pasverti kalnus ir kalvas tartum svarstyklėmis. Ar pats išmintingiausias žmogus patartų Dievui, ką daryti dabar ir ko imtis ateityje? Aišku, kad ne!

19, 20. Kokiais vaizdingais palyginimais Izaijas pabrėžia Jehovos didybę?

¹⁹ Ar galingosios pasaulio tautos sukliudytų Dievui įgyvendinti savo pažadą? Atsakydamas Izaijas šitaip apibūdina tautas: „Štai taũtos jam — lyg lašas kibire, lyg dulkės ant svarstyklių. Tolimosios sãlos sveria ne daugiau kaip krislai. Libano medžių neužtektų aukurui pakurti, nė jo gyvulių — deginamosioms aukoms. Visos tautos jo Artume — niekų niekas; jas Dievas laiko visiškai nieku!“ (Izaijo 40:15-17)

²⁰ Ištisos tautos Jehovai tėra kaip lašas, kaptelėjęs iš kibiro. Jos — lyg dulkės ant svarstyklių, nedarančios jokio poveikio.c Įsivaizduokime, jog kas nors, pastatęs milžinišką aukurą, sudegina ant jo visus Libano kalnų medžius ir atnašauja visus gyvulius, klajojančius tuose kalnuose. Netgi tokia auka nebūtų verta Jehovos. Izaijas, jau gana vaizdžiai pakalbėjęs, dar raiškiau pasako: visos tautos Jehovos akyse yra „niekų niekas“.

21, 22. a) Kaip Izaijas pabrėžia, kad Jehova su niekuo nelygintinas? b) Kokia išvada prašosi, įsigilinus į vaizdingus Izaijo žodžius? c) Kokią mokslinę tiesą užrašo Izaijas? (Žiūrėk rėmelį, p. 412.)

²¹ Izaijas aiškina, kaip beprasmiška daryti auksinius, sidabrinius, medinius stabus, — Jehova juk su niekuo nelygintinas! Kaip kvaila manyti, jog stabas tinkamai pavaizduos Tą, kuris „yra atsisėdęs viršum žemės skrities“ (Skv) ir valdo visus jos gyventojus! (Perskaityk Izaijo 40:18-24.)

²² Įsigilinus į visus tuos vaizdingus pasakymus, prašosi vienokia išvada: niekas nesutrukdys visagaliam, visažiniam, neprilygstamam Jehovai tesėti pažado. Kaip Izaijo žodžiai turėjo paguosti ir sustiprinti žydus, gyvenančius Babilono tremtyje ir trokštančius grįžti į tėvynę! Todėl neabejokime, jog ir dabar Jehova padarys, ką žadėjo.

„Kas jas sukūrė?“

23. Kuo dar gali pasidrąsinti žydų tremtiniai ir kokią savo ypatybę pabrėžia Jehova?

²³ Žydų tremtiniai dar gali pasidrąsinti, kad išgelbėjimą žada visatos Kūrėjas ir visos dinaminės energijos Šaltinis. Norėdamas pabrėžti savo stulbinančią galią, Jehova atkreipia dėmesį, ką byloja kūrinija: „‛Su kuo palyginsite mane? Su kuo sulyginsite mane?’ — sako Šventasis. Pakelkite akis ir pasižiūrėkite į aukštybes! Kas jas sukūrė? Tas, kuris atveda jų pulkus, suskaičiuoja ir šaukia kiekvieną jų vardu. Dėl jo didžios galybės [„dinaminės energijos“, NW] ir beribės jėgos nė viena nedrįsta neateiti!“ (Izaijo 40:25, 26)

24. Kaip Jehova paaiškina esąs neprilygstamas?

²⁴ Izraelio Šventasis kalba pats apie save. Jehova ragina pažvelgti į dangaus žvaigždes ir suvokti, kad nėra Jam lygių. Kaip karvedys rikiuoja karius, taip Jehova komanduoja žvaigždėms. Jeigu sukviestų jas apžiūrai, ‛nė viena nedrįstų neateiti’. Nors žvaigždžių yra didelė daugybė, Dievas kiekvieną jų šaukia vardu — gal asmeniniu vardu, o gal žymimuoju pavadinimu. Lyg klusnūs kariai, jos laikosi savo vietoje ir veikia pagal nustatytą tvarką, nes jų Vadas turi apsčiai „dinaminės energijos“ ir „beribės jėgos“. Taigi žydų tremtiniams nėra ko būgštauti. Kūrėjas, vadovaujantis žvaigždėms, palaikys ir savo tarnus.

25. Kaip turėtume atsiliepti į Dievo raginimą, užrašytą Izaijo 40:26, ir kaip tai mus paveiktų?

²⁵ Kas atsispirtų Dievo raginamas, kaip užrašyta Izaijo 40:26: „Pakelkite akis ir pasižiūrėkite“? Šiuolaikiniai astronomų atradimai padeda suvokti žvaigždėto dangaus didybę geriau negu Izaijo laikais. Astronomai, tiriantys dangų galingais teleskopais, apskaičiavo, kad regimojoje visatoje yra net 125 milijardai galaktikų. Paimkime bent vieną — Paukščių Tako galaktiką. Apytikriais duomenimis, čia yra daugiau kaip 100 milijardų žvaigždžių! Tokios žinios turėtų įtvirtinti mūsų širdyje pagarbą Kūrėjui ir visišką pasitikėjimą jo pažadu.

26, 27. Kaip apibūdinama Babilono tremtinių mąstysena ir ką jiems derėtų žinoti?

²⁶ Žydai, prabuvę nelaisvėje daugelį metų, jausis prislėgti, todėl Jehova įkvepia Izaiją iš anksto užrašyti paguodos žodžius: „Jokūbai, kaipgi tu gali sakyti, Izraeli, kaipgi tu drįsti skųstis: ‛Mano kelias paslėptas nuo Viešpaties, mano Dievas į mano teises nekreipia dėmesio?’ Nagi, ar nežinai, ar nesi girdėjęs? Viešpats — amžinasis Dievas, visų žemės šalių kūrėjas. Jis nepailsta, nepavargsta; jo išmintis neištiriama“ (Izaijo 40:27, 28).

²⁷ Raštininku pasitelkęs Izaiją, Jehova nupasakoja, kaip mąsto žydai, ištremti į Babiloną — už šimtų kilometrų nuo tėvynės. Kai kuriems rodosi, kad Dievas nemato ir nežino jų „kelio“ — sunkaus jų gyvenimo. Esą, Jehova abejingas jų patiriamai neteisybei. Dabar jiems primenama, ką turėtų žinoti, — jeigu ne iš savo patirties, tai bent iš istorijos. Jehova gali ir nori išgelbėti savo tautą. Jis amžinas Dievas, visos žemės Kūrėjas, toks pat galingas kaip kadaise, dirbdamas kūrimo darbus. Jis lengvai įveiktų didį Babiloną. Dievas nepavargsta ir neapvilia savo tautos. O jie tegul nesitiki visiškai suvoksią, ką Jehova daro, nes jo išmintis ir įžvalga neištiriama.

28, 29. a) Kaip Jehova primena savo tautai, kad ateis į pagalbą silpniesiems? b) Koks palyginimas rodo, kad Jehova stiprina savo tarnus?

²⁸ Jehova per Izaiją drąsina nusiminusius tremtinius: „Nuvargusiam jis duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį. Net jaunuoliai pailsta ir pavargsta, vaikinai klupte klumpa, bet tie, kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils tarsi erelių sparnais, ir nepavargs bėgdami, nepails eidami“ (Izaijo 40:29-31).

²⁹ Kalbėdamas, kad nuvargusiajam reikia duoti jėgų, Jehova galbūt turi omenyje sunkią tremtinių kelionę namo. Jehova primena mielai ateinąs į pagalbą silpniesiems, kurie ieško tokios paramos. Net energingi „jaunuoliai“ ir „vaikinai“ pailsę, išsekę klumpa. Bet Jehova žada visiems, kurie juo pasikliauja, suteikti neišsemiamų jėgų, kad eidami ir bėgdami nepavargtų. Galingajam ereliui nesunku sklandyti valandų valandas, — šis palyginimas rodo, kaip Jehova stiprina savo tarnus.d Žydų tremtiniai, palaikomi Dievo, tegul nebūgštauja.

30. Kaip tikrieji krikščionys gali pasiguosti Izaijo 40-ojo skyriaus paskutinėmis eilutėmis?

³⁰ Izaijo 40-ojo skyriaus paskutinės eilutės guodžia ir tikruosius krikščionis, gyvenančius paskutinėmis blogio santvarkos dienomis. Nors begalė sunkumų lengvai gali priblokšti, mus nuramina žinia, kad Dievas mato, kokius vargus vargstame ir kokią neteisybę kenčiame. Visatos Kūrėjas, vadovaudamasis ‛beribe išmintimi’, pačiu tinkamiausiu metu ir geriausiu būdu ištaisys visas neteisybes (Psalmyno 147:5, 6). O mums reikia ištverti ne savo jėgomis. Jehova iš savo nesenkančių išgalių teikia prislėgtiems tarnams jėgų — net „visa viršijančią jėgos apstybę“ (2 Korintiečiams 4:7, Brb).

31. Kokį šviesos pažadą Izaijo pranašystė duoda žydams, gyvenantiems Babilono tremtyje, ir kuo galime būti visiškai tikri?

³¹ Pamąstykime apie tuos žydus, VI amžiuje p. m. e. gyvenančius Babilono tremtyje. Už šimtų kilometrų plyti sugriauta jų mieloji Jeruzalė; griuvėsiuose guli šventykla. Izaijo pranašystė duoda jiems šviesos ir vilties pažadą: Jehova sugrąžins juos į tėvynę! 537 m. p. m. e. Jehova parvedė savo tautą namo ir įrodė esąs pažadų Tesėtojas. Mes irgi galime visiškai pasikliauti Jehova. Jis įgyvendins savo Karalystės pažadus, gražiai išsakytus Izaijo pranašystėje. Tai iš tikrųjų gera naujiena — šviesos žinia visai žmonijai!

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 404, 405 puslapiuose]

Jehova — meilingas Ganytojas

Izaijas lygina Jehovą su meilingu ganytoju, kuris nešioja ėriukus prie krūtinės (Izaijo 40:10, 11). Tai tikroviška iliustracija iš piemenų gyvenimo. Vienas žmogus, stebėjęs Viduriniųjų Rytų piemenis, ganančius Hermono kalno šlaituose, pasakoja: „Piemuo neišleido iš akių savo kaimenės — žiūrėjo, kad avims nieko neatsitiktų. Radęs mažylį ėriuką, imdavo ant rankų ir pridengdavo savo... didžiuoju apsiaustu, nes jis dar per silpnas sekioti paskui motiną. Kai glėbys buvo jau pilnas, piemuo kėlė ėriukus sau ant pečių ir prilaikė už kojų arba dėjosi į krepšį ant asilo nugaros — kol mažyliai sustiprės ir patys galės eiti paskui savo motinas.“ Ar nepaguodžia mintis, kad Dievas, kuriam tarnaujame, taip švelniai prižiūri savo žmones?

[Rėmelis/iliustracija 412 puslapyje]

Kokios formos Žemė?

Senovėje buvo įsigalėjusi nuomonė, kad Žemė plokščia. Vis dėlto jau VI amžiuje p. m. e. graikų filosofas Pitagoras iškėlė teoriją, kad Žemė yra rutulio formos. O dviem šimtmečiais anksčiau, negu Pitagoras suformulavo šią teoriją, pranašas Izaijas labai aiškiai ir tvirtai teigė: „[Dievas] yra atsisėdęs viršum žemės skrities“ (Izaijo 40:22, Skv). Hebrajiškas žodis chug, čia verčiamas „skritis“, gali reikšti „rutulys“. Įdomu, kad tiktai rutuliškas kūnas atrodo iš visų pusių kaip apskritimas.e Pranašas Izaijas, žiniomis gerokai pralenkęs savo laikmetį, užrašė mokslinę tiesą ir neapipynė jos senoviniais mitais.

[Išnaša]

[Iliustracija 403 puslapyje]

Jonas Krikštytojas buvo „tyruose šaukiančiojo balsas“