„Pasirūpink tuo vynmedžiu“!

PAŽADĖTĄJĄ žemę dvylika žvalgų išvaikščiojo skersai išilgai. Mozė buvo pavedęs jiems išsiaiškinti, kokie žmonės ten gyvena, ir atnešti krašto vaisių. Kurie vaisiai ypač patraukė žvalgų dėmesį? Netoli Hebrono šie užėjo vynuogyną: jo vynuogės buvo tokios didelės, jog vieną kekę nešė du vyrai. Dėl įspūdingų vaisių žvalgai tą derlingą vietovę pavadino „Eškolo slėniu“. „Eškolas“ reiškia „vynuogių kekė“ (Skaičių 13:21-24; Jr, išnaša).

XIX amžiuje vienas keliautojas apie Palestiną rašė: „Eškolo, arba Vynuogių, slėnyje [...] vynmedžiai tarpsta iki šiol, o vynuogės čia geriausios ir didžiausios Palestinoje.“ Nors vynmedžiai garsino Eškolą, bibliniais laikais puikios vynuogės derėjo didžiojoje šalies dalyje. Egiptiečių raštuose užfiksuota, kad vyno faraonams atgabendavo iš Kanaano.

„Akmeningi [Palestinos] kalvų šlaitai, smėlingas dirvožemis, į kurį greit įsigeria žiemos liūčių vanduo, saulės gausa, šiltos vasaros — toks kraštas puikiai tiko vynuogininkystei“, — aiškinama knygoje The Natural History of the Bible. Pasak pranašo Izaijo, kai kas vynmedžius augino tūkstančiais (Izaijo 7:23).

„Vynmedžių kraštas“

Mozė pasakė izraelitams, kad jie įsikurs „vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių“ krašte (Pakartoto Įstatymo 8:8). Kaip rašoma leidinyje Baker Encyclopedia of Bible Plants, „senovės Palestinoje vynmedžių būta tiek daug, jog kasinėdami archeologai vynuogių sėklų randa kone visur“. Šie medžiai Pažadėtojoje žemėje taip tarpo, jog net Nebukadnecaro kariuomenei nuniokojus Judą 607 m. p. m. e. krašte likę gyventojai „nuėmė gausų vynuogių ir vasaros vaisių derlių“ (Jeremijo 40:12; 52:16).

Kad galėtų prisigaminti apsčiai vyno, vynuogynus turintys izraelitai privalėjo gerai juos prižiūrėti. Izaijo knygoje aprašoma, kaip vynuogininkas prieš sodindamas „rinktinius vynmedžius“ išpurena kalvos pašlaitę, išrenka didesnius akmenis. Paskui iš jų galbūt sukrauna tvorą. Šioji neleis, kad vynuogyną tryptų galvijai, lengvai įsigautų vagys, žalos pridarytų lapės, šernai. Be to, kai kas įsirengia vyno spaustuvą, pastato nedidelį bokštą — bus puiki vieta pasislėpti nuo karščių ir pagyventi per derliaus nuėmimą, kada vynuogyną ypač svarbu budriai saugoti. Po visų šių darbų vynuogininkas gali laukti puikaus derliaus (Izaijo 5:1, 2; Brb).a

Norėdamas gauti gerą derlių, vynuogininkas medelius genėdavo, o kad neįsiveistų piktžolių, erškėčių, dagių, dirvą purendavo. Vasarą laistydavo, jei užtektinai nepalydavo pavasarį (Izaijo 5:6; 18:5; 27:2-4).

Derliaus nuėmimas rudeniop būdavo išties džiaugsmingas metas (Izaijo 16:10). Trijų Šventojo Rašto psalmių pradžioje pavartota frazė „pagal gititą“ (8, 81 ir 84 psalmės). Šis nežinomas muzikos terminas Septuagintoje išverstas „vyno spaustuvai“ ir greičiausiai rodo, kad šitas psalmes izraelitai giedodavo nuimdami vynuogių derlių. Nors iš vynuogių dažniausiai spausdavo vyną, izraelitai jas valgydavo šviežias, taip pat džiovindavo, o paskui jų dėdavo į plokštainius (2 Samuelio 6:19; 1 Metraščių 16:3).

Izraelio vynuogynas

Biblijoje Dievo tauta kelis kartus palyginta su vynmedžiu — tikrai taikli metafora, jei prisiminsime, koks svarbus šis medis buvo izraelitams. Asafas 80 psalmėje Izraelį sugretino su vynmedžiu, kurį Jehova įsodino Kanaano žemėje. Kad Izraelis įleistų šaknis ir suvešėtų, Dievas iš pradžių tą kraštą išvalė. Tačiau laikui bėgant vynuogyną saugojusi tvora sugriuvo. Tauta liovėsi kliautis Jehova, ir jis savo apsaugą atitraukė. Kaip šernai išknaisioja vynuogyną, taip priešiškos tautos apiplėšinėjo Izraelį. Asafas meldė Jehovą padėti, kad sugrįžtų ankstesnė tautos šlovė. „Pasirūpink tuo vynmedžiu“, — maldavo jis (Psalmyno 80:9-16 [80:8-15, Brb]).

O Izaijas „Izraelio namus“ prilygino vynuogynui, kuriame užderėjo „rūgštuogės“ arba „supuvusios uogos“ (Izaijo 5:2, 7; Jr). Rūgštuogės, kitaip tariant laukinės vynuogės, gerokai smulkesnės už kultūrines. Jose mažai minkštimo, kone vienos sėklos. Iš jų nei vyno išspausi, nei jų pavalgysi. Tokia niekam tikusi buvo ir atskalūniška tauta, vietoj teisingumo subrandinusi neteisybę. Tačiau beverčiai vaisiai užderėjo ne dėl Vynuogininko kaltės. Jehova visaip stengėsi, kad tik Izraelis būtų vaisingas. „Ką dar reikėjo padaryti mano vynuogynui, ko aš jame nepadariau?“ — klausė (Izaijo 5:4).

Kadangi Izraelio vynmedis vedė blogus vaisius, Jehova įspėjo išardysiąs apsauginę tvorą, kuria buvo apjuosęs savo tautą. Jis daugiau nesirengė genėti šio simbolinio vynmedžio, purenti dirvos. Nebeiškris ir pavasario lietūs, tokie svarbūs augalams, o juos pačius užgoš usnys bei erškėčiai (Izaijo 5:5, 6).

Mozė pranašavo, kad jeigu izraelitai paliks Dievą, sunyks ir tikri jų vynuogynai. „Nors įsiveisi vynuogynus ir juos įdirbsi, vynuogių nenurinksi ir vyno negersi, nes kirmėlės jas nuės“ (Pakartoto Įstatymo 28:39). Į kamieną įsigraužus kirminui, vynmedis gali nuvysti per porą dienų (Izaijo 24:7).

„Tikrasis vynmedis“

Jehova Izraelį prilygino vynmedžiui. Jėzus irgi pavartojo panašią metaforą. Per Paskutinę vakarienę apaštalams jis pasakė: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas — ūkininkas“ (Jono 15:1). Savo mokinius Jėzus prilygino vynmedžio šakelėms. Augalo šakelės jėgų semiasi iš kamieno, taip ir Kristaus mokiniai turėjo laikytis mokytojo. „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“, — paaiškino Jėzus (Jono 15:5). Vynininkai iš vynmedžio laukia vynuogių, Jehova irgi tikisi vaisių iš savo tautos — dvasios vaisių. Jie teikia Dievui, vynmedžio Augintojui, džiaugsmo ir šlovę (Jono 15:8).

Kad vynmedis būtų vaisingas, jį reikia genėti ir valyti, ir Jėzus kalba apie abu šiuos darbus. Norėdamas nuimti kuo gausesnį derlių, vynuogininkas medelį geni dukart per metus. Žiemą šakų nupjauna gana daug. Pašalina didumą pernykščių ūglių. Palieka kokias tris keturias pagrindines šakas ir ant kiekvienos jų po vieną du ūglius. Šios jaunos šakelės — viskas, kas liko iš pernykščių ūglių, — kitą vasarą jau ves vaisius. Nupjautas šakeles vynuogininkas sudegina.

Štai ką Jėzus sako apie šitokį genėjimą: „Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs“ (Jono 15:6). Nors jau po žieminio genėjimo vynmedis atrodo skurdokai, pavasarį prasideda kitas.

„Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna“, — aiškino Jėzus (Jono 15:2). Šio darbo imamasi vėliau, kai vynmedis išleidžia daugiau ūglių ir išryškėja užsimezgusios vynuogių kekės. Tada vynuogininkas apžiūri naujas šakeles: ar jos veda vaisius, ar ne. Paliktos nevaisingos šakos trauks iš kamieno maistingąsias medžiagas bei vandenį. Todėl augintojas jas nupjauna, kad visas maistas tektų vaisingosioms.

Galiausiai Jėzus pamini valymą: „Kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių“ (Jono 15:2). Nupjovęs nevaisingas šakas, vynuogininkas apžiūri kiekvieną vaisius vedančiąją. Ir prie tokios šakos pagrindo visuomet randa naujų atžalų — jas reikia nugnybti. Antraip trauks vynmedžio syvus, kurie maitintų vynuoges. Be to, pravartu nuskabyti ir kai kuriuos didžiuosius lapus — taip uogas pasieks daugiau saulės. Visa tai daroma dėl gausesnio derliaus.

„Duosite gausių vaisių“

Simbolinės „tikrojo vynmedžio“ šakelės vaizduoja dvasia pateptuosius krikščionis, tačiau ir krikščionys iš „kitų avių“ turi duoti vaisių (Jono 10:16). Jie gali duoti „gausių vaisių“ ir teikti šlovę savo dangiškajam Tėvui (Jono 15:5, 8). Ši Jėzaus iliustracija primena, jog išgelbėjimas priklauso nuo to, ar eisime koja kojon su Kristumi ir brandinsime dvasios vaisių. Jėzus pasakė: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jono 15:10).

Ištikimam Izraelio likučiui Zacharijo dienomis Dievas pažadėjo, kad krašte vėl „sėja bus sėkminga: vynmedis duos savo vaisių, žemė duos savo derlių“ (Zacharijo 8:12). Vynmedis taip pat minimas, kai kalbama apie taiką, kuria džiaugsis Dievo tauta per Kristaus Tūkstantmetį karaliavimą. Michėjas pranašavo: „Tuomet visi sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti. Tai ištarė Galybių Viešpaties lūpos!“ (Michėjo 4:4).

[Išnaša]

[Iliustracija 18 puslapyje]

Neseniai nuvytęs vynmedis

[Iliustracija 18 puslapyje]

Žieminis genėjimas

[Iliustracija 18 puslapyje]

Deginamos nupjautos šakelės