1 SKYRIUS

Antžmogiškas šventosios dvasios šaltinis

 1. Kokiu būdu mes galime pasakyti, kad Edeno sode, kai ten pirmą kartą pasirodė vyras ir moteris, veikė Šventoji Dvasia?

KADA vyras ir moteris pirmą kartą apsižiūrėjo, jie pajuto jėgą — kažkokį galingą potraukį. Jie tuoj pat pamilo vienas kitą. Nors pirmieji žmonės buvo nuogi, be rūbų, bet jie buvo šventi, tai yra teisingi, nepriekaištingi ir tobuli savo mintyse ir jausmuose. Dėl šios priežasties jie nejautė vienas prieš kitą gėdos ir jie galėjo būti ramūs prieš Dievą, jų Sutvėrėją. Džiaugėsi jie šia nedrumsčiama būsena švarioje ir šventoje vietoje. Tai buvo tobulo džiaugsmo vieta, ir jie teisėtai valdė Edeno sodą, paženklintą kaip palaimos vieta. Visa, ką žmonės galėjo matyti aplink ir kuo galėjo užsiimti, buvo jiems naudinga ir gera. Dievo Šventoji Dvasia, šventoji veikiančioji jėga, ten buvo absoliučiai veikli.

 2. Kokiu būdu Šventosios dvasios šaltinis yra antžogiškas?

² Vyras ir moteris — mūsų protėviai buvo žemiški, t. y., sukurti iš žemės dirvos sudedamųjų elementų. Vienok, kokios kokybės buvo Pats jų Sutvėrėjas? Jis turėjo būti antgamtiškas. Taip, Jis turi aukščiausią būties laipsnį. Jo padėtis begalinė, aukštesnė už žmoniškąją. Jis turi daug pranašesnį protą. Jis nesijaučia prislėgtas, nes jo sielos sandara daug aukštesnė už žmoniškąją. Kadangi žmogaus suvokimas ribotas, Dievas lieka jam nematomas. Žinoma, pirmieji vyras ir moteris niekada nematė Dangiškojo Tėvo, jų Sutvėrėjo, jų gyvybės Davėjo. Jo nežmogiško, dangiško, nematomo buvimo pasėkoje Jis yra, kaip mes Jį šiandien vadiname, „Dvasia“. Ir taip Sutvėrėjas, kaip ir Jo kūrinys — žmogus yra asmenybė, o taip pat reiškiasi kaip „Dvasia“. Jis ir ypatinga prasme yra Dvasia. Jis — nematomas Šventosios Dvasios šaltinis, nes Jis Pats yra šventas.

 3. Į kieno veiklą čia nurodo Pradžios 1:1?

³ Ši dvasinė asmenybė jau egzistavo ir veikė dar prieš atsirandant dangui ir žemei. Šventasis raštas, kuriame yra istorinių duomenų apie laiką, kada dar nebuvo žmogaus, prasideda sekančiais tiksliais žodžiais: „Iš pradžių sutvėrė Dievas dangų ir žemę“ (Pradžios 1:1).

 4, 5. Kodėl Dievui nereikia, kad žmogus statytų pastatus garbinimui tam tikroje žemės vietoje?

⁴ Šis kuriantis veiklus Dievas dargi aukščiau paties Dangaus, kurį jis sutvėrė ir dėl tos priežasties taip pat užima padėtį, daug pranašesnę už žmoniškąją. Jis yra dvasinė Būtybė. Praėjus keletui tūkstančių metų po žmogaus sutvėrimo, krikščionybės Įkūrėjas atkreipė dėmesį į tą faktą. Prie šulinio Harizimo kalno papėdėje, senovės Samarijoje Jis pasakė vienai samariečių moteriai: „Dievas yra Dvasia, ir garbinantys jį turi garbinti dvasioje ir tiesoje“ (Jono 4:24). Tikrajam Dievui nereikia, kad žmogus statytų religinį pastatą garbinimui ypatingoje žemės vietoje, taip pat ir nei Jeruzalėje Artimuosiuose Rytuose. Praėjus mažiau kaip 20 metų po minėto pokalbio, vienas apaštalas stovėjo prieš aukščiausią Atėnų miesto teismą, miesto, kuris turėjo daug šventyklų, dievų ir deivių tuometinės religijos. Jis pasakė:

⁵ „Dievas, sutvėręs pasaulį ir viską, kas jame, Jis, būdamas Dangaus ir žemės Viešpačiu, ne rankų sukurtose šventyklose gyvena, ir nereikalauja žmogaus rankų tarnavimo, tarsi Jis ko reikalauja. Pats davė viskam ir gyvybę, ir kvėpavimą, ir viską: iš vieno kraujo Jis išvedė visą žmonių giminę, kad apgyventų visą žemės veidą ...“ (Apaštalų darbų 17:24-27).

 6. Kaip pirmosios Jeruzalės šventyklos statytojas davė suprasti, kad jis žinojo tą faktą dėl Dievo garbinimo?

⁶ Tas faktas, kad Dievas yra teisinga antžmogiška, nežemiška Dvasia, pabrėžė pirmos šventyklos Jeruzalėje, Artimiausiuose Rytuose statytojas prieš daugiau kaip tūkstantį metų. Kada šis senovės karalius šventino Jeruzalės šventyklą, kurią jis pastatė Dievo vardu, jis pasakė maldoje Dievui: „Iš tiesų, argi Dievui gyventi žemėje? Dangų dangūs netalpina Tavęs, tuo labiau ši šventykla, kurią aš pastačiau“ (1 Karalių 8:27).

DIEVAS — VISOS ENERGIJOS ŠALTINIS

 7.

⁷ Anksčiau minėtas vyras, karaliaus Dovydo sūnus Saliamonas, buvo išmintingiausias savo laikų mokslininkas. Savo pareiškimu, kad dangų dangūs negali sutalpinti Dievo, kuriam jis pastatė šventyklą, jis išreiškė mokslinę tiesą. Mūsų žemė yra tik mažytė sudėtinė dalis visatos, kurios ribų mokslininkai negali nustatyti netgi stipriausiais teleskopais. Vienok, dar iki šio laiko nepasiekiama neapžvelgiama tikrojo Dievo Visata. Jis taip pat nesurištas ir nesuspaustas kokių nors jos sienų. Jis gali išeit už šiuolaikinės kaip matomos, taip ir nematomos iki šiol Visatos ribų. Jis gali nutolti už egzistuojančių sukurtų dalykų ir už Visatos, besitęsiančios begalinėje erdvėje, ribų. Ką tai reiškia?

 8. Ką mes galime pasakyti apie Sutvėrėjo egzistavimą, ir kodėl jam nėra nieko neįmanomo?

⁸ Tai reiškia, kad Dievas neapribotas nei laiku, nei erdve. Jo egzistavimas tęsiasi į begalinę praeitį ir nusidriekia į bekraštę ateitį. Šitam Dievui, kuriam nėra ribų, sako Mozė, žymiausias iki krikščioniškojo laikotarpio įstatymų leidėjas: „Nuo amžių ir per amžius Tu — Dievas“ (Psalmyno 89:3). Šitas Dievas gyveno amžinai ir už egzistuojančios Visatos ribų Jis ir toliau pasireiškia savo kūrybiniu aktyvumu ir išplečia jį visur. Iš to galima daryti išvadą, kad Jis yra neišsenkamas visos energijos šaltinis. Viskas, kas egzistuoja Visatoje, surišta su išeinančia iš Jo energija. Ši energija išjudina visus mažus ir didelius daiktus. 20-me šimtmetyje mokslininkas Albertas Einšteinas išreiškė tai šitokia formule: „Energija lygi masei, padaugintai šviesos greičiu kvadratu“ (arba Ems-2). Nenuostabu, kad šiam visuotinės energijos šaltiniui nėra nieko neįmanomo.

 9, 10. Kokia prasme Dievas išveda žvaigždžių kariauną „pagal skaičių“ ir kaip pas Jį niekas neišeina iš rikiuotės (nesugenda)?

⁹ Vertas dėmesio pavyzdys, beveik neįtikimos Dievo nustatytos tvarkos, ir Jis kviečia mus apžiūrėti naktinį dangų ir žvaigždes, sukeliančias pasigėrėjimą. Jis sako: „Pakelkite jūsų akis į dangų ir pažiūrėkite, kas sutvėrė jas? Kas išveda kariauną jų skaičiumi? Jis visus juos vadina vardais. Pagal galingumą ir didžiulę jėgą Jam niekas neprilygsta“ (Izaijo 40:26).

¹⁰ Šiandien astronomai su stipriausiais teleskopais gali įžiūrėti tik tam tikrą žvaigždžių, esančių jų matomumo ribose, skaičių, bet kas liečia žemės ir dangaus Kūrėją, yra visai kitaip: „Suskaičiuoja žvaigždžių kiekį, visas jas vadina vardais“ (Psalmyno 146:4). Jis sulygina visą daugybę žvaigždžių danguje su didžiule kariauna. Jis gali tiksliai suskaičiuoti šią daugybę. Ir Jis gali pavadinti vardu kiekvieną šios daugybės narį. Jis gali visas jas išlaikyti savo atmintyje. Kada Jis vadina jas vardais, tai nei vienas šios žvaigždžių kariaunos narys nelieka neatsakęs. Kiekvienas atsiliepia į savo vardą ir atsiskaito už savo veiklą. Kiekvienas vykdo tą tikslą, kuriam buvo skirtas. Niekas iš jų neišeina iš rikiuotės.

11. Kaip galima paaiškinti, kad Sutvėrėjas niekada nepavargsta ir niekada neleis, kad ši visata sustotų arba būtų sugriauta?

¹¹ Didžiulė dinaminė jėga, kurią turi Dievas, neišmatuojama. Kai mes pagalvojame apie šią jėgą, kuri valdo mūsų saulės sistemą ir mūsų saulę, tą ugninį kamuolį, kuriame vyksta branduoliniai sprogimai, atitinkantys vandenilinių bombų sprogimus, tai sukelia mums nustebimą. Ir tai po to mes pagalvojame apie nesuskaičiuojamus milijardus žvaigždžių, iš kurių kai kurios daug kartų didesnės už mūsų saulę, mes gauname apytikslį supratimą apie neišsenkančius dinaminės Dievo jėgos dydį, kuris valdo šiuolaikinį žvaigždėtą dangų. Ir vis dėlto Dievo jėgai nėra ribų. Sutinkamai su šiuo faktu galima pasakyti: „Jis duoda pavargusiam jėgų ir išsekusiam tvirtumo“ (Izaijo 40:29). Jis niekada neleis, kad mūsų išsiplėtusi Visata nustotų veikusi arba patirtų katastrofą. Ji egzistuos visada ir vykdys tą tikslą, dėl kurio Jis ją sutvėrė. Poetiškuose išsireiškimuose vienas senovės žvaigždžių stebėtojas sako: „Dangūs skelbia Viešpaties šlovę ir apie Jo rankų darbus kalba skliautai. Diena dienai perduoda kalbą ir naktis nakčiai atveria žinojimą“ (Psalmyno 19:2, 3).

12. Kodėl žmonija neturi atleidimo už tai, kad ignoruoja Dievą?

¹² Laimei, žmogui Dievas nematomas. Vienok, Jis duoda daugybę savo egzistavimo įrodymų taip, kad žmonės, ignoruojantys šį egzistavimą, neturi atleidimo. „Nes nematomi Jo dalykai, amžina Jo jėga ir dieviškumas jiems yra matomi, todėl, kad Dievas parodė jiems. Nes nematomi Jo daiktai, amžina jėga ir dieviškumas nuo pasaulio sutvėrimo per sutvertus daiktus matomi yra taip, kad jie neatsakomi“ (Romiečiams 1:20, 21). Todėl, atkreipdami dėmesį į įrodymus, jie negali įtikinamai tvirtinti, kad Dievo nėra, kad Dievas — miręs. Dievas visada gyvena ir Jo dinaminė jėga, atmintis leidžia Jam vykdyti Jo ketinimus, apie kuriuos jau prieš 6000 metų Jis paskelbė. Kaip mes galime visu tuo džiaugtis!

13. Iš ko seka, kad Dievas dinaminės energijos šaltinis ir kodėl?

¹³ Mes galime padaryti išvadą, kad šiandieniniai mokslininkai neneigia, kad Dievas — visos veikiančios energijos šaltinis. Mes taip pat žinome, kad dar kai kas kita išeina iš Dievo, tai, ką neigia arba ko nežino mokslininkai. Kas gi? „Dvasia“. Kodėl gi Dievas negali būti Dvasios šaltinis? „Dievas yra Dvasia“ arba „Dievas yra Dvasia“, kaip pasakė Jėzus prieš 19 šimtmečių (Jono 4:24).

14. Kas tai yra Šventoji Dvasia, ir kas ją siunčia?

¹⁴ Nuo Dievo išeina nematoma veikianti jėga, per kurią išsipildo Jo valia. Jo poveikis žmogui pasireiškia ne tik vienos stiprios asmenybės įtakos ir patyrimo kitai asmenybei pagrindu. Šita aktyvi jėga, einanti nuo Dievo šventa, absoliučiai teisi ir teisinga. Jis siunčia šią jėgą ir ji atlieka šventus veiksmus. Todėl mes pilna teise galime apibūdinti ją kaip „Šventąją dvasią“. Ir tiksliai taip ji vadinama parašytame Dievo Žodyje. Jėzus Kristus pripažino Dievą, kaip Šventosios Dvasios šaltinį. Jis, pavyzdžiui, vienu metu kalbėjo apie žemiškąjį tėvą: „Ir taip jeigu jūs, būdami pikti, mokate gerų daiktų duoti savo vaikams, tuo labiau Dangiškasis Tėvas duoda Šventosios Dvasios Jo prašantiems“ (Luko 11:13).

15. Kokią veikiančią dvasią mes norime turėti, kaip ir karalius Dovydas?

¹⁵ Vienas karališkasis Kristaus protėvis taip pat pripažino Dievą, kaip Šventosios Dvasios šaltinį. Tai matyti iš žodžių, kuriais jis kreipėsi į Dievą, kada jis nusikalto prieš jį: „Nukreipk savo veidą nuo mano nuodėmių ir ištirk visus mano neteisėtus poelgius“ (Psalmyno 51:11). Kai karalius Dovydas daugiau nebegavo Šventosios Dvasios, jis buvo atskirtas nuo šio šaltinio. Tai jam buvo sunkių pasekmių priežastis. Jeigu šiandien mes tikime, kad Dievas egzistuoja ir yra Šventosios Dvasios šaltinis, tada jis mums taip pat duoda galimybę gauti šią Šventąją Dvasią, jeigu mes Jo šito prašysim. Argi mes visi nenorėsime, kad ši jėga visada būtų aktyvi?

JĖGA, O NE ASMENYBĖ

16. Iš ko išeina, kad hebrajų supratimas „Dvasia“ labai tikslus?

¹⁶ Supratimas, esantis Dievo parašytame Žodyje, Šventame Rašte, naudojamas ryšium su nematoma veikiančia Dievo jėga, labai tikslus ir akivaizdus. Pirmoje Biblijos knygoje ši jėga pavadinta žodžiu „ruach“. Pirmame graikiškame pirmos Biblijos knygos vertime šis žodis reiškia „pneuma“. Hebrajų žodis „ruach“ naudoja reikšmes „veikimas“, „judėjimas“, vokiečių vertime tai reiškia: „šniokštimas“, „kvėpavimas“, „pėdsakas“, „audra“, „vėjas“, „dvelkimas“, „veikianti jėga“, o taip pat „Dvasia“. Ryšium su tuo hebrajų žodis padeda vertėjui nustatyti, ar jis surištas su žodžiu „Dvasia“ arba atstato ką kitą.

17. Ką Getingersko Biblija Pradžios 1:2 kalba apie „Šventą Dvasią“ ir ką pagal tai galima pasakyti apie žodį „ruach“?

¹⁷ Pavyzdžiui, žodis „ruach“ antrame Šventojo Rašto perskyrime sutinkamas pirmą kartą. Kaip mes turime išversti šį žodį, kuris stovės kitoje vietoje? Dabar paimkime Liuterio Bibliją (Pradžios 1:1, 2): „Iš pradžių sutvėrė Dievas Dangų ir Žemę. Žemė buvo negyvenama ir tuščia, ir tamsa virš bedugnės, ir Dievo Dvasia virš vandens“. Bet Getingersko Biblijoje yra taip: „Iš pradžių sutvėrė Dievas dangų ir žemę. Žemė buvo negyvenama ir tuščia. Tamsa dengė pirmykštę jūrą ir Dievo audra skrido ties vandens paviršiumi“. Čia vietoj „Dvasia“ yra žodis „audra“ ir išsireiškimas „Dievo Dvasia“ gaunamas kaip „Dievo Audra“. Iš šio Getingersko Biblijos išsireiškimo seka, kad su žodžiu „ruach“ surišta kažkas iš viso nematoma, kažkoks judėjimas ir veikla.

18. Kaip Šventojo Rašto Naujojo pasaulio vertimas parodo, kad Dvasia, judanti virš vandenų, nėra asmenybė?

¹⁸ Šventajame Rašte, Naujojo pasaulio vertime taip pat pakeistas požiūris į žodį „ruach“ ir jis išverstas Pradžios 1:1, 2 kaip iš viso nematoma veikli jėga. „Iš pradžių sutvėrė Dievas dangų ir žemę. Žemė atrodė dabar beformė ir tuščia ir tamsa gilių vandenų paviršiuje, ir veikianti Dievo jėga judėjo šen ir ten vandens paviršiumi“. Todėl iš šio vertimo, kaip ir iš Getingersko, darosi aišku, kad Dvasia — ne asmenybė, o kažkas nematomas, plaukiantis virš vandens, dengiančio žemės rutulį. Priešingai, tai yra beveidė veikianti jėga, kuri judėjo šen ir ten virš neapšviesto vandenų paviršiaus.

19. Ar Dievo Dvasia buvo virš vandens nenaudinga, ar veikianti jėga?

¹⁹ Kaip nematoma veikianti Dievo jėga galėjo būti pastebima, mes nežinome, pirmajame pranešime apie šias smulkmenas nekalbama. Vienok tikra tai, kad veikianti Dievo jėga nebuvo nenaudinga, neturinti teigiamo poveikio, judanti šen ir ten. Gal būt, ji padarė taip, kad kosminės dulkės, supusios žemę ir neleidusios patekti šviesai ant vandens paviršiaus, buvo pašalintos.

20. Ką padarė Dievas dėl mūsų žemiškųjų protėvių, kad jie galėtų matyti dienos šviesą?

²⁰ Po to, kai veikianti Dievo jėga nenustatytą laiką judėjo virš gilių vandenų paviršiaus, sekė Dievo įsakymas: „Ir Dievas pasakė: „Tegul bus šviesa“. Ir pamatė Dievas šviesą, kad ji gera, ir atskyrė Dievas šviesą nuo tamsos, ir pavadino Dievas šviesą dieną, o tamsą naktim. Ir buvo vakaras, ir buvo rytas viena diena“ (Pradžios 1:3-5). Dievas yra šventas. Jo veikianti jėga arba Dvasia veikė gerąja prasme ir geram tikslui. Ji faktiškai buvo „Šventoji Dvasia“. Dievas panaudojo savo ketinimus ryšium su tuo, kad duotų mūsų protėviams dienos šviesą, kurią jie galėjo matyti.

21. Kodėl mes turime, atkreipdami dėmesį, kaip Dievas panaudojo savo Šv. Dvasią laikytis Psalmyno 142:10 rašytojo požiūrio?

²¹ Nuo pat pradžių Dievas panaudojo savo veikiančią jėgą žmogaus naudai. Šito žinojimo dėka mes jaučiame dangiškojo Šventosios Dvasios šaltinio veikimą. Biblinis pranešimas parodo, kaip ši jėga veikė daugelio tūkstantmečių bėgyje ir kaip Dievas pastoviai naudojo šventąją išmintį. Kaip nenukrypstamai pildėsi teisingas Dievo ketinimas. Mes niekada neturime priešintis šitai nematomai veikiančiai Visagalio Dievo jėgai. Mes priešingai, turime priimti ją taip, kaip vienas Biblijos rašytojas, kuris pasakė: „Išmokyk mane vykdyti Tavo valią, kad Tu mano Dievas, geroji Tavo Dvasia tegul veda mane į teisybės žemę“ (Psalmyno 142:10).