Ganyti Dievo kaimenę su meile
„Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę“ (1 PETRO 5:2).
1, 2. Kokia yra vyraujanti Jehovos savybė ir kaip ji parodoma?
IŠ VISO Šventojo Rašto yra aišku, jog meilė — vyraujanti Dievo savybė. „Dievas yra meilė“, — tvirtinama 1 Jono 4:8. Kadangi jo meilė išreiškiama veiksmais, 1 Petro 5:7 sakoma, kad Dievas „jumis rūpinasi“. Pagal Bibliją, tai, kaip Jehova rūpinasi savo tauta, panašu į mylintį ganytoją, švelniai besirūpinantį savo avimis: „Štai Viešpats Dievas... ganys savo bandą; savo ranka jis surinks avinėlius, pakels į savo prieglobstį; ėringąsias jis neš pats“ (Izaijo 40:10, 11). Kokia paguoda buvo Dovydui, galinčiam pasakyti: „Viešpats mano ganytojas: aš nestokosiu“ (Psalmių 23:1, NTP).
2 Biblija tinkamai palygina žmogų, kuriam Dievas palankus, su avimi, nes avis yra taiki, nuolanki, paklusni savo rūpestingam ganytojui. Kaip mylintis Ganytojas, Jehova labai rūpinasi į avis panašiais savo žmonėmis. Jis tai parodo rūpindamasis jomis materialiai ir dvasiškai bei vesdamas jas per šio pikto pasaulio sunkias „paskutines dienas“ į artėjantį naująjį teisingumo pasaulį (2 Timotiejui 3:1-5, 13; Mato 6:31-34; 10:28-31; 2 Petro 3:13).
3. Kaip psalmininkas aprašo būdą, kuriuo Jehova rūpinasi savo avimis?
3 Atkreipk dėmesį į Jehovos meilingą rūpinimąsi savo avimis: „Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius ir jo ausys į jų šauksmą. ... Teisieji šaukėsi, ir Viešpats išklausė juos, ir iš visų jų suspaudimų išgelbėjo juos. Viešpats yra arti tų, kurių širdis sutrinta, ir gelbsti tuos, kurių dvasia sulaužyta. Daug yra blogybių teisiajam, bet iš visų išgelbsti jį Viešpats“ (Psalmių 33:16-20). Kaip didžiai paguodžia visatos Ganytojas į avis panašius savo žmones!
Puikaus Ganytojo pavyzdys
4. Koks Jėzaus vaidmuo rūpinantis Dievo kaimene?
4 Dievo Sūnus, Jėzus, gerai išmoko iš savo Tėvo, nes Biblija vadina Jėzų „geruoju ganytoju“ (Jono 10:11-16). Jo labai svarbus tarnavimas Dievo kaimenei nurodytas Apreiškimo 7-ame skyriuje. Devintoje eilutėje mūsų dienų Dievo tarnai yra vadinami „milžiniška minia... iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“. Toliau, 17-oje eilutėje, sakoma: „Avinėlis [Jėzus]... juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių.“ Jėzus veda Dievo avis prie tiesos šaltinių, teikiančių amžinąjį gyvenimą (Jono 17:3). Atkreipk dėmesį, kad Jėzus, vadinamas „Avinėliu“ nurodant jo paties savybes, panašias į avies, yra svarbiausias paklusnumo Dievui pavyzdys.
5. Ką Jėzus jautė žmonėms?
5 Žemėje Jėzus gyveno tarp žmonių ir matė jų vargingą būklę. Kaip jis reagavo į jų sunkią padėtį? „Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mato 9:36). Avys be piemens labai kenčia nuo grobuonių, kaip ir avys, turinčios nerūpestingus ganytojus. Bet Jėzus labai rūpinosi, nes jis sakė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mato 11:28-30).
6. Kokį rūpinimąsi prislėgtaisiais Jėzus parodė?
6 Biblijos pranašystėje nusakyta, kad Jėzus elgsis meilingai su žmonėmis: „Viešpats patepė mane... gydyti tų, kurių širdis sutrinta, ... paguosti visų liūdinčių“ (Izaijo 61:1, 2; Luko 4:17-21). Jėzus niekada neniekino vargšų ir nelaimingų. Priešingai, jis vykdė, kas parašyta Izaijo 42:3: „Jis nesulaužys sutrintos nendrės ir neužgesins gruzdančios dagties.“ (Palygink Mato 12:17-21.) Nuliūdusieji buvo kaip sulaužytos nendrės, kaip žibintai, gęstantys dėl degalų stygiaus. Stebėdamas jų nelaimingą būklę, Jėzus rodė užuojautą ir įkvėpdavo jiems stiprybės ir vilties gydydamas juos dvasiškai ir fiziškai (Mato 4:23).
7. Kur Jėzus nukreipė žmones, kurie jam atsiliepė?
7 Minios į avis panašių žmonių atsiliepė Jėzui. Jo mokymas buvo toks patrauklus, kad sargybiniai, pasiųsti jį suimti, pranešė: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs“ (Jono 7:46). Na, o veidmainingi religiniai vadai pareiškė nepasitenkinimą: „Visas pasaulis eina paskui jį!“ (Jono 12:19). Bet Jėzus nenorėjo sau garbės ar didybės. Jis nukreipdavo žmones pas savo Tėvą. Jis mokė juos tarnauti Jehovai iš meilės dėl jo puikių savybių: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu“ (Luko 10:27, 28).
8. Kuo paklusnumas, rodomas Dievo žmonių jam, skiriasi nuo to, kurį kiti rodo pasaulio valdovams?
8 Jehova yra šlovinamas tuo, kad jo visuotinį viešpatavimą palaiko į avis panašūs žmonės iš meilės jam. Jie noriai pasirinko tarnauti jam žinodami jo patrauklias savybes. Kaip tai skiriasi nuo šio pasaulio vadovų, kurių pavaldiniai paklūsta jiems tik iš baimės arba nenoromis, ar turėdami kokį nors slaptą motyvą! Niekada apie Jehovą arba Jėzų negalėtume tarti to, kas buvo pasakyta apie vieną iš Romos Katalikų Bažnyčios popiežių: „Juo daugelis žavėjosi, visi bijojo, niekas nemylėjo“ (Piteris de Rosa „Kristaus vietininkai: tamsioji popiežystės pusė“).
Žiaurūs ganytojai Izraelyje
9, 10. Apibūdink senovės Izraelio ir pirmojo šimtmečio vadovus.
9 Skirtingai negu Jėzus, jo dienų religiniai Izraelio vadovai neturėjo meilės avims. Jie buvo panašūs į tuos senovės valdovus Izraelyje, apie kuriuos Jehova sakė: „Vargas Izraelio ganytojams, kurie patys save gano! Ar ganytojai neturėtų ganyti kaimenės?.. Silpnųjų jūs neprižiūrite, sergančiųjų negydote, sužeistųjų neaprišate, išklydusių neparvedate, pasimetusių nesuieškote, bet valdote jas visu griežtumu ir žiaurumu“ (Ezechielio 34:2-4, ŠvR).
10 Panašiai kaip politiniai ganytojai, pirmojo šimtmečio žydų religiniai vadovai buvo kietaširdžiai (Luko 11:47-52). Kaip pavyzdį Jėzus papasakojo apie žydą, kuris buvo apiplėštas, sumuštas ir paliktas pusgyvis pakelėje. Vienas izraelietis kunigas ėjo pro šalį, bet pamatęs žydą praėjo kita kelio puse. Tą patį padarė ir levitas. Vėliau ne izraelitas, o nekenčiamas samarietis, eidamas pro šalį, pasigailėjo aukos. Jis aptvarstė jo žaizdas, užkėlęs ant gyvulio nugabeno į užeigą ir pasirūpino juo. Jis užmokėjo užeigos šeimininkui ir pasakė, kad grįžęs atsilygins už bet kokias papildomas išlaidas (Luko 10:30-37).
11, 12. a) Kokią sugedimo viršūnę pasiekė Jėzaus dienų religiniai vadovai? b) Ką galiausiai padarė romėnai religiniams vadovams?
11 Jėzaus dienomis religiniai vadovai buvo tiek sugedę, kad Jėzui prikėlus iš mirties Lozorių aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė sinedrioną ir sakė: „Ką darysime? Šitas žmogus [Jėzus] daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“ (Jono 11:47, 48). Jiems nerūpėjo tai, kad Jėzus padarė gera mirusiam žmogui. Jie buvo susirūpinę savo padėtimi. Todėl „nuo anos dienos jie buvo apsisprendę jį [Jėzų] nužudyti“ (Jono 11:53, NTP).
12 Papildydami savo piktadarystes, aukštieji kunigai „nusprendė nužudyti ir Lozorių, nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų“ (Jono 12:10, 11). Jų savanaudiškos pastangos apsaugoti savo padėtį nedavė naudos, nes Jėzus pasakė jiems: „Jūsų namai bus jums palikti tušti“ (Mato 23:38). Pagal šiuos žodžius, tos kartos metu atėjo romėnai ir atėmė ‛jų namus bei jų tautą’ ir taip pat jų gyvybes.
Mylintys ganytojai krikščionių susirinkime
13. Ką Jehova pažadėjo atsiųsti ganyti jo kaimenę?
13 Vietoje žiaurių, savanaudiškų ganytojų Jehova numatė Gerąjį Ganytoją, Jėzų, rūpintis Jo kaimene. Jis taip pat pažadėjo paskirti mylinčius ganytojus-padėjėjus rūpintis jo avimis: „Aš paskirsiu jiems ganytojų, ir tie ganys juos; jie daugiau nebebijos“ (Jeremijo 23:4). Todėl kaip ir pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimams, taip ir šiandieną ‛paskiriami kiekvienam miestui vyresnieji’ (Titui 1:5). Šie dvasingi vyresnieji, kurių savybės atitinka Rašte nurodytąsias, turi ‛ganyti Dievo kaimenę’ (1 Petro 5:2; 1 Timotiejui 3:1-7; Titui 1:7-9).
14, 15. a) Kokį požiūrį mokiniams buvo sunku išsiugdyti? b) Ką Jėzus padarė parodydamas jiems, kad vyresnieji turi būti nuolankūs tarnai?
14 Rūpinantis avimis, vyresniesiems reikia „visų pirma“ turėti „apsčiai meilės“ joms (1 Petro 4:8). Bet Jėzaus mokiniai, būdami pernelyg susirūpinę savo prestižu ir padėtimi, turėjo išmokti to. Todėl kai dviejų mokinių motina tarė Jėzui: „Sakyk, kad šitie abu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje“, kiti mokiniai pasipiktino. Jėzus tarė jiems: „Tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“ (Mato 20:20-28).
15 Kitą kartą, kai mokiniai „ginčijosi, kuris iš jų didžiausias“, Jėzus tarė jiems: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ (Morkaus 9:34, 35). Dvasios kuklumas ir noras tarnauti turi būti dalis jų asmenybių bruožų. Tačiau mokiniai ir toliau turėjo sunkumų dėl tokių minčių, kadangi net naktį prieš Jėzaus mirtį, per jo paskutinę vakarienę, kilo „karštas ginčas“ tarp jų, kuris iš jų didžiausias! Tai atsitiko nepaisant to, kad Jėzus parodė jiems, kaip vyresnysis turi tarnauti kaimenei; jis pats nusižemino ir numazgojo jiems kojas. Jis pasakė: „Jei tad aš — Viešpats ir Mokytojas — numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Luko 22:24, NW; Jono 13:14, 15).
16. Koks komentaras apie svarbiausią vyresniųjų savybę buvo Sargybos bokšte 1899-aisiais?
16 Jehovos Liudytojai visada mokė, kad vyresnieji turi būti tokie. Beveik prieš šimtmetį 1899-ųjų balandžio 1 Sargybos bokšte buvo nurodyti Pauliaus žodžiai iš 1 Korintiečiams 13:1-8 ir pasakyta: „Apaštalai aiškiai pabrėžia, kad žinios ir iškalbingumas nėra svarbiausi kriterijai, bet meilė, pripildanti širdį ir besitęsianti per visą gyvenimą, sužadinanti ir verčianti veikti mūsų mirtingus kūnus, yra tikrasis matas — tikras mūsų santykių su Dievu įrodymas. ... Pagrindinė savybė, reikalinga kiekvienam, kas bažnyčios priimamas tarnauti šventiems dalykams, visų pirma turi būti meilės dvasia.“ Ten buvo pažymėta, kad vyrai, kurie tarnaus ne nuolankiai iš meilės, yra „nepatikimi mokytojai ir greičiausiai padarys daugiau žalos negu gero“ (1 Korintiečiams 8:1).
17. Kaip Biblija pabrėžia tas savybes, kurias būtina turėti vyresniesiems?
17 Tad vyresnieji neturi būti avių „valdovai“ (1 Petro 5:3). Priešingai, jie turi vadovauti būdami „vienas kitam maloningi, gailestingi“ (Efeziečiams 4:32, NTP). Paulius pabrėžė: „Apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. ... Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kolosiečiams 3:12-14).
18. a) Kokį puikų elgesio su avimis pavyzdį Paulius paliko? b) Kodėl vyresnieji neturi ignoruoti avių poreikių?
18 Paulius išmoko tai daryti; jis sakė: „Jūsų tarpe buvome švelnūs tarsi motina, globojanti savo kūdikius. Taip jus mylėdami, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs“ (1 Tesalonikiečiams 2:7, 8). Laikydamasis tos pačios dvasios, jis kalbėjo: „Padrąsinkite silpnaširdžius, padėkite silpniesiems, būkite kantrūs visiems“ (1 Tesalonikiečiams 5:14, NTP). Su kokiomis problemomis beateitų avys pas vyresniuosius, jie turi prisiminti Patarlių 21:13 (ŠvR): „Kas užsikemša savo ausis, pavargėliui šaukiant, tas nebus išgirstas, kai jis pats šauksis.“
19. Kodėl meilingi vyresnieji yra palaima ir kaip avys atsiliepia į tokią meilę?
19 Vyresnieji, kurie meilingai gano kaimenę, yra palaima avims. Izaijo 32:2 išpranašauta: „Kiekvienas bus kaip uždanga nuo vėjo ir kaip slėpynė nuo audros, kaip vandens upeliai sausmečiu ir kaip išsikišusios uolos šešėlis tyrumoje.“ Mes laimingi žinodami, kad šiandieną daugelis vyresniųjų atitinka tuos, kurie aprašyti kaip puiki atgaiva. Jie išmoko taikyti šį principą: „Vienas kitą mylėkite broliška meile. Lenktyniaukite vienas kitą gerbdami“ (Romiečiams 12:10, ŠvR). Kai vyresnieji rodo tokią meilę ir nuolankumą, avys atsiliepia ‛labai brangindamos ir mylėdamos juos dėl jų darbo’ (1 Tesalonikiečiams 5:12, 13).
Gerbk kito laisvą valią
20. Kodėl vyresnieji turi gerbti laisvą valią?
20 Jehova sukūrė žmones, turinčius laisvą valią patiems apsispręsti. Nors vyresnieji ir turi patarti ar net sudrausminti, jie neturi kontroliuoti kito žmogaus gyvenimo arba tikėjimo. Paulius pasakė: „Mes juk nesame jūsų tikėjimo viešpačiai, bet tik jūsų džiaugsmo talkininkai, nes tikėjime jūs stovite tvirtai“ (2 Korintiečiams 1:24). Taip, „kiekvienas turės nešioti savo naštą“ (Galatams 6:5, ŠvR). Jehova, apribodamas savo įstatymais bei principais, davė mums daug laisvės. Todėl vyresnieji turi vengti nustatinėti taisykles ten, kur Rašto principai nėra pažeisti. Ir jie turi priešintis polinkiui siūlyti savo asmeninę nuomonę kaip dogmą arba dėl savo išpuikimo trukdyti, jei kas nors nesutinka su tokiomis pažiūromis (2 Korintiečiams 3:17; 1 Petro 2:16).
21. Ko galime išmokti iš Pauliaus požiūrio į Filemoną?
21 Atkreipk dėmesį, kaip Paulius, būdamas įkalintas Romoje, elgėsi su Filemonu, krikščioniu vergvaldžiu Kolosuose, Mažojoje Azijoje. Filemono vergas, vardu Onesimas, pabėgo į Romą, pasidarė krikščionis ir padėjo Pauliui. Paulius rašė Filemonui: „Aš norėjau jį pasilaikyti, kad jis tavo vietoje man patarnautų, kol esu kalinamas dėl Evangelijos, tačiau be tavo sutikimo nenorėjau nieko daryti, kad tavo geras darbas būtų atliktas laisva valia, o ne tarytum iš prievartos“ (Filemonui 13, 14). Paulius grąžino Onesimą, prašydamas Filemoną elgtis su juo kaip su krikščionišku broliu. Paulius žinojo, kad kaimenė ne jo; ji — Dievo. Jis nebuvo jos šeimininkas, bet jos tarnas. Paulius nediktavo Filemonui; jis gerbė jo laisvą valią.
22. a) Koks turi būti vyresniųjų požiūris į savo padėtį? b) Kokios rūšies organizaciją Jehova ugdo?
22 Augant Dievo organizacijai, yra paskiriama vis daugiau vyresniųjų. Jie ir taip pat labiau patyrę vyresnieji turi suprasti, kad jų padėtis — tai viena iš nuolankių tarnybų. Taip Dievui vedant savo organizaciją į naująjį pasaulį, ji ir toliau didės, kaip jis nori — gerai sutvarkyta, bet neaukojanti meilės ir gailestingumo dėl veiksmingumo. Todėl jo organizacija bus vis labiau patrauklesnė tiems į avis panašiems žmonėms, kuriems akivaizdu, jog „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“. To ir reikia tikėtis iš organizacijos, pagrįstos meile, nes „meilė niekada nesibaigia“ (Romiečiams 8:28; 1 Korintiečiams 13:8).
Kaip tu atsakytumei?
◻ Kaip Biblija aprašo Jehovos rūpinimąsi savo žmonėmis?
◻ Kokį vaidmenį Jėzus atlieka rūpindamasis Dievo kaimene?
◻ Kokią pagrindinę savybę būtina turėti vyresniesiems?
◻ Kodėl vyresnieji turi atsižvelgti į avių laisvą valią?
[Iliustracija 14 puslapyje]
Jėzus, „gerasis ganytojas“, rodė užuojautą
[Iliustracijos 15 puslapyje]
Sugedę religiniai vadovai susimokė nužudyti Jėzų