22. Kaip Jehova pabrėžia niekada neužmiršiąs savo tautos?

²² Izaijas toliau skelbia Jehovos ištarmes. Jis pranašauja, kad ištremti izraelitai bus linkę pasiduoti nuovargiui ir nuleisti rankas. Anot Izaijo, „Sionas sako: ‛Paliko mane Viešpats, užmiršo mane Dievas’“ (Izaijo 49:14). Ar gali taip būti? Nejaugi Jehova paliko ir užmiršo savo tautą? Izaijas, Jehovos įgaliotas, kalba: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu“ (Izaijo 49:15). Koks meilingas Jehovos atsakas! Dievas myli savo tautą labiau negu motina vaikus. Jis visąlaik galvoja apie savo ištikimuosius. Jehova prisimena juos, tartum jų vardai būtų įrėžti jo rankose. „Žiūrėk! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne; tavo mūrus nuolat turiu prieš akis“ (Izaijo 49:16).

23. Kaip Paulius ragino krikščionis pasitikėti, kad Jehova jų neužmirš?

²³ Laiške galatams apaštalas Paulius ragino krikščionis: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių!“ (Galatams 6:9) Hebrajams jis rašė padrąsinančius žodžius: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui“ (Hebrajams 6:10). Niekada neturėtume manyti, kad Jehova užmiršo savo tautą. Krikščionys, panašiai kaip senasis Sionas, pagrįstai džiaugiasi ir kantriai laukia Jehovos. O jis tvirtai laikosi savo sandoros ir ištesi pažadus.

25. Kaip mūsų laikais atsikūrė dvasinis Izraelis?

²⁵ Šie žodžiai išsipildė ir mūsų laikais. Per Pirmąjį pasaulinį karą dvasinis Izraelis išgyveno sunkų tarpsnį — buvo nuniokotas ir pavergtas, bet paskui atsikūrė ir pateko į dvasinį rojų (Izaijo 35:1-10). Jis, panašiai kaip sugriautas miestas, apie kurį rašo Izaijas, džiaugėsi laimingų, aktyvių Jehovos garbintojų antplūdžiu.