Mokėk džiaugtis viengungystės dovana

„JIE susituokė ir ilgai laimingai gyveno.“ Tokiais žodžiais baigiasi ne viena pasaka. Filmuose bei romanuose apie meilę irgi peršama mintis, kad tik santuoka padaro žmogų laimingą. Be to, daugumoje šalių jaunuoliams, sulaukusiems tinkamo amžiaus tuoktis, daromas didelis spaudimas kurti šeimą. Štai Debi, kai jai buvo kokie dvidešimt penkeri, pasakė: „Aplinkiniai nori tau įteigti, kad merginai svarbiausia yra ištekėti. Jų požiūriu, gyvenimas prasideda tik po vedybų.“

Toks vienašališkas požiūris dvasingam žmogui svetimas. Juk ir Biblijoje nestinga pavyzdžių apie viengungius izraelitus — vyrus ir moteris, — gyvenusius visavertį gyvenimą, nors santuoka buvo įprastas dalykas. Mūsų laikais kai kurie patys nusprendžia nesituokti, kiti viengungiais lieka dėl susiklosčiusių aplinkybių. Kad ir kokios būtų priežastys, esminis klausimas toks: kaip krikščioniui geriausiai pasinaudoti viengungystės dovana?

Pats Jėzus Kristus buvo nevedęs ir tai visai suprantama žinant jam patikėtą užduotį. Jis savo mokiniams kalbėjo, jog kai kurie jo pasekėjai irgi priims viengungystės dovaną (Mt 19:10-12, Jr). Taigi jei nori, kad viengungystė būtų palaiminga, tokią gyvenseną turi, kaip nurodė Jėzus, laikyti tau priimtina, nusiteikti jai protu ir širdimi.

Ar šis Jėzaus patarimas taikytinas tik tam asmeniui, kuris nusprendžia likti viengungis norėdamas atsidėti Dievo tarnybai? (1 Kor 7:34, 35) Nebūtinai. Galbūt krikščionis mielai sukurtų šeimą, bet šiuo metu neranda sau tinkamos poros. Štai En, vieniša, trisdešimt suvirš metų sesė, pasakoja: „Neseniai bendradarbis, neliudytojas, netikėtai man pasipiršo. Iš pradžių tai paglostė man širdį, bet tuoj pat atsipeikėjau, nes žinojau, kad noriu ištekėti tik už tokio žmogaus, kuris padėtų dar labiau suartėti su Jehova.“

Kaip ir En, daugeliui mūsų sesių nuostata tuoktis „tik Viešpatyje“ neleidžia pasiduoti pagundai kurti šeimą su nekrikščioniua (1 Kor 7:39; 2 Kor 6:14). Paisydamos Dievo nurodymo, jos bent kurį laiką lieka viengungėmis. Kaip tinkamiausiai išnaudoti tą laikotarpį?

Vertink tai, kuo gali džiaugtis

Gebėjimas taikytis su esama padėtimi, net jei ji ne tokia, kokios norėtum, priklauso nuo tavo požiūrio. „Džiaugiuosi, ką turiu, ir nesvajoju apie tai, ko neturiu“, — sako Karmen, sesė, kuriai keturiasdešimt su viršum. Aišku, kartais gali prislėgti vienatvė arba nusivylimas. Nepamiršk, jog panašius jausmus išgyvena nemažai mūsų brolių ir sesių visame pasaulyje, todėl nenusimink ir su pasitikėjimu žiūrėk į rytojų. Jehova daugeliui savo tarnų, nors ir nesukūrusių šeimos, padeda džiaugtis gyvenimu, moko įveikti visokius sunkumus (1 Pt 5:9, 10).

Ne vienas krikščionis įsitikino, jog viengungystė turi ir privalumų. Štai Esteros, įpusėjusios ketvirtą dešimtį, žodžiai: „Laimės raktas, manau, yra gebėjimas visada, kad ir kokios būtų aplinkybės, įžvelgti teigiamus dalykus.“ Ji priduria: „Esu įsitikinusi, kad nesvarbu, ištekėsiu aš, ar ne, jeigu Karalystės reikalams skirsiu pirmąją vietą, Jehova tikrai nepagailės man gerų dalykų (Ps 84:12 [84:11, Brb]). Mano gyvenimas klostosi ne visai taip, kaip įsivaizdavau, bet esu laiminga ir viliuosi tokia būti ir toliau.“

Ko moko Biblijos pavyzdžiai

Iftacho dukra negalvojo likti netekėjusi. Bet tėvo duotas pažadas įpareigojo ją visą gyvenimą nuo pat jaunystės tarnauti prie Susitikimo palapinės. Toks netikėtas paskyrimas, be jokios abejonės, sugriovė jos planus, ji pati tikriausiai troško visai ko kito. Supratusi, kad negalės ištekėti ir turėti vaikų, ji du mėnesius liūdėjo. Vis dėlto su ta mintimi susitaikė ir visą gyvenimą noriai atliko savo tarnystę. Kitos izraelitės kasmet ateidavo jos pagirti už pasiaukojamą dvasią (Ts 11:36-40, NW).

Izaijo laikais eunuchai (Biblijoje nerašoma, kaip jie tapo tokie) dėl savo fizinės būklės galbūt jausdavo nusivylimą. Jie neturėjo teisės būti visaverčiais Izraelio bendruomenės nariais, negalėjo vesti, susilaukti vaikų (Įst 23:1). Bet Jehova žinojo, ką jie jaučia širdyje, ir pagyrė už tai, kad visa siela laikosi jo sandoros. Dievas pažadėjo duosiąs savo namuose jiems „paminklą“ ir „nemarų vardą“. Kitaip tariant, šiems ištikimiems eunuchams buvo suteikta viltis, jog galės džiaugtis amžinuoju gyvenimu valdant Mesijiškajai Jėzaus Karalystei. Jehova jų niekada neužmirš (Iz 56:3-5).

Visai kitokios buvo Jeremijo aplinkybės. Paskyręs tarnauti šį izraelitą pranašu, Dievas liepė jam nevesti, nes stojo sunkūs laikai, o Jeremijui teko ypatinga užduotis. Jehova jam kalbėjo: „Neimk sau žmonos ir neturėk nei sūnų, nei dukterų šioje vietoje“ (Jer 16:1-4). Biblijoje nerašoma, kokie jausmai apėmė pranašą išgirdus tokį priesaką, bet patikinama, kad tai buvo žmogus, džiaugęsis kiekvienu Jehovos žodžiu (Jer 15:16). Vėliau, kai prasidėjo siaubinga Jeruzalės apsiaustis, užsitęsusi daugiau nei pusantrų metų, pranašas, be abejo, pamatė, kaip išmintinga buvo paklusti Jehovai ir likti nevedusiam (Rd 4:4, 10).

Kaip gali praturtinti savo gyvenimą

Biblijos laikais gyvenę žmonės, apie kuriuos ką tik kalbėjome, neturėjo šeimos. Vis dėlto jiems nestigo džiaugsmo, kad yra Jehovos remiami ir visa širdimi atsideda jo darbui. Šiais laikais irgi galime labai praturtinti savo gyvenimą užsiimdami prasminga veikla. Štai Šventajame Rašte išpranašauta: gerąją naujieną neš didžiulis būrys moterų (Ps 68:12 [68:11, Brb]). Toje minioje tūkstančiai netekėjusių sesių. Jos, vaisingai darbuodamosi, įgyja savo džiaugsmui dvasinių sūnų bei dukterų (Mk 10:29, 30; 1 Tes 2:7, 8).

Loli, jau keturiolika metų tarnaujanti pioniere, pasakoja: „Šis darbas suteikia mano gyvenimui kryptį. Aš labai užsiėmusi, nuolat esu įvykių sūkury, todėl nors ir viengungė, nesijaučiu vieniša. Dienai pasibaigus būnu labai laiminga, nes matau, kad savo tarnyba iš tiesų galiu padėti žmonėms. Tai man atneša daug džiaugsmo.“

Ne viena krikščionė išmoksta svetimą kalbą ir pasisiūlo skelbti gerąją naujieną kitakalbių teritorijoje. „Mūsų mieste tūkstančiai svetimšalių, — dalijasi patirtimi jau minėta En, su entuziazmu liudijanti prancūziškai kalbantiems žmonėms. — Pramokusi kalbos, galiu bendrauti su daugeliu atvykėlių. Taip atsivėrė naujos galimybės ir evangelizacijos darbas pasidarė dar įdomesnis.“

Neturėdami šeimyninių įsipareigojimų, kai kurie viengungiai krikščionys persikelia ten, kur itin trūksta evangelizuotojų. Štai vienos iš jų, Lidianos, įpusėjusios ketvirtą dešimtį ir mielai keliaujančios į svečias šalis padėti tenykščiams skelbėjams, žodžiai: „Aš tvirtai įsitikinusi, kad kuo daugiau darbuojiesi dėl Jehovos, tuo daugiau draugų įsigyji, tuo labiau jautiesi mylimas. Draugystė su įvairių kultūrų ir tautybių žmonėmis nepaprastai praturtino mano gyvenimą.“

Biblijoje paminėtos keturios pranašės, netekėjusios evangelizuotojo Pilypo dukterys (Apd 21:8, 9). Uolumu jos tikriausiai stengėsi lygiuotis į savo tėvą. Pranašavimo dovaną visos galbūt panaudojo krikščionių, gyvenančių čia pat, Cezarėjoje, labui (1 Kor 14:1, 3). Mūsų laikais taip pat daugybė seserų, neturinčių šeimos, reguliariai ateidamos ir dalyvaudamos bendruomenės sueigose drąsina kitus.

O štai Lidija, pirmojo amžiaus Filipų krikščionė, Biblijoje giriama už svetingumą (Apd 16:14, 15, 40). Ši moteris, greičiausiai viengungė arba našlė, buvo be galo dosni ir nepraleisdavo progos pasikviesti svečių, pavyzdžiui, keliaujančiųjų prižiūrėtojų. Bendraudama su jais, tarp jų su Pauliumi, Silu, Luku, semdavosi džiaugsmo. Puoselėdami tokią dvasią ir mes sulauksime atlygio.

Kad jaustumės mylimi

Be abejo, gyvenimas susideda ne vien iš prasmingos veiklos. Mums svarbu puoselėti ir artimus ryšius su žmonėmis, jaustis mylimiems. Kaip nesusituokusiam patenkinti šį poreikį? Atminkime, kad Jehova visada yra šalia. Jis mus myli, stiprina, išklauso. Štai karalius Dovydas kartais pasijusdavo „vienišas ir suvargęs“, bet žinojo, kad visuomet gali remtis į Jehovą (Ps 25:16, Brb; 55:22). Šis psalmininkas užrašė tokius žodžius: „Nors tėvas ir motina mane paliktų, Viešpats mane priims“ (Ps 27:10). Dievas kviečia visus savo tarnus prie jo glaustis, būti artimais draugais (Ps 25:14; Jok 2:23; 4:8).

Be to, priklausydami pasaulinei brolijai, galime įsigyti dvasinių tėvų, mamų, brolių bei sesių ir jų meilė yra tikra vertybė (Mt 19:29; 1 Pt 2:17). Ne vienas viengungis įsitikino, kad imdamas pavyzdį iš Dorkadės, kuri „garsėjo gerais darbais ir gailestingumo aukomis“, patiria labai daug džiaugsmo (Apd 9:36, 39, Brb). „Atvykusi į kurią nors bendruomenę, stengiuosi susirasti draugų. Savo meile ir parama jie stiprins, kai bus sunku, — dalijasi patirtimi Loli. — Kad draugystės saitai būtų tvirti, pati rodau jiems meilę ir dėmesį. Tarnavau jau aštuoniose bendruomenėse ir visur įgijau gerų draugių. Jos dažniausiai ne mano bendraamžės — kai kurios jau močiutės, kitos visai jaunos.“ Kiekvienoje bendruomenėje esti tokių, kuriems labai reikia švelnaus dėmesio, draugijos. Nuoširdžiai domėdamiesi tokiais broliais bei sesėmis, labai juos džiuginsime. Sykiu patys tenkinsime savo troškimą mylėti ir būti mylimiems (Lk 6:38).

Dievas mūsų nepamirš

Biblija leidžia suprasti, jog šiais sunkiais laikais kiekvienam krikščioniui tenka ko nors atsisakyti (1 Kor 7:29-31). Broliai ir sesės, kurie lieka viengungiais dėl to, kad yra pasiryžę klausyti Biblijos nurodymo tuoktis tik Viešpatyje, nusipelno ypatingos pagarbos bei dėmesio (Mt 19:12). Vis dėlto toks jų girtinas pasiaukojimas nereiškia, kad jie negali būti tikrai laimingi.

„Mano gyvenimas prasmingas, nes puoselėju artimą ryšį su Jehova ir jam tarnauju. Pažįstu porų, kurios yra laimingos, ir tokių, kurios nelaimingos. Tai matydama dar labiau įsitikinu, kad mano laimė nepriklauso nuo to, ar ištekėsiu aš, ar ne“, — daro išvadą Lidiana. Kaip mokė Jėzus, pasitenkinimą gyvenime žmogus jaučia duodamas ir tarnaudamas kitiems, o tą gali daryti kiekvienas krikščionis (Jn 13:14-17; Apd 20:35).

Aišku, labiausiai džiaugiamės žinodami, kad Jehova laimins mus už viską, ko atsisakome norėdami vykdyti jo valią. Biblija patikina: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems“ (Hbr 6:10).

[Išnaša]

[Anotacija 25 puslapyje]

„Džiaugiuosi, ką turiu, ir nesvajoju apie tai, ko neturiu“ (Karmen)

[Iliustracija 26 puslapyje]

Loli su Lidiana yra laimingos tarnaudamos ten, kur labiau reikia skelbėjų

[Iliustracija 27 puslapyje]

Dievas visus savo tarnus kviečia prie jo glaustis