Dvidešimt pirmas skyrius

Teisingas garbinimas plinta po pasaulį

Izaijo 60:1-22

 1. Kokia padrąsinanti žinia užrašyta Izaijo 60 skyriuje?

IZAIJO pranašystės 60 skyrius yra tarsi gyva drama. Jau pačios pirmos eilutės patraukia mūsų dėmesį įdomiu pasakojimu. Įvykiai veja vienas kitą iki nuostabios baigties. Čia vaizdingai aprašyta, kaip teisingas garbinimas atkuriamas senovės Jeruzalėje ir kaip jis plinta po pasaulį mūsų laikais. Taip pat kalbama, kad amžinos palaimos laukia visų ištikimų Dievo garbintojų. Kiekvienas galime prisidėti prie šios žavingos Izaijo pranašystės išsipildymo. Tad atidžiai ją panagrinėkime.

Šviesa nušvinta tamsoje

 2. Kas liepiama daryti tamsoje gulinčiai moteriai ir kodėl taip svarbu, kad ji paklustų?

² Šiame Izaijo knygos skyriuje pirmiausia kreipiamasi į varganą moterį. Matyt, ji guli ant žemės tamsoje. Bet staiga tamsybėse sužiba šviesa, nes Jehova per Izaiją kviečia: „Kelkis, nušvisk! Tavo šviesa atėjo, Viešpaties šlovė virš tavęs sušvito!“ (Izaijo 60:1) Taip, „moteris“ turi stotis ant kojų ir atspindėti Dievo šlovę! Kodėl tai būtina? Toliau pranašystėje skaitome: „Nors žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsybės, virš tavęs šviečia Viešpats, virš tavęs apsireiškia jo šlovė“ (Izaijo 60:2). „Moteris“ privalo ‛nušvisti’ dėlei žmonių, kurie aplinkui tebeklaidžioja tamsoje. Kokia bus nauda? „Tautos ateis prie tavo šviesos ir karaliai prie tavo tekančio spindesio“ (Izaijo 60:3). Čia pasakoma esminė mintis, kuri toliau bus plėtojama: teisingas garbinimas turi aprėpti visą pasaulį!

 3. a) Kas yra „moteris“? b) Kodėl „moteris“ gulėjo tamsoje?

³ Nors Jehova kalba apie būsimus įvykius, „moteriai“ jis sako, kad jos šviesa „atėjo“. Tuo pabrėžiama, jog pranašystė tikrai išsipildys. Ši „moteris“ yra Sionas, arba Jeruzalė, Judo sostinė (Izaijo 52:1, 2; 60:14). Miestas atstovauja visai tautai. Kai pranašystė pildosi pirmą kartą, „moterį“ aptinkame gulinčią tamsoje nuo pat Jeruzalės sugriovimo 607 m. p. m. e. Ištikimas žydų tremtinių likutis 537 m. p. m. e. parkeliauja į Jeruzalę ir atkuria tyrą garbinimą. Pagaliau Jehova apšviečia savo „moterį“, ir jo garbintojai sugrįžę į tėvynę ima skleisti šviesą tarp tautų, skendinčių dvasinėje tamsoje.

Pranašystė išsipildo didesniu mastu

 4. Kas šiandieną žemėje atstovauja „moteriai“ ir kam dar taikytini pranašystės žodžiai?

⁴ Mus domina ne vien tai, kaip pranašiški žodžiai išsipildė Jeruzalei. Šiandieną Jehovos dangiškajai „moteriai“ žemėje atstovauja „Dievo Izraelis“ (Galatams 6:16). Per visą savo gyvavimo laiką nuo 33 m. e. m. Sekminių iki dabar šioji dvasinė tauta suvienijo 144 000 dvasia pateptųjų narių, „atpirktų iš žemės“, kad valdytų su Kristumi danguje (Apreiškimo 14:1, 3). Dabar Izaijo 60 skyrius pildosi visų pirma tiems asmenims iš 144 000, kurie tebegyvena žemėje „paskutinėmis dienomis“ (2 Timotiejui 3:1). Pranašystė taip pat taikytina pateptųjų krikščionių bendradarbiams, „kitų avių“ „milžiniškai miniai“ (Jono 10:11, 16; Apreiškimo 7:9).

 5. Kada žemėje tebegyvenantys Dievo Izraelio nariai atgulė į dvasinę tamsą ir kada juos apšvietė Jehova?

⁵ XX amžiaus pradžioje Dievo Izraelio nariai kurį laiką tartum gulėjo tamsybėse. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, jiems nutiko taip, kaip vaizdžiai rašoma Apreiškimo knygoje: jų lavonai gulėjo „aikštėje didžiojo miesto, kuris dvasine prasme vadinamas Sodoma ir Egiptu“ (Apreiškimo 11:8). Tačiau 1919 metais Jehovos apšviesti jie atsistojo ir ėmė atspindėti Dievo šviesą, drąsiai skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Mato 5:14-16; 24:14).

 6. Kaip apskritai pasaulis reaguoja į Jėzaus karaliavimo žinią ir ką patraukia Jehovos šviesa?

⁶ Žmonija, veikiama Šėtono, „šių tamsybių pasaulio valdovų“ vado, apskritai atmeta žinią apie Jėzaus Kristaus, „pasaulio šviesos“, karaliavimą (Efeziečiams 6:12; Jono 8:12; 2 Korintiečiams 4:3, 4). Vis dėlto Jehovos šviesa patraukia milijonus žmonių — „karalius“ (tuos, kurie tampa pateptaisiais dangaus Karalystės paveldėtojais) ir „tautas“ (kitų avių milžinišką minią).

Garbintojų gausėjimas džiugina širdį

 7. Kokį širdžiai mielą reginį išvysta „moteris“?

⁷ Plėtodamas Izaijo 60:3 išreikštą mintį, Jehova „moteriai“ sako: „Pakelk akis, pažvelk aplinkui!“ Klusniai padariusi, kas liepta, „moteris“ išvysta širdžiai mielą reginį: jos vaikai pareina namo! „Visi renkasi eiti pas tave; tavo sūnūs ateis iš toli, tavo dukterys bus atneštos ant rankų“ (Izaijo 60:4). Nuo 1919 metų Karalystę imta skelbti tarptautiniu mastu, tad prie Dievo Izraelio prisidėjo dar tūkstančiai pateptųjų „sūnų“ bei „dukterų“. Taip Jehova pasirūpino surinkti visą išpranašautą Kristaus bendravaldžių skaičių — 144 000 (Apreiškimo 5:9, 10).

 8. Kokių priežasčių džiaugtis Dievo Izraelis turi nuo 1919 metų?

⁸ Šitoks gausėjimas suteikė daug džiaugsmo. „Tai matydama, spindėsi iš džiaugsmo, tavo širdis virpės ir džiūgaus, nes tau bus išpilti jūros lobiai, pas tave suplūs tautų turtai“ (Izaijo 60:5). Pateptųjų rinkimas XX amžiaus 3-iajame ir 4-ajame dešimtmetyje buvo didelė laimė Dievo Izraeliui. Bet yra ir kita džiaugsmo priežastis. Ypač nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio žmonės, anksčiau priklausę Dievo išsižadėjusios žmonijos „jūrai“, ateina iš visų tautų garbinti drauge su Dievo Izraeliu (Izaijo 57:20; Agėjo 2:7). Šie žmonės Dievą garbina nebe taip, kaip kiekvienas sugalvoja, o buriasi prie Dievo „moters“ ir įsilieja į vieningą Dievo kaimenę. Taigi teisingas garbinimas plinta visų Dievo tarnų pastangomis.

Tautos buriasi Jeruzalėje

9, 10. Kas buriasi Jeruzalėje ir kaip Jehova juos priima?

⁹ Garbintojų gausėjimą Jehova apibūdina Izaijo amžininkams suprantamais palyginimais. „Moteris“ nuo Siono kalno žvelgia į rytus. Ką ji mato? „Apguls tave kupranugarių vilkstinės, Midjano ir Efos vienkupriai. Atvyks visi Šebos žmonės, auksu ir smilkalais nešini, ir skelbs Viešpaties šlovingus darbus“ (Izaijo 60:6). Keliaujantys pirkliai iš įvairių genčių siunčia kupranugarių vilkstines į Jeruzalę (Pradžios 37:25, 28; Teisėjų 6:1, 5; 1 Karalių 10:1, 2). Visur, kur pažiūrėsi, — vien kupranugariai. Jie ateina kaip tvanas! Vilkstinės gabena brangių dovanų. Vadinasi, prekeiviai atvyksta taikingais tikslais. Jie nori garbinti Jehovą ir duoti jam visa, kas geriausia.

¹⁰ Ne tik pirkliai ateina. „Visos Kedaro kaimenės bus tau surinktos, Nebajoto avinai tau tarnaus.“ Gyvulių augintojų gentys irgi traukia į Jeruzalę. Jie atvyksta su dovanomis — avių kaimenėmis, kurios yra vertingiausias jų turtas, ir pasisiūlo tarnauti. Kaip Jehova juos priims? Jis sako: „Kaip maloni atnaša jie žengs ant mano aukuro, išpuošiu jais šlovinguosius savo Namus“ (Izaijo 60:7). Jehova priima jų dovanas, skirtas tyram garbinimui (Izaijo 56:7; Jeremijo 49:28, 29).

11, 12. a) Ką regi „moteris“ žvelgdama į vakarus? b) Kodėl tiek daug žmonių skuba į Jeruzalę?

¹¹ Dabar Jehova ragina „moterį“ pažvelgti į vakarus ir klausia: „Kas gi ten atskrenda kaip debesis, kaip karveliai į savo karvelides?“ Pats Jehova atsako: „Tai laivai plaukia pas mane, Taršišo didlaiviai priekyje, pargabendami tavo sūnus iš toli drauge su jų auksu ir sidabru dėl Viešpaties, tavo Dievo, ir Izraelio Šventojo, kuris tave išaukštino“ (Izaijo 60:8, 9).

¹² Tarkim, tu stovi su „moterimi“ ir žiūri į Didžiąją jūrą vakarų link. Ką matai? Tolumoje per vandenis sklendžia debesis baltų taškelių. Jie atrodo kaip paukščiai, bet kai prisiartina, tu atpažįsti laivus išskleistomis burėmis. Jie atvyksta „iš toli“ (Izaijo 49:12).a Tiek daug laivų plaukia į Sioną, kad primena būrį karvelių, skrendančių namo. Kodėl flotilė taip skuba? Iš tolimų uostų ji plukdo Jehovos garbintojus. Visi keliauninkai — izraelitai bei svetimšaliai iš rytų ir vakarų, artimų ir tolimų salų traukia į Jeruzalę pasiaukoti savo Dievo, Jehovos, vardui (Izaijo 55:5).

13. Kas šiais laikais yra „sūnūs“ bei „dukterys“ ir kas yra „tautų turtai“?

¹³ Kaip vaizdingai Izaijo 60:4-9 aprašomas garbintojų gausėjimas nuo tada, kai Jehovos „moteris“ ėmė skleisti šviesą šio pasaulio tamsybėse! Pirmiausia atėjo dangiškojo Siono „sūnūs“ ir „dukterys“ — tie, kurie tapo pateptaisiais krikščionimis. 1931 metais jie viešai pasiskelbė esą Jehovos liudytojai. Paskui debesis romiųjų, „tautų turtai“ ir „jūros lobiai“, atskubėjo tarnauti drauge su Kristaus brolių likučiu.b Šiandieną Jehovos tarnai iš visų keturių žemės kampų, įvairios socialinės padėties žmonės, glaudžiasi prie Dievo Izraelio ir šlovina Visavaldį, Jehovą, aukština jo didingiausią visatoje vardą.

14. Kaip suprasti, kad atvykėliai ‛žengia ant Dievo aukuro’?

¹⁴ O kaip suprasti, kad atvykėliai iš tautų ‛žengia ant Dievo aukuro’? Na, ant aukuro dedama auka. Apaštalas Paulius irgi paminėjo auką rašydamas: „Dievo gailestingumu aš prašau jus... aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, — tai jūsų sąmoningas tarnavimas“ (Romiečiams 12:1, Brb). Nuoširdūs krikščionys noriai aukojasi (Luko 9:23, 24). Jie skiria tyram garbinimui savo laiką, jėgas ir sugebėjimus (Romiečiams 6:13). Taip jie atnašauja Dievui priimtinas gyriaus aukas (Hebrajams 13:15). Koks džiaugsmas, kad milijonams jaunų ir senų Jehovos garbintojų Dievo Karalystė svarbesnė už jų pačių interesus! Jie tikrai rodo pasiaukojamą dvasią (Mato 6:33; 2 Korintiečiams 5:15).

Atvykėliai padeda plėsti teisingą garbinimą

15. a) Kaip Jehova senovėje parodė malonę svetimšaliams? b) Kaip „svetimšaliai“ šiais laikais padeda „statyti“ teisingą garbinimą?

¹⁵ Atvykėliai palaiko Jehovos „moterį“ turtu ir savo darbu. „Svetimšaliai tau atstatys mūrus, jų karaliai tau tarnaus, nes pykčio valandą tave nuplakiau, tačiau malonės valandą parodysiu tau gailestį“ (Izaijo 60:10). Jehova parodė malonę VI amžiuje p. m. e., kai svetimšaliai padėjo statyti Jeruzalę (Ezros 3:7; Nehemijo 3:26). Šiandieną pranašystei pildantis didesniu mastu, „svetimšaliai“ — milžiniška minia — išvien su pateptųjų likučiu darbuojasi teisingo garbinimo labui. Jie padeda Biblijos studijuotojams ugdytis krikščioniškas savybes ir taip „stato“ krikščionių susirinkimus bei stiprina Jehovos organizacijos „mūrus“ (1 Korintiečiams 3:10-15). Ir tiesiogine prasme jie daug stato: Karalystės sales, asamblėjų sales, Betelio namus. Taigi jie kartu su pateptaisiais broliais rūpinasi didėjančios Jehovos organizacijos poreikiais (Izaijo 61:5).

16, 17. a) Kaip Dievo organizacijos „vartai“ yra laikomi atviri? b) Kaip „karaliai“ tarnauja Sionui? c) Kas atsitiks tiems, kurie prieš Jehovos valią mėgina uždaryti „vartus“?

¹⁶ Dvasinių statybų programa kasmet duoda puikių rezultatų: į Jehovos organizaciją ateina šimtai tūkstančių „svetimšalių“, o kelias atviras dar didesniam būriui. Jehova sako: „Tavo vartai visuomet bus atverti; jie nebus užkelti nei dieną, nei naktį, kad galėtų įeiti nešantys tau tautų turtus ir jų karaliai per eitynes [„jų karaliams vadovaujant“, Jr]“ (Izaijo 60:11). Kokie „karaliai“ vadovauja nešant tautų turtus į Sioną? Senovėje Jehova kai kuriems valdovams įkvėpė norą ‛tarnauti’ Sionui. Pavyzdžiui, Kyras ėmėsi iniciatyvos ir parsiuntė žydus į Jeruzalę atstatyti šventyklos. Vėliau Artakserksas paaukojo medžiagų ir siuntė Nehemiją atstatyti Jeruzalės sienų (Ezros 1:2, 3; Nehemijo 2:1-8). Iš tikrųjų „karaliaus širdis — vandens srovė Viešpaties rankoje“ (Patarlių 21:1). Mūsų Dievas net galingus valdovus palenkia savo tikslams.

¹⁷ Šiais laikais daugelis „karalių“, tai yra pasaulietinių valdžių, stengėsi uždaryti Jehovos organizacijos „vartus“. Vis dėlto kiti tarnavo Sionui — priėmė sprendimų, padedančių išlaikyti tuos „vartus“ atvirus (Romiečiams 13:4). Pasaulietiniai valdininkai 1919 metais paleido iš kalėjimo neteisėtai suimtą Džozefą Rezerfordą ir jo bendradarbius (Apreiškimo 11:13). Žmonių vyriausybės „sugėrė“ persekiojimų tvaną, kurį buvo paliejęs Šėtonas, išmestas iš dangaus (Apreiškimo 12:16). Kai kurios valdžios skatina religinę toleranciją, kartais — specialiai dėl Jehovos liudytojų. Šitokia tarnystė padeda minioms romiųjų įeiti per atvirus Jehovos organizacijos „vartus“. O kaip bus su priešais, kurie mėgina tuos „vartus“ uždaryti? Jiems tai niekad nepavyks. Apie juos Jehova sako: „Tauta ir karalystė, kuri tau netarnauja, pražus; tókios tautos tikrai bus sunaikintos“ (Izaijo 60:12). Visi, kurie kovoja su Dievo „moterimi“, — tiek atskiri asmenys, tiek organizacijos, — galiausiai pražus Armagedono kare (Apreiškimo 16:14, 16).

18. a) Ką reiškia pažadas, kad Izraelyje vešės medžiai? b) Kokia dabar yra ‛vieta, kur ilsisi [Jehovos] kojos’?

¹⁸ Perspėjus apie teismą, toliau pranašystėje duodami šlovės bei klestėjimo pažadai. Savo „moteriai“ Jehova kalba: „Libano šlovė ateis pas tave drauge su kiparisais, klevais ir pušimis, kad papuoštų mano Šventyklą ir suteiktų grožį vietai, kur ilsėsis mano kojos“ (Izaijo 60:13). Vešlūs medžiai — grožio ir vaisingumo simbolis (Izaijo 41:19; 55:13). „Šventykla“ ir „vieta, kur ilsėsis mano kojos“, šioje eilutėje reiškia Jeruzalės šventyklą (1 Metraščių 28:2; Psalmyno 99:5). Apaštalas Paulius aiškino, kad Jeruzalės šventykla tėra pirmavaizdis prakilnesnės dvasinės šventyklos — organizuoto Jehovos garbinimo, grindžiamo išperkamąja Kristaus auka (Hebrajams 8:1-5; 9:2-10, 23). Dabar Jehova suteikia grožį ‛vietai, kur ilsisi jo kojos’, — žemiškiesiems dvasinės šventyklos kiemams. Jie darosi tokie patrauklūs, kad gausybė žmonių iš visų tautų renkasi čia teisingai garbinti Dievo (Izaijo 2:1-4; Agėjo 2:7).

19. Ką norom nenorom turės pripažinti priešai ir kada vėliausiai jie tai padarys?

¹⁹ Jehova vėl kalba apie priešus: „Žemai lenkdamiesi, ateis pas tave tavo engėjų sūnūs; visi, kas niekino tave, parpuls tau po kojų. Jie vadins tave ‛Viešpaties miestu’ ir ‛Izraelio Šventojo Sionu’“ (Izaijo 60:14). Matydami, kaip sparčiai auga Dievo tauta ir kaip jis praturtina palaimomis savo tarnų gyvenimą, kai kurie priešininkai lenksis „moteriai“ ir norom nenorom pripažins (vėliausiai — per Armagedoną), kad pateptųjų likutis su savo palydovais iš tiesų atstovauja „Viešpaties miestui“, „Izraelio Šventojo Sionui“ — dangiškajai Dievo organizacijai.

Dievo tauta naudojasi prieinamais ištekliais

20. Kokių didelių permainų sulaukia „moteris“?

²⁰ Kokių esminių permainų sulaukia Jehovos „moteris“! Jehova sako: „Vietoj to, kad tu buvai palikta ir nekenčiama ir nebuvo kas eitų per tave, aš tave paversiu amžina puikybe [„pasididžiavimu“, BD], džiaugsmu kartų kartoms. Tu žįsi tautų pieną; karališkas krūtis tu žįsi. Taip tu pažinsi, kad aš, Viešpats, esu tavo Gelbėtojas ir tavo Atpirkėjas, Jokūbo Galingasis“ (Izaijo 60:15, 16, Jr).

21. a) Kaip senovės Jeruzalė tampa „pasididžiavimu“? b) Kaip Jehovos pateptieji tarnai laiminami nuo 1919 metų ir kaip jie žinda „tautų pieną“?

²¹ Ištisus 70 metų senovės Jeruzalė neegzistuoja, ‛nėra kas eitų per ją’. Tačiau nuo 537 m. p. m. e. Jehova vėl apgyvendina miestą žmonėmis, paverčia jį „pasididžiavimu“. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui Dievo Izraelis irgi kurį laiką buvo nuniokotas, jautėsi ‛paliktas’. Bet Jehova 1919 metais atpirko savo pateptuosius tarnus iš nelaisvės ir nuo tada laimina juos neregėtu augimu bei dvasiniu klestėjimu. Dievo tauta žinda „tautų pieną“ — teisingam garbinimui plėsti naudoja tautų išteklius. Pavyzdžiui, išmintingai taikomos šiuolaikinės technologijos padeda versti ir spausdinti Biblijas ir biblinę literatūrą šimtais kalbų. Todėl kasmet šimtai tūkstančių žmonių studijuoja Bibliją su Jehovos liudytojais ir sužino, kad Jehova per Kristų yra jų Gelbėtojas ir Atpirkėjas (Apaštalų darbų 5:31; 1 Jono 4:14).

Gerinama organizacinė tvarka

22. Kokių gerų pokyčių žada Jehova?

²² Didėjant Jehovos tautai, gerinama organizacinė tvarka. Jehova sako: „Vietoj žalvario teiksiu auksą, vietoj geležies — sidabrą, vietoj medžių — žalvarį, o vietoj akmenų — geležį. Taiką paskirsiu tavo prižiūrėtoju, o teisumą — tavo valdytoju“ (Izaijo 60:17). Auksas vertesnis už žalvarį. Taip yra ir su kitomis čia paminėtomis medžiagomis. Ilgainiui įvaizdis virsta tikrove: Jehovos tauta paskutinėmis dienomis laikosi vis geresnės organizacinės tvarkos.

23, 24. Kaip nuo 1919 metų Jehovos tautoje tobulinama organizacinė tvarka?

²³ Iki 1919 metų susirinkimai demokratiškai rinkdavo vyresniuosius ir diakonus. Nuo tų metų teokratiškai skirti tarnystės direktoriai prižiūrėjo skelbimo darbą susirinkimuose, bet buvo ir tokių atvejų, kai jiems priešinosi išrinkti vyresnieji. Situacija pasikeitė 1932 metais. Sargybos bokšto žurnale susirinkimams nurodyta neberinkti vyresniųjų ir diakonų. Dabar reikėjo rinkti tarnystės komitetą, kuris bendradarbiautų su tarnystės direktoriumi. Tai buvo didelis pagerinimas.

²⁴ Dar daugiau „aukso“ suteikta 1938 metais nustačius tvarką, kad visi susirinkimo tarnai turi būti teokratiškai paskiriami. Priežiūros ėmėsi susirinkimo pirmininkas, jam padėjo kiti tarnystės darbininkai. Visi jie buvo „ištikimo ir protingo vergo“ paskirti (Mato 24:45-47, Jr). 1972 metais suprasta, kad pagal Šventojo Rašto principus susirinkimu turėtų rūpintis ne vienas žmogus, o vyresniųjų taryba (Filipiečiams 1:1). Būta ir daugiau pakeitimų — tiek susirinkime, tiek Vadovaujančiojoje taryboje. Pavyzdžiui, 2000 metų spalio 7 dieną paskelbta, kad Vadovaujančiosios tarybos nariai, tarnaujantys Pensilvanijos Sargybos bokšto bendrijos bei panašių korporacijų valdybose, savanoriškai pasitraukia iš tų pareigų. Dabar Vadovaujančioji taryba, atstovaujanti „ištikimam ir protingam vergui“, gali daugiau rūpintis „Dievo bendruomenės“ ir jos palydovų, kitų avių, dvasine priežiūra (Apaštalų darbų 20:28, Jr). Visos šios permainos duoda naudos, stiprina Jehovos organizaciją. Tai palaima jo garbintojams.

25. Kas lemia Jehovos tautos organizacinę pažangą ir kokios naudos ji duoda?

²⁵ Kas lemia tokią pažangą? Gal svarbiausias veiksnys — išmoningų žmonių organizaciniai gabumai? Ne. Jehova pasakė: „Aš atgabensiu aukso“ (Brb). Pažanga priklauso nuo Dievo vadovavimo. Jehovos tauta leidžiasi jo vedama ir noriai taisosi, o tai išeina į gera. Tarp Dievo garbintojų vyrauja taika. Jie labai vertina teisingumą, todėl ir tarnauja Dievui.

26. Kokį išskirtinį tikrųjų krikščionių bruožą pastebi net priešininkai?

²⁶ Semdamiesi Dievo ramybės, žmonės pasikeičia. Jehova žada: „Nebebus girdėti nei apie smurtą tavo šalyje, nei apie niokojimą ar griovimą tavo valdose. Savo mūrus tu vadinsi ‛Išganymu’, o savo vartus — ‛Šlove’“ (Izaijo 60:18). Gerai pasakyta! Net priešininkai pripažįsta, kad tikriesiems krikščionims būdinga taiki dvasia (Michėjo 4:3). Taika su Dievu ir tarpusavio santarvė Jehovos liudytojų krikščioniškas sueigas daro gaivia oaze smurtingame pasaulyje (1 Petro 2:17). Čionai gali pajusti, kokia ramybė viešpataus žemėje, kai visi gyventojai bus „Viešpaties mokomi“ (Izaijo 11:9; 54:13, Brb).

Šlovinga Dievo malonės šviesa

27. Kokia šviesa nuolatos šviečia Jehovos „moteriai“?

²⁷ Jehova kalba, kokia ryški šviesa užlies Jeruzalę: „Tau dienos šviesa nebebus saulė nei naktį nebešvies mėnulis, bet Viešpats bus tau amžina šviesa, tavo Dievas — tavo spindesys. Tavo saulė niekada nebenusileis nei tavo mėnulis nesudils, nes Viešpats bus tau amžina šviesa, ir tavo gedulo dienos pasibaigs“ (Izaijo 60:19, 20). Jehova bus „amžina šviesa“ savo „moteriai“. Jis niekada „nebenusileis“ kaip saulė ir „nesudils“ kaip mėnulis.c Neblėstanti jo malonės šviesa šviečia pateptiesiems krikščionims, Dievo „moters“ atstovams žemėje. Kartu su milžiniška minia jie mėgaujasi tokia ryškia dvasine šviesa, kad jos negali užtemdyti joks pasaulio politinės ar ekonominės scenos šešėlis. Jie tiki Jehovos pažadėta šviesia ateitimi (Romiečiams 2:7; Apreiškimo 21:3-5).

28. a) Kas žadama grįžtantiems Jeruzalės gyventojams? b) Ką 1919 metais paveldėjo pateptieji krikščionys? c) Kuriam laikui teisieji paveldės kraštą?

²⁸ Apie Jeruzalės gyventojus Jehova sako: „Tavo tauta bus vien iš teisiųjų; jie amžinai [„neribotam laikui“, NW] paveldės žemę. Jie — mano daigyno pumpurai, mano rankų kūrinys, sukurtas man papuošti“ (Izaijo 60:21). Etniniai izraelitai sugrįžę iš Babilono ‛paveldėjo žemę’. Bet jiems „neribotas laikas“ baigėsi pirmajame m. e. amžiuje, kai romėnų kariai sugriovė Jeruzalę ir išardė žydų valstybę. Pateptųjų krikščionių likutis 1919 metais išėjo iš dvasinės nelaisvės ir paveldėjo dvasinį kraštą (Izaijo 66:8). Šis kraštas, arba veiklos sritis, yra klestintis dvasinis rojus. Jis nenunyks. Dvasinio Izraelio tauta nenueis klystkeliais kaip senovės Izraelis. Be to, Izaijo pranašystė dar išsipildys paraidžiui: žemė taps tikru rojumi ir bus čia „taikos apstumas“. Tada teisieji, turintys žemiškąją viltį, paveldės kraštą amžiams (Psalmyno 37:11, 29).

29, 30. Kaip „mažiausias“ tampa „tūkstančiu“?

²⁹ Izaijo 60 skyriaus gale skaitome, kad Jehova duoda iškilmingą pažadą ir užtvirtina jį savo paties vardu. Jis sako: „Mažiausias taps tūkstančiu, jauniausias — galinga tauta. Aš, Viešpats [„Jehova“, NW], padarysiu tą bemat, kai ateis laikas“ (Izaijo 60:22). Kai išblaškyti pateptieji 1919 metais vėl ėmėsi veiklos, jie tebuvo „mažiausias“.d Ilgainiui jų daugėjo, nes buvo sukviestas dvasinių izraelitų likutis. Paskui imta rinkti milžinišką minią ir tikrųjų garbintojų būrys neregėtai išaugo.

³⁰ Dievo tarnų gretose vyraujanti taika ir teisingumas veikiai patraukė tiek daug tyraširdžių žmonių, kad „mažiausias“ iš tiesų virto „galinga tauta“. Savo žmonių skaičiumi dabar ji pranoksta daugelį suverenių pasaulio valstybių. Akivaizdu, kad Jehova per Jėzų Kristų vadovauja Karalystės darbui ir jį spartina. Koks džiaugsmas: visame pasaulyje gausėja tikrojo Dievo garbintojų ir mes patys prie to prisidedame! O kokia garbė Jehovai, išpranašavusiam visa tai senų senovėje!

[Išnašos]

[Iliustracija 305 puslapyje]

„Moteriai“ liepiama keltis

[Iliustracija 312, 313 puslapiuose]

„Taršišo didlaiviais“ atplaukia Jehovos garbintojai