„Dovana Viešpačiui“

12, 13. Kaip „broliai“ bus gabenami į Jeruzalę nuo 537 m. p. m. e.?

¹² Atstatytoji Jeruzalė ir atkurtoji kunigija žydams, gyvenantiems svetimuose kraštuose, bus tyro garbinimo centras. Daugelis jų iš tolimiausių kampelių atkeliaus į Jeruzalę švęsti metinių švenčių. Įkvėptas Izaijas rašo: „Iš visų tautų, — sako Viešpats, — jie pargabens jūsų brolius kaip atnašą [„dovaną“, Skv] Viešpačiui ant arklių ir vežimais, neštuvais, ant mulų ir kupranugarių. Atgabens juos į Jeruzalę, mano šventąjį kalną, — sako Viešpats, — kaip izraelitai neša savo atnašą švariuose induose. Kai kuriuos iš jų padarysiu kunigais ir levitais“ (Izaijo 66:20, 21).

¹³ ‛Broliai iš visų tautų’ dalyvavo ir Sekminių dieną, kai šventoji dvasia buvo išlieta Jėzaus mokiniams. Apie tai skaitome: „Jeruzalėje buvo žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi“ (Apaštalų darbų 2:5). Senu papročiu jie atvyko į Jeruzalę pagarbinti, o išgirdę gerąją naujieną apie Jėzų Kristų daugelis jį įtikėjo ir pasikrikštijo.

14, 15. a) Kaip pateptieji krikščionys po Pirmojo pasaulinio karo subūrė daugiau dvasinių „brolių“ ir kaip šie buvo atgabenti Jehovai lyg „atnaša švariuose induose“? b) Kaip Jehova ‛padarė kai kuriuos kunigais’? c) Ar galėtum paminėti keletą pateptųjų krikščionių, rinkusių savo dvasinius brolius? (Žiūrėk rėmelį šiame puslapyje.)

¹⁴ Ar šita pranašystė išsipildo ir mūsų laikais? Taip, akivaizdu. Po Pirmojo pasaulinio karo pateptieji Jehovos tarnai, kruopščiai tyrinėdami Šventąjį Raštą, suprato, kad 1914 metais danguje buvo įkurta Dievo Karalystė ir kad reikia surinkti dar daugiau Karalystės paveldėtojų, arba „brolių“. Bebaimiai tarnai įvairiausiu transportu keliavo „ligi pat žemės pakraščių“ ir ieškojo būsimų pateptojo likučio narių, o suradę atvedė juos (daugiausia iš krikščioniškų bažnyčių) kaip dovaną Jehovai (Apaštalų darbų 1:8).

¹⁵ Anuomet susibūrę pateptieji nemanė, kad Jehova priims juos tokius, kokie buvo dar prieš pažindami Biblijos tiesą. Jie stengėsi apsivalyti nuo dvasinės bei moralinės nešvaros ir tapti „atnaša švariuose induose“, arba, kaip sakė apaštalas Paulius, ‛skaisčia mergele Kristui’ (2 Korintiečiams 11:2). Pateptiesiems reikėjo ne vien atsikratyti klaidingų doktrinų, bet ir išmokti visiškai nesivelti į pasaulio reikalus. Savo ganėtinai ištaurintiems tarnams Jehova 1931 metais suteikė garbę vadintis jo vardu — Jehovos liudytojais (Izaijo 43:10-12). O kaip Jehova ‛padarė kai kuriuos kunigais’? Tie pateptieji įėjo į „karališkąją kunigystę, šventąją tautą“ ir atnašavo Dievui gyriaus aukas (1 Petro 2:9; Izaijo 54:1; Hebrajams 13:15).

[Rėmelis 409 puslapyje]

Pateptieji — dovanos Jehovai iš visų tautų

Chuanas Munjisas iš Jungtinių Valstijų 1920 metais išvyko į Ispaniją, vėliau persikėlė į Argentiną ir ten įkūrė ne vieną pateptųjų susirinkimą. Nuo 1923-iųjų tiesos šviesa nušvito tyraširdžiams žmonėms Vakarų Afrikoje: misionierius Viljamas Braunas (dažnai vadinamas Biblijos Braunu) išsiruošė skelbti Karalystės žinios Siera Leonėje, Ganoje, Liberijoje, Gambijoje ir Nigerijoje. Tais pačiais metais kanadietis Džordžas Jangas nuvyko į Braziliją, o paskui keliavo po Argentiną, Kosta Riką, Panamą, Venesuelą ir net Tarybų Sąjungą. Maždaug tuo laiku Edvinas Skineris iš Anglijos išplaukė į Indiją ir daug metų triūsė ten pjūties darbe.