Branginkime savo šventus sambūrius
„Aš nuvesiu į savo šventąjį kalną ir pradžiuginsiu juos savo maldos Namuose“ (IZAIJO 56:7).
1. Kaip Raštas mus moko branginti savo sueigas?
JEHOVA surenka į savo „šventąjį kalną“ jam tarnaujančius žmones — pateptuosius krikščionis ir jų bendražygius, — kad Jį šlovintų. Dievas teikia džiaugsmo garbintojams savo „maldos Namuose“, dvasinėje šventykloje, kuri yra „maldos namai visoms tautoms“ (Izaijo 56:7; Morkaus 11:17). Iš viso to akivaizdu, kad Jehovos garbinimas yra šventas, tyras, iškilus. Brangindami savo sueigas, kuriose mokomės ir garbiname Jehovą, rodome, jog mūsų požiūris į šventus dalykus toks pat kaip jo.
2. Iš kur žinome, kad Jehova savo pasirinktą garbinimo vietą laikė šventa ir kad Jėzaus požiūris buvo toks pat?
2 Senovės Izraelyje vieta, kurią Jehova parinkdavo jį garbinti, būdavo laikoma šventa. Padangtę, jos apstatymą, reikmenis reikėjo patepti ir pašventinti, „idant būtų ypač šventi“ (Išėjimo 30:26-29). Viena padangtės patalpa buvo vadinama Šventąja, kita — Šventų švenčiausiąja (Hebrajams 9:2, 3). Vėliau garbinimo vieta buvo nebe padangtė, o Jeruzalės šventykla. Tapusi Jehovos garbinimo centru, Jeruzalė buvo vadinama „šventuoju miestu“ (Nehemijo 11:1; Mato 27:53). Pats Jėzus, tarnaudamas žemėje, rodė pagarbą šiai šventyklai. Net pasipiktino žmonėmis, kurie šios vietos negerbė: ten prekiaudavo, trumpindami kelią nešdavo per ją įvairius daiktus (Morkaus 11:15, 16).
3. Kas rodo, kad izraelitų sambūriai būdavo šventi?
3 Izraelitai reguliariai rinkdavosi garbinti Jehovos ir klausytis skaitomo jo Įstatymo. Tam tikros jų iškilmių dienos būdavo vadinamos šventomis sueigomis arba iškilmingais susirinkimais ir tai bylojo apie šių sambūrių šventumą (Kunigų 23:2, 3, 36, 37). Štai Ezros ir Nehemijo dienomis viename tokiame sambūryje levitai „aiškino žmonėms įstatymą“. Kadangi, „girdėdami Įstatymo žodžius, žmonės verkė“, levitai „ramino žmones, sakydami: ‘Nusiraminkite, nes ši diena šventa’“. Paskui, per Palapinių šventę, izraelitams „buvo be galo daug džiaugsmo“. Be to, „kasdien buvo skaitoma iš Dievo įstatymo knygos. Taip šventė septynias dienas, o aštuntą dieną įvyko iškilmingas susirinkimas, kaip buvo nustatyta“ (Nehemijo 8:7-11, 17, 18; Brb). Tokias tikrai šventas iškilmes visi jų dalyviai turėjo gerbti.
Mūsų sueigos yra šventi sambūriai
4, 5. Kokie mūsų sueigų ypatumai rodo, kad jos yra šventos?
4 Žinia, šiandien žemėje Jehova nebeturi švento miesto, kuriame jo garbei stovėtų šventykla. Tačiau nepamirškime, kad Jehovos šlovinimui skirtos sueigos yra šventi sambūriai. Triskart per savaitę susirenkame skaityti ir studijuoti Šventojo Rašto. Jehovos Žodis, kaip ir Nehemijo laikais, yra aiškinamas (Nehemijo 8:8). Visi mūsų sambūriai pradedami ir baigiami malda; juose taip pat paprastai giedamos gyriaus giesmės Jehovai (Psalmyno 26:12). Kadangi mūsų bendruomenių sueigos neatsiejamos nuo Jehovos šlovinimo, laikykimės dievobaimingo, pagarbaus požiūrio į jas.
5 Jehova laimina savo tarnus, susirinkusius jo garbinti, semtis žinių iš jo Žodžio, maloniai pabendrauti. Neabejokime, kad atėjus sueigų metui „Viešpats teikia savo palaiminimą“ (Psalmyno 133:1, 3). Jį gauname, jeigu atvykstame į sueigas ir dėmesingai klausomės dvasinės programos. Juk ir Jėzus pasakė: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.“ Nors šie žodžiai, kaip rodo kontekstas, skirti krikščionių vyresniesiems, susirinkusiems apsvarstyti rimtų savo bendratikių problemų, iš esmės tinka ir mūsų sueigoms (Mato 18:20). Jeigu Kristus per šventąją dvasią yra drauge su krikščionimis, susibūrusiais jo vardu, argi tokios sueigos neturėtume laikyti šventa?
6. Ką galime pasakyti tiek apie dideles, tiek apie mažas Dievo šlovinimo vietas?
6 Jehova, aišku, negyvena žmogaus rankų darbo šventyklose. Bet mūsų Karalystės salės yra tikrojo garbinimo vietos (Apaštalų darbų 7:48; 17:24). Čionai susieiname mokytis iš Jehovos Knygos, čia meldžiamės ir giedame jam gyrių. Tam renkamės ir asamblėjų salėse. Kongresams išnuomotos didesnės patalpos — auditorijos, parodų salės, stadionai — tampa šventomis vietomis, kai ten vyksta mūsų šventi sambūriai. Tokios tiek didelės, tiek mažos Dievo šlovinimo vietos vertos pagarbos ir tai turi būti akivaizdu iš mūsų požiūrio ir elgesio.
Kaip galime rodyti pagarbą mūsų sambūriams
7. Iš ko matyti, kad rodome pagarbą savo sambūriams?
7 Iš ko matyti, kad rodome pagarbą savo sambūriams? Viena, jei giedame su visais Karalystės giesmes. Dauguma jų yra kaip maldos, todėl turime jas giedoti pagarbiai. Štai apaštalas Paulius apie Jėzų rašė 22-os psalmės žodžiais: „Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, susirinkime tave šlovinsiu giesme“ (Hebrajams 2:12). Tad laikykimės įpročio būti savo vietose dar prieš pirmininkaujančiajam pasakant giesmės pavadinimą, o paskui giedokime ją sutelkdami dėmesį į žodžių prasmę. Giedokime nusiteikę kaip psalmininkas: „Šlovinkite Viešpatį! Dėkosiu Viešpačiui visa širdimi dorųjų taryboje ir sueigoje“ (Psalmyno 111:1). Troškimas giedoti gyrių Jehovai teskatina mus atvykti į sueigas anksčiau ir pasilikti jose iki pabaigos.
8. Koks Biblijos pavyzdys rodo, kad turime būti dėmesingi ir pagarbūs, kai mūsų sueigose sakomos maldos?
8 Kita, kas dvasiškai praturtina mūsų sueigas, yra nuoširdi, visų dalyvių vardu sakoma malda. Sykį Jeruzalėje draugėn suėję pirmieji krikščionys „vieningai pakėlė į Dievą balsus“ — karštai meldėsi. Paskui sustiprinti jie „ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį“, nors ir buvo persekiojami (Apaštalų darbų 4:24-31). Ar gali įsivaizduoti, jog kas nors toje sueigoje leido savo mintims klajoti per maldą? Ne, jie meldėsi vieningai. Per mūsų sueigas maldose išreiškiami nuoširdžiausi susirinkusiųjų jausmai. Kai jos sakomos, turime būti dėmesingi ir pagarbūs.
9. Kaip savo apranga ir elgesiu galime rodyti pagarbą šventiems sambūriams?
9 Kad labai gerbiame šventus dalykus, galime parodyti ir savo apranga. Išvaizda daug byloja apie mūsų sueigų kilnumą. Apaštalas Paulius patarė: „Trokštu, kad vyrai melstųsi visur, keldami aukštyn šventas rankas, be pykčio ir abejonių. Taip pat, kad moterys puoštųsi kukliais ir padoriais drabužiais, droviai ir santūriai, ne supintais plaukais ar auksu, ar perlais, ar brangiu drabužiu, bet, — kaip dera moterims, pasižyminčioms dievobaimingumu“ (1 Timotiejui 2:8-10, Brb). Kai renkamės į didesnes sueigas atviruose stadionuose, rengiamės atsižvelgdami į orus, bet ir tada turėtume atrodyti tauriai. Gerbdami savo sambūrius, per programą nevalgysime ir nekramtysime gumos. Tinkamais drabužiais ir elgesiu aukštiname Jehovą Dievą, jo šlovinimą ir rodome pagarbą bendratikiams.
Elkimės kaip dera Dievo šeimynai
10. Iš kokių apaštalo Pauliaus žodžių aišku, jog būtina deramai elgtis krikščionių sueigose?
10 Pirmame laiške korintiečiams, 14 skyriuje, apaštalas Paulius davė gerų patarimų, kaip turi vykti krikščionių sueigos. Pabaigoje jis pasakė: „Viskas tebūna daroma padoriai ir tvarkingai“ (1 Korintiečiams 14:40). Krikščionių bendruomenės veikloje sueigos yra svarbios ir jose turime elgtis kaip dera Jehovos šeimynai.
11, 12. a) Ką reikia įskiepyti vaikui, lankančiam mūsų sueigas? b) Kaip per sueigas vaikas galėtų reikšti mintis apie savo tikėjimą?
11 Kaip elgtis per sueigas, ypač reikia mokyti vaikus. Tėvai turi jiems paaiškinti, kad Karalystės salėje ir namuose, kur vyksta bendruomenės knygos studijos, žaisti negalima. Tai Jehovos garbinimo ir jo Žodžio studijavimo vietos. Išmintingasis karalius Saliamonas rašė: „Būk atsargus, kai eini į Dievo namus, ir būk pasiruošęs klausyti“ (Mokytojo 4:17, Brb). Mozė ragino draugėn susirinkti visus izraelitus — ir suaugusius, ir vaikus. Jis prisakė: „Surink žmones [...], kad išgirstų ir išmoktų Viešpaties, jūsų Dievo, pagarbiai bijoti ir ištikimai laikytis kiekvieno šio Įstatymo žodžio. Jų vaikai, kurie dar jo nežino, irgi išgirs ir mokysis bijoti Viešpaties, jūsų Dievo“ (Pakartoto Įstatymo 31:12, 13, kursyvas mūsų).
12 Šiandien vaikai, lankantys sueigas drauge su tėvais, irgi pirmiausia klausosi ir mokosi. Kai mažieji jau sugeba sutelkti dėmesį ir suvokti bent pagrindines Biblijos tiesas, gali išpažinti savo tikėjimą trumpais pasisakymais (Romiečiams 10:10). Iš vaikelio, suprantančio klausimą, galima tikėtis tik nedidelio komentaro. Iš pradžių jis gali paskaityti atsakymą, bet ilgainiui tegu pratinasi kalbėti savais žodžiais. Taip reikšti mintis mažajam naudinga ir įdomu, o suaugusiems spontaniški jo tikėjimo žodžiai džiugina širdį. Aišku, tėvai savo pasisakymais rodo atžalai pavyzdį. Jei įmanoma, geriausia, kad vaikas turėtų savo Šventąjį Raštą, giesmyną bei studijuojamą leidinį. Ir tegu mokosi juos gerbti. Visa tai padeda įskiepyti vaikui mintį, jog mūsų sueigos šventos.
13. Ko viliamės, kai kas nors pirmą kartą ateina į mūsų sueigą?
13 Be abejo, nenorėtume, kad mūsų sueigos būtų panašios į krikščionijos bažnyčių apeigas. Pastarosios būna šaltos, šventeiviškos arba triukšmingos tarsi roko koncertas. Mums patinka maloni, draugiška aplinka Karalystės salėje, bet čia nederėtų jaustis pernelyg laisvai, kaip kokiame klube. Renkamės garbinti Jehovos, todėl sambūris turi būti kilnus. Juk trokštame, kad žmogus, pirmą kartą atėjęs pas mus pasiklausyti programos, stebėdamas suaugusių ir vaikų elgesį, galėtų pasakyti: „Dievas iš tiesų yra tarp jūsų!“ (1 Korintiečiams 14:25, Brb).
Sueigos — neatsiejamos nuo Dievo garbinimo
14, 15. a) Kaip galime ‘nepalikti Dievo namų’? b) Kaip jau dabar išsipildo pranašystė iš Izaijo 66:23?
14 Jau minėjome, kad Jehova surenka savo tarnus ir teikia jiems džiaugsmo savo „maldos Namuose“, dvasinėje šventykloje (Izaijo 56:7). Ištikimas Dievo garbintojas Nehemijas skatino tautiečius žydus rodyti deramą pagarbą šventyklai ir remti ją materialiai. Jis kalbėjo: „Mes nepaliksime daugiau Dievo Namų“ (Nehemijo 10:39). Tad ir mes priimkime Jehovos kvietimą šlovinti jį „maldos Namuose“.
15 Apie tai, kad Dievo garbintojai nuolatos rinksis šlovinti Dievo, pranašavo Izaijas: „Kiekvieną jaunatį ir kiekvieną šabą visa žmonija ateis manęs pagarbinti, — sako Viešpats“ (Izaijo 66:23). Tai vyksta dabar. „Kiekvieną jaunatį ir kiekvieną šabą“, kitaip sakant, reguliariai, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio, atsidavę krikščionys susiburia šlovinti Jehovos. Jie, be kita ko, tai daro lankydami sueigas ir atlikdami viešąją tarnybą. Ar tu irgi reguliariai ‘ateini pagarbinti Viešpaties’?
16. Kodėl nuolatinis sueigų lankymas turi būti mūsų gyvenimo įprotis?
16 Žodžiai iš Izaijo 66:23 galutinai išsipildys Jehovos pažadėtame naujajame pasaulyje. Tuo laiku „visa žmonija“ būtent kas savaitę, kas mėnesį ‘eis garbinti’ Jehovos ir tai tęsis amžinybę. Kadangi naujoje santvarkoje Jehovos garbinimo sueigos bus visada svarbios mūsų dvasiniame gyvenime, argi neturėtume ir dabar niekados jų nepraleisti?
17. Kodėl mums reikia būti sueigose „juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną“?
17 Artėjant pabaigai būkime dar ryžtingiau nusiteikę lankyti savo krikščioniškus garbinimo sambūrius. Gerbkime sueigų šventumą ir neleiskime, kad pasaulietinis darbas, mokyklinės namų užduotys arba papildomo išsilavinimo užsiėmimai trukdytų jose dalyvauti. Mums reikia stiprybės, kurios semiamės iš bičiulystės su kitais krikščionimis. Savo bendruomenės sueigose vienas kitą artimiau pažįstame, padrąsiname, paskatiname „mylėti ir daryti gerus darbus“. To reikia „juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną“ (Hebrajams 10:24, 25, Brb). Todėl visada rodykime deramą pagarbą savo šventiems sambūriams: reguliariai juos lankykime, būkime tinkamai apsirengę, gražiai elkimės. Iš to bus aišku, kad šventus dalykus vertiname taip, kaip Jehova.
Apžvalga
• Kas byloja, kad Jehovos tarnų sambūriai turi būti laikomi šventais?
• Kokie mūsų sueigų ypatumai rodo, kad jos yra šventos?
• Kaip vaikai gali gerbti mūsų sueigų šventumą?
• Kodėl nuolatinis sueigų lankymas turi būti mūsų gyvenimo įprotis?
[Iliustracijos 28 puslapyje]
Jehovos garbinimo sambūriai, kad ir kur vyktų, yra šventi
[Iliustracija 31 puslapyje]
Mūsų vaikai ateina į sueigas klausytis ir mokytis