Bet imkime ir palyginkime Jėzaus ištartą frazę su paskutine Izaijo pranašystės eilute.b Argi Jėzus nekalba žodžiais iš Izaijo 66 skyriaus? O Izaijas čia veikiausiai nori pasakyti, kad bus einama „iš Jeruzalės į šalimais plytintį Hinomo slėnį (Geheną), kuriame vienu tarpu aukodavo žmones (Jer 7:31) ir kuris vėliau tapo miesto sąvartynu“ (The Jerome Biblical Commentary). Simbolika, pavartota Izaijo 66:24, tikrai nereiškia, jog žmonės bus kankinami; čia juk paminėti lavonai. Jei kas ir nemiršta, tai kirminai; nerašoma, kad ten būtų gyvų žmonių ar nemirtingų sielų. Kaip tad anuos Jėzaus žodžius suprasti?

Atkreipkime dėmesį, kaip Morkaus 9:48 komentuojama viename katalikiškame veikale: „[Ši] frazė paimta iš Izaijo (66,24). Čia pranašas užsimena, kas atsitinka su lavonu: jis gali suirti, gali būti sudegintas [...]. Pabrėžiant mintį apie sunaikinimą, kalbama sykiu ir apie kirminus, ir apie ugnį. [...] Abu ardomieji elementai, sakoma, nepaliauja veikę (‘negęsta, nemiršta’): nuo jų nepabėgsi. Šiame paveiksle nenykstantys yra tik kirminai ir ugnis — ne žmogus — ir abeji naikina visa, kas pasitaiko jų kelyje. Vadinasi, turima omenyje ne amžinos kančios, o galutinė pražūtis be prikėlimo vilties, kitaip tariant, amžinoji mirtis. Taigi [ugnis] yra sunaikinimo simbolis“ (El evangelio de Marcos. Análisis lingüístico y comentario exegético, t. 2).