Būkite džiugūs pjūties darbininkai!

„Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (MATO 9:37, 38).

 1. Kas padeda nenustoti vykdyti Dievo valios?

KRIKŠTAS, kuriuo paliudijome savo pasiaukojimą būti Jehovos tarnais, atrodo tartum vakarykštis įvykis, net jei tai buvo seniai. Nuo tos akimirkos svarbiausias mūsų gyvenimo tikslas — šlovinti Jehovą. Visų pirma stengiamės jam tarnauti džiugiai: negailime laiko, kad kiti sužinotų ir, jei įmanoma, priimtų Karalystės žinią (Efeziečiams 5:15, 16). Šitaip būdami „gausūs Viešpaties darbais“ nepastebime, kaip pralekia laikas (1 Korintiečiams 15:58, Brb). Mus, vykdančius Jehovos valią, lydi džiaugsmas, skatinantis toliau darbuotis, net jei slegia sunkumai (Nehemijo 8:10).

 2. Kas padeda mums būti džiugiems simbolinėje pjūtyje?

² Mes, krikščionys, esame simbolinės pjūties darbininkai. Jėzus Kristus žmonių rinkimą amžinajam gyvenimui prilygino pjūčiai (Jono 4:35-38). Kadangi šioje veikloje dalyvaujame ir mes, naudinga aptarti, kokį džiaugsmą pjūties darbe jautė pirmieji krikščionys. Apžvelgsime, kas mums padeda džiaugtis dabartinėje pjūtyje. Tai mūsų (1) vilties žinia, (2) sėkmingos paieškos ir (3) ramybės dvasia.

Į pjūtį pasiųsti darbininkai

 3. Kuo džiaugėsi pirmieji Jėzaus sekėjai?

³ Kaip pasikeitė pirmųjų pjūties darbininkų, ypač 11 ištikimų Jėzaus apaštalų, gyvenimas tą 33 m. e. m. dieną, kai jie pakilo į vieną Galilėjos kalną susitikti su prikeltuoju Kristumi! (Mato 28:16) Ten susirinko „daugiau negu penki šimtai brolių“ (1 Korintiečiams 15:6). Jiems visam laikui įstrigo Jėzaus įpareigojimas: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mato 28:19, 20). Nepaisydami aršaus persekiojimo, krikščionys džiaugėsi pjūtimi, nes matė, kaip vienas po kito kuriasi Kristaus sekėjų susirinkimai. Ilgainiui ‛geroji naujiena buvo paskelbta visai kūrinijai po dangumi’ (Kolosiečiams 1:23, NW; Apaštalų darbų 1:8; 16:5).

 4. Kokiomis aplinkybėmis Kristus išsiuntė savo mokinius?

⁴ Anksčiau Galilėjoje Jėzus sukvietė 12 apaštalų ir išsiuntė juos ypač ragindamas skelbti: „Prisiartino dangaus karalystė“ (Mato 10:1-7). Jis pats „ėjo per visus [Galilėjos] miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negalias“. Jėzus liūdėjo dėl gausybės žmonių, „nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mato 9:35, 36). Apimtas gailesčio jis pasakė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką [Jehovą Dievą], kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mato 9:37, 38). Tokį pat pjūties darbininkų stygių Jėzus matė ir Judėjoje telikus šešiems jo žemiškos tarnybos mėnesiams (Luko 10:2). Abu kartus Jėzus išsiuntė savo sekėjus kaip pjūties darbininkus (Mato 10:5; Luko 10:3).

Mūsų skelbiama vilties žinia

 5. Kokią žinią mes skelbiame?

⁵ Šiais laikais, mes, Jehovos tarnai, džiugiai priimame kvietimą būti pjūties darbininkais. Esame labai laimingi pranešdami nuliūdusiems ir prislėgtiems žmonėms viltingą žinią. Kokia garbė, kad, kaip ir pirmojo amžiaus Jėzaus mokiniai, skelbiame gerąją naujieną — kalbame apie tikrąją viltį tiems, kurie yra „suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“!

 6. Kokia veikla pirmajame amžiuje buvo užimti apaštalai?

⁶ Pirmojo amžiaus viduryje gerąją naujieną skelbė apaštalas Paulius. Jo pjūties darbas tikrai buvo našus, nes apie 55 m. e. m. Korinto krikščionims jis rašė: „Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite“ (1 Korintiečiams 15:1). Apaštalai bei kiti pirmieji krikščionys buvo stropūs pjūties darbininkai. Nors Biblijoje nerašoma, kiek apaštalų pergyveno Jeruzalės sunaikinimą 70 m. e. m., žinome, jog ir vėliau, praėjus 25 metams, vienas iš jų, Jonas, vis dar skelbė (Apreiškimo 1:9).

7, 8. Kokią viltingą žinią Jehovos tarnai skelbia kuo uoliausiai?

⁷ Paskui atėjo „nedorybės žmogaus“ — krikščioniškojo pasaulio dvasininkų viešpatavimo amžiai (2 Tesalonikiečiams 2:3). Tačiau baigiantis XIX amžiui žmonės, norėję sekti pirmojo šimtmečio krikščionių pavyzdžiu, vilties žinia nešini skelbė Karalystę. Šio žurnalo pavadinime nuo pat jo pasirodymo (1879-ųjų liepą) buvo žodžiai: „Pranešėjas Kristaus Čia Buvimo“, „Kristaus Karalystės pranešėjas“, „...skelbia Jehovos Karalystę“.

⁸ Jėzaus Kristaus vadovaujama Dievo dangiškoji Karalystė buvo įkurta 1914 metais ir šią viltingą žinią dabar mes skelbiame kuo uoliausiai. Kodėl? Todėl, kad viena iš Karalystės palaimų yra greit būsiantis šios sugedusios sanklodos sunaikinimas (Danieliaus 2:44). Ar yra kokia kita geresnė žinia? Ir ar begali būti didesnis džiaugsmas nei skelbti Karalystę prieš prasidedant „dideliam suspaudimui“? (Mato 24:21; Morkaus 13:10)

Sėkmingos paieškos

 9. Ką nurodė Jėzus savo mokiniams ir kaip žmonės reaguodavo į Karalystės žinią?

⁹ Mes, pjūties darbininkai, taip pat džiaugiamės, kad randame žmonių, kurie tampa Jėzaus mokiniais ir stoja į pjūties darbą. 31—32 m. e. m. Jėzus pamokė apaštalus: „Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite vertą žmogų“ (Mato 10:11). Anaiptol ne visi pasirodydavo esą verti ir tai liudijo jų reakcija į Karalystės žinią. Tačiau Jėzaus mokiniai uoliai skelbdavo gerąją naujieną visiems, kuriuos sutikdavo.

10. Kaip Paulius ieškojo vertų žmonių?

¹⁰ Po Jėzaus mirties ir prikėlimo toliau buvo uoliai ieškoma vertų žmonių. Atėnų sinagogose Paulius diskutuodavo su žydais, miesto prekyvietėse su praeiviais. Kai jis paliudijo šio Graikijos miesto Areopage, „kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Iš jų Dionizijas, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai“. Visur Paulius paliko pavyzdį skelbdamas „tiek viešumoje, tiek po namus“ (Apaštalų darbų 17:17, 34; 20:20).

11. Kaip skelbdavo pjūties darbininkai prieš daugelį dešimtmečių?

¹¹ Paskutiniais XIX amžiaus dešimtmečiais pateptieji krikščionys irgi ėmėsi ryžtingai ieškoti vertų žmonių. „Siono Sargybos bokšto“ 1881 metų liepos—rugpjūčio numeryje išspausdintame straipsnyje „Patepti skelbti“ buvo rašoma: „Geroji naujiena skelbiama... ‛romiesiems’ — tiems, kurie nori ir geba klausytis, kad iš jų ugdytume Kristaus kūno narius, bendravaldžius.“ Norėdami sudominti vertus žmones, Dievo pjūties darbininkai dažnai sustabdydavo iš pamaldų grįžtančius bažnyčios lankytojus ir pasiūlydavo spaudinius su Rašto žinia. Sargybos bokšto 1903 metų gegužės 15-osios numeryje tas liudijimo metodas buvo kruopščiai išanalizuotas ir pjūties darbininkams patarta platinti informaciją „po namus sekmadienio priešpietį“.

12. Kaip mums pavyko išplėsti tarnybą? Pateik pavyzdžių.

¹² Pastaruoju metu mes išplėtėme savo tarnybą: skelbiame ne tik per namus, bet ir kitur. Toks liudijimas duoda daug naudos ten, kur ekonominių sąlygų verčiami arba ieškodami pramogų žmonės nebūna namuose tada, kai mes paprastai lankomės. Štai Anglijoje dvi liudytojos nuolat matydamos poilsiautojus, iškeliaujančius autobusais po pajūryje praleistos dienos, įsidrąsino lipti vidun ir siūlyti jiems Sargybos bokštą bei Atsibuskite! Per mėnesį šios skelbėjos išdalijo 229 egzempliorius. Jos pasakoja: „Nesidrovime skelbti paplūdimyje, verslo rajone, nesibaiminame jokių kitų pasitaikančių sunkumų, nes žinome, kad visada Jehova yra su mumis.“ Jos turi žurnalų platinimo maršrutą, yra pradėjusios Biblijos studiją ir abidvi ėmėsi tarnauti pagalbinėmis pionierėmis.

13. Ką kai kurių vietovių skelbėjai keičia savo tarnyboje?

¹³ Stengdamiesi surasti vertų žmonių, kai kurių teritorijų skelbėjai turėtų nuodugniai išanalizuoti savo darbą. Nors daug jų įpratę skelbti po namus sekmadienio rytmetį, kai kur toks triūsas mažai vaisingas, nes gyventojai ilsisi. Nemažai liudytojų pakeitė tarnybos laiką ir ėmė lankytis vėliau, pavyzdžiui, po sueigos. Tokias paieškas vainikavo sėkmė. Pasaulyje per paskutinius metus Karalystės skelbėjų pagausėjo 2,3 nuošimčio. Taip šlovinamas pjūties Šeimininkas ir mūsų širdys prisipildo džiaugsmo.

Išsaugokime savo ramybę pjūties darbe

14. Kokio požiūrio laikomės skelbdami savo žinią ir kodėl?

¹⁴ Dar vienas mūsų džiaugsmo šaltinis — ramybės dvasia pjūties darbe. „Įeidami į namus, — sakė Jėzus, — pasveikinkite juos. Ir jeigu namai bus verti, teateinie po jų stogu jūsų ramybė. O jeigu nebus verti, jūsų ramybė tesugrįžta jums“ (Mato 10:12, 13). Hebrajiškas pasveikinimas ir jam tolygus graikiškas posakis reiškia „geros kloties“. Tokiu požiūriu vadovaujamės skelbdami žmonėms gerąją naujieną. Mes viliamės, kad jie palankiai priims Karalystės žinią. Taip jiems atsiveria galimybė susitaikyti su Dievu — atgailauti už savo nuodėmes, pasikeisti ir vykdyti jo valią. O taika su Dievu nutiesia kelią į amžinąjį gyvenimą (Jono 17:3; Apaštalų darbų 3:19; 13:38, 48; 2 Korintiečiams 5:18-20).

15. Kaip galime išsaugoti ramybę, kai klausytojas nepalankiai reaguoja į mūsų skelbimo veiklą?

¹⁵ Kaip galime išsaugoti ramybę, kai klausytojas reaguoja nepalankiai? Jėzus nurodė: „Jeigu [namai] nebus verti, jūsų ramybė tesugrįžta jums“ (Mato 10:13). Lukas irgi pamini tuos žodžius pasakojime apie 70 Jėzaus pasiųstų mokinių: „Jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, sugrįš pas jus“ (Luko 10:6). Gerąją naujieną dera skelbti maloniai, ramiai nusiteikus. Klausytojas savo abejingumu, nepasitenkinimu ar nemalonia replika tik ‛grąžina’ mums žinią, bet neatima ramybės — vieno iš Jehovos šventosios dvasios vaisių (Galatams 5:22, 23).

Puikus pjūties darbininkų tikslas

16, 17. a) Koks yra mūsų pakartotinių apsilankymų tikslas? b) Kaip galime padėti tiems, kam rūpi klausimai iš Biblijos?

¹⁶ Koks džiaugsmas darbuotis pjūtyje ir rinkti žmones amžinajam gyvenimui! Kokie laimingi esame, kai randame palankiai į skelbiamą žinią reaguojantį žmogų, trokštantį daugiau žinių, — tikrą „ramybės sūnų“! Galbūt jam rūpi daug klausimų iš Biblijos ir į juos neįmanoma atsakyti per vieną apsilankymą. Atėjus pirmąkart netinka ilgai užtrukti, tad ką daryti? Galime pasinaudoti patarimu, duotu dar prieš 60 metų.

¹⁷ „Visi Jehovos liudytojai turi būti pasiruošę vesti Biblijos studijas.“ Taip buvo rašoma trečioje „Pavyzdinių studijų“ brošiūroje (jos buvo leidžiamos 1937—1941 metais). Toliau buvo pasakyta: „Visi [Karalystės] skelbėjai turi uoliai, kiek įmanydami, padėti geros valios žmonėms, susidomėjusiems Karalystės žinia. Juos reikia lankyti pakartotinai, atsakyti į įvairius klausimus... ir tada... kuo greičiau imtis studijų.“ Taip, mūsų pakartotinių aplankymų tikslas yra pradėti reguliariai studijuoti Bibliją su besidominčiu žmogumi jo namuose.a Draugiškumas ir rūpinimasis juo skatins mus gerai pasiruošti studijoms ir veiksmingai jas vesti.

18. Kaip galime padėti susidomėjusiems tapti Jėzaus Kristaus mokiniais?

¹⁸ Pasitelkę knygą Pažinimas, vedantis į amžinąjį gyvenimą ir tokias brošiūras kaip Ko Dievas reikalauja iš mūsų?, galime vesti veiksmingas Biblijos studijas ir padėti susidomėjusiems tapti Jėzaus mokiniais. Jei seksime Didžiojo Mokytojo, Jėzaus Kristaus, pavyzdžiu, galbūt Biblijos studijuotojai irgi pasisems iš mūsų ramybės dvasios, entuziazmo, nuoširdumo, išmoks gerbti Jehovos normas bei jo vadovavimą. Padėdami tokiems žmonėms surasti atsakymus į dominančius klausimus, stenkimės išmokyti visapusiškai, kad jie sugebėtų atsakyti ir kitiems (2 Timotiejui 2:1, 2; 1 Petro 2:21). Mums, plušantiems simbolinėje pjūtyje, be galo džiugu, kad paskutiniais tarnybiniais metais visame pasaulyje buvo vedamos maždaug 4766631 namų Biblijos studijos. O kokia laimė patiems turėti Biblijos studijuotoją.

Nepaliauk džiaugtis pjūtimi

19. Dėl ko buvo džiaugiamasi pjūtimi Jėzaus tarnybos dienomis ir netrukus po jų?

¹⁹ Jėzaus tarnybos dienomis ir netrukus po jų džiaugtis pjūtimi buvo dėl ko. Daug kas palankiai klausėsi gerosios naujienos. Ypač didelis džiūgavimas kilo per 33 m. e. m. Sekmines, nes maždaug 3000 žmonių pakluso Petro nurodymui, gavo šventosios dvasios dovaną ir įsiliejo į Dievo tautos — dvasinio Izraelio gretas. Tokių įtikėjusių nuolat gausėjo ir džiaugsmas augo ‛Viešpačiui kasdien didinant jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą’ (Apaštalų darbų 2:37-41, 46, 47; Galatams 6:16; 1 Petro 2:9).

20. Kodėl mums nestinga džiaugsmo pjūties darbe?

²⁰ Tuo laiku išsipildė Izaijo pranašystė: „Tu [Jehova] padauginai tautą ir suteikei jiems džiaugsmo. Jie džiaugiasi Tavo akivaizdoje, kaip džiaugiamasi pjūties metu arba dalijantis grobį“ (Izaijo 9:3, Brb). Nors ‛padauginta tauta’ — dvasia pateptieji, galima sakyti, yra surinkti, džiaugsmas netelpa širdyje matant, kaip metai iš metų daugėja pjūties darbininkų (Psalmyno 4:7, Brb; Zacharijo 8:23; Jono 10:16).

21. Ką aptarsime kitame straipsnyje?

²¹ Visa, kas lydi pjūtį, — vilties žinia, vertų žmonių ieškojimas, ramybės dvasia — kelia mums džiaugsmą ir jį saugo. Tačiau daug kas nusiteikę priešiškai. Tai patyrė apaštalas Jonas. Jis buvo įkalintas Patmo saloje „dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo“ (Apreiškimo 1:9). Kaip neprarasti džiaugsmo, kai esame priešininkų persekiojami arba spaudžiami? Kas padės tvirtai laikytis, kai aibė žmonių mūsų skelbiamos žinios nenori nė girdėti? Kitame straipsnyje yra Raštu pagrįsti atsakymai į šiuos klausimus.

[Išnaša]

Kaip atsakytum?

• Kokia simbolinė pjūtis vyksta?

• Kokią žinią mes skelbiame?

• Kodėl mums sekasi surasti Jėzaus mokinių?

• Kaip galime išsaugoti ramybės dvasią pjūties darbe?

• Kodėl esame džiugūs pjūties darbininkai?

[Iliustracijos 12, 13 puslapiuose]

Taip buvo skelbiama I ir XX amžiais

[Iliustracijos 13 puslapyje]

Kaip ir Paulius, šių dienų skelbėjai stengiasi liudyti žmonėms visur

[Iliustracija 13 puslapyje]

Skelbk gerąją naujieną maloniai nusiteikęs