Vienuoliktas skyrius

Vargas maištininkams!

Izaijo 9:7—10:4

 1. Kokią baisią klaidą padarė Jeroboamas?

KAI Jehovos sandoros tauta pasidalijo į dvi karalystes, šiaurinėje dešimties giminių karalystėje viešpatavo Jeroboamas. Naujasis karalius buvo gabus ir energingas, tačiau stokojo tikėjimo Jehova. Užtat padarė baisią klaidą ir aptemdė visą šiaurinės karalystės istoriją. Mozės įstatymas reikalavo, kad izraelitai triskart per metus lankytųsi Jeruzalės šventykloje, kuri dabar priklausė pietinei Judo karalystei (Pakartoto Įstatymo 16:16). Jeroboamas baiminosi, kad jo pavaldiniai, vis keliaudami į Jeruzalę, užsinorės vienytis su savo pietiniais broliais, todėl „padarė du aukso veršius. Žmonėms jis tarė: ‛Gana ilgai ėjote į Jeruzalę. Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!’ Vieną jų pastatė Betelyje, o kitą — Dane“ (1 Karalių 12:28, 29).

2, 3. Kaip Jeroboamo klaida paveikė Izraelį?

² Kurį laiką Jeroboamo planas iš pažiūros buvo veiksmingas. Žmonės atprato eiti į Jeruzalę ir garbino tuodu veršius (1 Karalių 12:30). Tačiau atskalūnybė morališkai sugadino dešimties giminių karalystę. Vėlesniais metais net Jehuvas, rodęs pagirtiną uolumą ir išnaikinęs Baalo garbinimą iš Izraelio, lenkėsi auksiniams jaučiams (2 Karalių 10:28, 29). Kokių dar nelaimių tautai atnešė Jeroboamo katastrofiškas sprendimas? Politinį nestabilumą ir kančias.

³ Jeroboamas pasidarė atskalūnas, todėl Jehova pasakė, kad jo sėkla nevaldys krašto ir galiausiai baisi neganda ištiks šiaurinę karalystę (1 Karalių 14:14, 15). Jehovos žodis pasitvirtino. Septyni Izraelio karaliai valdė ne daugiau kaip dvejus metus (kai kurie vos keletą dienų). Vienas karalius nusižudė, o šešis nužudė valdžios ištroškę sosto uzurpatoriai. Riaušės, smurtas, žmogžudystės ypač kamavo Izraelį po Jeroboamo II mirties (apie 804 m. p. m. e.), kai Judą valdė Uzijas. Štai tokiomis aplinkybėmis Jehova perduoda per Izaiją tiesioginį perspėjimą, arba „žodį“, šiaurinei karalystei. „Viešpats pasiuntė žodį prieš Jokūbą; jis krito ant Izraelio“ (Izaijo 9:7 [9:8, Brb]).a

Išdidus ir akiplėšiškas elgesys užtraukia Dievo rūstybę

 4. Kokį „žodį“ Jehova pasiunčia prieš Izraelį ir kodėl?

⁴ Jehovos „žodžio“ negalima nuleisti negirdom. „Visi žmonės jį žino, Efraimas ir gyvenantys Samarijoje, visi, kurie išdidžiai, įžūlia širdimi kalba“ (Izaijo 9:8 [9:9, Brb]). „Jokūbas“, „Izraelis“, „Efraimas“ ir „Samarija“ — šiais vardais vadinama šiaurinė Izraelio karalystė, kurios pagrindinė giminė yra Efraimas ir sostinė — Samarija. Jehovos žodis griežtai smerkia Efraimą, nes jis davėsi atskalūnybės užkietinamas ir begėdiškai įžeidinėja Aukščiausiąjį. Dievas neapsaugos tautos nuo blogo elgesio padarinių. Žmonės norom nenorom girdės Dievo žodį ir privalės įsiklausyti (Galatams 6:7).

 5. Kaip izraelitai pasirodo nejautrūs Jehovos nuobaudoms?

⁵ Gyventi darosi vis sunkiau ir žmonės praranda turtą, netgi namus (kurie paprastai statomi iš dumblo plytų ir nebrangios medienos). Gal dabar žmonių širdys suminkštės? Gal jie paklausys Jehovos pranašų ir sugrįš prie tikrojo Dievo?b Izaijas rašo, kaip užgauliai atsiliepia tauta: „Plytos subiro, bet mes statysime iš tašytų akmenų; platanai iškirsti, bet mes vietoj jų imsime kedrus“ (Izaijo 9:9 [9:10, Brb]). Izraelitai nepaiso Jehovos ir atstumia pranašus, skelbiančius vargų priežastį. Žmonės tarytum kalba: ‛Jei sugrius namai, statyti iš nepatvarių dumblo plytų ir pigios medienos, mes ne vien atitaisysime žalą, bet imsime statybai geresnių medžiagų — tašyto akmens ir kedro!’ (Palygink Jobo 4:19.) Jehovai nėra kitos išeities, kaip tik smarkiau juos drausminti. (Palygink Izaijo 48:22.)

 6. Kaip Jehova paverčia niekais Sirijos ir Izraelio sąmokslą prieš Judą?

⁶ Izaijas sako: „Viešpats sukels prieš juos Rasino priešus“ (Izaijo 9:11a, Brb). Izraelio karalius Pekachas ir Sirijos karalius Recinas yra sąjungininkai. Jie rezga sąmokslą užgrobti Judo dviejų giminių karalystę ir Jeruzalėje pasodinti Jehovos sostan karalių marionetę — kažkokį „Tabeelio sūnų“ (Izaijo 7:6). Bet sąmokslas pasmerktas žlugti. Recinas turi galingų priešų, ir Jehova „sukels“ tuos priešus eiti prieš „juos“, tai yra prieš Izraelį. „Sukels“, — vadinasi, leis jiems sėkmingai kovoti ir sužlugdyti sąjungą bei jos siekius.

7, 8. Kas atsitinka Izraeliui, kai asirai užgrobia Siriją?

⁷ Sąjunga išyra, kai asirai užpuola Siriją. „Atžygiavęs prieš Damaską [Sirijos sostinę], Asirijos karalius jį užėmė. Iš jo gyventojus ištrėmė į Kyrą, o Reciną nužudė“ (2 Karalių 16:9). Netekęs stipraus sąjungininko, Pekachas mato, kad jo kėslai prieš Judą nueis vėjais. Netrukus Ozėjas nužudo Pekachą ir užgrobia Samarijos sostą (2 Karalių 15:23-25, 30; Brb).

⁸ Sirija, buvusi Izraelio sąjungininkė, nūnai yra vasalinė karalystė, priklausoma nuo regione viešpataujančios asirų imperijos. Izaijas pranašauja, kaip Jehova pasinaudos naująja politine struktūra: „[Jehova] kursto jų [izraelitų] priešininkus imtis žygių. Aramas iš rytų pusės, o filistinai iš vakarų ryja Izraelį godžiais nasrais. Todėl jo pyktis neatlyžo, jo ranka vis dar pakelta!“ (Izaijo 9:10b, 11 [9:11b, 12, Brb]) Taip, Sirija dabar yra Izraelio priešininkė; Izraelis turi ruoštis asirų ir sirų antpuoliui. Kraštas užgrobiamas. Asirija padaro uzurpatorių Ozėją savo tarnu ir pareikalauja milžiniškos duoklės. (Prieš keletą dešimtmečių Asirija gavo didelę sumą iš Izraelio karaliaus Menahemo.) Kaip teisingai kalbėjo pranašas Ozėjas: „Svetimieji ryja jo [Efraimo] jėgas“! (Ozėjo 7:9; 2 Karalių 15:19, 20; 17:1-3)

 9. Kodėl galima sakyti, kad filistinai puola „iš užnugario“?

⁹ Ar Izaijas nesako, kad filistinai puls „iš vakarų“, arba „iš užnugario“ (NW)? Taip. Kol dar nebuvo išrastas magnetinis kompasas, hebrajai kryptį nusakydavo tarytum atsigręžę veidu į saulėtekį. „Rytai“ buvo priešakyje, o vakarai, filistinų gyvenamoji pakrantė, — „užnugaryje“. Nors Izaijo 9:11 [9:12, Brb] yra paminėtas „Izraelis“, čia galbūt turimas omenyje ir Judas, nes filistinai įsiveržė į Judą viešpataujant Pekacho amžininkui Ahazui ir užgrobė keletą Judo miestų bei tvirtovių. Judas, kaip ir šiaurinė Efraimo karalystė, nusipelno Jehovos sudrausminimo, nes pasiduoda atskalūnybei (2 Metraščių 28:1-4, 18, 19).

Nuo „galvos“ iki „uodegos“ — maištininkų tauta

10, 11. Kaip Jehova nubaus užkietėjusį maištininką Izraelį?

¹⁰ Jehovos pranašų griežtai perspėjama, šiaurinė karalystė nesiliauja maištavusi prieš Jehovą, nors ir labai kenčia. „Tauta negrįžo prie to, kuris ją mokė plakdamas, ir neieškojo Galybių Viešpaties“ (Izaijo 9:12 [9:13, Brb]). Todėl pranašas sako: „Viešpats nukirto Izraeliui galvą ir uodegą, palmę ir nendrę tą pačią dieną. Seniūnai ir kilmingieji — tai galva, o pranašas, kuris moko melo, — uodega. Šios tautos vadai — suvedžiotojai, o tie, kuriuos jie veda, patenka į klystkelius“ (Izaijo 9:13-15 [9:14-16, Brb]).

¹¹ „Galva“ ir „palmė“ — tai „seniūnai ir kilmingieji“, tautos vadai. „Uodega“ ir „nendrė“ vaizduoja klaidingus pranašus, kurie stengiasi įsiteikti vadams. Vienas biblistas rašo: „Klaidingi pranašai vadinami uodega, nes jie yra piktų valdovų šalininkai ir keliaklupsčiautojai, niekšiškiausi visoje tautoje.“ Profesorius Edvardas Jangas apie klaidinguosius pranašus sako: „Jie toli gražu nebuvo vadovai, bet sekė įkandin vadovų ir tiesiog meilikavo, gerinosi it šuns vizginama uodega.“ (Palygink 2 Timotiejui 4:3.)

„Našlės ir našlaičiai“ — irgi maištininkai

12. Kokia sugedusi yra Izraelio visuomenė?

¹² Jehova yra našlių ir našlaičių Globėjas (Išėjimo 22:21, 22 [22:22, 23, Brb]). Bet paklausyk, ką dabar Izaijas sako: „Viešpats netausos jų vyrų, neparodys pagailos jų našlėms ir našlaičiams, nes visi jie — bedieviai ir nedorėliai, visų burnose nešvankūs plepalai. Todėl jo pyktis neatlyžo, jo ranka vis dar pakelta!“ (Izaijo 9:16 [9:17, Brb]) Atskalūnybė persmelkė kiekvieną visuomenės sluoksnį, netgi našles ir našlaičius! Jehova kantriai siunčia pranašus ir tikisi, jog tauta pasikeis į gera. Pavyzdžiui, Ozėjas maldauja: „Grįžk, Izraeli, pas Viešpatį, savo Dievą, nes tu sukniubai per savo kaltę“ (Ozėjo 14:2). Kaip skaudu našlių ir našlaičių Globėjui bausti savo globotinius!

13. Ko galime pasimokyti iš Izaijo laikmečio?

¹³ Mes, kaip ir Izaijas, gyvename kritiškais laikais — pirma, negu Jehova įvykdys nuosprendį piktiesiems (2 Timotiejui 3:1-5). Itin svarbu, kad tikrieji krikščionys bet kokiomis aplinkybėmis liktų dvasiškai, moraliai bei protiškai tyri ir išsaugotų Dievo malonę. Todėl visi branginkime savo santykius su Jehova. Išėję iš „didžiosios Babelės“, niekada ‛nebedalyvaukime jos nuodėmėse ir nepatirkime jos negandų’ (Apreiškimo 18:2, 4).

Klaidingas garbinimas sėja smurtą

14, 15. a) Kokie yra demonų garbinimo padariniai? b) Kokias ilgalaikes kančias Izaijas pranašauja Izraeliui?

¹⁴ Kas garbina klaidingai — garbina demonus (1 Korintiečiams 10:20). Prieštvaniniai įvykiai aiškiai liudija, kad demonai skatina griebtis smurto (Pradžios 6:11, 12). Kai Izraelis pasuka atskalūnybės keliais ir ima garbinti demonus, savaime suprantama, jog krašte įsiviešpatauja smurtas ir blogis (Pakartoto Įstatymo 32:17; Psalmyno 106:35-38).

¹⁵ Izaijas vaizdingai aprašo, kaip Izraelyje plinta blogis ir smurtas: „Nedorumas liepsnoja lyg ugnis, rydama erškėčius ir usnis; jis įsiliepsnoja miškų tankmėse, paversdamas jas aukštais dūmų stulpais. Nuo Galybių Viešpaties pykčio dreba žemė, žmonės virsta prakurais ugniai. Nė vienas nesigaili savo brolio, kiekvienas ryja savo brolį. Nors ir griebtų iš dešinės, jie liktų alkani, nors ir rytų iš kairės, jie dar nepasisotintų. Manasas ryja Efraimą, o Efraimas — Manasą. Abu jie ryja Judą. Todėl jo pyktis neatlyžo, jo ranka vis dar pakelta!“ (Izaijo 9:17-20 [9:18-21, Brb])

16. Kaip išsipildo Izaijo 9:17-20 žodžiai?

¹⁶ Tarsi liepsna, šuoliuojanti nuo krūmo ant krūmo, nevaldomas smurtas greit pasiekia „miškų tankmes“ ir įsisiautėja lyg gaisras girioje. Pasak Biblijos komentatorių Kailo ir Delitšo, anuomet vyko „pats nežmoniškiausias naikinimasis per pilietinio karo suirutę. Be jokios užuojautos žmonės rijo vieni kitus ir nepasisotino“. Efraimo ir Manaso, dviejų Juozapo sūnų, giminės atstovauja šiaurinei karalystei; iš visų dešimties giminių jas sieja artimiausi kraujo ryšiai. Tikriausiai todėl jos paminėtos atskirai. Deja, tiktai karas su pietiniu kaimynu Judu nutraukia Efraimo ir Manaso brolžudystę (2 Metraščių 28:1-8).

Nedori teisėjai stoja priešais savo Teisėją

17, 18. Kokia pašlijusi yra Izraelio teisinė ir administracinė sistema?

¹⁷ Dabar Jehova imasi teisti Izraelio nedorus teisėjus ir kitus pareigūnus. Jie piktnaudžiauja valdžia ir apiplėšia neturtėlį bei vargdienį, atėjusį ieškoti teisybės. Izaijas sako: „Vargas neteisingų įstatų leidėjams, kurie rašo neteisėtus potvarkius, užkirsdami skurdžiams kelią į teismą, varžydami vargdienių teises mano tautoje, paversdami našles savo grobiu ir našlaičius — savo laimikiu!“ (Izaijo 10:1, 2)

¹⁸ Jehovos Įstatymas draudžia bet kokią neteisybę: „Nesielgsi neteisingai, darydamas sprendimą; nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui“ (Kunigų 19:15). Nepaisydami šio įstatymo, pareigūnai leidžia savo „neteisingus įstatus“ ir mėgina įteisinti žiauriausią vagystę — atimti varganas lėšas iš našlių ir našlaičių. Netikri Izraelio dievai, žinoma, yra akli neteisybei, tačiau Jehova viską mato. Dabar Jehova per Izaiją kreipiasi į piktuosius teisėjus.

19, 20. Kokios permainos užklups nedorus Izraelio teisėjus ir kaip bus su jų „garbe“?

¹⁹ „Ką darysite bausmės dieną, kai pražūtis ateis iš toli? Pas ką bėgsite ieškoti pagalbos ir kur paliksite savo turtus [„garbę“, Skv]? Belieka tik vilktis su belaisviais arba tįsoti tarp užmuštųjų“ (Izaijo 10:3, 4a). Našlės ir našlaičiai neranda sąžiningo teisėjo. Todėl Jehova klausia nedorų Izraelio teisėjų, į ką jie kreipsis, kada išmuš valanda atsiskaityti Aukščiausiajam. Tuojau jie sužinos, kaip „baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!“ (Hebrajams 10:31)

²⁰ Piktųjų teisėjų „garbė“ — pasaulietinis prestižas, pagarba ir valdžia, grindžiama turtais bei pareigomis, — neilgai tvers. Vieni teisėjai pateks į užpuolikų rankas ir gūždamiesi ‛vilksis’ drauge su karo belaisviais, kiti žus ir jų kūnai tysos tarp kritusiųjų kovoje. O priešas išgrobstys jų prisiplėštą turtą, kuris irgi buvo jų „garbė“.

21. Ar Jehovos pyktis atlyžo, Izraeliui paragavus bausmių?

²¹ Paskutinįjį posmą Izaijas baigia niūriu perspėjimu: „Todėl [dėl visų negandų, kurias ligi šiol patyrė tauta] jo pyktis neatlyžo, jo ranka vis dar pakelta!“ (Izaijo 10:4) Taip, Jehova turi dar kai ką pasakyti Izraeliui. Jehova neatitrauks savo rankos, kol suduos galutinį triuškinamą smūgį maištingajai šiaurinei karalystei.

Neįsipainiok į melo ir egoizmo pinkles!

22. Ko galime pasimokyti iš Izraelio negandų?

²² Jehovos svarus žodis, pasakytas per Izaiją, krito ant Izraelio ir ‛nesugrįžo pas [Dievą] bergždžias’ (Izaijo 55:10, 11). Istorija rodo, koks tragiškas galas ištiko šiaurinę Izraelio karalystę, ir tik pagalvokime, ką teko iškęsti jos gyventojams! Neabejotina, kad Dievo žodis išsipildys ir šiuolaikinei santvarkai, ypač atskalūniškajam krikščionijos pasauliui. O tikrieji krikščionys tegul niekuomet nesiklauso melagingos bedieviškos propagandos! Dievo Žodyje nuo seno yra demaskuojamos Šėtono gudrybės, todėl nesiduokime apgaunami kaip senovės Izraelio tauta (2 Korintiečiams 2:11). Nesiliaukime garbinę Jehovos „dvasia ir tiesa“ (Jono 4:24). Prieš savo garbintojus jis nepakels rankos kaip prieš maištininką Efraimą, bet švelniai apglėbs juos ir palydės keliu į amžinąjį gyvenimą, į žemės rojų (Jokūbo 4:8).

[Išnašos]

[Iliustracija 139 puslapyje]

Piktybė ir smurtas siaubia Izraelį tarsi gaisras girią

[Iliustracija 141 puslapyje]

Jehova pareikalaus, kad visi engėjai atsiskaitytų