Trečias skyrius

„Sutvarkykime tarp savęs reikalus“

Izaijo 1:10-31

1, 2. Su kuo Jehova palygina Jeruzalės ir Judo valdovus bei paprastus žmones ir kodėl toks sugretinimas teisingas?

JERUZALĖS gyventojai, išgirdę viešą pasmerkimą (užrašytą Izaijo 1:1-9), yra linkę teisintis. Jie, be abejo, norėtų išdidžiai priminti, kiek aukų Jehovai atnašauja. Tačiau nuo 10 iki 15 eilutės skaitome, kaip Jehova niekais paverčia tokius samprotavimus. Pirmiausia jis sako: „Klausykitės Viešpaties žodžio, Sodomos valdovai, išgirskite, ko mūsų Dievas moko, Gomoros žmonės!“ (Izaijo 1:10)

² Sodoma ir Gomora buvo sunaikintos ne vien dėl seksualinio iškrypimo, bet ir dėl kietos širdies bei išdidumo (Pradžios 18:20, 21; 19:4, 5, 23-25; Ezechielio 16:49, 50). Izaijo klausytojus tikriausiai pribloškia žinia, kad jie panašūs į prakeiktųjų miestų žmones.a Bet Jehova mato savo tautą kaip ant delno ir Izaijas nesušvelnina Dievo pranešimo, ‛nepataikauja jų ausims’ (2 Timotiejui 4:3).

 3. Ką Jehova turi omenyje sakydamas, kad jam „įgriso“ aukos, kurias atnašauja tauta, ir kodėl taip yra?

³ Atkreipk dėmesį, ką Jehova mano apie savosios tautos formalų garbinimą: „Negi man reikia jūsų aukų gausybės? — sako Viešpats. — Man jau įgriso jūsų deginami avinai ir penimų veršių taukai; neteikia man malonumo jaučių, avių ir ožių kraujas“ (Izaijo 1:11). Aukotojai pamiršo, kad Jehova nėra jų išlaikytinis (Psalmyno 50:8-13). Jam nereikia nieko, ką žmonės gali pasiūlyti. Tad jeigu tauta, nenuoširdžiai atnašaudama aukas, mano daranti Jehovai malonę, ji labai klysta. Jehova čia pavartoja vaizdingą metaforą. Pasakymas „man jau įgriso“ gali būti verčiamas „aš persisotinau“. Gal kada nors prisivalgei tiek, kad buvo atgrasu į maistą pažiūrėti? Jehovai šitos aukos irgi labai atgrasios!

 4. Kaip Izaijo 1:12, 13a atskleidžiamas faktas, jog žmonės tuščiai lanko Jeruzalės šventyklą?

⁴ Toliau Jehova kalba: „Kai ateinate pamatyti mano veido, ar to kas prašo iš jūsų? Netrypkite daugiau mano prieangių!“ (Izaijo 1:12, 13a) Argi paties Jehovos įstatymas nereikalauja, kad žmonės ‛ateitų pasirodyti jo akivaizdoje’, tai yra lankytų jo šventyklą Jeruzalėje? (Išėjimo 34:23, 24) Taip, bet jie viską paverčia formalumu; iš netyrų paskatų jie tik dedasi, kad garbina tyrai. Jehovos požiūriu, žmonės veltui ‛trypia’ ir zulina grindinį, dažnai lankydamiesi Jo kiemuose.

 5. Kaip žydai garbina Jehovą ir kodėl jam tai yra „našta“?

⁵ Nenuostabu, kad Jehova prabyla dar griežčiau! „Liaukitės aukoti bevertes atnašas, smilkalai kelia man pasibjaurėjimą. Jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo, iškilmių su piktais darbais aš negaliu pakęsti. Jūsų jaunatimis ir iškilmėmis aš šlykščiuosi; jie man našta, kurią pailsau nešti“ (Izaijo 1:13b, 14). Grūdų atnašos, smilkalai, šabas ir iškilmės, — visa tai numatyta Dievo Įstatyme, duotame Izraeliui. O dėl „jaunaties“ Įstatyme tiesiog pasakyta, kad ją reikia švęsti, ir ilgainiui šventė įgavo gerų tradicijų (Skaičių 10:10; 28:11). Mėnulio jaunatis laikoma mėnesiniu šabu, kai žmonės nedirba jokio darbo ir buriasi pasimokyti iš pranašų bei kunigų (2 Karalių 4:23; Ezechielio 46:3; Amoso 8:5). Čia nieko blogo. Tiktai bėda, kad viskas daroma dėl akių. Formaliai laikydamiesi Dievo Įstatymo, žydai imasi „piktų darbų“ — spiritizmo.b Užtat jų garbinimas kelia Jehovai „pasibjaurėjimą“.

 6. Kokia prasme Jehova ‛pailso’?

⁶ O kaip Jehova gali ‛pailsti’? Juk jis turi „didžią galybę... Jis nepailsta, nepavargsta“ (Izaijo 40:26, 28). Kad lengviau suprastume jo jausmus, Jehova pasitelkia vaizdingą palyginimą. Ar kada nors nešei sunkią naštą, kol įgriso iki gyvo kaulo ir tik norėjai ją nusimesti? Tautos veidmainiškas garbinimas Jehovai irgi yra atgrasi našta.

 7. Kodėl Jehova nebesiklauso savosios tautos maldų?

⁷ Dabar Jehova kalba apie pačią intymiausią ir asmeniškiausią garbinimo sritį. „Kai jūs tiesite rankas, aš nukreipsiu savo akis nuo jūsų. Net jei ilgai melsitės, aš jūsų negirdėsiu. Jūsų rankos kruvinos!“ (Izaijo 1:15) Tiesti rankas delnais į viršų — maldaujamasis gestas. Jehovos akimis žiūrint, ši poza neteko reikšmės, nes maldininkų rankos lieja kraują. Smurtas siaučia šalyje. Silpnieji engiami. Sugedusiai, savanaudiškai tautai nepadoru melsti Jehovos ir prašyti palaimų. Aišku, kodėl Jehova sako: „Aš jūsų negirdėsiu“!

 8. Kokią klaidą šiandieną daro krikščionijos pasaulis ir kaip įkliūva į panašius žabangus kai kurie krikščionys?

⁸ Mūsų dienų krikščioniškasis pasaulis, be perstojo tuščiai poteriaudamas ir darydamas visokius religinius „darbus“, irgi negali pelnyti Dievo malonės (Mato 7:21-23). Iš tolo saugokimės šių žabangų! Pasitaiko, jog krikščionis įpranta sunkiai nuodėmiauti ir samprotauja, esą darbais atsvers nedorybę, jeigu, nuslėpęs ją, uoliau imsis krikščioniškos veiklos. Tokie formalistiniai darbai nedžiugina Jehovos. Tėra vienas vaistas nuo dvasinės ligos, kaip sakoma tolesnėse Izaijo knygos eilutėse.

Vaistai nuo dvasinės ligos

9, 10. Kodėl Jehovos garbintojams svarbu būti tyriems?

⁹ Jehova, gailestingasis Dievas, dabar prabyla šiltesniu, švelnesniu tonu. „Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam [„sudrausminkite engėją“, NW], užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“ (Izaijo 1:16, 17). Čia matome devynis paliepimus. Pirmi keturi — atsikratyti nuodėmės, kiti penki — aktyviai siekti Jehovos palaimų.

¹⁰ Prausimasis ir švara visada buvo svarbūs tyro garbinimo elementai (Išėjimo 19:10, 11; 30:20; 2 Korintiečiams 7:1). Jehova nori, kad jo garbintojai apsivalytų ne vien išorę, bet ir širdį. Svarbiausias yra moralinis, dvasinis tyrumas, — apie tai Jehova ir kalba. Pirmi du įsakymai 16-oje eilutėje nėra bereikšmis pakartojimas. Vienas hebrajų gramatikos specialistas daro prielaidą, jog pirmasis („nusiplaukite“) reiškia apsivalymą, o antrasis („būkite švarūs“) — nuolatines pastangas likti švariems.

11. Ką turėtume ir ko niekuomet neturėtume daryti, grumdamiesi su nuodėme?

¹¹ Nuo Jehovos nieko nenuslėpsi (Jobo 34:22; Patarlių 15:3; Hebrajams 4:13). Tad jo įsakymas „pašalinkite savo darbų blogį man iš akių“ reiškia tiesiog reikalavimą liautis blogai elgusis. Sunkią nuodėmę slėpti nevalia, nes tai irgi būtų nuodėmė. Patarlių 28:13 perspėjama: „Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo.“

12. a) Kodėl svarbu ‛mokytis daryti gera’? b) Kaip ypač vyresnieji galėtų ‛ieškoti teisingumo’ ir ‛sudrausminti engėją’?

¹² Iš Jehovos įsakymų, surašytų Izaijo 1-ojo skyriaus 17-oje eilutėje, galima daug pasimokyti. Atkreipk dėmesį: Jehova sako ne „darykite gera“, o „mokykitės daryti gera“. Mums reikia asmeniškai studijuoti Dievo Žodį, kad suprastume, kas gera Dievo akyse, ir norėtume tai daryti. Paskui Jehova sako ne „vykdykite teisingumą“, o „atsidėkite teisingumui“, arba „ieškokite teisingumo“ (Brb). Net prityrę vyresnieji turi nuodugniai tyrinėti Dievo Žodį, kad painiuose reikaluose rastų teisingą išeitį. Jų pareiga yra ‛sudrausminti engėją’, kaip toliau sako Jehova. Šie nurodymai svarbūs krikščionių ganytojams, norintiems apsaugoti kaimenę nuo „žiaurių vilkų“ (Apaštalų darbų 20:28-30).

13. Kaip šiandieną galėtume vykdyti nurodymus dėl našlaičių ir našlių?

¹³ Paskutiniai du įsakymai skelbiami jautresnių Dievo tautos žmonių — našlaičių ir našlių dėlei. Pasaulis tik ir žiūri, kaip juos išnaudoti; šito neturi būti Dievo tautoje. Meilingi vyresnieji ‛užstoja’ susirinkimo našlaičius, padeda jiems susilaukti teisingumo ir apsaugos, nors pasaulis nori išnaudoti juos ir nuvesti klystkeliais. Vyresnieji ‛gina našlės bylą’, arba ‛kovoja’ už ją (tokios yra hebrajiškojo žodžio reikšmės). Iš tiesų visi krikščionys turėtų būti priebėga ir paguodos bei teisingumo šaltinis vargstantiems bendratikiams, nes šie brangūs Jehovai (Michėjo 6:8; Jokūbo 1:27).

14. Kokia skatinanti mintis pasakoma Izaijo 1:16, 17?

¹⁴ Kokią aiškią ir skatinančią mintį Jehova perteikia šiais devyniais paliepimais! Kartais dideli nusidėjėliai įsiteigia niekada nepajėgsią daryti kas teisinga. Taip samprotaudami, jie netenka vilties ir labai klysta. Jehova žino — ir nori mums pranešti, — kad su Jo pagalba bet kuris nusidėjėlis gali mesti blogus darbus, atsiversti ir teisingai elgtis.

Gailestingas, teisingas kvietimas

15. Kaip klaidingai suprantama frazė „sutvarkykime tarp savęs reikalus“ ir kokia jos tikroji reikšmė?

¹⁵ Dabar Jehovos balse girdėti dar daugiau švelnumo ir užuojautos. „Viešpats sako: ‛Eikite šen, ir drauge pasvarstykime [„sutvarkykime tarp savęs reikalus“, NW]. Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna’“ (Izaijo 1:18). Kvietimas, kuriuo prasideda ši nuostabi eilutė, neretai būna suprastas klaidingai. Pavyzdžiui, A. Rubšio vertime sakoma „pasvarstykime“, tartum abi pusės privalėtų nusileisti ir susitarti. Nieku gyvu! Jehova nėra prasikaltęs, juolab šiai maištingai, veidmainiškai tautai (Pakartoto Įstatymo 32:4, 5). Eilutėje kalbama ne apie lygiaverčių asmenų diskusiją, kai abu eina į kompromisą, bet apie teismą ir teisingumo atkūrimą. Vaizdžiai sakant, Jehova patraukia Izraelį į teismą.

16, 17. Iš kur žinome, kad Jehova mielai atleidžia net sunkias nuodėmes?

¹⁶ Gal darosi baugu? Bet Jehova yra gailestingiausias Teisėjas. Jo atlaidumas neprilygstamas (Psalmyno 86:5). Jis vienintelis gali paimti ‛raudonas’ Izraelio nuodėmes ir ‛išbalinti kaip sniegą’. Jokios žmogiškos pastangos, jokia darbų „formulė“, aukos ar maldos negali apvalyti nuo nuodėmės. Tiktai Jehova atleidžia ir nuplauna nuodėmę. Dievas dovanoja su tam tikra sąlyga: nusidėjėlis turi neapsimestinai, širdingai atgailauti.

¹⁷ Ši tiesa tokia svarbi, kad Jehova poetiškai pakartoja: „raudonos it kraujas“ nuodėmės pasidarys baltos kaip nauja nedažyta vilna. Jehova nori mums pasakyti, kad jis tikrai atleidžia — netgi labai sunkias nuodėmes, — jeigu nuoširdžiai atgailaujame. Kam sunku patikėti susilauksiant Jehovos gailestingumo, tegul apsvarsto Manaso pavyzdį. Metai iš metų jis darė baisias nuodėmes. Tačiau atgailavo, ir jam buvo atleista (2 Metraščių 33:9-16). Jehova nori, kad visi mes, netgi dideli nusidėjėliai, žinotume: dar ne vėlu su juo ‛sutvarkyti reikalus’.

18. Ką Jehova leidžia rinktis savo maištingai tautai?

¹⁸ Jehova primena savo tautai, kad reikia pasirinkti viena iš dviejų. „‛Jeigu dėsitės į širdį ir paklusite, tai valgysite krašto gėrybes, bet jeigu atsisakote paklusti, tai jus sudoros kalavijas.’ Pats Viešpats kalbėjo!“ (Izaijo 1:19, 20) Čia Jehova vėl pavartoja vaizdingą metaforą ir kalba apie nuostatą. Judui reikia rinktis: valgyti ar būti suvalgytam. Jeigu jie noriai dėsis į širdį ir klausys Jehovos, — valgys krašto gėrybes. O jeigu ir toliau maištaus, — bus priešų kalavijo sudoroti! Sunku įsivaizduoti, kad tauta verčiau rinktųsi priešų kalaviją, o ne atlaidaus Dievo gailestingumą ir dosnumą. Tačiau, kaip rašoma tolesnėse Izaijo knygos eilutėse, Jeruzalė pasirenka neišmintingai.

Apraudamas mylimasis miestas

19, 20. a) Kaip Jehova pasako, kad jaučiasi išduotas? b) Kaip „teisumas klestėjo“ Jeruzalėje?

¹⁹ Izaijo 1:21-23 atvirai pasakojama, kokia sugedusi yra Jeruzalė. Čia prasideda rauda — įkvėptos Izaijo eilės: „Deja, ištikimasis miestas, kupinas teisingumo, tapo kekše! Kur teisumas klestėjo, ten dabar žmogžudžiai“ (Izaijo 1:21).

²⁰ Kaip nupuolė Jeruzalė! Buvusi ištikima žmona, ji tapo paleistuve. Ar Jehova begalėtų raiškiau pasakyti, koks išduotas ir apviltas jaučiasi? Šiame mieste „teisumas klestėjo“. Kada? Abraomo dienomis, kai dar nebuvo Izraelio, miestas vadinosi Salemas. Jį valdė karalius ir kunigas Melchizedekas (tai reiškia „teisumo karalius“), tikriausiai vertai pramintas tokiu vardu (Hebrajams 7:2; Pradžios 14:18-20). Praėjus maždaug 1000 metų po Melchizedeko, Jeruzalė pasiekė šlovės viršūnę viešpataujant Dovydui ir Saliamonui. Miestas buvo „kupinas teisingumo“, ypač kai karaliai, vaikščiodami Jehovos keliais, rodė žmonėms gerą pavyzdį. O Izaijo dienomis tokie laikai jau visai pasimiršo.

21, 22. Ką vaizduoja išdagos bei atskiestas alus ir kodėl Judo vadai nusipelno tokio įvertinimo?

²¹ Atrodo, tautos vadus slegia didelė kaltė. Izaijas dejuoja: „Tavo sidabras pavirto išdagomis, tavo vynas [„kviečių alus“, NW] atskiestas vandeniu. Tavo vadai sukčiai [„užsispyrę“, NW], vagių bičiuliai; kiekvienas jų mėgsta kyšius ir vaikosi dovanų. Jie negina našlaičio, našlės byla niekuomet jų nepasiekia“ (Izaijo 1:22, 23). Du vaizdingi palyginimai vienas po kito ruošia dirvą pranašo žiniai. Kalvis savo žaizdre nugriebia išdagas (šlaką) nuo lydyto sidabro ir išmeta. Izraelio kunigaikščiai ir teisėjai yra kaip išdagos, ne kaip sidabras. Jais reikia atsikratyti. Jie ne ką vertesni už atskiestą, nebeskanų alų. Tokį gėralą — tik laukan išlieti!

²² Iš 23 eilutės aišku, kodėl vadai nusipelno pasmerkimo. Mozės įstatymas ištaurino Dievo tautą, atskyrė ją nuo kitų tautų. Pavyzdžiui, įpareigojo globoti našlaičius ir našles (Išėjimo 22:22-24). Bet Izaijo dienomis našlaitis nebesitiki žmonių palankumo. Našlė negali priprašyti, kad jos bylą kas išklausytų, juolab ištiestų pagalbos ranką. Teisėjai ir vadai žiūri savo naudos: reikalauja kyšių, vaikosi dovanų, bičiuliaujasi su vagimis (turbūt užstoja nusikaltėlius ir leidžia jų aukoms kentėti). Blogiausia, kad jie „užsispyrę“ — užkietėję nusidėjėliai. Kokia apgailėtina padėtis!

Jehova išgrynins savo tautą

23. Kokius jausmus Jehova išreiškia savo priešams?

²³ Jehova amžinai netoleruos piktnaudžiavimo valdžia. Izaijas kalba: „Todėl sako Viešpats, Galybių Dievas, Izraelio Galingasis: ‛Ak, atsiskaitysiu su priešgynomis, išgiešiu apmaudą ant savo priešų!’“ (Izaijo 1:24) Jehova čia trejaip tituluojamas, — pabrėžiama jo teisėta valdžia ir didžiulė galia. Šūksnis „ak!“ turbūt išreiškia Jehovos gailestį, kartu ir ryžtą neslėpti įniršio. Tikrai tam yra priežasčių.

24. Kaip Jehova numato išgryninti savo tautą?

²⁴ Jehovos tautos žmonės pasidarė jo priešai ir nusipelnė Dievo keršto. Jehova ‛atsiskaitys’ su jais, kitaip sakant, atsikratys jų. Ar visa Dievo vardo tauta išnyks amžiams? Ne, Jehova toliau sako: „Pakelsiu ranką prieš tave, išlydysiu tavo išdagas žaizdre [„kaip su šarmu“, NW], sunaikinsiu visą tavo šlaką“ (Izaijo 1:25). Dabar Jehova pavyzdžiu ima rafinavimo procesą. Senovėje rafinuotojas neretai pildavo šarmo, kad šlakas lengviau atsiskirtų nuo tauraus metalo. Panašiai čia: Jehovos požiūriu, tauta nėra visiškai sugedusi, todėl jis ‛nuplaks pagal teisingą saiką’. Jis pašalins tiktai „šlaką“ — užsispyrėlius, nepageidaujamus žmones, nenorinčius mokytis ir paklusti (Jeremijo 46:28).c O Izaijui tenka garbė iš anksto aprašyti istoriją šiais žodžiais.

25. a) Kaip Jehova išgrynino savo tautą 607 m. p. m. e.? b) Kada Jehova išgrynino savo šiuolaikinę tautą?

²⁵ Jehova tikrai išgrynino savąją tautą, pašalino šlaką — nedorus vadus ir kitus maištininkus. 607 m. p. m. e., gerokai vėliau, negu pranašavo Izaijas, Jeruzalė buvo sugriauta ir gyventojai išvaryti septyniasdešimčiai metų į Babilono nelaisvę. Panašiai Dievas pasielgė dar sykį, daugeliui metų praėjus. Malachijo 3:1-5 pranašystė, užrašyta kur kas vėliau, nei žydai grįžo iš nelaisvės, rodo, kad Dievas vėl imsis gryninimo. Pranašystėje kalbama apie laiką, kai Jehova Dievas, lydimas „sandoros pasiuntinio“ Jėzaus Kristaus, įeis į savo dvasinę šventyklą. Akivaizdu, jog tai įvyko baigiantis Pirmajam pasauliniam karui. Jehova ištyrė visus, kurie sakėsi esą krikščionys, ir atskyrė tikruosius nuo apsimetėlių. Kuo tai buvo naudinga?

26—28. a) Kaip pirmą kartą išsipildė Izaijo 1:26 pranašystė? b) Kaip ši pranašystė pildosi mūsų laikais? c) Kaip šita pranašystė gali padėti šiuolaikiniams vyresniesiems?

²⁶ Jehova atsako: „‛Atkursiu jūsų teisėjus, kokie buvo senovėje, ir patarėjus, kokie buvo pradžioje. Tada tu būsi vadinama Teisumo miestu, ištikimuoju miestu.’ Sionas bus išgelbėtas per teismą, o atgailautojai — per teisumą“ (Izaijo 1:26, 27). Pirmą kartą ši pranašystė išsipildė senovės Jeruzalei. Kai tremtiniai 537 m. p. m. e. sugrįžo į savo mylimąjį miestą, čia vėl kaip senovėje tarnavo ištikimi teisėjai bei patarėjai. Pranašai Agėjas bei Zacharijas, kunigas Jozuė, raštininkas Ezra ir valdytojas Zerubabelis, — visi jie vedė dievobaimingąjį likutį Dievo takais. O didesniu mastu ši pranašystė išsipildė XX amžiuje.

²⁷ Jehovos šiuolaikinei tautai 1919 metais baigėsi išbandymų laikotarpis. Ji buvo išvaduota iš dvasinės vergijos ir nuo šiol nebepriklausė didžiajai Babelei, pasaulinei klaidingos religijos imperijai. Išaiškėjo skirtumas tarp dievobaimingo pateptųjų likučio ir atsimetėlės krikščioniškojo pasaulio dvasininkijos. Dievas vėl laimino savo tautą ir ‛atkūrė jai teisėjus’ — ištikimus vyrus, kurie duoda Dievo žmonėms patarimų iš jo Žodžio ir vadovaujasi ne pasaulio tradicijomis. „Mažojoje kaimenėje“, kuri vis mažėja, ir tarp jos palydovų, gausėjančių milijonų „kitų avių“, šiandieną yra tūkstančiai tokių vyrų (Luko 12:32; Jono 10:16; Izaijo 32:1, 2; 60:17; 61:3, 4).

²⁸ Vyresnieji, stengdamiesi išlaikyti susirinkimą moraliai bei dvasiškai tyrą ir pataisyti nusidėjėlius, kartais būna „teisėjais“. Jiems ypač rūpi viską daryti taip, kaip Dievui patinka, ir sekti jo gailestingu, nuosaikiu teisingumu. Tačiau daugiausia jie tarnauja „patarėjais“. Jie anaiptol nėra kunigaikščiai ar tironai ir iš tolo vengia pasirodyti esą ‛jiems pavestųjų valdovai’ (1 Petro 5:3).

29, 30. a) Ką Jehova paskelbia tiems, kurie nesiduoda gryninami? b) Kokia prasme žmonės ‛gėdijasi’ medžių ir sodų?

²⁹ O kaip su „išdagomis“, paminėtomis Izaijo pranašystėje? Kas nutinka tiems, kurie nesiduoda Dievo gryninami? Izaijas sako: „Maištininkai ir nusidėjėliai bus drauge sutriuškinti; tie, kurie palieka Viešpatį, žus. Tikrai gėdysitės dėl ąžuolų [„galingų medžių“, NW], kuriuos garbinote, ir rausite dėl miškelių, kuriuos buvote pamėgę“ (Izaijo 1:28, 29). Kas maištauja, nusideda Jehovai, ignoruoja jo pranašų perspėjimus ir laiku nepasitaiso, tas iš tikrųjų yra ‛sutriuškinamas’ ir ‛žūva’. Šitaip atsitinka 607 m. p. m. e. Tačiau kodėl kalbama apie medžius ir miškelius?

³⁰ Stabmeldystė — nuolatinė judėjų problema. Medžiai, sodai ir miškeliai turi didelę reikšmę jų bjauriose apeigose. Pavyzdžiui, Baalo ir jo žmonos Astartės garbintojai tiki, kad sausmečiu abi šios dievybės yra mirusios ir palaidotos. Ragindami jas pabusti ir mylėtis, idant kraštas būtų derlingas, stabmeldžiai susirenka iškreiptai santykiauti po „šventais“ medžiais miškeliuose arba soduose. Kai šalyje užeina lietūs ir žemė duoda derlių, visa garbė tenka netikriems dievams; stabmeldžių prietarai neva pasitvirtina. Bet Jehova užtraukia maištingiesiems stabmeldžiams pražūtį ir jokie dievukai jų neapsaugo. Maištininkai ‛gėdijasi’ dėl bejėgių medžių ir sodų.

31. Kas blogesnio už gėdą laukia stabmeldžių?

³¹ Tačiau stabmeldžių judėjų laukia kai kas blogesnio už gėdą. Nūnai Jehova patį stabmeldį prilygina medžiui. „Būsite kaip ąžuolas nuvytusiais lapais, kaip sodas be vandens“ (Izaijo 1:30). Karštam, sausam Viduriniųjų Rytų klimatui šis palyginimas labai taiklus. Joks medis ar sodas ilgai neišsilaikytų be vandens. O išdžiūvusi augmenija lengvai užsiliepsnotų. Todėl čia prašyte prašosi palyginimas, užrašytas 31 eilutėje.

32. a) Kas yra „stiprusis“, minimas 31 eilutėje? b) Kokia prasme jis taps „pakulomis“, kokia „kibirkštis“ padegs jį ir kas atsitiks?

³² „Stiprusis taps lyg pakulos, jo darbas lyg kibirkštis; jie sudegs kartu, ir niekas jų neužgesins“ (Izaijo 1:31, Brb). Kas yra „stiprusis“? Iš hebrajiško pasakymo aišku, jog čia kalbama apie jėgą ir turtus. Ko gero, „stiprusis“ yra pasiturintis, savimi pasitikintis netikrų dievų sekėjas. Izaijo laikais, kaip ir mūsų dienomis, nemažai žmonių atmeta Jehovą ir jo tyrą garbinimą. Kai kuriems, regis, puikiai sekasi. Tačiau Jehova perspėja, kad jie bus lyg „pakulos“ — neapdirbti linai, tokie sausi ir trapūs, jog suirs vos paliesti ugnies (Teisėjų 16:8, 9). Stabmeldžio darbas (dievukai ar turtai, — apskritai visa, ką jis garbina vietoj Jehovos) bus lyg padeganti „kibirkštis“. Ir kibirkštį, ir pakulas praris liepsna, kurios niekas neužgesins. Jokia jėga visatoje negali pakeisti tobulų Jehovos nuosprendžių.

33. a) Kaip Dievas, įspėdamas apie artėjantį teismą, parodo gailestį? b) Ką padaryti Jehova šiandien leidžia žmonėms ir kaip tai liečia kiekvieną iš mūsų?

³³ Ar pastaroji žinia suderinama su gailestingumo ir atlaidumo žinia iš 18 eilutės? Žinoma! Jehova pasirūpino užrašyti ir perduoti šiuos įspėjimus per savo tarnus todėl, kad yra gailestingas. Juk jis ‛nenori, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų’ (2 Petro 3:9). Kiekvienas tikrasis krikščionis dabar turi ypatingą progą skelbti pasauliui Dievo perspėjimus, kad žmonės atgailautų ir Jehova, didžiadvasiškai atleidęs, dovanotų jiems amžinąjį gyvenimą. Kaip maloningai Jehova leidžia žmonėms ‛sutvarkyti reikalus’ su juo, kol ne vėlu!

[Išnašos]