Šešioliktas perskyrimas
Žemė be ligų ir mirties
KAIP malonu būtų mums, žmonėms, gyventi ant žemės, kurioje visiems laikams išnyktų ligos ir mirtis! Tai padarytų galą gailioms ašaroms, kurios buvo liejamos dėl vargo arba kentėjimų. Taip pat praeitų kankinantys skausmai ir nebebūtų daugiau baisių luošumų pasėkoje ligų. Senatvė nebenusilpnintų daugiau žmonių, kas dažnai priveda juos prie beviltiško nusiminimo ir bejėgiškumo padėties. Visur žmonės gėrėtųsi jaunystės jėga ir žvalumu. Nei vienas liūdesio garsas nebesuskambėtų jų lūpose!
Tai ne tuščios svajonės. Tai yra tai, ką Dievas Jehova yra numatęs padaryti. Jis numatė dėl žmonijos daug daugiau, negu tik truputį metų ir tu pačių, prisotintų problemomis ir kentėjimais (Apreiškimo 21:3, 4).
AR TAI NEGALĖTŲ NUVESTI PRIE MILŽINIŠKŲ PROBLEMŲ?
Bet ar ligų ir mirties pašalinimas žemėje nesukeltų kitų rimtų problemų? Tu, gal būt, nori sužinoti: Kur gyventų visi tie žmonės? Ar ligų ir mirties pašalinimas neatvestų greitai prie gyventojų pertekliaus, darantį gyvenimą nemaloniu, ir ar neprivestų tai prie didelio maisto trūkumo?
Dievas niekada neketino prileisti žemės gyventojų pertekliaus. Dievas tarė tada Adomui ir tobulai Ievai: „Vaisinkitės ir dauginkitės ir pripildykite žemę“ (Pradžios 1:28). Tarp žemės „pripildymo“ ir jos perpildymo yra didelis skirtumas. Jeigu kas nors paprašytų tavęs pripildyti tau stiklinę sulčių, tai tu nepiltum tol, kol sultys pradėtų bėgti per kraštus. Kai tik stiklinė būtų pakankamai pripildyta, tu perstotum pylęs. Panašiu būdu Dievas pasirūpins tuo, kad tolimesnis gyventojų skaičius, priaugamas mūsų planetoje sustotų tada, kai tiktai žemė bus pakankamai pripildyta žmonių.
Apart to, mums nereikėtų susidaryti sau neteisingos nuomonės apie žemės sugebėjimą aprūpinti mus gyvenamąja vieta ir palaikyti žmonių ir gyvūnų gyvybę, pasiremiant tuo, ką mes šiandieną matome ir girdime. Tuo pat metu, kada didelė gyventojų dalis gyvena susispaudę miestuose, milžiniškos žemės sritys apgyvendintos retai. Jeigu dabartiniai gyventojai būtų tolygiai paskirstyti, tai kiekvieno vyro, kiekvienos moters ir kiekvieno kūdikio žinioje būtų maždaug 2,5 hektarų derlingos žemės. Tai būtų, iš tikrųjų, daugiau, negu pakankamai.
Daugeliui žmonių tenka kentėti nuo bado įvairiose žemės dalyse ne dėl to, kad dirva pasiekė pilnutinį galingumą duoti derlių. Atvirkščiai, plačiai paplitęs maisto trūkumas atsirado, svarbiausia, nelygaus maisto produktų paskirstymo rezultate. Tuo metu, kada kai kuriose srityse pasiekiamas geras derlius ir esama pertekliaus, kitose vietose viešpatauja kraštutinis trūkumas. Žemė, tikrumoje, galėtų duoti daug daugiau, negu tai yra šiandieną. 1970 m. Suvienytųjų Nacijų Organizacija, maisto produktų ir žemės ūkio klausimais, nustatė, kad pasaulio žemės ūkio potencialas pakankamai didelis, kad pramaitintų maždaug keturiasdešimt du kartus daugiau žmonių, negu dabartinių pasaulio gyventojų.
Ką žmogus jau padarė kai kuriose žemės dalyse, nurodo į turimas dideles galimybes padidinti žemės derlingumą.
Imperijos klonis Kalifornijoje buvo kartą nevaisinga, neišdirbta dykuma. Bet drėkinimas turtingais mineralais dykuminės žemės pavertė šitą klonį į vieną iš riebiausių Jungtinių Valstijų žemės ūkio sričių.
Intensyvesniu dirvos kultivavimu Europa gamina maždaug iš pusės ariamos dirvos beveik tiek pat maisto, kaip Šiaurės Amerika.
Tiktai galima būtų daugiau žemės apdirbti intensyviau, be to, kad būtų pažeistas miškų ir pievų grožis.
Dar kitas faktorius garantuos gausias maisto produktų atsargas žemei, protingoje apimtyje pripildytos gyvulių ir žmonių. Kas tai per faktorius? Žmonijai bus suteikta pagelba ir Dievo vadovavimas, valdant Dievo Karalystei, žemė duos gausius derlius. Tada bus taip, kaip tai buvo senovės Izraelyje, kol jie buvo ištikimi: „Žemė davė savo derlių: tegu palaimins mus Dievas, mūsų Dievas“ (Psalmyno 66:7 [67:6, NP]).
Sausos dykumos ir kitos neproduktyvios sritys, užimančios milijonus hektarų, neabejotina, bus įsisavintos didesne dalimi. Kad žmonės gali gauti būtiną vandenį, padedant Dievui, turi sau lygų pavyzdį istorijoje. Šeštajame šimtmetyje prieš mūsų erą, tūkstančiai žydų tremtinių sugrįžo, išsipildant Dievo pranašiškam pažadui, iš Babilono į Jeruzalę (Ezros 2:64-70). Jie, kaip matyt, ėjo tiesiu keliu per nevaišingą Sirijos dykumą. Bet Dievas aprūpino juos visa kuo, kas būtina, kad jie pasiliktų gyvais. Netgi atžvilgiu jų tėvynės Jis nusakė: „Prasimuš vandenys dykumoje ir stepėje srovės“ (Izaijo 35:6).
Kadangi Dievas tai padarė praeityje, tai mes turime gerą pagrindą laukti, kad valdant Jo Karalystei, kuri bus Kristaus rankose, šita bus padaryta daug didesnėje apimtyje.
Mums nereikia bijotis, kad ligų ir mirties pašalinimas privestų prie nemalonių sąlygų žemėje. Nebus gyventojų perpildymo ir visi galės gėrėtis ir mėgautis maistu iki pilnutinio pasitenkinimo.
Paskirto Dievo Karaliaus, Jėzaus Kristaus ir Jo 144.000 bendravaldžių valdymas ir tvarkymas pasirūpins tuo, kad žemės gyventojai gyventų gerai. Nurodymai į perteklių sveiko maisto, kuriuo žmonės galės maitintis, Izaijo pranašystė sako: „Padarys Viešpats (Jehova, NP) Sebaotas ant šito kalno visoms tautoms puotą... iš kaulo smegenų ir patį švariausią vyną“ (Izaijo 25:6).
Mes galime pasitikėti Dievu Jehova, apie Kurį Biblijoje sakoma: „Atveri Savo dosniąją ranką, sočiai maitindamas visa, kas gyva“ (Psalmyno 144:16 [145:16, NP]). Jis visada išpildydavo Savo pažadus. Apie senovės Izraelį Šventajame Rašte mes skaitome: „Nepaliko neišsipildžiusio nei vieno žodžio iš visų gerų žodžių, kuriuos Viešpats (Jehova, NP) kalbėjo Izraelio namams, viskas išsipildė“ (Jozuės 21:45).
KAIP IŠNYKS LIGOS IR MIRTIS
Dievas Jehova žada ne tik aprūpinti žmones materialiniu atžvilgiu, kad jie galėtų gėrėtis gyvenimu, bet Jis dar pažadėjo ką tai brangesnio. Ką būtent? Išlaisvinimą nuo ligų ir mirties. Po Savo ketinimo paskelbimo Izaijo knygoje — padaryti didelę puotą, Jis iš tikrųjų pažadėjo: „Praryta bus mirtis amžiams, ir nušluostys Viešpats Dievas (suverenus Viešpats Jehova, NP) ašaras nuo visų veidų“ (Izaijo 25:8).
Sutinkamai su šituo pažadu, Dievo karališkoji vyriausybė, kuri bus Jėzaus Kristaus ir Jo bendravaldžių rankose, dės visas pastangas, kad išlaisvintų žmoniją nuo mirties. Kadangi ligos ir mirtis yra pasėka to, kad mes gimėme, pagal paveldėjimą, netobulais nusidėjėliais iš pirmojo žmogaus, Adomo, tai reikėjo priešintis atnešančioms mirtį nuodėmės pasėkoms. Kaip?
Pagrindu tam turėjo būti tokia priemonė, kuri atitinka teisingumo reikalavimams. Aišku, tai turėjo būti tokia priemonė, kuri padengtų žalą, padarytą Adomo maišto. Tai, ką prarado Adomas, turėjo būti atstatyta. Kaina turėjo būti toks išpirkimas, kuris turėjo tikslią vertę to, ką prarado Adomas, t. y. tobulą žmogišką gyvenimą su visomis jo teisėmis ir perspektyvomis.
Niekas iš nusidėjusių Adomo palikuonių negalėjo suteikti tokio išpirkimo. Tai aiškiai paaiškinama Psalmyno 48:8 (49:7, NP): „Žmogus niekaip neišpirks savo brolio ir neduos Dievui išpirkimo už jį.“ Bet Kristus Jėzus tai galėjo padaryti, todėl, kad Jis buvo tobulu žmogumi, ir Jis noriai atidavė Savo gyvybę, ir tokiu būdu „atidavė Savo sielą išpirkimui daugelio“ (Mato 20:28).
Pasiremiant Savo Paties tobulos žmogiškos gyvybės paaukavimu, Jėzus Kristus galėjo pritaikyti Savo išpirkimo aukos gerovę išlaisvinimui žmonijos iš nuodėmės vergijos. Kadangi nuodėmingieji polinkiai taps žmogaus sandaros dalimi, reikalingas laikas ir reikalinga pagelba, kad žmonės pašalintų juos. Karalystėje, kuri bus Jėzaus Kristaus rankose, visi Jo pavaldiniai bus apmokyti teisingumo kelyje (Apreiškimo 20:12; Izaijo 26:9).
Bet tai ne būtinai reiškia, kad žmonėms, kenčiantiems nuo rimto bejėgiškumo arba luošumo, teks ilgai laukti, kol jie, galų gale, pasitaisys nuo šitų fizinių trūkumų. Kada Jėzus Kristus buvo čia, žemėje, Jis išgydydavo sergančiuosius ir sužeistuosius akies mirksniu, ūmai, viršgamtiniu būdu. Kai kuriuos išgydymus Jis padarydavo iš tolo, prie ko, sergantieji nematydavo Jo ir Jis nebuvo kartu su jais (Mato 8:5-13; 15:21-28; Luko 7:1-10). Todėl kiekvienas žmogus, su rimtais fiziniais trūkumais, kaip, pavyzdžiui, žmogus be kojos ar be rankos, gyvenantis tuo metu, kada Karalystė pradės valdyti visus žemės reikalus, gali tikėtis stebuklingo, staigaus išgydymo paskirtu Dievo laiku. Iš tikrųjų, bus nuostabiu dalyku matyti, kaip aklieji atgauna vėl regėjimą, kurtieji girdėjimą ir kaip sužalotieji, suluošintieji ir sudarkytieji žmonės vėl atgaus kūnišką sveikatą!
Žmonių atstatymas pilnutinėje tobulybėje kūniškai ir protiniai, vienok, bus palaipsnišku procesu, kuris reikalauja išperkamosios Jėzaus aukos pritaikymo ir paklusnumo Karalystės vyriausybės nurodymams. Kas tada atsitiks, galima sulyginti su invalido atstatymu, vadovaujant patyrusiam terapeutui. Jo lavinimosi laikotarpyje invalidas, gal būt, darys daug klaidų, bet, galų gale, jis gali pasiekti to, kad jis galės naudingai gyventi ir nepriklausyti nuo kitų. Jo pasisekimas priklauso nuo to, kaip jis atsiliepia į suteikiamą jam pagelbą.
KOKYBĖS TŲ, KURIE ATSTATYS NETOBULUS ŽMONES
Jėzus Kristus turi visas būtinas kokybes, kad atstatyti žmoniją. Kadangi Jis gyveno kaip žmogus ant žemės, Jis asmeniškai matė netobulų žmonių problemas. Nežiūrint į tai, kad Jis buvo tobulu žmogumi, Jis pergyvendavo kentėjimus ir liūdesį ir liedavo netgi ašaras. Biblija praneša mums: „Jis Savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į Tą, Kuris Jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl Savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, Jis Savo kentėjimuose išmoko klusnumo“ (Hebrajams 5:7, 8).
Rezultate to, ką Jėzus Kristus patyrė čia žemėje, mes galime būti užtikrintais, kad Jis bus jautriu valdovu. Jis nesielgs griežtai su Savo pavaldiniais, todėl, kad Jis pasiruošęs buvo atiduoti Savo gyvybę dėl žmonijos (1 Jono 3:16). Kadangi Jėzus yra taip pat vyriausiuoju Šventiku, Jis elgsis užjaučiančiai su visais, kas gerbia Jo nurodymus bei potvarkius, ir Jis išlaisvins juos iš nuodėmės. Jis nepraras kantrybės su jais ir neatims nuo jų drąsos, jeigu jie kada nors padarys ką nors tokio, kas neatspindi tobulos Dievo asmenybės. Kas liečia Jėzaus tarnybą kaip šventiko, Hebrajams 4:15, 16 sakoma: „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip bandytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl su pilnu pasitikėjimu artinkimės prie malonės sosto, kad pasiektume gailestingumą ir rastume malonę patirti pagalbą deramu laiku.“
Tuo metu, kai žmonės palaipsniškai vis taps tobulesni, jie vis dar nenorom (netyčiom) nusidės. Bet jeigu jie darys atgailą ir prašys atleidimo nuo Dievo per savo vyriausiąjį Šventiką Jėzų Kristų, tai jiems bus duotas atleidimas, jiems ir toliau bus suteikta pagelba, kad pašalintų savo silpnybes. Aprašydamas Dievo priemones gyvenimui ir išgydymus, Apreiškimo 22:1, 2 parodo „gyvybės vandens upę, tviskančią tarsi krištolas, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto. Aikštės (gatvės) viduryje iš abipus upės augo gyvybės medžiai, vedantys dvylika vaisių, kiekvieną mėnesį duodantys savo vaisių, o tų medžių lapai tiko tautoms gydyti“.
Tie, kurie valdys su Jėzumi Kristumi, taip pat turi būtinas kokybes, kad padėtų žmonijai. Prie šitų bendravaldžių priklauso vyrai ir moterys iš įvairių visuomenės sluoksnių (Galatams 3:28). Kai kurie iš jų anksčiau buvo ištvirkėliais, paleistuviais, homoseksualistais, vagimis, girtuokliais, prievartautojais arba kuom nors panašiais. Bet jie padarė atgailą, pasikeitė ir pradėjo vesti švarų gyvenimą, tuo garbindami ir šlovindami Dievą (1 Korintiečiams 6:9-11). Visi, kurie tampa karaliais ir šventikais su Jėzumi Kristumi, privalo iki savo mirties mylėti teisingumą ir gyventi sutinkamai su juo, ir privalo neapkęsti pikto. Jie privalo būti tokiais žmonėmis, kurie nesavanaudiškai buvo atsidavę tam, kad pagelbėtų artimųjų gerovei (Romiečiams 12:9; Jokūbo 1:27; 1 Jono 3:15-17; Judo 23).
Jiems ne visada buvo lengva pasilikti švariais Dievo akyse. Jie patirdavo milžinišką spaudimą, kad jie įsisavintų egoistinius pasaulio kelius. Daugeliui teko susitikti su išoriniu spaudimu pavidale priekaištų, žiauraus elgimosi, o taip pat pavidale bendro nedraugiško nusistatymo ir paniekinimo. Jėzus Kristus pasakė jiems, ko jiems teks laukti: „Jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl Manęs visų tautų nekenčiami“ (Mato 24:9). Apart to, jiems reikėjo viso savo gyvenimo bėgyje kovoti su savo nuosavais nuodėmingais polinkiais. Vienas iš jų, apaštalas Povilas, pasakė apie save: „Bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas“ (1 Korintiečiams 9:27).
Šita 144.000 karalių-šventikų grupė iš tikrųjų gali parodyti užuojautą Karalystės piliečių problemoms. Jiems patiems reikėjo kovoti su jomis ir jie pasiliko ištikimais Dievui, nežiūrint į didelius sunkumus.
IDEALIOS SĄLYGOS ŽEMĖJE
Žemėje viešpataus taip pat palankios sąlygos, galinčios pagelbėti tam, kad žmonės darytų pažangą kelyje į tobulybę. Tiktai tie, kurie parodė troškimą vykdyti Dievo valią iš visos širdies, pasiliks po to, kai Karalystė sunaikins savo priešus. Tai reiškia, kad išnyks gobšumas ir savimeilūs žmonės, kurie svarbiausiai yra atsakingi už maisto, vandens ir oro užteršimą. Išlikusieji daugiau nebesikankins dėl, sukeliančių nesutarimą, nacionalinių ir rasinių ribų. Kadangi jie kartu garbins Jehovą Dievą, tai jie visi elgsis kaip broliai, ir ieškos taikos. Netgi laukiniai gyvuliai nebedarys nei žmogui, nei jo naminiams gyvuliams žalos. Pranašiški žodžiai iš Izaijo 11:6-9 tada išsipildys ne tik dvasiniu atžvilgiu, bet ir paraidiniu:
„Tada vilkas gyvens kartu su avinėliu, ir barsukas gulės kartu su oželiu, ir veršiukas ir jaunas liūtas, ir jautis bus kartu, ir mažas vaikas vedžios juos. Ir karvė ganysis su meška ir jų vaikai gulės kartu, ir liūtas, kaip jautis, ės šiaudus. Ir kūdikis žais ties gyvačių lizdu, ir vaikas išties savo ranką į gyvačių lizdą. Nebedarys pikto ir žalos ant viso Mano šventojo kalno, nes žemė bus pripildyta išpažinimo Viešpaties (Jehovos, NP), kaip vandenys pripildo jūrą.“
Per Karalystės valdymą Dievas Jehova ypatingu būdu atkreips Savo dėmesį į žmones. Tai pavaizduota pranašiškame regėjime, esančiame vienoje iš Biblijos knygų, Apreiškime. Po to, kai Karalystės galios išplitimas sulyginamas su nužengiančia iš dangaus naująja Jeruzale, sakoma toliau: „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių, ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo anksčiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21:2-4).
Pagalvok apie tai, ką tai reiškia. Tikrai, ne viskas praeis su dabartiniu gyvenimu, su jo kentėjimais ir nemalonumais. Žmonija bus išlaisvinta nuo visų sielos, emocinių ir fizinių kentėjimų, sukeltų netobulybės. Sielos kentėjimai dėl netikrumo bei nepasitikėjimo arba dėl sunkių nelaimių ir pavojų bus praeities dalyku. Nebebus daugiau nuliūdimo, vidinės tuštumos ir vienatvės jausmo, kas yra surišta su sielos kančia. Žmonės niekada daugiau nebešauks ir nebevaitos nuo baisaus fizinio skausmo. Gailios ašaros niekada nebepripildys jų akių ir nebetekės jų skruostais. Pas juos nebebus daugiau priežasties dūsauti iš liūdesio. Atstatyti iki proto ir kūno tobulybės, žmonės, iš tikrųjų, per amžius gėrėsis gyvenimu. Ar nenorėtum ir tu būti tarp jų ir taip pat gėrėtis šitomis Dievo palaimomis?