Biblijos knyga Nr. 24: Jeremijo

Rašytojas: Jeremijas

Parašymo vieta: Judas ir Egiptas

Baigta rašyti: 580 m. p. m. e.

Aprašytasis laikotarpis: 647—580 m. p. m. e.

PRANAŠAS Jeremijas gyveno pavojingais, neramiais laikais. Į tarnybą Jehova jį pašaukė 647 m. p. m. e., 13-aisiais dievobaimingojo Judo karaliaus Jošijo valdymo metais. Remontuojant Jehovos šventyklą buvo rasta ir karaliui perskaityta Jehovos Įstatymo knyga. Jošijas visomis išgalėmis stengėsi Įstatymo reikalavimus žmonėms skiepyti ir savo tautiečius nuo stabmeldystės kiek atitraukė — deja, neilgam. Iki Jošijo dvejus metus valdė jo tėvas Amonas, kol sąmokslininkų buvo nužudytas, o dar prieš tai 55 metus karaliavo senelis Manasas. Ir vienas, ir antras darė pikta: jų vedama tauta įniko į šlykščias orgijas ir baisias apeigas. Judo gyventojai įprato deginti smilkalus „Dangaus karalienei“, aukoti žmones dievybėms, kurios buvo ne kas kita kaip demonai. Manasas pripildė Jeruzalę nekalto kraujo (Jer 1:2; 44:19; 2 Kar 21:6, 16, 19-23; 23:26, 27).

² Jeremijui skirta užduotis buvo išties nelengva. Jehova siuntė jį pranašauti, kad Judas ir Jeruzalė bus nusiaubti, didinga Jehovos šventykla sudeginta ir tauta išvaryta į tremtį. Kas galėjo patikėti! O Jeremijas turėjo pranašauti Jeruzalėje 40 metų, net ir viešpataujant nedoriems karaliams Jehoahazui, Jehojakimui, Jehojachinui (Konijui) ir Zedekijui (Jer 1:2, 3). Vėliau Egipte jam teko pranašauti stabmeldžiams žydų pabėgėliams. Knygą Jeremijas užbaigė 580 m. p. m. e. Aprašytasis kupinas įvykių laikotarpis apima 67 metus (52:31).

³ Pranašo vardas ir jo knygos pavadinimas hebrajiškai skamba Jirmejah arba Jirmejahu — tai galbūt reiškia „Jehova išaukština“ arba „Jehova paleidžia [tikriausiai iš motinos įsčių]“. Jeremijo knyga įtraukta į visus hebrajiškųjų Biblijos raštų katalogus, ir jos kanoniškumu paprastai neabejojama. Nemažai pranašysčių dramatiškai išsipildė dar pačiam Jeremijui gyvam esant, ir tai rodo, kad jo knyga tikrai patikima. Be to, Jeremijas ne kartą minimas Biblijos graikiškuosiuose krikščionių raštuose (Mt 2:17, 18; 16:14; 27:9). Su Jeremijo knyga buvo gerai susipažinęs Jėzus Kristus. Štai kada varė prekeivius iš šventyklos, pacitavo sujungdamas į vieną frazę žodžius iš Jeremijo 7:11 ir Izaijo 56:7 (Mk 11:17; Lk 19:46). Dėl Jėzaus drąsos ir tvirtybės kai kas jį patį manė esant Jeremiją (Mt 16:13, 14). Laiške hebrajams 8:8-12 ir 10:16, 17 apaštalas Paulius cituoja Jeremijo pranašystę apie naują sandorą (Jer 31:31-34). Paulius pakartoja ir Jeremijo 9:23 [9:24, Brb] užrašytą principą: „Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu“ (1 Kor 1:31, Brb). Jeremijo iliustracija apie Babilono žlugimą (Jer 51:63, 64) dar įtaigiau pritaikyta Apreiškimo 18:21.

⁴ Jeremijo knygos pasakojimus patvirtina ir archeologiniai radiniai. Pavyzdžiui, vienoje Babilono kronikoje rašoma apie Jeruzalės užgrobimą 617 m. p. m. e. — minima, kad Nebukadnecaras (Nebukadrecaras) ištrėmė karalių (Jehojachiną) ir vietoje jo paskyrė statytinį (Zedekiją) (24:1; 29:1, 2; 37:1).a

⁵ Apie Jeremiją — jo gyvenimą ir asmenybę — žinome daugiau negu apie bet kurį kitą senovės pranašą, neskaitant Mozės. Jeremijas daug kalba apie save, savo jausmus, ir tuose pasakojimuose atsiskleidžia jo drąsa, tvirtybė, o drauge ir nuolankumas, širdies jautrumas. Jeremijas buvo ne tik pranašas, bet ir kunigas, vienas iš Šventojo Rašto sudarytojų, skrupulingas istorikas. Gimė jis kunigo Hilkijo šeimoje Anatote, kunigų mieste, į šiaurę nuo Jeruzalės, „Benjamino žemėje“ (1:1). Jeremijas viską dėsto aiškiai, tiesiai, suprantamai. Knygoje apstu palyginimų, vaizdingų iliustracijų, proza persipina su poezija.

KUO VERTINGA

³⁶ Ši Dievo įkvėpta pranašysčių knyga mus daug ko pamoko ir yra vertinga. Imkime pavyzdį iš paties pranašo — koks drąsus jis buvo. Nusigręžusiai nuo Dievo tautai skelbė žinią, kurios bemaž niekas nenorėjo klausytis. Su nedorais žmonėmis Jeremijas nesileido į bičiulystę. Pranašas suvokė, kad Jehovos žinia gyvybiškai svarbi, todėl darbavosi iš širdies ir niekada šitos tarnybos nepaliko. Dievo žodis jam buvo tarsi ugnis, užsklęsta jo kauluose, džiaugsmas ir širdies linksmybė (Jer 15:16-20; 20:8-13). Liepsnokime ir mes uolumu dėl Jehovos žodžio! Būkime patikimas ramstis kitiems Dievo tarnams, kaip kad Baruchas Jeremijui. Gilindamiesi į šią knygą, randame ir daugiau gerų pavyzdžių. Antai minima, kad rechabai sąžiningai laikėsi, kas jiems buvo prisakyta. Taip pat rašoma apie gailestingąjį Ebed Melechą, kuris pasirūpino persekiojamu pranašu (36:8-19, 32; 35:1-19; 38:7-13; 39:15-18).

³⁷ Ką Jehova per Jeremiją apreiškė, taip viskas ir įvyko. Matome, kad Jehovos žodis absoliučiai patikimas. Štai keletas pranašysčių, išsipildžiusių paties Jeremijo amžiuje: Zedekijo nelaisvė ir Jeruzalės sunaikinimas (21:3-10; 39:6-9), karaliaus Šalumo (Jehoahazo) pašalinimas iš sosto ir mirtis tremtyje (Jer 22:11, 12; 2 Kar 23:30-34; 2 Met 36:1-4), karaliaus Konijo (Jehojachino) ištrėmimas į Babiloną (Jer 22:24-27; 2 Kar 24:15, 16) ir klaidingo pranašo Hananijos mirtis tais pačiais metais, kuriais jam ir buvo toks nuosprendis paskelbtas (Jer 28:16, 17). Visos šios ir kitos pranašystės tiksliai išsipildė — pasitvirtino, ką Jehova buvo sakęs. Vėlesnių laikų Jehovos pranašai bei tarnai irgi pripažino Jeremijo pranašysčių knygą esant patikimą ir vertingą. Pavyzdžiui, Danielius iš Jeremijo raštų suprato, kad Jeruzalė turi būti apleista 70 metų, ir pasibaigus tam laikotarpiui Ezra atkreipė dėmesį, kad Jeremijo žodžiai išsipildė (Dan 9:2; 2 Met 36:20, 21; Ezr 1:1; Jer 25:11, 12; 29:10).

³⁸ Jėzus, įsteigdamas Viešpaties Vakarienės šventę, savo mokiniams davė suprasti, jog pildosi Jeremijo pranašystė apie naują sandorą. Jis paminėjo „Naująją Sandorą [savo] kraujyje“, dėl kurio atleidžiamos jo mokinių nuodėmės ir jie suburiami į dvasinę Jehovos tautą (Lk 22:20; Jer 31:31-34). Dvasia pagimdytuosius, su kuriais naujoji sandora sudaryta, Kristus priima ir į sandorą dėl Karalystės, mat jie bus jo bendravaldžiai danguje (Lk 22:29; Apr 5:9, 10; 20:6). Jeremijo knygoje ne kartą užsimenama apie tą Karalystę. Pasmerkdamas neištikimą Jeruzalę, Jeremijas nurodė vilties prošvaistę: „Tikėkite manimi, — tai Viešpaties žodis, — ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu.“ Tas karalius bus vadinamas „Jehova — mūsų teisumas“ (Jer 23:5, 6; NW).

³⁹ Kitoje vietoje Jeremijas apie atkūrimą dar priduria: „Jie tarnaus Viešpačiui, savo Dievui, ir savo karaliui Dovydui, kurį jiems išauginsiu“ (30:9). Galiausiai jis mini gerą žodį, Jehovos pasakytą apie Izraelį ir Judą, jog ‘tomis dienomis, atėjus laikui, [Jehova] atželdins Dovydui teisumo atžalą’, kad padaugintų jo sėklą ir kad būtų „sūnus, valdantis jo soste“ (33:15, 21). Žydų likutis iš Babilono į savo šalį grįžo, — tai tikras faktas. Vadinasi, galime neabejoti, kad ir šitos „atžalos“ Karalystė įgyvendins teisingumą ir teisumą visoje žemėje (Lk 1:32).

[Išnaša]