Skaitytojų klausimai
Jehovos Liudytojai stengiasi būti sąžiningi ir pasitiki vieni kitais, tad kodėl jie mano, kad, turint bendrų verslo reikalų, svarbu sudaryti rašytinę sutartį?
Sudarydami sutartį, jie elgiasi pagal Šventąjį Raštą, praktiškai ir meilingai. Kodėl? Apsvarstykime tuos verslo sutarčių aspektus.
Biblijoje yra rašoma apie Dievo santykius su jo sandoros tauta, izraelitais. Joje aprašomi ir praktiniai reikalai, kurių turėjo tikrieji garbintojai. Pradžios 23 skyriuje yra vienas toks pranešimas, kurį galėtume patyrinėti. Mirus Abraomo mylimai žmonai Sarai, jis norėjo įsigyti laidojimo vietą. Jis pradėjo tartis su netoli Hebrono gyvenusiais kanaaniečiais. 7—9 eilutės rodo, kad už norimą žemės sklypą jis pasiūlė konkrečią kainą. 10 eilutė patvirtina, kad šis pasiūlymas buvo duotas viešai, girdint kitiems prie miesto vartų. Iš eilutės matome, kad savininkas pasiūlė atiduoti lauką Abraomui, bet šis atsakė, kad ims žemę tik kaip pirkinį. 17, 18 bei 20 eilutėse sakoma, kad taip ir buvo sutarta bei patvirtinta „matant Heto vaikams ir visiems, kurie lankydavo aną miestą“.
Tačiau ar būtų kitaip, jei abu asmenys, turintys verslo reikalų, būtų tikrieji garbintojai? Jeremijo 32 skyriuje (Brb red.) duodamas atsakymas. Skaitydami nuo 6 eilutės, matome, kad Jeremijas turėjo pirkti dirvą iš savo pusbrolio. 9 eilutė rodo, kad buvo sutarta teisinga kaina. 10—12 eilutėse toliau skaitome: „Aš [Jeremijas] parašiau raštą, jį užantspaudavau, pakviečiau liudytojų ir pasvėriau sidabrą svarstyklėmis. Aš paėmiau užantspauduotąjį pirkimo raštą, kaip reikalauja įstatymas ir papročiai, ir atvirąjį pirkimo raštą ir padaviau Masėjo sūnaus Nerio sūnui Baruchui, matant mano pusbroliui Hanameliui ir liudytojams, pasirašiusiems pirkimo raštą, ir matant visiems žmonėms, buvusiems sargybos kieme.“
Taip, nors Jeremijas turėjo reikalų su bendratikiu, netgi su giminaičiu, jis pasirūpino atlikti tam tikrus prideramus teisinius formalumus. Buvo surašyti du raštai — vienas paliktas atviras, kad į jį galima būtų bet kada pasižiūrėti, o antras užantspauduotas, kad, kilus abejonėms, pagal jį būtų galima patikrinti atvirojo rašto tikslumą. Visa tai, kaip sakoma 13 eilutėje, buvo padaryta „jų akivaizdoje“. Buvo viešai teisiškai susitarta dalyvaujant liudytojams. Tad aišku, kad tikrieji garbintojai, tvarkydami reikalus, patvirtina juos dokumentais, remdamiesi Šventojo Rašto pavyzdžiais.
Tai ir praktiška. Mes žinome, kokie teisingi žodžiai, kad „visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo“ (Ekleziasto 9:11, Brb red.). Taip yra ir atsidavusiems bei ištikimiems krikščionims. Jokūbo 4:13, 14 ši mintis išreiškiama tokiais žodžiais: „Nagi jūs, kurie kalbate: ‛Šiandien arba rytoj mes keliausime į tą ir tą miestą, tenai prabūsime metus, versimės prekyba ir pasipelnysime’, — juk jūs nežinote, kas jūsų rytoj laukia!“ Taigi mes galbūt pradedame planuoti, pavyzdžiui, ką nors pirkti, padaryti sutartą darbą ar paslaugą, ar pagaminti kokį nors daiktą kitam asmeniui. Tačiau kas bus rytoj ar kitą mėnesį, ar po metų? O jeigu mus ar tą kitą asmenį ištiks nelaimė? Tada galbūt nebebus įmanoma laikytis susitarimo. Kaip tada, jei nebegalėsime padaryti darbo ar paslaugos arba galbūt tas kitas asmuo nebeišgalės sumokėti mokesčių ar padaryti iki galo tai, kas sutartyje numatyta? Jei nėra raštiško susitarimo, gali iškilti didelių problemų, kurias būtų galima išspręsti arba jų išvengti turint paprastą rašytinę sutartį.
Be to, neturime užmiršti, kad dėl daugelio labai nepastovių gyvenimo dalykų gali tekti net kažkam kitam perimti atsakomybę arba sutvarkyti mūsų (ar kito asmens) verslo reikalus. Jokūbas pridūrė 14 eilutėje: „Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta.“ Taip, mes galime netikėtai mirti. Raštiškas susitarimas, kitaip tariant, sutartis, praktiškai leistų kitiems toliau rūpintis tais reikalais, jei kuriam nors iš mūsų kas nors atsitiktų.
Tam tikra prasme tai veda ir prie trečio aspekto: raštiška sutartis yra meilingas veiksmas. Iš tikrųjų jei kuris nors sutarties dalyvis mirtų arba jam kas nors atsitiktų, būtų meilinga, jei jis, kaip krikščionis, būtų pasirūpinęs raštišku pranešimu apie savo įsipareigojimus ar finansinius lūkesčius. Parodome ne nepasitikėjimą, bet meilę broliui, su kuriuo turime reikalų, jei sudarome raštišką sutartį, kurioje aiškiai ir tiksliai pasakyta, ką jis yra įsipareigojęs padaryti ar ką turi gauti. Šis meilingas žingsnis pašalins bet kokią priežastį įsižeisti ar jausti pagiežą, jei netobulas asmuo, sudaręs sutartį, pamirštų kai kurias smulkmenas ar įsipareigojimus. O kas iš mūsų yra tobulas, neužmaršus ar nelinkęs neteisingai suprasti detalių ar tikslų? (Mato 16:5)
Yra ir kitų atvejų, kuomet sudarant raštiškas sutartis parodoma meilė mūsų broliui, mūsų šeimai ir visam susirinkimui. Tačiau turėtų būti aišku, kad tuo ne tik parodoma meilė, bet kad tokios tikslios raštiškos sutartys yra praktiškos ir atitinka Šventąjį Raštą.