„Pažiūrėk, kokius nedorus, pasibjaurėtinus darbus jie čia daro“

1–3. Ką Jehova norėjo parodyti Ezechieliui šventykloje ir kodėl? (Žiūrėk 50 ir 51 puslapius.)

EZECHIELIS, kunigo sūnus, gerai išmanė Mozės Įstatymą. Jis žinojo viską apie Jeruzalės šventyklą ir kaip joje privalu garbinti Jehovą (Ez 1:3; Mal 2:7). Bet dabar, 612 m. p. m. e., šventykloje vyksta tokie dalykai, kurie Ezechieliui, kaip ir kiekvienam doram žydui, kelia pasibaisėjimą.

² Jehova ketina parodyti Ezechieliui, kas dedasi šventykloje, kad šis apie tai pasakotų ištremtiems „Judo seniūnams“, susirinkusiems pas jį namuose. (Perskaityk Ezechielio 8:​1–4; 11:24, 25; 20:​1–3.) Savo šventąja dvasia Jehova regėjime perkelia pranašą iš jo namų Babilonijos mieste Tel Abibe, šalia Kebaro upės, į Jeruzalę, esančią už šimtų kilometrų į vakarus. Jis pastato pranašą šventykloje, prie vidinio kiemo šiaurinių vartų. Tada regėjime aprodo Ezechieliui visą šventyklą.

³ Ezechielis regi keturias sukrečiančias scenas, liudijančias apie visišką tautos nuopuolį. Kas gi vyksta Jehovos Namuose? Ir kokią reikšmę tai turi mums? Kartu su Ezechieliu pasidairysime po šventyklą. Tačiau pirma prisiminkime, ko Jehova pagrįstai tikisi iš savo garbintojų.

 4. Ko Jehova reikalauja iš savo tarnų?

⁴ Ezechielis žinojo, kad jau prieš devynis šimtmečius Jehova buvo aiškiai pasakęs, ko reikalauja iš savo tarnų. Antrajame iš Dešimties įsakymų jis pareiškė:a „Aš, tavo Dievas Jehova, esu Dievas, reikalaujantis visiškos ištikimybės“ (Iš 20:5). Taigi jis leido aiškiai suprasti, kad kitų dievų garbinimo netoleruos. Kaip kalbėjome antrame šio leidinio skyriuje, svarbiausia teisingo garbinimo sąlyga – šlovinti vienintelį Jehovą. Jis turi užimti svarbiausią vietą mūsų gyvenime (Iš 20:3). Paprastai tariant, jei norime likti dvasiškai tyri, nevalia teisingo garbinimo maišyti su klaidingu. 1513 m. p. m. e. izraelitai savo noru susisaistė su Dievu sandora ir pasižadėjo tarnauti tik jam (Iš 24:​3–8). Kadangi Jehova pats ištikimai laikosi visų sudarytų sandorų, tokios ištikimybės jis tikėjosi ir iš Izraelio tautos (Įst 7:9, 10; 2 Sam 22:26).

5, 6. Kodėl Jehova pagrįstai tikėjosi, kad izraelitai bus jam nuoširdžiai atsidavę?

⁵ Kodėl Jehova pagrįstai tikėjosi, kad izraelitai bus jam nuoširdžiai atsidavę? Jis yra visagalis Dievas, visatos Viešpats. Jehova ne tik sukūrė gyvybę, bet ją ir palaiko (Ps 36:9; Apd 17:28). Be to, jis išvadavo savo tautą iš vergovės. Duodamas jai Dešimt įsakymų jis priminė: „Aš esu Jehova, tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto, iš tavo vergystės krašto“ (Iš 20:2). Todėl izraelitai turėjo Jehovą mylėti visa širdimi.

⁶ Kaip pats Jehova nesikeičia, taip nekintamas ir jo reikalavimas garbinti jį vienintelį (Mal 3:6). Tad pagalvok, kaip Dievą skaudino tai, ką matė savo šventykloje ir parodė Ezechieliui.

 7. a) Ką atsimetėliai žydai darė prie šiaurinių šventyklos vartų ir kaip Jehova į tai žiūrėjo? (Žiūrėk iliustraciją skyriaus pradžioje.) b) Kokia prasme Jehova pavyduliavo? (Žiūrėk išnašą p. 54.)

⁷ Perskaityk Ezechielio 8:5, 6. Ezechielis priblokštas – prie šiaurinių šventyklos vartų atsimetėliai žydai lenkiasi stabui! Tai galėjo būti stulpas, vaizduojantis arba simbolizuojantis kanaaniečių deivę Ašerą, Baalo žmoną. Blogiausia, kad izraelitai sulaužė sandorą, sudarytą su Jehova. Garbę, priklausančią vien Jehovai, jie teikė stabui. Taip sukėlė Dievui pavydulystę ir užsitraukė jo rūstybęb (Įst 32:16; Ez 5:13). Tik pagalvok: šventykloje, kuri daugiau kaip keturis šimtmečius, vaizdžiai sakant, buvo Jehovos buveinė, žydai pastatė šitokią bjaurenybę! (1 Kar 8:​10–13) Suprantama, Dievas ėmė „tolintis nuo šventyklos“.

 8. Kas šiandien primena žydus, garbinusius pavydulystės stabą?

⁸ Kas šiandien primena anuos nuo Dievo atsimetusius žydus, garbinusius pavydulystės stabą? Krikščionijos pasaulio žmonės. Nors sako garbinantys Dievą, jų bažnyčiose pilna stabų, todėl tokie tvirtinimai tušti. Kadangi Jehova nesikeičia, tie netikri krikščionys, kaip ir atsimetėliai žydai, tikrų tikriausiai jį rūstina (Jok 1:17). Jehova su ta iškraipyta krikščionybe neturi nieko bendra.

9, 10. Ko pasimokome žinodami, kaip Jehova žiūrėjo į stabmeldžius?

⁹ Ko mes pasimokome žinodami, kaip Jehova žiūrėjo į anuos stabmeldžius? Kad ištikimi Jehovos tarnai turi klausyti priesako: „Bėkite nuo stabmeldystės“ (1 Kor 10:14). Tiesa, joks Jehovos tarnas paveikslų ar statulų negarbina. Tačiau daugelis kitų dalykų, kartais net visai nekaltų, irgi prilygsta stabmeldystei. Pasak vieno Biblijos žinyno, stabais metaforiškai galima pavadinti visa, kas mums svarbiau už Dievą. Kitaip tariant, stabu gali tapti daug kas, pavyzdžiui, turtas, pinigai, seksas ar pramogos. Tas dalykas, kuriam žmogus gyvenime skiria pirmesnę vietą nei Jehovos garbinimui, yra jo stabas (Mt 6:​19–21, 24; Ef 5:5; Kol 3:5). Sergėkimės bet kokių stabmeldystės apraiškų, nes didžiausios mūsų meilės, didžiausios šlovės yra vertas Jehova (1 Jn 5:21).

¹⁰ Pirmoje scenoje Jehova parodė žydų „baisius, pasibjaurėtinus darbus“. Tačiau paskui jam pasakė: „Pamatysi ir dar baisesnių bjaurysčių.“ Ką Jehova turėjo omenyje? Kas gali būti baisiau už to pavydulystės stabo garbinimą šventyklos kieme?

11. Kokį sukrečiantį vaizdą Ezechielis pamatė įėjęs į vidinį šventyklos kiemą?

¹¹ Perskaityk Ezechielio 8:​7–12. Prasispraudęs pro angą sienoje Ezechielis įžengia į vidinį kiemą, netoli šventyklos aukuro. Jis sunerimsta išvydęs ant sienos „visokiausių ropojančių padarų ir šlykščių žvėrių atvaizdus, taip pat visokiausius bjaurius Izraelio namų stabus“.c Tai netikrų dievų atvaizdai. Ir štai kokį sukrečiantį vaizdą Ezechielis mato: 70 Izraelio seniūnų stovi tamsoje ir smilko tiems svetimiems dievams. Kvapius smilkalus, kuriuos izraelitai atnašavo laikydamiesi Įstatymo reikalavimų, psalmininkas prilygino ištikimo tarno maldai (Ps 141:2). Tačiau šių seniūnų deginami smilkalai Jehovai tiesiog dvokė, jam buvo koktu klausytis jų maldų (Pat 15:8). Seniūnai patys save apgaudinėjo manydami: „Jehova mūsų nemato.“ Bet Dievas juos matė ir parodė Ezechieliui, ką jie šventykloje daro.

12. Kodėl turime būti Dievui ištikimi netgi tada, kai mūsų niekas nemato, ir kas turi rodyti pavyzdį?

¹² Ko pasimokome iš Ezechielio pasakojimo apie 70 Izraelio seniūnų, smilkiusių netikriems dievams? Kad Dievas mūsų maldas išklausytų ir mūsų gyriaus aukas priimtų, privalome būti jam ištikimi netgi „tamsoje“ – tada, kai niekas nemato (Pat 15:29). Nepamirškime, kad Jehovos akys regi viską. Jeigu Dievas mums realus, net paslapčiomis nedarysime nieko, kas jam nepatinka (Hbr 4:13). Ypač vyresnieji turi rodyti gerą pavyzdį (1 Pt 5:2, 3). Bendratikiai pagrįstai tikisi, kad ganytojas, mokantis juos sueigose, ir pats visada laikosi Biblijos principų (Ps 101:2, 3).

13. Ką atsimetėlės darė prie vienų šventyklos vartų?

¹³ Perskaityk Ezechielio 8:13, 14. Parodęs anas dvi pasibjaurėtinas scenas, Jehova Ezechieliui tarė: „Tu pamatysi, kokius dar dalykus, dar baisesnius, jie daro.“ Ką gi pranašas pamatė? „Prie šiaurinio Jehovos Namų įėjimo vartų“ jis išvydo „moteris, sėdinčias ir raudančias dievo Tamūzo“. Mesopotamijos dievas Tamūzas, šumerų raštuose vadinamas Dumuziu, buvo laikomas vaisingumo deivės Ìštarės vyru.d Matyt, tos izraelitės raudojo dėl Tamūzo mirties. Šis pagoniškas ritualas, nors ir atliekamas Jehovos šventykloje, netapo šventas. Jehova pasakė, kad anos atsimetėlės daro baisius dalykus.

14. Ko pasimokome žinodami, kaip Jehova žiūrėjo į pagoniškas izraeličių apeigas?

¹⁴ Ko mes pasimokome žinodami, kaip Jehova žiūrėjo į tų moterų veiksmus? Jei norime likti dvasiškai tyri, nevalia terštis pagoniškais papročiais. Negalime turėti nieko bendra su tokios kilmės apeigomis. Kodėl? Kai kuriems atrodo, kad Kalėdos, Velykos ir daugelis kitų švenčių yra graži tradicija. Bet nepamirškime, kad Jehova žino, su kokiais pasibjaurėtinais ritualais tos šventės buvo susijusios. Nors praėjo daug laiko, jos, Dievo požiūriu, netapo nė kiek kilnesnės ir niekaip nesiderina su teisingu garbinimu (2 Kor 6:17; Apr 18:2, 4).

15, 16. Ką vidiniame šventyklos kieme darė 25 vyrai ir kodėl tie veiksmai Jehovą labai įžeidė?

¹⁵ Perskaityk Ezechielio 8:​15–18. Paskutinę, ketvirtąją, sceną Jehova pristato tokiais pat žodžiais: „Pamatysi ir daugiau bjaurysčių, dar siaubingesnių už šitas.“ Pranašas, ko gero, nustebo: „Ar begali būti kas baisesnio už tai, ką jau mačiau?“ Tuo metu jis buvo vidiniame šventyklos kieme. Ten, priešais įėjimą į šventyklą, jis išvydo 25 vyrus, besilenkiančius „rytuose tekančiai saulei“. Vargu ar kas būtų galėjęs dar labiau įžeisti Jehovą nei šie vyrai.

¹⁶ Įsivaizduok: įėjimas į Dievo šventyklą buvo iš rytų pusės. Taigi vidun žengiantys žmonės žiūrėjo į šventyklą, o ne į saulėtekį. O šitame regėjime atvirkščiai – 25 vyrai, „nusigręžę nuo Jehovos šventyklos“, lenkėsi saulei. Jie, galima sakyti, nusisuko nuo paties Jehovos, nes šventykla buvo „Jehovos Namai“ (1 Kar 8:​10–13). Tie atsimetėliai paniekino Jehovą ir sulaužė jo įsakymą, užrašytą Pakartoto Įstatymo 4:​15–19. Kaip jie užgavo Dievą – vienintelį vertą šlovės!

17, 18. a) Ką suprantame iš pasakojimo apie vyrus, kurie lenkėsi saulei? b) Kodėl izraelitai prarado Jehovos malonę ir sugadino tarpusavio santykius?

¹⁷ Ką suprantame iš pasakojimo apie tuos saulės garbintojus? Kad vienintelis mūsų dvasinės šviesos šaltinis turi būti Jehova. Antraip skendėtume tamsoje ir mūsų garbinimas būtų nieko vertas. Juk „Dievas Jehova – tai saulė“, jo žodis – šviesa mūsų takui (Ps 84:11; 119:105). Šventasis Raštas ir mūsų organizacijos leidiniai apšviečia protą ir širdį, idant galėtume džiaugtis prasmingu gyvenimu dabar ir ateityje, per nesibaigiančius amžius. Jeigu šviesos ir supratimo ieškotume šiame pasaulyje, atsuktume nugarą Jehovai ir jį labai įžeistume, užgautume jam širdį. Tikrai to nenorime. Taip pat šis Ezechielio regėjimas įspėja, kad reikia šalintis žmonių, nusigręžusių nuo tiesos (Pat 11:9).

¹⁸ Keturios Ezechieliui parodytos šokiruojančios stabmeldystės ir pagoniškų ritualų scenos atskleidžia, kaip susiteršę buvo Judo gyventojai. Izraelitų santykiai su Dievu dėl jų dvasinio nuopuolio nutrūko. Tačiau dvasinis netyrumas paprastai veda ir prie moralinio nuosmukio. Nėra ko stebėtis, kad ir Dievui neištikimi izraelitai pasinėrė į visokias nedorybes. Jie ne tik prarado Dievo malonę. Pašlijo ir jų tarpusavio santykiai. Pažiūrėkime, kaip pranašas Ezechielis, Dievo įkvėptas, nupasakoja tautos moralinį sugedimą.

19. Kaip smuko Judo gyventojų moralė?

¹⁹ Perskaityk Ezechielio 22:​3–12. Tiek liaudis, tiek jos vadovai buvo moraliai sugedę. „Visi Izraelio vadai“ piktnaudžiavo valdžia ir liejo nekaltų žmonių kraują. Sekdami jų pavyzdžiu, matyt, ir daugelis kitų negerbė Dievo Įstatymo. Vaikai niekino tėvus, buvo paplitusi kraujomaiša. Maištingi izraelitai apgaudinėjo krašte gyvenančius svetimšalius, skriaudė našlaičius ir našles, vyrai svetimavo. Pasidavę nežabotam godumui, žmonės ėmė kyšius, lupikavo. Kaip gėlė Jehovai širdį, kad tauta, su kuria jis buvo sudaręs sandorą, taip žemai puolė ir pamynė Įstatymą, pagrįstą meile! Užtat jis siuntė Ezechielį nedorai tautai pasakyti: „Tu visiškai mane pamiršai.“

20. Kuo Ezechielio užrašyti žodžiai apie moralinį Judo žlugimą reikšmingi šiandien?

²⁰ Kuo Ezechielio užrašyti žodžiai apie moralinį Judo žlugimą reikšmingi šiandien? Jie primena apie dabartinio pasaulio moralinį bankrotą. Juk politiniai lyderiai piktnaudžiauja savo padėtimi ir išnaudoja paprastus žmones. Religiniai vadovai, ypač krikščionijos dvasininkai, laimina karus, nors juose žūva milijonai žmonių. Taip pat jie menkina Biblijoje išdėstytas aiškias seksualinės moralės normas, todėl pasaulis vis giliau klimpsta į amoralumą. Jehova krikščionijai tikrai pasakytų tą patį, ką sakė Judui: „Tu visiškai mane pamiršai.“

21. Kodėl svarbu žinoti Jehovos požiūrį į neištikimus izraelitus?

²¹ Kodėl mums, Jehovos tarnams, labai svarbu žinoti jo požiūrį į neištikimus izraelitus? Kad mūsų tarnystė Dievui patiktų, privalome visada elgtis tyrai. Sugedusiame pasaulyje tai nėra lengva, tačiau būtina (2 Tim 3:​1–5). Gerai žinome, ką Jehova mano apie visokį moralinį sugedimą (1 Kor 6:9, 10). Dievo nustatytų normų laikomės todėl, kad jį mylime ir branginame jo įstatymus (Ps 119:97; 1 Jn 5:3). O nedoras elgesys liudytų, kad stokojame meilės savo šventam Dievui Jehovai. Tikrai nenorėtume išgirsti tokių Jehovos žodžių: „Tu visiškai mane pamiršai.“

22. a) Ką esi pasiryžęs daryti, žinodamas, kaip Jehova pasmerkė neištikimą tautą? b) Ką aptarsime kitame skyriuje?

²² Skaitydami pasakojimą apie senovės Izraelio dvasinį ir moralinį sugedimą aiškiai suvokiame, kad Jehova iš mūsų tikisi to, ko tikrai yra vertas, – visiško atsidavimo. Todėl saugokimės bet kokios stabmeldystės ir būkime nusistatę elgtis dorai. O kas nutiko neištikimai tautai anuomet? Parodęs, kokios bjaurystės dedasi šventykloje, Jehova pranašui tiesiai pasakė: „Aš išliesiu savo rūstybę“ (Ez 8:17, 18). Kaip jis nubaudė atsimetėlius izraelitus? Šis klausimas svarbus, nes panašus nuosprendis laukia ir dabartinio nedoro pasaulio. Kitame skyriuje tai ir aptarsime.