Dešimtas perskyrimas

Ar tai ne meistriška apgaulė

ŠIMTMEČIŲ bėgyje žmonės buvo liudytojais labai keistų atsitikimų. Akmenys, stiklinės ir panašūs daiktai lėkdavo oru, lyg tai jie būtų nešami nematomos rankos. Būdavo girdimi balsai, bildesiai ir kiti garsai, nežiūrint į tai, kad nebūdavo matomo šaltinio arba matomos priežasties tam. Vaiduokliškos figūros pasirodydavo ir paskui greitai išnykdavo. Kai kada tokie atsitikimai taip gerai pasitvirtindavo, kad, vargu, ar galima buvo jais abejoti.

Daugelis žmonių tokius vaiduoklius arba šmėklas priima kaip įrodymą, kad mirtis nepadaro galo sąmoningam egzistavimui. Kai kurie žmonės tiki, kad mirusiųjų dvasios stengiasi kokiu nors būdu atkreipti į save dėmesį gyvųjų ir bendrauti su jais.

Bet kas nors galėtų paklausti: „Jeigu tai, iš tikrųjų, mirusieji giminaičiai, besistengiantys susirišti su gyvaisiais, tai kodėl jų pasirodymas paprastai gąsdina stebėtojus? Kas slepiasi už tokių darbų?

Biblija aiškiai parodo, kad mirtis nutraukia visokį sąmoningą egzistavimą (Mokytojo 9:5). Todėl privalo egzistuoti kitos jėgos, atsakingos už tai, kas dažnai prirašoma mirusiųjų dvasioms. Kokios tai jėgos? Gal būt jos inteligentiškos? Jeigu taip, tai ar galimas dalykas, kad jos kaltos meistriškoje žmonijos apgaulėje?

Mes tikrai nenorime, kad mus apgaudinėtų. Būti apgautu reikštų dėl mūsų nuostolį ir praradimą, ir gal būt, atvestų mus į labai pavojingą padėtį. Todėl pas mus yra gera priežastis išnagrinėti prieinamus mums įrodymus ir apsvarstyti dalyką dėl įsitikinimo, kad mes netaptume meistriškos apgaulės aukomis. Mums reikėtų būti pasiruošusiais ištirti žmonijos istoriją kaip galima giliau į praeitį, kad šituo atžvilgiu surastume tiesą.

Padedant Biblijai, tai galima. Jinai veda mus atgal į tą laiką, kada buvo sutverta pirmoji žmonių pora. Trečiame Pradžios knygos perskyrime Biblija praneša apie pasikalbėjimą, kuris daugeliui žmonių šiandieną rodosi neįtikėtinu. Bet jis neišgalvotas. Šitas pasikalbėjimas atidengia tai, kad sužinotume, ar nesimaišo koks tai meistriškas apgavikas į žmonių reikalus bei dalykus.

PRADŽIA APGAULĖS

Kartą, kada Ieva, pirmoji moteris, nebuvo kartu su savo vyru, jinai išgirdo balsą. Sprendžiant iš visko, šitas balsas iš gyvatės. Dėl šito pasikalbėjimo Biblija praneša sekančiai:

„Gyvatė buvo gudresnė už visus lauko žvėris, kuriuos sutvėrė Viešpats (Jehova, NP) Dievas. Ir tarė gyvatė žmonai: ar iš tikrųjų Dievas pasakė: nevalgykite nei nuo jokio medžio rojuje? Ir tarė moteris gyvatei: vaisius nuo medžių mes galime valgyti, tik vaisių nuo medžio, kuris vidury rojaus, pasakė Dievas, nevalgykite jų ir neprisilieskite prie jų, kad jums nenumirti. Ir tarė gyvatė moteriai: ne, nemirsite, bet Dievas žino, kad tą dieną, kurioje jūs paragausite jų, atsivers jūsų akys, ir jūs būsite, kaip dievai, žinantys gera ir pikta. Ir pamatė moteris, kad medis geras maistui, ir kad jis malonus akiai ir geidžiamas“ (Pradžios 3:1-6).

Žinia, perduota gyvatės, buvo melu. Tai buvo pirmasis, perduotas mums, raštiškas melas. Jis tikrai turėjo kilti iš melo tėvo arba autoriaus. Kadangi melas privedė prie mirties, tai melagis buvo taip pat žudiku. Tiesioginė arba paraidinė gyvatė nebuvo, kaip matyt, šituo melagiu, kadangi gyvatė — padaras, kuris neapdovanotas sugebėjimu kalbėti. Bet už gyvatės stovėjo, matyt, kas tai, kas tokiu būdu, kurį mes galėtumėm pavadinti pilvakalbyste, sukėlė tokį įspūdį, tartum būtų kalbėjusi gyvatė. Tai neturėtų atrodyti keistu dalyku mūsų dvidešimtame amžiuje, todėl kad taip pat garsiakalbio membrana radijoje ir televizoriuje gali vibruoti taip, kad atkuriamas žmogaus balsas. Bet kas gi kalbėjo per gyvatę?

NEMATOMAS APGAVIKAS

Jėzus Kristus, Kuris Pats atėjo iš dangaus ir žinojo, kas vyko nematomoje sferoje, pasakė, kas tai buvo (Jono 3:13; 8:58). Kada tam tikri religiniai vadovai stengėsi surasti progos užmušti Jėzų, Jis pasakė jiems: „Jūsų tėvas — velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidus. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, — jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jono 8:44).

Kadangi velnias buvo melagiu ir žmogaus žudiku, tai jis, matomai, turi protą. Todėl iškyla klausimas: Kaip atsirado jis?

Biblija parodo, kad, pirm negu buvo sutverta žemė, gyvenimu jau gėrėjosi nematomi, dvasiniai asmenys. Jobo 38:7 sako apie šituos dvasinius asmenis, „Dievo sūnus“, kad jie „šūkavo iš džiaugsmo“, kada buvo sutverta žemė. Būdami „Dievo sūnūs“, jie gavo savo gyvybę nuo Jo (Psalmyno 89:2 [90:2, NP]).

Todėl tas, kas apgavo Ievą per gyvatę, turėjo būti vienu iš šitų dvasinių sūnų, vienu iš inteligentiškų dvasinių Dievo sutvėrimų. Tuo, kad jis prieštaravo Dievo perspėjimui dėl medžio pažinimo gero ir pikto, jis šmeižė savo Sutvėrėją ir pavaizdavo Jį melagiu. Todėl jis teisėtai vadinamas „velniu“. Savo veiksmais šitas padaras pradėjo priešintis Dievui ir padarė save šėtonu (žydiškai: satan, graikiškai: satanas), kas reiškia „besipriešinantis“.

Dievas Jehova nekaltas tame, ką padarė šitas padaras. Biblija sako atžvilgiu Dievo: „Tobuli Jo darbai, ir visi Jo keliai teisūs. Dievas teisus, ir nėra netiesos Jame: Jis teisus ir teisingas“ (Pakartoto Įstatymo 32:4). Jis sutvėrė Savo protingus sūnus, dvasinius ir žmogiškus, su laisva valia. Jis nevertė juos tarnauti Jam, bet norėjo, kad jie tai darytų noriai, iš meilės. Jis davė jiems sugebėjimą vis labiau ugdyti savo meilę Jam, kaip jų Dievui ir Tėvui.

Dvasinis sutvėrimas, padaręs save Dievo priešininku ir šmeižiku nenorėjo, vienok, tobulinti savo meilę Sutvėrėjui. Jis prileido, kad egoistinis garbės troškimas įleistų šaknis į jo širdį (Sulygink 1 Timotiejui 3:6). Tai atsispindi elgesyje „karaliaus Tyro“, kuriam Ezekielio pranašystėje buvo atlikta graudžioji giesmė. Šitoje giesmėje Tyro karaliui, kuris tapo Izraelio karalystės išdaviku, buvo pasakyta:

„Tu tobulybės antspaudas, išminties pilnybė ir grožio vainikas. Tu buvai Edene, Dievo sode, ... Tu buvai pateptu cherubinu, kad apdengtum, ir Aš pastačiau tave tam, tu buvai ant švento Dievo kalno, vaikščiojai tarp ugningų akmenų. Tu tobulas buvai savo keliuose nuo savo sutvėrimo dienos, kol neatsirado tavyje piktadarybės. ... Nuo tavo grožio pasidarė išdidi tavo širdis, dėl savo puikybės tu pražudei savo išmintį“ (Ezechielio 28:12-17).

Maištingas dvasinis Dievo sūnus, kaip ir išdavikiškas „Tyro karalius“, galvojo per daug aukštai apie save. Išdidumas sukėlė jame troškimą viešpatauti virš žmonijos, ir jis stengėsi pasiekti šito apgaule. Iki šiai dienai dauguma žmonijos vis dar tebėra šitos apgaulės aukomis. Tuo, kad jie atsisako vykdyti Dievo valią, kaip jinai išdėstyta Jo Žodyje, Biblijoje, jie, iš tiesų, stato save į vieną eilę su šėtonu. Tuo, gi, jie pripažįsta tą patį melą, kaip ir Ieva, būtent, kad elgtis priešingai Dievo valiai, gali atnešti tikrą naudą.

Kadangi Dievo Žodis smerkia bendravimą su mirusiaisiais, tai žmonės, besistengiantys kalbėti su mirusiaisiais, stojasi šėtono pusėje. Jie, gal būt, galvoja, kad jie kalba su mirusiaisiais, bet, iš tikrųjų jie tapo apgaulės aukomis. Kadangi Šėtonas padarė Ievai įspūdį, kad kalbėjo gyvatė, taip pat jam buvo lengva padaryti įspūdį, kad mirusieji kalba per mediumus. Ar tai reiškia, kad šėtonas betarpiškai atsakingas už visus keistus reiškinius, kurie dažnai prirašomi mirusiųjų dvasioms? O gal dalyvauja dar kiti asmenys šitame dalyke?

KITI NEMATOMIEJI APGAVIKAI

Biblija parodo, kad šėtonas — ne vienintelis maištingas dvasinis sutvėrimas. Apreiškimo 12:3, 4, 9 parodo, kad egzistuoja dar kiti tokie sutvėrimai. Šita vieta Biblijoje aprašo šėtoną, velnią, simboliškai kaip „didįjį raudonąjį slibiną“, turintį uodegą, kuri „nušlavė iš dangaus trečiąją dalį žvaigždžių“. Taip, Šėtonui pasisekė savo įtaka, kaip uodega, paskatinti kitas „žvaigždes“, dvasinius Dievo sūnus, prisijungti prie jo maištingame kelyje (Sulygink Jobo 38:7, kur dvasiniai Dievo sūnūs pavadinti „aušros žvaigždėmis“). Tai atsitiko prieš visapasaulinį tvaną Nojaus dienose. Didelis skaičius angelų, priešingai Dievo ketinimui, „paliko savo buveinę danguje, naujai įsikūnijo, gyveno, kaip sutuoktiniai su moterimis, ir pagimdė hibridinius palikuonis, kurie buvo žinomi kaip nefilimai. Mes skaitome apie tai:

„Kada žmonės pradėjo daugintis žemėje ir gimė jiems dukterys, tada Dievo sūnūs pamatė žmonių dukteris, kad jos gražios, ir ėmė jas sau už žmonas, kokią kas išsirinko. ... Tuo metu buvo žemėje milžinai (nefilimai), ypatingai, gi, nuo to laiko, kai Dievo sūnūs pradėjo įeiti pas žmonių dukteris, ir jos pradėjo gimdyti jiems. Tai stiprūs, iš senų laikų šlovingi žmonės“ (Pradžios 6:1-4).

Tvano metu šitie Dievo sūnūs prarado savo žmonas ir savo hibridinius palikuonis. Jiems patiems teko dematerializuotis. Biblija praneša dėl to, kas atsitiko su jais po to: „Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet, surišęs grandinėmis (įmetė į tartarą, NP) pragaro tamsos, atidavė sergėti teismui dėl nubaudimo“ (2 Petro 2:4). O Judo 6 tekstas dar priduria: „Taip pat ir tuos angelus, kurie neišsaugojo savo prakilnumo, bet paliko savo buveinę, jis saugo sukaustytus amžinais pančiais tamsybėje didžiosios dienos teismui“.

Kadangi šitie aprašymai liečia dvasinius sutvėrimus, tai aišku, kad tai ne tiesioginė „pragaro tamsa“ ir ne tiesioginiai „amžini pančiai“ (arba „grandinės“). Šitie pasisakymai perduoda, tiesiog, paveikslą apribojimo, pažeminimo padėties ir paveikslą buvimo toli nuo visokio Dievo švietimo.

Biblija neduoda pagrindo daryti išvados, kad šitie nepaklusnūs angelai randasi vietoje, panašioje mitologiniam tartarui Homero Iliadoje, t.y. žemesniame kalėjime, kuriame įkalinti, neva tai, Kronas ir kitos titaniškos dvasios. Apaštalas Petras netikėjo nei į jokius tokius mitologinius dievus. Todėl nėra pagrindo padaryti išvados, kad jo panaudotas graikiškas išsireiškimas „įmetęs į tartarą“, mažiausiai užsimintų apie egzistavimą mitologinės vietos, kuria Homeras rėmėsi maždaug prieš devynis šimtmečius anksčiau. Graikų kalboje pasisakymas „mesti į tartarą“, yra tik vienu žodžiu, būtent, veiksmažodžiu tartaros. Šitas žodis vartojamas taip pat pažeminimo iki žemiausios pakopos prasme.

Bet tai nereiškia, kad ką nors tiesioginiai (paraidiniai) veda žemyn, jeigu jį žemina. Taip pat graikišką žodį „mesti į tartarą“ nereikia suprasti ta prasme, kad čia turima mintyje tam tikra vieta, bet kad tuo nurodoma į tam tikrą svorį.

1 Petro 3:19, 20 remiamasi pažemintais dvasiniais sutvėrimais taip, kaip „esančiais dvasių kalėjime, ... kurios kadaise buvo neklusnios, kai Nojaus dienomis Dievo kantrybė laukė, bestatant arką“. Tokiu būdu, Biblija paaiškina, kad „nusidėjusieji angelai“ po tvano būtų galėję veikti nematomu būdu ant žemės. Iš šito išplaukia logiška išvada, kad tas apribojimas, į kurį jie pateko, trukdo jiems iš naujo įsikūnyti.

SAUGOKIS DEMONŲ ĮTAKOS

Reikia, vienok, atkreipti dėmesį į tai, kad pas neklusniuosius angelus, kurie yra žinomi dabar kaip demonai, buvo stiprus troškimas turėti artimus ryšius su žmonėmis. Jie buvo pasiruošę palikti savo dangišką padėtį vardan pasitenkinimo, gyvenant drauge su moterimis. Biblija parodo, kad, nors jie dabar ir negali turėti tokių kūniškų santykių, jų troškimai, vis dėl to, nepasikeitė. Jie naudojasi visokia likusia jiems galimybe, kad bendrautų su žmonėmis ir netgi viešpatautų jiems. Jėzus Kristus rėmėsi tuo tada, kada Jis, panaudodamas simbolinę kalbą, pasakė:

„Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda. Tada ji sako: „Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau.“ Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. Tada ji eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau, negu pirma“ (Mato 12:43-45).

Todėl mums yra svarbu saugotis nuo to, kad mes nepatektume į demonų įtaką. Žmogus, gal būt, yra didelėje nežinomybėje, kas liečia jį patį ir jo ateitį. Bet jis, gal būt, aistringai trokšta gauti kokį nors užtikrinimą, kad jam išeis gerai. Arba, gal būt, kokie nors viršgamtiniai ir bauginantys vaiduokliai, surišti su kultiniais darbais, žavi jį. Jis gal būt, girdėjo apie ką nors, kas gali tiksliai nusakyti ateitį. Arba jis, gal būt, sužinojo apie įvairius būdus, kurių pagelba žmonės buria: alfabetines planšetes, suvokimą už jausmo ribų, arbatos lapų pavyzdžius puodukuose, aliejaus kontūrus vandenyje, užburtas rykštes, švytuokles, padėtį ir judėjimą žvaigždžių ir planetų (astrologija), šunų kaukimą, paukščių skridimą, judėjimą gyvačių, magišką kristalą ir tam panašius dalykus. Jis, gal būt, patenka į tokį nusivylimą arba į tokį stiprų patrauklumą, kad jis nusprendžia kreiptis į burtininkę arba į mediumą, arba imtis kitos rūšies būrimo. Jis, gal būt, pasiruošęs pamėginti tai nors vieną kartą.

Ar tai protinga? Tikrai ne. Jo smalsumas gali atvesti prie to, kad pateks į demonų įtaką. Toks pasielgimas neatneš palengvinimo ir nusiraminimo, bet gali netgi dar pabloginti padėtį. Viršgamtiniai vaiduokliai gali atimti nuo jo miegą ir netgi dieną pripildyti baime. Jis, gal būt, pradeda girdėti keistus balsus, skatinančius jį nusižudyti arba užmušti ką nors kitą.

Taigi, ar neprotinga šalintis rizikos ir saugotis visų rūšių būrimo? Dievas Jehova nežiūri į tuos dalykus kaip į ką tai nereikšmingo. Jis būrimą paskelbė nusikaltimu, už kurį buvo numatyta mirties bausmė, kad apsaugotų izraelitus nuo to, kad piktosios dvasios neįvestų juos į suklaidinimą ir neatneštų jiems žalos. Įstatyme buvo pasakyta: „Vyras arba moteris, jeigu jie iššaukinės mirusiuosius arba burs, tegu bus atiduoti mirčiai“ (Kunigų 20:27).

Dievas nepakeitė Savo požiūrio taško atžvilgiu spiritistinių mediumų, žynių, raganių ir būrimų. Dievo įstatymas prieš visus tuos, kurie užsiiminėja spiritizmu, vis dar tebegalioja (Apreiškimo 21:8).

Todėl dėk visas pastangas išvengti to, kad piktieji dvasiniai sutvėrimai neįvestų tave į suklaidinimą. Jeigu tu kada nors išgirsi keistą balsą, kuris, gal būt, užveda ant minties, kad tai miręs draugas arba giminaitis, tai nekreipk į tai dėmesio. Šaukis į tikrojo Dievo, Jehovos, vardą, kad Jis padėtų tau priešintis demonų įtakai. Elkis pagal patarimą nuosavo Dievo Sūnaus ir melskis į Dievą: „Išgelbėk mus nuo piktojo“ (Mato 6:13). Kas liečia daiktus, surištus su būrimu, sek tų žmonių pavyzdžiu, kurie senovės Efeze apsisprendė už teisingą garbinimą. „Nemaža užsiiminėjusių magija sunešdavo savo knygas ir visų akyse sudegindavo.“ Nors tai buvo ir brangios knygos, jie nepagailėjo sunaikinti jas (Apaštalų darbų 19:19).

Ryšium su tuo pavyzdžiu, ar būtų, tavo nuomone, teisinga bendrauti sąmoningai su tais žmonėmis, apie kuriuos žinoma, kad jie užsiiminėja okultizmu, ir priimti dovanas nuo jų? Ar tu per juos negalėtum patekti į demonų įtaką?

Jeigu mes suprantame, kad piktosios dvasios dažnai atsakingos už tai, kad žmonės mato arba girdi keistus ir sukeliančius baimę vaiduoklius — balsus, bildesius ir vaiduokliškas figūras, dėl kurių nėra matomų priežasčių, tai šita yra svarbiausiu faktoriu, galinčiu apginti mus nuo apgaulės iš jų pusės. Šitas žinojimas padės mums išsilaisvinti iš baimės prieš mirusiuosius ir nelaikytis nereikalingų papročių jų naudai. Šita taip pat padės mums, kad mes netaptume piktųjų dvasių aukomis.

Bet jeigu mes norime būti apsaugoti nuo visokios formos apgaulės, atliekamos šėtono ir jo demonų ryšium su mirusiaisiais, tai mums būtina tikėti į visą Bibliją ir elgtis sutinkamai su ja. Mums reikia šita daryti, todėl kad visa Biblija yra inspiruotu Dievo Žodžiu.