Pirma, pranašystėje pasakyta, kad mirusiųjų kaulai „labai sudžiūvę“ (Ez 37:2, 11). Vadinasi, tie žmonės buvo mirę jau senų senovėje. Antra, mirusieji atgijo palaipsniui, ne vienu akimirksniu. Iš pradžių pasigirdo triukšmas ir barškėjimas, kaulai ėmė rinktis vienas prie kito. Tada ant jų atsirado sausgyslės ir raumenys, paskui viskas apsitraukė oda. Galiausiai „į juos įėjo dvasia“ ir „jie atgijo“. Atgijusius žmones Jehova įkurdino jų krašte. Visam tam, aišku, reikėjo nemažai laiko (Ez 37:7–10, 14).

XIX amžiaus pabaigoje ieškoti Biblijos tiesos ėmėsi Čarlzas Teizas Raselas ir grupelė jo bendraminčių. Tada, Ezechielio pranašystės žodžiais tariant, ant kaulų pradėjo augti raumenys ir trauktis oda. „Siono Sargybos bokštas“ bei kiti leidiniai padėjo ir kitiems doros širdies žmonėms atrasti dvasines tiesas. Kiek vėliau Dievo tarnų tikėjimą labai sustiprino „Kūrimo fotodrama“, pradėta rodyti 1914-aisiais, ir knyga „Baigta paslaptis“, išėjusi 1917-aisiais. Galiausiai, 1919 metais, Jehovos garbintojai, galima sakyti, atgijo ir įsikūrė naujame, jiems skirtame krašte. Laikui bėgant prie palyginti mažos pateptųjų krikščionių grupelės prisidėjo tie, kas viliasi amžinai gyventi žemėje, ir visi kartu jie tapo „nepaprastai didele minia“ (Ez 37:10; Zch 8:20–23).b