Belšacaras — Babilono karalius
JIS buvo pirmagimis Nabonido sūnus ir kartu su juo valdė Babilonijos imperiją paskutiniaisiais jos gyvavimo metais. Biblijoje jį mini tik pranašas Danielius, o Biblijos kritikai ilgą laiką neigė jį buvus „Babilono karaliumi“ (Danieliaus 5:1, 9; 7:1; 8:1). Tačiau archeologų atrasti senoviniai tekstai įrodė Biblijos pranešimo istoriškumą.
Danieliaus 5:2, 11, 18, 22 Nebukadnecaras vadinamas Belšacaro „tėvu“, o Belšacaras — Nebukadnecaro „sūnumi“. Knygoje Nabonidus and Belshazzar (R. P. Dougherty, 1929) samprotaujama, kad Nitokris tikriausiai buvo Belšacaro motina ir Nebukadnecaro (II) duktė. Jeigu tai tiesa, Nebukadnecaras buvo Belšacaro senelis. (Palygink žodžio „tėvas“ vartojimą Pradžios 28:10, 13.) Tačiau ne visi mokslininkai sutinka su tokiu giminystės ryšio įrodymu. Gal Nebukadnecaras tiesiog buvo Belšacaro „tėvas“ pagal sostą, tai yra karališkosios valdžios pirmtakas. Panašiai asirai vartojo posakį „Omrio sūnus“, nurodydami Omrio pareigų perėmėją.
Ar pasaulietinė istorija patvirtina Belšacarą buvus Babilono valdytoją?
Dantiraščio lentelėse, datuotose tais metais, kai į sostą įžengė Neriglisaras, valdęs po Avil Marduko (Evil Merodachas), minimas kažkoks „Belšacaras, vyriausiasis karaliaus pareigūnas“, susijęs su finansiniais reikalais. Galbūt, nors ir neįrodyta, čia kalbama apie biblinį Belšacarą. 1924 metais buvo išspausdintas iššifruotas senovinis dantiraščio tekstas, vadinamas „Eiliuotu pasakojimu apie Nabonidą“, — taip gauta vertinga informacija, aiškiai patvirtinanti Belšacaro karališką padėtį Babilone bei paaiškinanti, kaip jis tapo Nabonido bendravaldžiu. Apie tai, kad Nabonidas trečiaisiais valdymo metais užkariavo Temą, vienoje teksto dalyje sakoma: „Jis patikėjo ‛Stovyklą’ savo vyriausiajam (sūnui), pirmagimiui [Belšacarui], ir po visą šalį išdėstytai kariuomenei įsakė klausyti jo (vadovavimo). Jis (viską) leido, net pavedė jam karaliavimą, o pats [Nabonidas] leidosi į ilgą kelionę, lydimas (karinių) pajėgų iš Akado; jis traukė link Temos (tolyn) į vakarus“ (Ancient Near Eastern Texts, red. J. Pritchard, 1974, p. 313). Taigi Belšacaras tikrai gavo karališką valdžią iš Nabonido trečiaisiais metais, ir šis įvykis tikriausiai atitinka Danieliaus nuorodą „pirmaisiais Babelės karaliaus Bėlšacaro metais“ (Danieliaus 7:1, ŠvR).
Kitame dokumente, Nabonido kronikoje, rastas pranešimas apie septintuosius, devintuosius, dešimtuosius ir vienuoliktuosius Nabonido valdymo metus. Jame rašoma: „Karalius (buvo) Temoje, (tuo tarpu) kunigaikštis, pareigūnai ir armija (buvo) Akade [Babilonija]“ (Assyrian and Babylonian Chronicles, A. Grayson, 1975, p. 108). Matyt, karaliaudamas, Nabonidas daug laiko praleido ne Babilone ir nors neatsisakė savo, kaip aukščiausio valdovo, padėties, vykdomąją valdžią, kol buvo išvykęs, patikėjo savo sūnui Belšacarui. Tai akivaizdu iš daugybės senovės archyvuose rastų tekstų, įrodančių, jog Belšacaras naudojosi karališkomis teisėmis ir skelbdavo įsakymus bei potvarkius. Reikalai, kuriuos jis tvarkė leisdamas tam tikrus dokumentus bei įsakymus, paprastai būtų buvę tvarkomi aukščiausio valdovo, Nabonido, jei tuo metu jis ten būtų buvęs. Vis dėlto Belšacaras liko tik antruoju imperijos valdytoju, todėl Danielių galėjo pasiūlyti ‛trečiuoju karalystėje’ (Danieliaus 5:16).
Tiesa, oficialiuose užrašuose Belšacarui duotas „sosto įpėdinio“ titulas, o Danieliaus knygoje jis vadinamas „karaliumi“ (Danieliaus 5:1-30). Archeologiniai atradimai šiaurinėje Sirijos dalyje leidžia manyti apie tokią galimybę. 1979 metais buvo atkasta senovės Gozano valdovo natūralaus dydžio statula. Jos apačioje buvo du įrašai: vienas asirų, o kitas aramėjų kalba, kuria parašytas Danieliaus pranešimas apie Belšacarą. Abu šiaip beveik vienodi įrašai turėjo vieną žymų skirtumą. Tekste valstybine asirų kalba sakoma, kad statula vaizduoja „Gozano valdytoją“. Aramėjų kalba, kuria šnekėjo vietiniai žmonės, jis vadinamas „karaliumi“.
Todėl archeologas ir kalbų žinovas Alanas Milardas rašo: „Sprendžiant iš babiloniškųjų šaltinių bei naujų įrašų, rastų ant šios statulos, matyt, buvo tinkama tokiuose neoficialiuose užrašuose, kaip Danieliaus knyga, Belšacarą vadinti ‛karaliumi’. Jis veikė kaip karalius, savo tėvo atstovas, nors galbūt teisėtai juo ir nebuvo. Tikslus apibūdinimas Danieliaus papasakotoje istorijoje būtų netinkamas ir painiojantis“ (Biblical Archaeology Review, gegužė — birželis, 1985, p. 77).
Iš Babilonijos valdininkų buvo tikimasi, kad jie pavyzdingai garbins dievus. Šešiuose dantiraščio tekstuose kalbama apie įvykius nuo 5-ųjų iki 13-ųjų Nabonido valdymo metų; iš jų matyti, kad Belšacaras buvo atsidavęs Babilono dievybėms. Dokumentai liudija, kad, nesant Nabonido, veikdamas kaip karalius, Belšacaras aukojo aukso, sidabro ir gyvulių šventykloms Ereche bei Sipare — elgėsi taip, kaip tiko jo karališkai padėčiai.
Belšacaro valdymo pabaiga
Penktame Danieliaus knygos skyriuje pasakojama, kad 539 m. p. m. e. spalio 5-osios naktį (pagal Grigaliaus kalendorių, arba spalio 11-ąją, pagal Julijaus kalendorių) Belšacaras iškėlė didelę puotą tūkstančiui savo didikų (Danieliaus 5:1). Tada Babilonui grasino apgulusios jį perso Kyro bei jo sąjungininko medo Darijaus karinės pajėgos. Pasak žydų istoriko Juozapo Flavijaus (kuris savo ruožtu cituoja babilonietį Berosą), Nabonidas, pralaimėjęs mūšyje Medijos ir Persijos kariuomenei, pasitraukė į Borsipą (Against Apion, I, 150—152 [20]). Jeigu tai tiesa, tai Belšacaras buvo valdantis karalius Babilone. Surengti pokylį apgultame mieste nebuvo kažkas keista, jeigu prisiminsime, jog babiloniečiai tikrai laikė miesto sienas neįveikiamomis. Istorikai Herodotas ir Ksenofontas tvirtina, kad miestas buvo gausiai aprūpintas būtiniausiais dalykais, tad nerimauti dėl nepriteklių nereikėjo. Herodotas aprašo, jog tą naktį miesto žmonės buvo šventiškai nusiteikę, jie šoko ir linksminosi.
Puotos metu įkaitęs nuo vyno Belšacaras liepė atnešti indus, paimtus iš Jeruzalės šventyklos, kad jis, svečiai, jo žmonos ir sugulovės gertų iš jų pagarbindami Babilonijos dievus. Aišku, šis reikalavimas buvo pareikštas ne dėl geriamųjų indų stokos, bet veikiau tai buvo sąmoningas to pagoniško karaliaus nepagarbos veiksmas, norint paniekinti izraelitų Dievą Jehovą (Danieliaus 5:2-4). Taip jis parodė nepaklusnumą Jehovai, kuris įkvėpė pranašus paskelbti apie Babilono žlugimą. Nors atrodė, jog Belšacaras nesijaudina dėl miesto apgulties, jį labai sukrėtė netikėtai pasirodžiusi ranka, rašanti ant rūmų sienos. Jo keliai pradėjo drebėti ir jis sušaukė visus išminčius, kad išaiškintų užrašą, bet šie nesugebėjo. Pranešimas rodo, kad karalienė davė jam gerą patarimą, kai pasiūlė pašaukti Danielių — vienintelį galintį išaiškinti tuos žodžius (Danieliaus 5:5-12). Kai kurių mokslininkų nuomone, „karalienė“ buvusi ne Belšacaro žmona, o jo motina, atrodo, Nebukadnecaro duktė Nitokris. Danielius, įkvėptas Dievo, atskleidė stebuklingos žinios reikšmę išpranašaudamas, jog Babilonas bus užkariautas medų ir persų. Nors pagyvenęs pranašas pasmerkė šventvagišką Belšacaro poelgį — Jehovos garbinimui skirtų indų naudojimą nieko nematantiems, negirdintiems ir nejaučiantiems dievams garbinti, — Belšacaras ištesėjo savo pažadą ir pasirūpino paskirti Danielių trečiuoju pasmerktosios karalystės valdytoju (Danieliaus 5:17-29).
Belšacaras nepergyveno tos nakties; jis buvo nužudytas kritus miestui 539 m. p. m. e. spalio 5-osios naktį, kai, pagal Nabonido kroniką, „Kyro (II) kariuomenė be kovos įėjo į Babiloną“ (Assyrian and Babylonian Chronicles, p. 109, 110; žiūrėk taip pat Danieliaus 5:30). Po Belšacaro mirties, kai Nabonidas, matyt, pasidavė Kyrui, neobabiloniškoji imperija baigėsi.
[Iliustracija 29 puslapyje]
Babilonijos šventyklos cilindras, kuriame įrašyti karaliaus Nabonido ir jo sūnaus Belšacaro vardai