Septintas skyrius

Keturi žodžiai, pakeitę pasaulį

 1. Kokie paveikūs buvo keturi žodžiai, užrašyti sienoje?

TINKUOTOJE sienoje parašyti keturi paprasti žodžiai. Tačiau išvydęs juos, vienas galingas valdovas kone paklaiko iš baimės. Dviem karaliams jie skelbė sosto netektį, vienam iš jų — mirtį, o įtakingai pasaulio imperijai — galą. Tie žodžiai pažemino gerbiamą religinį ordiną. Svarbiausia, jie išaukštino tyrą Jehovos garbinimą ir dar sykį patvirtino jo visavaldystę, nors daugumai žmonių nei viena, nei antra bemaž nerūpėjo. Tie žodžiai nušvietė net dabartinius pasaulio įvykius! Kaip keturi žodžiai galėjo būti tokie reikšmingi? Pažiūrėkime.

 2. a) Kas dėjosi Babilone po Nebukadnecaro mirties? b) Kas paėmė valdžią į savo rankas?

² Danieliaus 4-ojo skyriaus įvykiai buvo jau kelių dešimtmečių senumo istorija. Išdidusis karalius Nebukadnecaras Babiloną valdė 43 metus iki pat mirties, 582 m. p. m. e. Iš jo šeimos kilo virtinė įpėdinių, bet vienas po kito neteko valdžios: be laiko mirė arba buvo nužudyti. Galiausiai vienas vyras, vardu Nabonidas, sukilo ir užėmė sostą. Jo motina buvo mėnulio dievo Sino vyriausioji žynė. Todėl Nabonido su Babilono karalių namais, matyt, nesiejo jokie kraujo ryšiai. Kai kurie žinovai spėja, kad, norėdamas viešpatauti teisėtai, jis vedė Nebukadnecaro dukterį, o jųdviejų sūnų Belšacarą padarė bendravaldžiu ir kartais net keleriems metams palikdavo vadovauti Babilonui. Jei taip, tai Belšacaras buvo Nebukadnecaro vaikaitis. Ar iš senelio patirties jis pasimokė, kad Jehova yra Aukščiausiasis Dievas, gebąs pažeminti kiekvieną karalių? Deja! (Danieliaus 4:34 [4:37])

ĮSISIŪBAVUSI PUOTA

 3. Kokia buvo Belšacaro puota?

³ Danieliaus 5-asis skyrius prasideda nuo puotos. „Karalius Belšazaras iškėlė puikią puotą tūkstančiui savo didžiūnų ir drauge su tūkstančiu gėrė vyną“ (Danieliaus 5:1). Įsivaizduok, kokiõs erdvios salės reikėjo visiems tiems vyrams ir karaliaus žmonoms bei sugulovėms susodinti. Vienas mokslininkas sako: „Babilono pokyliai buvo didingi, nors paprastai baigdavosi girtybe. Stalas lūždavo nuo užsieninio vyno bei visokiausių skanumynų. Salė prisipildydavo kvepalų aromato; dainininkai ir muzikantai linksmindavo susirinkusius svečius.“ Šventės galva Belšacaras matomiausioje vietoje gurkšnis po gurkšnio maukė vyną.

 4. a) Kodėl keista, kad babiloniečiai puotavo 539 m. p. m. e. naktį iš spalio 5-osios į 6-ąją? b) Kas babiloniečiams, puolamiems priešų kariuomenės, matyt, įkvėpė pasitikėjimo?

⁴ Keista, kad 539 m. p. m. e. naktį iš spalio 5-osios į 6-ąją babiloniečiai buvo taip pakiliai nusiteikę. Jų tauta kariavo ir jiems ne itin gerai klostėsi. Nabonidas, ką tik pralaimėjęs užpuolikų medų ir persų jungtinėms pajėgoms, prisiglaudė Borsipoje, į pietvakarius nuo Babilono. O dabar Kyro kariuomenė pasistatė stovyklą prie pat Babilono. Belšacaras ir jo didžiūnai vis dėlto nesuko sau galvos. Juk jų miestas — neįveikiamasis Babilonas! Milžiniškos gynybinės sienos dunksojo palei gilius griovius, kuriais didžioji Eufrato upė tekėjo per miestą. Daugiau kaip tūkstantį metų joks priešas nepaėmė Babilono šturmu. Tad kam jaudintis? Galbūt Belšacaras samprotavo šitaip: išgirdę puotos šurmulį priešai supras, kad miestiečiai pasitiki savimi, ir visai nuleis rankas.

5, 6. Ką Belšacaras darė apsvaigęs nuo vyno ir kodėl tuo šiurkščiai įžeidė Jehovą?

⁵ Besaikis gėrimas tuoj aptemdė Belšacarui protą. Kaip sakoma Patarlių 20:1, „vynas yra užgaulus“. Šįsyk vynas tikrai sugundė karalių padaryti didžiausią kvailybę. Belšacaras liepė atnešti puoton Jehovos šventyklos indus. Kitados jie buvo pargabenti iš Jeruzalės kaip Nebukadnecaro grobis, tačiau šie indai buvo tyro garbinimo rykai, — tai jų vienintelė paskirtis. Net žydų kunigai, galėję naudoti juos Jeruzalės šventykloje, buvo įspėti išlikti švarūs (Danieliaus 5:2; palygink Izaijo 52:11).

⁶ Belšacaras sumanė pasielgti dar įžūliau. „Karalius ir jo didžiūnai, jo žmonos ir sugulovės... gėrė vyną ir šlovino dievus, padarytus iš aukso ir sidabro, žalvario, geležies, medžio ir akmens“ (Danieliaus 5:3, 4). Štai Belšacaro užmačia: iškelti savo netikrus dievus aukščiau Jehovos! Atrodo, daugelis babiloniečių buvo nusiteikę panašiai. Savo belaisvius žydus niekino, jų garbinimą išjuokė ir nesuteikė jokios vilties grįžti į mylimą tėvynę (Psalmių 137:1-3; Izaijo 14:16, 17). Galbūt girtas monarchas manė, kad žemindamas tremtinius ir įžeidinėdamas jų Dievą pasirodys galingas ir padarys įspūdį savo moterims bei pareigūnams.a Bet jei Belšacaras ir pasijuto viešpačiu, tai neilgam.

RAŠMENYS SIENOJE

7, 8. Kas pertraukė Belšacaro puotą ir kaip tai paveikė karalių?

⁷ „Kaip tik tada, — sakoma įkvėptame pranešime, — pasirodė žmogaus rankos pirštai ir pradėjo rašyti ant karališkųjų rūmų sienos [„tinko“, NW] tiesiai už žvakidės. Karalius galėjo matyti rašančią ranką“ (Danieliaus 5:5). Koks baisus reginys! Iš kažkur išdygusi ranka sklandė ore palei gerai apšviestą sieną. Įsivaizduok, pokylis tuojau nuščiuvo ir svečiai spoksojo įsmeigę akis. Ranka ėmė rašyti ant tinko slaptingą pranešimą.b Grėsmingasis fenomenas paliko neišdildomą įspūdį: kai kalbama apie ateinančią nelaimę, kai kuriose šalyse tebevartojamas posakis „rašmenys sienoje“.

⁸ Kaip tai paveikė išdidųjį karalių, mėginusį iškelti save ir savo dievus aukščiau Jehovos? „Karaliaus veidas pabalo, jo mintys kėlė jam klaiką. Šlaunų sąnariai suglebo iš baimės, kinkos drebėjo“ (Danieliaus 5:6). Belšacaras stengėsi atrodyti didis prieš pavaldinius. Bet atvirkščiai, pasidarė niekingo siaubo įsikūnijimas: jo veidas išbalo, šlaunys virpėjo, jis visas taip tirtėjo, kad net keliai daužėsi. Tikrai teisingus žodžius Dovydas giedojo Jehovai: „Tu... žiūri su panieka į išdidžiuosius“ (2 Samuelio 22:1, 28; palygink Patarlių 18:12).

 9. a) Kodėl Belšacaro siaubas — ne tas pats, kas Dievo baimė? b) Ką karalius pasiūlė Babilono išminčiams?

⁹ Reikia pripažinti, kad Belšacaro išgąstis — ne tas pats, kas Dievo baimė, didelė pagarba Jehovai, esanti visos išminties pradžia (Patarlių 9:10). Ne, tai buvo liguistas siaubas, ir drebąs monarchas neįgavo jokios išminties.c Užuot meldęs tik ką įžeistą Dievą atleisti, jis garsiai pašaukė „kerėtojus, [kaldėjus] ir spėliotojus“. Jis sakė: „Kas perskaitys šį raštą ir pasakys man, ką jis reiškia, bus apvilktas purpuru, nešios ant kaklo aukso grandinę ir bus trečias mano karalystėje“ (Danieliaus 5:7). Trečias valdovas karalystėje iš tiesų būtų buvęs galingas; aukštesni už jį — tik du viešpataujantys karaliai: Nabonidas ir pats Belšacaras. Apskritai šis postas būtų priklausęs Belšacaro vyriausiajam sūnui. Bet karalius taip norėjo išsiaiškinti stebuklingąjį pranešimą, kad nieko nepaisė.

10. Ar sėkmingos buvo išminčių pastangos išaiškinti sienos rašmenis?

¹⁰ Į didžiąją salę plūstelėjo išminčiai. Jų nestigo, nes Babilono miestas buvo persunktas klaidingos religijos ir pilnas šventyklų. Tikrai daug radosi vyrų, kurie tvirtino galį skaityti ženklus ir iššifruoti slaptingus užrašus. Išminčius turbūt jaudino mintis, kokia galimybė atsivėrė. Štai jiems teko proga parodyti savo sugebėjimus kilmingai auditorijai, laimėti karaliaus malonę ir įgyti didelę valdžią. Tačiau jie nieko nepešė! „Jie neįstengė nei rašto perskaityti, nei jį karaliui išaiškinti“d (Danieliaus 5:8).

11. Kodėl Babilono išminčiai, galimas dalykas, nesugebėjo perskaityti užrašo?

¹¹ Nežinia, gal Babilono išminčiams nesuskaitomi buvo rašmenys — pačios raidės. Jei taip, nesąžiningi vyrai galėjo pramanyti bet kokį klaidingą aiškinimą ir net meilikauti karaliui. O gal raidės buvo gana įskaitomos? Vis dėlto aramėjų ir hebrajų kalbomis buvo rašoma be balsių, tad žodžiai galėjo rodytis keliareikšmiai. Išminčiai tikriausiai būtų nepajėgę nustatyti teisingos reikšmės. O jeigu ir būtų nustatę, nebūtų supratę žodžių prasmės ir jų išaiškinę. Šiaip ar taip, viena yra aišku: Babilono išmintingosios galvos pražūtingai apsijuokė!

12. Ką rodė išminčių bejėgiškumas?

¹² Išaiškėjo, kad išminčiai tėra šarlatanai, o jų garbingas religinis ordinas — apgaulė. Kaip jie apvylė! Belšacaras pamatęs, jog veltui pasikliovė tais religininkais, dar labiau persigando, išbalo kaip drobė, net jo didžiūnai buvo „apstulbinti“e (Danieliaus 5:9).

PAKVIEČIAMAS ĮŽVALGUS ŽMOGUS

13. a) Kodėl karalienė patarė pasikviesti Danielių? b) Koks buvo Danieliaus gyvenimas?

¹³ Šiuo kritišku momentu pokylių salėn įžengė pati karalienė — matyt, karalienė motina. Jos ausis pasiekė žinia apie puotos suirutę ir ji pažinojo žmogų, galintį iššifruoti sienoje atsiradusius rašmenis. Prieš kelis dešimtmečius jos tėvas Nebukadnecaras paskyrė Danielių visų savo išminčių seniūnu. Karalienė prisiminė jį kaip vyrą, turintį „nepaprastą dvasią, žinojimą ir supratimą“. O Belšacaras, rodos, nieko nežinojo apie Danielių, — po Nebukadnecaro mirties pranašas, matyt, prarado aukštą valdžios postą. Tačiau Danieliui mažai terūpėjo didybė. Jam tikriausiai buvo jau per devyniasdešimt metų, ir jis ištikimai tebetarnavo Jehovai. Nors Babilono tremtyje praleido maždaug aštuonis dešimtmečius, vis dar išlaikė savo hebrajišką vardą. Net karalienė pavadino jį Danieliumi, o primesto babilonietiškojo vardo neminėjo. Iš tiesų ji ragino karalių: „Tebūna dabar pašauktas Danielis, jis duos tau išaiškinimą“ (Danieliaus 1:7; 5:10-12).

14. Į kokią keblią padėtį pateko Danielius, išvydęs sienos rašmenis?

¹⁴ Pašauktas Danielius atėjo pas Belšacarą. Nejauku buvo prašyti žydo malonės. Juk karalius ką tik įžeidė jo Dievą! Vis dėlto Belšacaras stengėsi meilikauti Danieliui ir pasiūlė tą patį atlygį — trečią vietą karalystėje, — jeigu jis perskaitys ir išaiškins slaptingus žodžius (Danieliaus 5:13-16). Danielius pakėlė akis į sienos rašmenis, ir šventoji dvasia leido perprasti jų reikšmę. Tai buvo smerkiantys Jehovos Dievo žodžiai! Kaip galėjo Danielius paskelbti griežtą nuosprendį šiam tuščiagarbiam karaliui tiesiog į akis — priešais jo žmonas ir didžiūnus? Įsivaizduok, į kokią keblią padėtį pateko Danielius! Ar jį užliūliavo karaliaus saldliežuvavimas ir siūlomi turtai bei aukšta padėtis? Gal pranašas „padailino“ Jehovos nutarimą?

15, 16. Ko itin svarbaus Belšacaras nepasimokė iš istorijos ir kaip dažnai šiandien daroma tokia klaida?

¹⁵ Danielius drąsiai kalbėjo: „Savo dovanas sau pačiam pasilaikyk ir apdovanojimus kam nors kitam duok! Be abejo, tą raštą karaliui perskaitysiu ir pasakysiu jam, ką jis reiškia“ (Danieliaus 5:17). Paskui Danielius pripažino Nebukadnecarą didžiu karaliumi, galinčiu žudyti, palikti gyvą, išaukštinti arba pažeminti savo nuožiūra. Vis dėlto Danielius priminė Belšacarui, kad Jehova, „Dievas Aukščiausiasis“, padarė Nebukadnecarą didį. Ne kas kitas, o Jehova pažemino galingąjį karalių, kai šis išpuiko. Taip, Nebukadnecarui norom nenorom teko sužinoti, kad „Dievas — Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir pastato jai valdyti, ką jis nori“ (Danieliaus 5:18-21).

¹⁶ Belšacaras ‛visa tai žinojo’. Bet iš istorijos nepasimokė. Tiesą sakant, jo piktadarystė toli pranoko Nebukadnecaro nuodėmę — neteisėtą išdidumą; Jehovos akyse jis elgėsi akiplėšiškai. Danielius atskleidė karaliaus nuodėmę. Pagonių sambūrio akivaizdoje jis drąsiai pasakė Belšacarui, kad netikri dievai „nei mato, nei girdi, nei žino“. Dievo bebaimis pranašas pridūrė, jog, priešingai tiems beverčiams dievams, Jehova yra Dievas, „kurio rankoje... tavo alsavimas“. Žmonės ir po šiai dienai daro dievus iš daiktų, dievina pinigus, karjerą, prestižą, net malonumus. Tokie dievaičiai vis dėlto negali suteikti gyvybės. Mes visi už savo būvį esame skolingi tik Jehovai, nuo Jo priklauso kiekvienas mūsų atodūsis (Danieliaus 5:22, 23; Apaštalų darbai 17:24, 25).

MĮSLĖ ĮMINTA!

17, 18. Kokie keturi žodžiai buvo parašyti sienoje ir ką jie tiesiogiai reiškia?

¹⁷ Senasis pranašas dabar ėmėsi uždavinio, kurio neįveikė joks Babilono išminčius. Jis perskaitė ir išaiškino rašmenis, pasirodžiusius sienoje. Žodžiai skambėjo taip: „MENE, MENE, TEKEL ir PARSIN“ (Danieliaus 5:24, 25). Ką jie reiškia?

¹⁸ Tiesioginė žodžių reikšmė — „mina, mina, šekelis ir pusė šekelio“. Tai piniginiai vienetai — svorio matai, išvardyti mažėjančios vertės tvarka. Kaip mįslinga! Net jeigu Babilono išminčiai suskaitė raides, nenuostabu, kad neįstengė jų išaiškinti.

19. Kaip buvo išaiškintas žodis „MENE“?

¹⁹ Dievo šventosios dvasios vadovaujamas Danielius aiškino: „Štai ką jis reiškia: ‛MENE’ — Dievas suskaičiavo tavo karalystės dienas ir privedė ją prie galo“ (Danieliaus 5:26). Pirmojo žodžio priebalsiai tiko ir „minai“, ir aramėjiško žodžio „suskaičiuotas“ tam tikrai formai, nelygu kokius balsius įterpė skaitytojas. Danielius gerai žinojo, kad žydų tremčiai artinasi pabaiga. Iš 70 išpranašautų nelaisvės metų 68 jau buvo praėję (Jeremijo 29:10). Jehova visada laiku įvykdo, ką numatęs. Jis suskaičiavo Babilono pasaulinės imperijos dienas, ir galas buvo arčiau, nei kuris nors Belšacaro rūmų puotautojas nutuokė. Iš tiesų laikas baigėsi — ne tik Belšacarui, bet ir jo tėvui Nabonidui. Galbūt dėl šios priežasties žodis „MENE“ buvo parašytas du sykius — paskelbti galą abiejų valdovų karaliavimui.

20. Kaip buvo išaiškintas žodis „TEKEL“ ir kaip tai buvo taikoma Belšacarui?

²⁰ O „TEKEL“ buvo parašyta tik kartą ir vienaskaita. Tad šiuo žodžiu, matyt, pirmiausia kreiptasi į Belšacarą. Ir visai pagrįstai, — juk jis pats rodė didelę nepagarbą Jehovai. Žodžio reikšmė — „šekelis“, bet priebalsės tinka ir žodžiui „pasvertas“. Užtat Danielius sakė Belšacarui: „‛TEKEL’ — tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir buvai rastas lengvas“ (Danieliaus 5:27). Jehovai ištisos tautos yra tokios nereikšmingos, lyg dulkelė ant svarstyklių lėkštės (Izaijo 40:15). Jos bejėgės sugriauti jo tikslus. Tad ko vertas vienas pasipūtęs karalius? Belšacaras stengėsi iškelti save aukščiau visatos Valdovo. Būdamas tik žmogus jis drįso įžeidinėti Jehovą ir išjuokti tyrą garbinimą, bet buvo „rastas lengvas“. Taip, Belšacaras neabejotinai nusipelnė atskubančio nuosprendžio!

21. Kodėl „PARSIN“ yra trijų žodžių žaismas ir ką žadėjo šitas žodis Babilono pasaulinei imperijai?

²¹ Paskutinis žodis sienoje buvo „PARSIN“. Danielius perskaitė jį vienaskaitos forma „PERES“ — tikriausiai dėl to, kad kreipėsi į vieną karalių, o kito nebuvo. Jehovos didžiąją mįslę šis žodis papuošė trijų žodžių žaismu. „Parsin“ tiesiogiai reiškia „pusė šekelio“. Bet raidžių derinys turi ir kitas dvi reikšmes — „dalybos“ bei „persai“. Todėl Danielius pranašavo: „‛PERES’ — tavo karalystė yra padalyta ir atiduota medams ir persams“ (Danieliaus 5:28).

22. Kaip Belšacaras atsilygino už įmintą mįslę ir ko jis galbūt vylėsi?

²² Taip mįslė buvo įminta. Galingasis Babilonas tuoj tuoj atiteks medų ir persų pajėgoms. Nors nuosprendis Belšacarą nuliūdino, jis tesėjo savo žodį. Tarnams paliepė apvilkti Danielių purpuru, užkabinti ant kaklo aukso grandinę ir paskelbti trečiu valdovu karalystėje (Danieliaus 5:29). Danielius neatsisakė garbės ženklų, tik pripažino, kad jie atspindi Jehovai pritinkamą garbę. Žinoma, pagerbdamas Jehovos pranašą Belšacaras galėjo viltis sušvelninsiąs Jo nuosprendį. Jei taip, buvo jau po laiko.

BABILONO ŽLUGIMAS

23. Kokia sena pranašystė pildėsi Belšacarui puotaujant?

²³ Kol Belšacaras ir jo dvariškiai gėrė liaupsindami savo dievus ir šaipydamiesi iš Jehovos, tamsoje anapus rūmų sienų dėjosi kai kas nepaprasta. Pildėsi vos ne dviejų šimtmečių senumo pranašystė, paskelbta Izaijo lūpomis. Jehova buvo išpranašavęs apie Babiloną: „Vaitojimams aš galą padarysiu.“ Piktasis miestas turėjo liautis engęs išrinktąją Dievo tautą. Kaip? Toje pačioje pranašystėje sakoma: „Pakilk, Elame! Pirmyn, Medija! Pradėk apsiaustį!“ Kai pranašo Izaijo nebebuvo, Elamas perėjo Persijos žinion. Iki Belšacarui sėdant puotauti — o tai irgi numatyta šioje Izaijo pranašystėje, — Persijos bei Medijos jungtinės pajėgos iš tiesų ‛pakilo’ ir ‛apsiautė’ Babiloną (Izaijo 21:1, 2, 5, 6).

24. Kokios Babilono žlugimo detalės buvo numatytos Izaijo pranašystėje?

²⁴ Išpranašauta net kuo vardu bus karvedys ir iš esmės apibūdinta jo kovinė strategija. Iš anksto, maždaug prieš du šimtus metų, Izaijas kalbėjo, kad Jehova pateps Kyrą užpulti Babiloną. Kai jis puls, visos kliūtys bus išlygintos. Babilono vandenys ‛išdžius’ ir galingos durys liks atviros (Izaijo 44:27—45:3). Taip ir įvyko. Kyro kariuomenė nukreipė Eufrato upę kita linkme, vanduo nuseko ir jie galėjo pereiti vagą. Nerūpestingi sargai Babilono sienoje buvo palikę atviras duris. Net pasaulietinė istorija patvirtina, kad užpuolikai miestan įsiveržė gyventojams puotaujant. Jie paėmė Babiloną ir vargu ar kas priešinosi (Jeremijo 51:30). Tačiau vienas žymus žmogus tikrai žuvo. Danielius praneša: „Tą pačią naktį kaldėjų karalius Belšazaras buvo nužudytas. Darijus Medas gavo karalystę, būdamas maždaug šešiasdešimt dvejų metų“ (Danieliaus 5:30, 31).

KO PASIMOKOME IŠ SIENOS RAŠMENŲ?

25. a) Kodėl senovės Babilonas tinkamai simbolizuoja šių dienų pasaulinę klaidingos religijos sistemą? b) Kokia prasme šiuolaikiniai Dievo tarnai buvo Babilono tremtyje?

²⁵ Įkvėptas pasakojimas iš Danieliaus knygos 5-ojo skyriaus mums itin reikšmingas. Senovės Babilonas, klaidatikystės apeigų centras, tinkamai simbolizuoja pasaulinę klaidingos religijos imperiją. Šis apgaulės konglomeratas, Apreiškime pavaizduotas kraujo ištroškusia paleistuve, yra vadinamas „didžiąja Babele“ (Apreiškimas 17:5). Jai nerūpi jokie perspėjimai dėl klaidingų doktrinų ir papročių, užtraukiančių Dievui nešlovę; ji persekioja Dievo Žodžio tiesos skelbėjus. Kaip kadaise Jeruzalės bei Judo gyventojai, taip 1918 metais ištikimasis pateptųjų krikščionių likutis atsidūrė „didžiosios Babelės“ tremtyje: dvasininkijos sukelta persekiojimų banga bemaž visai užslopino Karalystės skelbimo darbą.

26. a) Kaip „didžioji Babelė“ žlugo 1919 metais? b) Kokio perspėjimo patys turėtume paisyti ir neslėpti nuo kitų žmonių?

²⁶ Bet staiga „didžioji Babelė“ krito! Ir beveik be garso — kaip senovės Babilonas 539 m. p. m. e. Tačiau simbolinis žlugimas pridarė ne ką mažiau žalos. Jehovos tauta 1919 metais buvo išvaduota iš Babelės gniaužtų ir palaiminta Dievo palankumu. „Didžioji Babelė“ nebeviešpatavo Dievo tautai; jos apgavystes imta kelti aikštėn. Ji žlugo visiems laikams ir neišvengs galutinio sunaikinimo. Tad Jehovos tarnai atkartoja perspėjimą: „Išeik iš Bãbelės, mano tauta, kad nedalyvautum jos nuodėmėse“ (Apreiškimas 18:4). Ar tu paisai šio perspėjimo? Ar įspėji ir kitus?f

27, 28. a) Kokiõs esminės tiesos Danielius niekada neišleido iš akiračio? b) Kokių įrodymų turime, kad Jehova netrukus pakils prieš šiuolaikinį sugedusį pasaulį?

²⁷ Tad ateina galas, bet ne tik „didžiajai Babelei“. Prisimink esminę Danieliaus knygos tiesą: Jehova yra visatos Viešpats. Jis vienintelis turi teisę paskirti žmonijai valdovą (Danieliaus 4:14, 22 [4:17, 25]; 5:21). Kas kliudo Jehovos tikslams, bus pašalinta. Kada Jehova ims veikti, tėra laiko klausimas (Habakuko 2:3). Kai Danielius šito sulaukė, jam buvo arti šimto metų. Tada jo akivaizdoje Jehova sugriovė pasaulio imperiją, engusią Dievo tautą nuo pat jo vaikystės.

²⁸ Esama nenuneigiamų įrodymų, kad dangaus soste Jehova pasodino žmonijai Valdovą. Pasaulis ignoruoja šį Karalių, priešinasi jo valdžiai, ir tai yra neabejotinas ženklas, kad Jehova netrukus pražudys visus Karalystės priešus (Psalmių 2:1-11; 2 Petro 3:3-7). Ar tu atsižvelgi į dabartinių laikų svarbą ir pasikliauji Dievo Karalyste? Jei taip, tu tikrai pasimokei iš sienos rašmenų!

[Išnašos]

KAIP TU SUPRATAI?

• Kas 539 m. p. m. e. naktį iš spalio 5-osios į 6-ąją pertraukė Belšacaro puotą?

• Kaip buvo išaiškinti sienoje pasirodę rašmenys?

• Kokia pranašystė apie Babilono žlugimą pildėsi Belšacarui puotaujant?

• Kuo reikšmingas mūsų dienomis yra pasakojimas apie sienos rašmenis?

[Iliustracija per visą 98-ą puslapį]

[Iliustracija per visą 103-ią puslapį]