Devintas skyrius

Kas valdys pasaulį?

1—3. Apibūdink, kokį sapną sapnavo ir kokius regėjimus matė Danielius pirmaisiais Belšacaro valdymo metais.

DANIELIAUS pranašystė prikausto mūsų dėmesį, ir dabar mintimis persikeliame į pirmuosius Babilono karaliaus Belšacaro metus. Danielius jau ilgokai prabuvo Babilono tremtyje, bet nesusvyravo, liko atsidavęs Jehovai. Perkopęs septintą dešimtį, ištikimasis pranašas „sapnavo ir, jam gulint lovoje, regėjimai ėjo į galvą“. Kaip jį išgąsdino tie regėjimai! (Danieliaus 7:1, 15)

² Štai Danielius sušunka: „Keturi dangaus vėjai sujudino Didžiąją jūrą. Keturi galingi žvėrys, skirtingi vienas nuo kito, išniro iš jūros.“ Kokie nepaprasti žvėrys! Pirmasis — sparnuotas liūtas; antrasis panašus į mešką. Paskui pasirodo leopardas su keturiais sparnais ir keturiomis galvomis! Ypatingai stiprus ketvirtasis žvėris turi stambius geležinius dantis ir dešimt ragų. Tarp dešimties jo ragų išauga „mažesnis“ ragas, lyg su „akimis, panašiomis į žmogaus akis, ir įžūliai kalbančia burna“ (Danieliaus 7:2-8).

³ Paskui Danielius regėjime išvysta dangų. Aukštybių Rūmuose Amžinasis sėdasi šlovės sostan teisti. ‛Tūkstančių tūkstančiai jam tarnauja ir miriadų miriadai pas jį stovi.’ Nuteisęs žvėris, jis atima iš jų valdžią ir sunaikina ketvirtąjį žvėrį. „Žmogaus sūnui“ pavedama amžiais valdyti „visų kalbų tautas ir gentis“ (Danieliaus 7:9-14).

 4. a) Kieno Danielius teiravosi patikimų žinių? b) Kodėl mums svarbu, ką Danielius matė ir girdėjo tą naktį?

⁴ „Aš, — sako Danielius, — jaučiau, kad mano dvasia vertė mane nerimauti, o regėjimai, ateinantys man į galvą, kėlė klaiką.“ Tad jis klausia angelo, „ką visa tai iš tikrųjų reiškia“. Ir angelas pasako, „ką reiškia tie dalykai“ (Danieliaus 7:15-28). Mums labai rūpi, ką Danielius matė ir girdėjo tąnakt, nes jam buvo apreikšti būsimieji pasaulio įvykiai ligi pat mūsų dienų, kuriomis „žmogaus sūnui“ yra skiriama valdyti „visų kalbų tautas ir gentis“. Dievo Žodžio bei dvasios padedami, mes irgi suvoksime šių pranašiškų regėjimų prasmę.a

KETURI ŽVĖRYS IŠNYRA IŠ JŪROS

 5. Ką simbolizuoja vėjų įaudrinta jūra?

⁵ „Keturi galingi žvėrys... išniro iš jūros“, — sakė Danielius (Danieliaus 7:3). Ką simbolizavo vėjų įaudrinta jūra? Po daugelio metų apaštalas Jonas matė iš „jūros“ išnyrant septyngalvį žvėrį. Ta jūra vaizdavo „žmones, minias, tautas ir kalbas“ — nuo Dievo atitolusią didelę dalį žmonijos. Vadinasi, jūra tinkamai simbolizuoja žmonijos mases, kurioms Dievas svetimas (Apreiškimas 13:1, 2; 17:15; Izaijo 57:20).

 6. Ką vaizduoja keturi žvėrys?

⁶ „Šie keturi galingi žvėrys, — sakė Dievo angelas, — tai keturi karaliai, kurie iškils žemėje“ (Danieliaus 7:17). Keturis Danieliaus regėtus žvėris angelas sutapatino su „keturiais karaliais“. Suprantama, žvėrys vaizduoja pasaulines imperijas. Kurias gi?

 7. a) Ką apie Danieliaus keturių žvėrių regėjimą ir karaliaus Nebukadnecaro didžiosios statulos sapną sako kai kurie biblistai? b) Ką simbolizuoja keturios metalinės statulos dalys?

⁷ Biblistai Danieliaus keturių žvėrių regėjimą paprastai sieja su Nebukadnecaro sapnu — didžiąja statula. Pavyzdžiui, veikale The Expositor’s Bible Commentary teigiama: „[Danieliaus] 7-asis skyrius atitinka 2-ąjį.“ Knygoje The Wycliffe Bible Commentary sakoma: „Apskritai laikomasi vieningos nuomonės, kad keturios nežydų valdžios... čia [Danieliaus 7 skyriuje] yra suminėtos ta pačia tvarka, kokia įžvelgiama ir [Danieliaus] 2 skyriuje.“ Keturios pasaulio galybės, Nebukadnecaro sapne pavaizduotos keturiais metalais, — tai Babilono imperija (auksinė galva), Medija ir Persija (sidabro krūtinė bei rankos), Graikija (žalvarinis pilvas bei šlaunys) ir Romos imperija (geležinės kojos)b (Danieliaus 2:32, 33). Pažiūrėkime, kaip šios karalystės atitinka Danieliaus regėtus keturis didelius žvėris.

NUOŽMUS KAIP LIŪTAS, GREITAS KAIP ERELIS

 8. a) Kaip Danielius apibūdino pirmąjį žvėrį? b) Kokią imperiją simbolizavo pirmasis žvėris ir kuo ji panėšėjo į liūtą?

⁸ Ak, kokius žvėris Danielius matė! Vieną jis taip apibūdino: „Pirmasis buvo kaip liūtas, betgi su erelio sparnais. Man stebint, jo sparnai buvo nupešti. Jis buvo pakeltas nuo žemės, pastatytas ant dviejų kojų tarsi žmogus ir jam buvo duota žmogaus širdis“ (Danieliaus 7:4). Šis žvėris, kaip ir didžiosios statulos auksinė galva, vaizdavo vieną valdžią: Babilono pasaulinę imperiją (607—539 m. p. m. e.). It grobuonis „liūtas“, Babilonas plėšriai rijo tautas, netgi Dievo tautą (Jeremijo 4:5-7; 50:17). Jis lėkė užkariauti žemių tarytum su erelio sparnais (Raudų 4:19; Habakuko 1:6-8).

 9. Kas atsitiko „liūtui“ ir kaip tai jį paveikė?

⁹ Po kurio laiko sparnuotajam liūtui buvo „nupešti“ sparnai. Karaliaus Belšacaro viešpatavimui einant į pabaigą, Babilonas nebebuvo spartus grobikas, tautų tarpe nebeturėjo liūto viršenybės. Jis pasidarė ne ką greitesnis už pėsčią žmogų. Gavęs „žmogaus širdį“, jis nusilpo. Netekęs ‛liūto širdies’, Babilonas nebegalėjo karaliauti „tarp miško žvėrių“. (Palygink 2 Samuelio 17:10; Michėjo 5:7.) Jį įveikė kitas didžiulis žvėris.

RAJUS KAIP LOKYS

10. Kokią valdovų dinastiją simbolizavo „meška“?

¹⁰ „Žiūriu, — sako Danielius, — išniro skirtingas žvėris, antrasis, kuris buvo kaip meška, stovinti ant paskutinių kojų su trimis iltimis nasruose [„vienu šonu pasikėlęs, jis laikė tris šonkaulius nasruose tarp savo dantų“, Brb red.]. Jam buvo pasakyta: ‛Pakilk! Suryk daug kūnų!’“ (Danieliaus 7:5) „Meška“ simbolizavo tą patį karalių, kaip ir didžiosios statulos sidabro krūtinė bei rankos, — Medijos ir Persijos valdovus (539—331 m. p. m. e.), pradedant Darijumi Medu bei Kyru Didžiuoju ir baigiant Darijumi III.

11. Ką reiškia, kad meška buvo pasikėlusi vienu šonu, ir ką vaizdavo trys šonkauliai jos nasruose?

¹¹ Simbolinė meška buvo ‛vienu šonu pasikėlusi’, — galbūt ruošėsi pulti, pavergti tautas ir taip išsilaikyti pasaulio valdžioje. Antra vertus, šitokia poza galėjo rodyti, kad valdovai persai paims viršų prieš Darijų — vienintelį karalių medą. Trys šonkauliai tarp meškos dantų, galimas dalykas, reiškė tris kryptis, kuriomis ji plėtė savo valdas. Medijos ir Persijos „meška“ 539 m. p. m. e. pasuko šiaurėn užkariauti Babilono. Paskui patraukė į vakarus per Mažąją Aziją ir Trakiją. Galiausiai „meška“ nusidangino į pietus užgrobti Egipto. Kadangi trejetas kartais žymi intensyvumą, trys šonkauliai dar gali pabrėžti simbolinio žvėries grobuonystę.

12. Kaip klostėsi įvykiai, kai simbolinė meška pakluso liepiama: „Pakilk! Suryk daug kūnų“?

¹² „Meška“ puolė tautas raginama: „Pakilk! Suryk daug kūnų!“ Medijos ir Persijos imperija, Dievo valia prarijusi Babiloną, galėjo naudingai patarnauti Jehovos tautai. Ji taip ir padarė! (Žiūrėk skyrelį „Tolerantiškas monarchas“, puslapis 149.) Karaliaujant Kyrui Didžiajam, Darijui I (Darijui Didžiajam) bei Artakserksui I, Medija ir Persija paleido Babilono belaisvius žydus, padėjo jiems atstatyti Jehovos šventyklą, pataisyti Jeruzalės sienas. Galop Medija ir Persija valdė 127 provincijas; karalienės Esteros vyras Ahasveras (Kserksas I) „valdė... nuo Indijos iki Etiopijos“ (Esteros 1:1). Bet netrukus turėjo išnirti kitas žvėris.

GREITAS IT SPARNUOTAS LEOPARDAS!

13. a) Ką simbolizavo trečiasis žvėris? b) Kas pasakytina apie trečiojo žvėries miklumą ir valdas?

¹³ Trečiasis buvo „panašus į leopardą. Žvėris turėjo nugaroje keturis paukščio sparnus ir keturias galvas; jam buvo duota valdžia“ (Danieliaus 7:6). Ketursparnis keturgalvis leopardas, kaip ir jo atitikmuo — statulos žalvarinis pilvas bei šlaunys Nebukadnecaro sapne, — simbolizavo Makedonijos, arba Graikijos, valdovus, pradedant Aleksandru Didžiuoju. Pastarasis vikriai ir žaibiškai lyg leopardas perėjo Mažąją Aziją, pasuko pietų link į Egiptą ir pasiekė net vakarinius Indijos pakraščius. (Palygink Habakuko 1:8.) Aleksandro valdos driekėsi per Makedoniją, Graikiją, Persijos imperiją ir buvo didesnės negu „meškos“. (Žiūrėk skyrelį „Jaunas karalius — pasaulio užkariautojas“, puslapis 153.)

14. Kaip „leopardas“ pasidarė keturgalvis?

¹⁴ „Leopardas“ pasidarė keturgalvis, kai 323 m. p. m. e. mirė Aleksandras. Keturi jo karvedžiai perėmė valdžią skirtinguose šalies regionuose. Seleukas viešpatavo Mesopotamijoje ir Sirijoje. Ptolemėjas — Egipte ir Palestinoje. Lisimachas — Mažojoje Azijoje ir Trakijoje, o Kasandrui atiteko Makedonija ir Graikija. (Žiūrėk skyrelį „Didžiulė karalystė padalijama“, puslapis 162.) Paskui vėl kilo grėsmė.

BAISUSIS ŽVĖRIS PASIRODO NE TOKS KAIP KITI

15. a) Apibūdink ketvirtąjį žvėrį. b) Ką simbolizavo ketvirtasis žvėris ir kaip jis triuškino ir ėdė visa, kas pasitaikė kelyje?

¹⁵ Ketvirtąjį žvėrį Danielius apibūdina kaip „keliantį klaiką, baisų, be galo stiprų ir geležiniais dantimis“. Toliau pranašas pasakoja, kad žvėris „visa rijo, daužė į šipulius, o kas buvo likę, mindžiojo kojomis. Jis buvo skirtingas nuo anksčiau pasirodžiusių žvėrių ir turėjo dešimt ragų“ (Danieliaus 7:7). Baisiuoju žvėrimi iš pradžių buvo politinė ir karinė galybė — Roma. Ji po truputį prarijo keturias helenistines Graikijos imperijos dalis ir 30 m. p. m. e. pakilo kaip dar viena pasaulio imperija, išpranašauta Biblijoje. Karinėmis pajėgomis grobdama visa, kas pasitaikė kelyje, Romos imperija išsiplėtė per didumą Europos ir visas Viduržemio jūros skalaujamas žemes — nuo Britų salų iki Persijos įlankos kitapus Babilono.

16. Ką angelas paaiškino apie ketvirtąjį žvėrį?

¹⁶ Norėdamas suprasti šio „keliančio klaiką“ žvėries reikšmę, Danielius atidžiai klausėsi, kaip angelas aiškina: „Dešimt ragų reiškia, kad iš šios karalystės iškils dešimt karalių ir po jų bus dar kitas. Šis bus skirtingas nuo ankstesniųjų ir sumuš tris karalius“ (Danieliaus 7:19, 20, 24). Kas yra tie „dešimt ragų“, arba „dešimt karalių“?

17. Ką simbolizuoja ketvirtojo žvėries „dešimt ragų“?

¹⁷ Roma turtėjo ir dėl palaido diduomenės gyvenimo vis labiau smuko, o jos karinė galia nyko — ilgainiui tai pasidarė akivaizdu. Galingoji imperija suskilo į daugybę karalysčių. Kadangi Biblijoje dešimtis dažnai žymi visybę, ketvirtojo žvėries „dešimt ragų“ vaizduoja visas karalystes, atsiradusias Romai iširus. (Palygink Pakartoto Įstatymo 4:13; Luko 15:8; 19:13, 16, 17.)

18. Kaip Roma, netekusi paskutinio imperatoriaus, dar šimtmečiais viešpatavo Europoje?

¹⁸ Nors 476 m. e. m. paskutinis šalies imperatorius neteko sosto, Romos pasaulinis viešpatavimas nesibaigė. Popiežiaus Roma dar daugelį šimtmečių lėmė Europos politiką ir ypač religiją. Romai buvo paranki feodalinė santvarka: daugumą Europos gyventojų ji darė priklausomus pirma nuo žemvaldžio, paskui — nuo karaliaus. O visi karaliai pripažino popiežiaus valdžią. Kaip matome, tuo ilgu istorijos tarpsniu, vadinamu viduramžiais, pasaulio reikalus tvarkė Šventoji Romos imperija, kurios galva — popiežiaus Roma.

19. Kuo, pasak vieno istoriko, Roma skyrėsi nuo ankstesnių imperijų?

¹⁹ Kas nuneigs, kad ketvirtasis žvėris ‛skirtingas nuo visų kitų karalysčių’? (Danieliaus 7:7, 19, 23) Istorikas H. Dž. Velsas apie tai rašė: „Naujoji Romos imperija... keleriaip skyrėsi nuo visų didžiųjų imperijų, ligi tol gyvavusių civilizuotame pasaulyje. ... [Ji] vienijo beveik visus pasaulio graikus, o chamitų ir semitų joje būta mažiau nei bet kurioje ankstesnėje imperijoje... Tai istorijos pirmiena... Romos imperija buvo augmuo — netikėtas naujybinis augmuo; romėnai nejučiomis įsitraukė į didžiulį vyriausybinį eksperimentą.“ Bet ketvirtasis žvėris dar turėjo ūgtelėti.

MAŽASIS RAGAS IMA VIRŠŲ

20. Ką angelas sakė apie mažesnį ragą, išdygusį ketvirtojo žvėries galvoje?

²⁰ „Man tais ragais besistebint, — sako Danielius, — žiūriu, išdygo tarp jų kitas mažesnis ragas. Trys ankstesni ragai buvo išrauti su šaknimis, kad jam būtų vietos“ (Danieliaus 7:8). Apie šią išaugą angelas sakė Danieliui: „Po jų [dešimties karalių] bus dar kitas. Šis bus skirtingas nuo ankstesniųjų ir sumuš tris karalius“ (Danieliaus 7:24). Kas yra šis karalius, kada jis iškilo ir kokius tris karalius sumušė?

21. Kaip Britanija tapo ketvirtojo žvėries mažuoju ragu?

²¹ Prisiminkime kai kuriuos įvykius. Romos karvedys Julijus Cezaris 55 m. p. m. e. įsiveržė Britanijon, tačiau kolonijos neįkūrė. Imperatorius Klaudijus 43 m. e. m. ėmėsi užkariauti pietų Britaniją, ir ilgam. Paskui, 122 m. e. m., imperatorius Adrianas pradėjo statyti sieną ties šiaurine Romos imperijos riba, nuo Taino upės iki Solvėjaus įlankos. Penktojo amžiaus pradžioje Romos legionai salą paliko. „Šešioliktame amžiuje, — aiškina vienas istorikas, — Anglija buvo antrarūšė valstybė. Ne tokia jau turtinga, palyginti su Nyderlandais. Gyventojų kur kas mažiau nei Prancūzijoje. Ginkluotosios pajėgos (įskaitant laivyną) menkesnės už Ispanijos kariuomenę.“ Iš visko sprendžiant, Britanija tuo metu buvo nereikšminga karalystė — ketvirtojo žvėries mažasis ragas. Bet tuoj viskas apsivertė.

22. a) Kokius kitus tris ketvirtojo žvėries ragus įveikė „mažesnis“ ragas? b) Kuo tada virto Britanija?

²² Ispanijos karalius Pilypas II 1588 metais pasiuntė ispanų armadą prieš Britaniją. Šimto trisdešimties laivų flotilė, į Lamanšo sąsiaurį atplukdžiusi 24 000 vyrų, deja, pralaimėjo britų laivynui ir buvo užklupta priešinių vėjų bei smarkių Atlanto štormų. Pasak vieno istoriko, šis įvykis „ženklino esminį pokytį: jūrose pirmavo jau nebe Ispanija, o Anglija“. XVII amžiuje olandai pasistatė didžiausią pasaulyje prekybos laivyną. Tačiau Britanija su gausėjančiomis užjūrio kolonijomis pranoko ir tą karalystę. XVIII amžiuje britai kovojo su prancūzais Šiaurės Amerikoje bei Indijoje, o 1763 metais sudarė Paryžiaus taiką. Ši sutartis, anot rašytojo Viljamo B. Vilkokso, „pripažino naują Britanijos padėtį, — kad tai Europos valstybė, pirmaujanti pasaulyje už Europos ribų“. Britanijos viršenybę 1815 m. e. m. patvirtino triuškinanti pergalė prieš Prancūzijos imperatorių Napoleoną. Vadinasi, Britanija ‛sumušė’ šiuos „tris karalius“: Ispaniją, Nyderlandus ir Prancūziją (Danieliaus 7:24). Taip Britanija virto didžiausia kolonijine ir komercine imperija. Tikrai, „mažesnis“ ragas išaugo į pasaulinę galybę!

23. Kaip mažasis ragas ‛prarijo visą žemę’?

²³ Angelas sakė Danieliui, kad ketvirtasis žvėris, arba ketvirtoji karalystė, „praris visą žemę“ (Danieliaus 7:23). Romos provincija Britanija taip ir padarė. Ji virto imperija ir ‛prarijo visą žemę’. Vienu tarpu šiai imperijai priklausė ketvirtis pasaulio sausumos ir ketvirtadalis žmonijos.

24. Ką vienas istorikas sakė apie Britanijos imperijos savitumą?

²⁴ Romos imperija skyrėsi nuo ankstesnių pasaulio imperijų, tad „mažesniu“ ragu pavaizduotas karalius irgi turėjo ‛skirtis nuo ankstesniųjų’ (Danieliaus 7:24). Apie Britanijos imperiją istorikas H. Dž. Velsas sakė: „Nieko panašaus praeityje neregėta. Pirma ir svarbiausia šioje sistemoje buvo Jungtinių Britanijos Karalysčių ‛karūnuotoji respublika’... Jokia žinyba, joks protas nesuvokė Britanijos imperijos kaip visumos. Tai buvo išaugų ir prielipų darinys, nė kiek neatitinkąs ligtolinės imperijos sampratos.“

25. a) Iš ko pastaruoju metu susideda simbolinis mažasis ragas? b) Kokia prasme „mažesnis“ ragas turi „akių, panašių į žmogaus akis“, ir „įžūliai kalbančią burną“?

²⁵ „Mažesnis“ ragas — ne vien Britanijos imperija. Štai 1783 metais Britanija pripažino 13 savo kolonijų Amerikoje nepriklausomomis. Laikui bėgant Jungtinės Amerikos Valstijos pasidarė Britanijos sąjungininkės ir iš Antrojo pasaulinio karo verpetų išniro kaip dominuojanti pasaulio valstybė. JAV saitai su Britanija tebėra stiprūs. Tad ‛ragas, turintis akių’, yra Britanijos ir Amerikos dvinarė pasaulio galybė. Ji iš tiesų pastabi, įžvalgi! Ši pasaulinė valdžia ‛įžūliai kalba’: didumai pasaulio diktuoja politiką ir, tarytum jo burna, arba „melagingas pranašas“, kalba jo vardu (Danieliaus 7:8, 11, 20; Apreiškimas 16:13; 19:20).

MAŽASIS RAGAS PRIEŠINASI DIEVUI IR JO ŠVENTIESIEMS

26. Ką, anot angelo pranašystės, simbolinis ragas kalbės ir darys prieš Jehovą ir jo tarnus?

²⁶ Danielius toliau pasakoja, ką regėjęs: „Man bežiūrint, šis ragas kariavo su šventaisiais ir buvo pergalingas“ (Danieliaus 7:21). Apie šį „ragą“, arba karalių, Dievo angelas pranašavo: „Žodžiais įžeis Aukščiausiąjį, neduos ramybės Aukščiausiojo šventiesiems, užsimodamas pakeisti šventes [„laikus“, Brb red.] ir įstatymą. Jie bus atiduoti į jo rankas vienam laikui, dviem laikams ir pusei laiko“ (Danieliaus 7:25). Kaip ir kada išsipildė ši pranašystė?

27. a) Kokius „šventuosius“ persekiojo „mažesnis“ ragas? b) Kaip simbolinis ragas užsimojo „pakeisti laikus ir įstatymą“?

²⁷ „Šventieji“, persekiojami „mažesnio“ rago — Britanijos ir Amerikos pasaulinės valdžios, — yra dvasia pateptieji Jėzaus sekėjai čia, žemėje (Romiečiams 1:7; 1 Petro 2:9). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą pateptųjų likutis metai iš metų viešai skelbė perspėjimą, kad 1914-aisiais baigsis „nustatytieji tautų laikai“ (Luko 21:24, NW). Tais metais kilus karui buvo akivaizdu, kad „mažesnis“ ragas perspėjimo nepaiso, nes atkakliai vargino pateptus „šventuosius“. Britanijos ir Amerikos pasaulinė valdžia netgi priešinosi jų pastangoms vykdyti Jehovos reikalavimą (arba „įstatymą“), būtent kad jo liudytojai turi skelbti gerąją naujieną apie Karalystę visame pasaulyje (Mato 24:14). Šitaip „mažesnis“ ragas užsimojo „pakeisti laikus ir įstatymą“.

28. Kiek trunka „vienas laikas, du laikai ir pusė laiko“?

²⁸ Jehovos angelas išpranašavo „vieno laiko, dviejų laikų ir pusės laiko“ tarpsnį. Kokia jo trukmė? Biblistai apskritai sutinka, jog čia turimi omenyje trys su puse laiko — vieno laiko, dviejų laikų ir pusės laiko suma. Nebukadnecaro beprotybės „septyni laikai“ prilygo septyneriems metams, tad trys su puse laiko yra treji su puse metųc (Danieliaus 4:13, 22 [4:16, 25]). Vertime An American Translation skaitome: „Jie bus perduoti į jo rankas metams, dvejiems metams ir pusei metų.“ Džeimso Mofato vertime sakoma: „Trejiems metams ir pusei metų.“ Toks pat tarpsnis minimas Apreiškimo 11:2-7; ten kalbama, kad Dievo liudytojai vilkėdami ašutinėmis skelbs 42 mėnesius, arba 1260 dienų, o paskui bus nužudyti. Kada šis laikotarpis prasidėjo ir kada baigėsi?

29. Kada ir kaip prasidėjo išpranašautieji treji su puse metų?

²⁹ Pirmasis pasaulinis karas pateptiesiems krikščionims buvo išbandymų metas. 1914-iesiems einant į pabaigą, jie tikėjosi persekiojimo. Užtat ir 1915-ųjų metų citata buvo pasirinkti Jėzaus žodžiai iš Mato 20:22, kai savo mokinių jis klausė: „Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“ Vadinasi, nuo 1914-ųjų gruodžio saujelė liudytojų skelbė „maišais apsivilkę“.

30. Kaip per Pirmąjį pasaulinį karą Britanijos ir Amerikos pasaulinė valdžia nedavė ramybės pateptiesiems krikščionims?

³⁰ Karo karštligė apėmė pasaulį ir pateptieji krikščionys kentė vis didesnį pasipriešinimą. Kai kurie buvo įkalinti. Kai kuriuos asmenis, pavyzdžiui, Frenką Platą (Anglija) ir Robertą Klegą (Kanada) kankino sadistiškos valdžios. Britanijos dominija Kanada 1918 metų vasario 12-ąją uždraudė ką tik išleistą septintąjį Šventraščio studijavimų tomą „Baigta paslaptis“, taip pat traktatus „Biblijos Tyrinėtojų mėnraštis“. Kitą mėnesį septintojo tomo platinimą JAV teisingumo ministerija paskelbė esant neteisėtą. Kas dėjosi po to? Ogi buvo daromos kratos, konfiskuojama literatūra, suiminėjami Jehovos garbintojai!

31. Kada ir kaip baigėsi „vienas laikas, du laikai ir pusė laiko“?

³¹ Dievo pateptųjų vargintojai didžiausią smūgį sudavė 1918 metų birželio 21 dieną: neteisingai apkaltino ir nuteisė ilgai kalėti Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos prezidentą Dž. F. Rezerfordą bei kitus atsakingus brolius. „Mažesniam“ ragui, sumaniusiam „pakeisti laikus ir įstatymą“, pavyko užgniaužti organizuotą skelbimo darbą (Apreiškimas 11:7). Taigi išpranašautasis „vieno laiko, dviejų laikų ir pusės laiko“ tarpsnis baigėsi 1918 metų birželį.

32. Kodėl galima sakyti, kad „mažesnis“ ragas nepražudė „šventųjų“?

³² „Mažesnio“ rago išpuoliai vis dėlto nepražudė „šventųjų“. Kaip išpranašauta Apreiškimo knygoje, truputėlį pabuvę neveiklūs, pateptieji krikščionys vėl atgijo ir griebėsi veiklos (Apreiškimas 11:11-13). Sargybos bokšto bendrijos prezidentas bei jo bendražygiai 1919-ųjų kovo 26-ąją buvo paleisti iš kalėjimo ir vėliau reabilituoti. Tuoj pateptasis likutis ėmėsi pertvarkymo, nes priešaky laukė darbas. O kas nutiks „mažesniam“ ragui?

AMŽINASIS TEISIA

33. a) Kas yra Amžinasis? b) Kokios „knygos buvo atskleistos“ dangaus Teisme?

³³ Išvydęs keturis žvėris, Danielius pažvelgia į dangų. Jis regi, kaip Amžinasis sėdasi į savo žaižaruojantį sostą teisti. Amžinasis — pats Jehova Dievas (Psalmių 90:2). Danguje Teismas atsisėda ir Danielius mato ‛atskleidžiamas knygas’ (Danieliaus 7:9, 10). Jehova gyvena nesuskaitomą daugybę amžių, todėl žino visą žmonijos istoriją, tarytum ji būtų surašyta knygoje. Jis stebėjo visus keturis žvėris ir gali juos nuteisti remdamasis savo žiniomis.

34, 35. Kas nutiks „mažesniam“ ragui ir kitoms žvėriškoms valdžioms?

³⁴ Danielius toliau pasakoja: „Aš vis žiūrėjau. Tuomet už įžūliuosius rago žodžius, man regint, žvėris buvo nudobtas ir jo kūnas sunaikintas — įmestas sudeginti į ugnį. Iš kitų žvėrių valdžia buvo atimta, bet jie buvo palikti gyvi, kol ateis jų laikas“ (Danieliaus 7:11, 12). Angelas kalbėjo Danieliui: „Tuomet teismas sėsis posėdžiauti, ir valdžia iš jo [rago] bus atimta, sunaikinta ir visiškai panaikinta“ (Danieliaus 7:26).

³⁵ Ragą, piktžodžiavusį Dievui ir nedavusį ramybės jo „šventiesiems“, Didžiojo Teisėjo, Jehovos Dievo, įsakymu ištiks toks pat galas kaip Romos imperiją, persekiojusią pirmuosius krikščionis. Jo valdžia neišsilaikys. Neliks valdžioje nė Romos imperijos palikuonys — ragams prilyginti mažesnieji „karaliai“. O kaip su viešpatystėmis, kilusiomis iš senųjų žvėriškų valstybių? Anot pranašystės, joms leista gyvuoti, „kol ateis jų laikas“. Jų teritorijose gyvenama ligi pat šių dienų. Irako valdos, pavyzdžiui, aprėpia senovės Babilono žemes. Tebėra Persija (Iranas) ir Graikija. Šių pasaulinių valstybių likučiai esti Jungtinių Tautų nariai. Šitos karalystės irgi pražus drauge su paskutiniąja pasauline galybe. Visos žmonių vyriausybės bus sunaikintos per „didžiosios visagalio Dievo dienos kovą“ (Apreiškimas 16:14, 16). O kas tada valdys pasaulį?

GREIT ĮSIVIEŠPATAUS AMŽINA VALDŽIA!

36, 37. a) Kas yra vadinamas „žmogaus sūnumi“ ir kada bei kokiu tikslu jis įžengė į dangaus Teismą? b) Kas buvo įkurta 1914 m. e. m.?

³⁶ Danielius kalba: „Vis stebėdamas nakties regėjimus, mačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Amžinojo, ir buvo jam pristatytas“ (Danieliaus 7:13). Gyvendamas žemėje, Jėzus Kristus sakėsi esąs „Žmogaus Sūnus“ ir taip pabrėžė savo giminystę su žmonija (Mato 16:13; 25:31). Sinedrionui, arba žydų aukščiausiajam teismui, Jėzus pasakė: „Jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“ (Mato 26:64) Taigi regėjime Danielius išvydo ateinantį ir prie Jehovos Dievo prisiartinantį Jėzų Kristų — prikeltą, pašlovintą, nematomą žmogaus akims. Kada tai vyko?

³⁷ Kaip su karaliumi Dovydu, taip ir su Jėzumi Kristumi Dievas yra sudaręs sandorą dėl Karalystės (2 Samuelio 7:11-16; Luko 22:28-30). Kai 1914 m. e. m. baigėsi „nustatytieji tautų laikai“, Jėzus Kristus, Dovydo karališkasis įpėdinis, teisėtai gavo valdyti Karalystę. Pranašiškoje Danieliaus knygoje skaitome: „Jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, jo karalystė niekad nebus sunaikinta“ (Danieliaus 7:14). Taigi Mesijo Karalystė buvo įkurta danguje 1914 metais. Bet valdžia suteikiama dar ir kitiems.

38, 39. Kam bus duota amžinai valdyti pasaulį?

³⁸ „Aukščiausiojo šventieji gaus karalystę“, — sakė angelas (Danieliaus 7:18, 22, 27). Jėzus Kristus yra šventųjų vyriausiasis (Apaštalų darbai 3:14; 4:27, 30). „Šventieji“ bendravaldžiai — 144 000 ištikimų dvasia pateptųjų krikščionių; jie drauge su Kristumi paveldi Karalystę (Romiečiams 1:7; 8:17; 2 Tesalonikiečiams 1:5, Naujasis Testamentas ir Psalmai, vertė A. Jurėnas; 1 Petro 2:9). Jie yra prikeliami iš mirties kaip nemirtingos dvasios valdyti su Kristumi dangiškajame Siono kalne (Apreiškimas 2:10; 14:1; 20:6). Vadinasi, žmoniją valdys Jėzus Kristus ir prikelti pateptieji krikščionys.

³⁹ Apie žmogaus Sūnaus ir kitų prikeltų „šventųjų“ valdžią Dievo angelas sakė: „Karalystė ir valdžia, ir didybė karalysčių po visu dangumi bus atiduota Aukščiausiojo šventiesiems. Jų karalystė bus amžina karalystė, visos valdžios jiems tarnaus ir paklus“ (Danieliaus 7:27). Kokių palaimų klusni žmonija susilauks, viešpataujant tai Karalystei!

40. Kuo mums naudinga įsižiūrėti į Danieliaus sapną bei regėjimus?

⁴⁰ Danielius nežinojo, kaip nuostabiai išsipildys Dievo siųsti regėjimai. Jis sakė: „Čia baigiasi pasakojimas. Aš, Danielis, nuo tokių savo minčių likau didelio nerimo apimtas ir mano veidas pabalo. Tą dalyką saugojau savo širdyje“ (Danieliaus 7:28). O dabar mes galime suprasti, kaip pildosi Danieliaus regėjimas. Jei įsiklausome į šią pranašystę, mūsų tikėjimas stiprėja ir esame dar tikresni, kad pasaulį valdys Jehovos paskirtasis Karalius Mesijas.

[Išnašos]

KAIP TU SUPRATAI?

• Ką simbolizuoja ‛keturi galingi žvėrys, išnirę iš jūros’?

• Iš ko susideda „mažesnis“ ragas?

• Kaip mažasis ragas nedavė ramybės „šventiesiems“ per Pirmąjį pasaulinį karą?

• Kas laukia simbolinio mažojo rago ir kitų žvėriškų valdžių?

• Kuo tau buvo naudinga įsižiūrėti į Danieliaus sapną bei „keturių galingų žvėrių“ regėjimus?

[Rėmelis/iliustracijos 149—152 puslapiuose]

TOLERANTIŠKAS MONARCHAS

VIENAS penktojo amžiaus p. m. e. graikų rašytojas laikė jį tolerantišku, idealiu monarchu. Biblijoje jis vadinamas Dievo „pateptuoju“ ir „plėšriu paukščiu“ „iš rytų“ (Izaijo 45:1; 46:11). Šitaip kalbama apie Persijos monarchą Kyrą Didįjį.

Šlovės laiptais Kyras ėmė lipti maždaug 560—559 m. p. m. e., kai Anšane — senovės Persijos mieste ar srityje — paveldėjo sostą iš savo tėvo Kambizo. Anšanas buvo Medijos karaliaus Astiago protektoratas. Sukilęs prieš medų valdymą, Kyras greit laimėjo, nes Astiago kariuomenė persimetė jo pusėn. Medai tada irgi pripažino jo valdžią. Nuo šiol medus ir persus jis drauge vedė į kovą. Taip atsirado Medijos ir Persijos imperija; ilgainiui ji išsiplėtė nuo Egėjo jūros iki Indo upės. (Žiūrėk žemėlapį.)

Su medų ir persų jungtinėmis pajėgomis Kyras pirmiausia nužygiavo įtvirtinti savo valdžios karštame taške — vakariniuose Medijos rajonuose, mat Lydijos karalius Krezas ten grobė sau žemes. Artindamasis prie Lydijos imperijos (Mažoji Azija) rytinių sienų, Kyras nugalėjo Krezą ir užėmė jo sostinę Sardus. Paskui Kyras užgrobė Jonijos miestus, išplėtė Medijos ir Persijos imperiją per visą Mažąją Aziją. Šitaip jis tapo pagrindiniu Babilono karaliaus Nabonido varžovu.

Dabar Kyras ruošėsi susiremti su galinguoju Babilonu ir nuo šiol per jį pildėsi Biblijos pranašystės. Beveik prieš du šimtmečius Jehova buvo išpranašavęs Izaijo lūpomis, kad valdovas, vardu Kyras, įveiks Babiloną ir išlaisvins žydus iš vergovės. Šventajame Rašte Kyras vadinamas Jehovos „pateptuoju“ būtent dėl šio išankstinio paskyrimo (Izaijo 44:26-28).

Kai 539 m. p. m. e. Kyras atžygiavo prieš Babiloną, jo laukė vargiai įveikiamas uždavinys. Miestas, apjuostas milžiniškų sienų ir gilių, plačių griovių, srūvančių Eufrato vandenimis, atrodė nepaimamas. Kur tik Eufratas tekėjo per Babiloną, visur palei upę it kalnai stūksojo sienos su didžiuliais vario vartais. Kaip Kyras užgrobs Babiloną?

Daugiau kaip prieš šimtmetį Jehova buvo išpranašavęs: „Kalavijas jo vandenims, — teišdžiūva“ (Jeremijo 50:38). Pranašystė išsipildė: už kelių kilometrų į šiaurę nuo Babilono Kyras nukreipė Eufrato upę. Paskui jo kariuomenė perbrido upės vagą, užkopė šlaitu iki sienos ir laisvai įžengė į miestą, nes vario vartai buvo palikti atviri. Valdovas „iš rytų“ tartum „plėšrus paukštis“, puoląs auką, paėmė Babiloną per vieną naktį!

Žydams, gyvenantiems Babilone, Kyro pergalė reiškė, kad atėjo lauktasis išlaisvinimas ir baigėsi septyniasdešimties metų laikotarpis, kai tėvynė plytėjo nusiaubta. Kaip jie nudžiugo, kai Kyras paskelbė leidžiąs sugrįžti į Jeruzalę ir atstatyti šventyklą! Be to, Kyras grąžino jiems brangius šventyklos reikmenis, Nebukadnecaro paimtus į Babiloną, leido parsigabenti medienos iš Libano ir finansavo statybas iš karaliaus namų iždo (Ezros 1:1-11; 6:3-5).

Apskritai su pavergtąja tauta Kyras elgėsi humaniškai ir tolerantiškai. Galimas dalykas, jis taip darė iš religinių paskatų. Manoma, kad Kyras buvo persų pranašo Zoroastro sekėjas ir garbino Ahūrą Mazdą — dievą, laikomą viso gėrio kūrėju. Knygoje The Zoroastrian Tradition Farhangas Maras rašo: „Zoroastras Dievą vaizdavo tobulai dorą. Jis sakė žmonėms, kad Ahūra Mazda nekerštauja, yra teisingas, todėl nereikia jo bijoti, verčiau mylėti.“ Tikėdamas dorą ir teisingą dievą, Kyras galėjo būti dorybingas, kilniaširdiškas ir bešališkas.

O Babilono klimatą karalius ne itin pakentė. Tenykštės vasaros jam atrodė pernelyg karštos. Todėl Babilonas, karališkasis imperijos miestas, religijos ir kultūros centras, jam tebuvo žiemos sostinė. Užgrobęs Babiloną, Kyras netrukus grįžo į vasaros sostinę Ekbataną, įsikūrusią maždaug 1900 metrų virš jūros lygio, Alvando papėdėje. Čia jis mieliau tenkinosi šaltomis žiemomis ir švelniomis vasaromis. Kyras dar pasistatė nuostabius rūmus ankstesnėje sostinėje Pasargaduose (netoli Persepolio), už 650 kilometrų į pietryčius nuo Ekbatanos. Ši rezidencija buvo ramybės kampelis.

Taigi Kyras pasižymėjo kaip drąsus užkariautojas ir tolerantiškas monarchas. Jis viešpatavo 30 metų, kol 530 m. p. m. e. žuvo karo žygyje. Persijos sostą paveldėjo jo sūnus Kambizas II.

KAIP TU SUPRATAI?

• Kodėl Kyras Persas vadinamas Jehovos „pateptuoju“?

• Kaip Kyras puikiai patarnavo Jehovos tautai?

• Kaip Kyras elgėsi su pavergtąja tauta?

[Žemėlapis]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

MEDIJOS IR PERSIJOS IMPERIJA

MAKEDONIJA

Memfis

EGIPTAS

ETIOPIJA

Jeruzalė

Babilonas

Ekbatana

Sūzai

Persepolis

INDIJA

[Iliustracija]

Kyro kapas Pasargaduose

[Iliustracija]

Pasargadų bareljefas, vaizduojantis Kyrą

[Rėmelis/iliustracijos 153—161 puslapiuose]

JAUNAS KARALIUS — PASAULIO UŽKARIAUTOJAS

APYTIKRIAI prieš 2300 metų šviesiaplaukis karo vadas, ne ką vyresnis kaip 20-ies, stovėjo Viduržemio jūros pakrantėje. Jis įdėmiai žvelgė į miestą, įsikūrusį saloje beveik už kilometro. Gyventojai neįsileido jo geruoju, todėl perpykęs karvedys nusprendė paimti miestą jėga. Kokia jo strategija? Supilti pylimą iki salos ir, sutelkus kariuomenę, pulti miestą. Pylimo statyba jau prasidėjo.

Bet žinia nuo galingojo Persijos imperijos karaliaus sulaikė jaunąjį karvedį. Persijos valdovas troško susitaikyti ir siūlė kai ką ypatinga: 10 000 talentų aukso (daugiau kaip devynis milijardus litų, skaičiuojant dabartiniu kursu), vienos savo dukters ranką ir Persijos imperijos vakarų pusę. Visa tai mainais į karaliaus šeimą, kurią buvo paėmęs nelaisvėn karvedys.

Sutikti ar nesutikti su pasiūlymu, sprendė Aleksandras III Makedonietis. Gal pasiūlymą reikėtų priimti? „Tai buvo lemiamas momentas senajam pasauliui, — sako istorikas Ulrichas Vilkenas. — Anas sprendimas daug ką lėmė viduramžiais ir net mūsų dienomis, tiek Rytuose, tiek Vakaruose.“ Kol išgirsime Aleksandro atsakymą, pažiūrėkime, nuo ko viskas prasidėjo.

IŠ KUR TOKS KARŽYGYS?

Aleksandras gimė Peloje (Makedonija) 356 m. p. m. e. Jo tėvas buvo karalius Pilypas II, motina — Olimpiada. Ji Aleksandrui aiškino, kad Makedonijos karaliai yra kilę iš Heraklio, graikų dievo Dzeuso sūnaus. Anot Olimpiados, Aleksandro protėvis buvęs Achilas, svarbiausias Homero „Iliados“ personažas. Tėvai įskiepijo Aleksandrui norą siekti pergalės ir karaliaus šlovės, todėl nuo pat jaunystės jis nelabai domėjosi kitais dalykais. Paklaustas, ar eis lenkčių Olimpijos žaidynėse, Aleksandras atsakė, kad eitų nebent su karaliais. Jis svajojo padaryti didesnių darbų negu tėvas ir laimėjimais pelnyti šlovę.

Trylikametį Aleksandrą mokė graikų filosofas Aristotelis, jis ir įdiegė meilę filosofijai, medicinai, mokslui. Kiek Aleksandro mąstyseną paveikė Aristotelio filosofiniai mokymai, yra diskutuotinas klausimas. „Turbūt galima drąsiai sakyti, kad juodu retai buvo vienos nuomonės, — pažymi XX amžiaus filosofas Bertranas Raselas. — Aristotelio politinės pažiūros rėmėsi graikų miesto-valstybės koncepcija, atgyvenusia sistema.“ Mažas miestas-valstybė negalėjo žavėti ambicingojo princo, norinčio sukurti didžiulę centralizuotą imperiją. Aleksandras turbūt skeptiškai žiūrėjo į Aristotelio priesaką elgtis su negraikais kaip su vergais, nes jis įsivaizdavo imperiją, kurioje lygiateisiškai bendradarbiauja nugalėtojai ir pralaimėjusieji.

Tačiau nėra abejonių, kad Aristotelis išugdė Aleksandrui pomėgį skaityti ir mokytis. Paskui Aleksandras visą gyvenimą godžiai skaitė, ypač Homero raštus. Sakoma, kad jis išmoko atmintinai „Iliadą“ — 15 693 poezijos eilutes.

Aristotelio pamokos nutrūko 340 m. p. m. e., kai šešiolikmetis princas sugrįžo į Pelą pavaduoti tėvo ir valdyti Makedonijos. Sosto įpėdinis tuojau pasižymėjo karo žygiuose. Pilypo džiaugsmui, jis greitai nutildė medus, maištaujančią trakų gentį, paėmė jų pagrindinį miestą šturmu ir savo garbei pavadino Aleksandropoliu.

PIRMYN ŽEMIŲ UŽKARIAUTI!

Kai 336 m. p. m. e. Pilypas buvo nužudytas, Makedonijos sostą paveldėjo 20-metis Aleksandras. 334 m. p. m. e. pavasarį persikėlęs per Helespontą (dabar Dardanelai) ir įžengęs į Aziją, Aleksandras pradėjo pergalingą žygį su maža, bet gera kariuomene — 30 000 pėstininkų ir 5000 raitininkų. Kartu keliavo inžinieriai, topografai, architektai, mokslininkai, istorikai.

Prie Graniko upės, Mažosios Azijos šiaurvakariuose (dabar Turkija), Aleksandras iškovojo pirmą pergalę prieš persus. Tų pačių metų žiemą jis užkariavo Mažosios Azijos vakarus. Kitą rudenį Mažosios Azijos pietryčiuose, prie Iso, Aleksandras stojo į antrą lemiamą mūšį su persais. Didis Persijos karalius Darijus III pasitikti jo atžygiavo su maždaug puse milijono kareivių. Pernelyg pasikliaudamas savimi, Darijus pasikvietė motiną, žmoną ir kitus šeimos narius, kad patys regėtų stulbinančią pergalę. Bet persai buvo nepasiruošę atremti staigios ir smarkios makedonų atakos. Aleksandro pajėgos sutriuškino persų kariuomenę, o Darijus paliko savo šeimą Aleksandrui ir pabėgo.

Užuot persekiojęs bėgančius persus, Aleksandras patraukė į pietus palei Viduržemio jūrą ir užėmė galingojo Persijos laivyno bazes. Bet Tyro miestas, įsikūręs saloje, nepasidavė. Aleksandras ryžosi įveikti jį ir pradėjo septynių mėnesių apgultį. Tuo tarpu, kaip jau minėjome, Darijus pasiūlė taiką. Sąlygos atrodė tokios viliojančios, kad Aleksandro ištikimas patarėjas Parmenionas sakė: ‛Aleksandru dėtas, aš sutikčiau.’ Bet jaunasis karvedys atkirto: ‛Parmenionu dėtas, aš irgi.’ Atsisakęs derėtis, Aleksandras tęsė apgulą ir 332 m. p. m. e. liepos mėnesį sugriovė tą jūrų pažibą.

Jeruzalė pasidavė geruoju, todėl Aleksandras jos nelietė, tik nužygiavo į pietus ir užkariavo Gazą. Egiptas, nuvargintas Persijos valdžios, sutiko jį kaip išvaduotoją. Memfyje jis atnašavo auką jaučiui Apiui ir taip įsiteikė Egipto žyniams. Jis dar įkūrė Aleksandrijos miestą, iki šiol vadinamą tuo vardu. Ilgainiui Aleksandrija virto mokslo centru ir konkuravo su Atėnais.

Dabar Aleksandras pasuko į šiaurryčius, link Tigro upės, ir perėjo Palestiną. 331 m. p. m. e. jis trečiąsyk stojo į didelę kovą su persais prie Gaugamelų, netoli Ninevės griuvėsių. Čia Aleksandras su 47 000 vyrų nugalėjo pertvarkytą persų kariuomenę — mažų mažiausiai 250 000 karių! Darijus pabėgo ir buvo saviškių nužudytas.

Pergalės apsvaigintas, Aleksandras pasuko į pietus ir užėmė Persijos žiemos sostinę Babiloną. Jis dar okupavo sostines Sūzus ir Persepolį, išplėšė turtingą Persijos iždą, sudegino didingus Kserkso rūmus. Sostinė Ekbatana irgi kapituliavo. Spartusis grobikas pavergė visas Persijos valdas ir nusidangino toli į rytus, net iki Indo upės, dabartinės Pakistano teritorijos.

Persikėlęs per Indą, Aleksandras atsidūrė rajone, kuris ribojosi su viena Persijos provincija, Taksila, ir sutiko grėsmingą varžovą — Indijos monarchą Porą. 326 m. p. m. e. birželį Aleksandras ketvirtą ir paskutinį kartą stojo į lemiamą mūšį. Poro kariuomenė susidėjo iš 35 000 kareivių ir 200 dramblių, kurių baidėsi makedonų žirgai. Nors mūšis buvo įnirtingas ir kruvinas, Aleksandro pajėgos laimėjo. Poras pasidavė ir tapo sąjungininku.

Makedonų kariuomenė buvo įžengusi į Aziją daugiau kaip prieš aštuonerius metus, todėl kareiviai jau nuvargo, ilgėjosi namų. Kovoje su Poru jie visai išseko ir troško sugrįžti. Iš pradžių Aleksandras spyriojosi, bet paskui davėsi jų sukalbamas. Graikija tikrai tapo pasaulio imperija. Pavergtose žemėse kūrėsi graikų kolonijos, visame regione įsigalėjo graikų kalba ir kultūra.

ASMENYBĖ UŽ SKYDO

Visais tais kovų metais makedonų kariuomenę palaikė Aleksandro asmenybė. Po mūšio Aleksandras paprastai lankydavo sužeistuosius, apžiūrėdavo jų žaizdas, girdavo kareivius už žygdarbius ir dovanodavo pinigų pagal nuopelnus. O kritusius kautynėse Aleksandras iškilmingai palaidodavo. Žuvusiųjų tėvai ir vaikai buvo atleisti nuo visų mokesčių bei prievolių. Kad kariai po kovos atsigautų, Aleksandras rengdavo žaidynes. Sykį jis davė atostogų jaunavedžiams, kad praleistų žiemą su žmonomis Makedonijoje. Taip jis palenkė kovotojų širdis prie savęs.

Apie Aleksandro vedybas su Baktrijos princese Roksana graikų biografas Plutarchas rašo: „Jis vedė tik iš meilės. ... Šita santuoka kuo geriausiai atitiko jo planus, nes dėl jos barbarai ėmė labiau pasitikėti Aleksandru [mat princesė buvo iš jųjų] ir karštai pamilo jį, pamatę tokį didelį jo susivaldymą, kad, pamilęs moterį, su ja susirišti norėjo tik teisėtomis vedybomis.“

Aleksandras gerbė ir kitas šeimas. Nors karaliaus Darijaus žmoną jis laikė nelaisvėje, vis dėlto pasirūpino, kad su ja būtų elgiamasi pagarbiai. Sužinojęs, jog du makedonų kareiviai išprievartavo kelių svetimtaučių žmonas, jis įsakė nubausti karius mirtimi, jei kaltė bus įrodyta.

Aleksandras, kaip ir motina Olimpiada, buvo labai religingas. Jis aukodavo prieš eidamas į mūšį ir pasibaigus kovai, teiraudavosi burtininkų, ką reiškia tam tikri ženklai. Libijoje jis tarėsi su Amono orakulu. O Babilone jis laikėsi chaldėjų nurodymų, kaip aukoti Babilono dievams, ir daugiausiai atnašavo Beliui (Mardukui).

Nors Aleksandras saikingai valgė, laikui bėgant pradėjo girtauti. Prie kiekvienos vyno taurės jis pasakydavo ilgą kalbą ir girdavosi savo pergalėmis. Sykį girtas Aleksandras iš pykčio nužudė savo draugą Kleitą, — tai buvo vienas juodžiausių jo darbų. Bet paskui Aleksandras taip graužėsi, kad tris dienas gulėjo lovoje nevalgęs ir negėręs. Galų gale draugai prikalbino jį pavalgyti.

Aleksandras vaikėsi šlovės ir jo blogosios savybės pamažu ryškėjo. Jis tapo įtarus — greitai patikėdavo melagingais kaltinimais ir ėmėsi griežtų bausmių. Štai vienas pavyzdys: įtikintas, kad Filotas kėsinasi į jo gyvybę, Aleksandras nubaudė mirtimi ir Filotą, ir jo tėvą Parmenioną — savo patarėją, kuriuo anksčiau pasitikėjo.

ALEKSANDRAS PRALAIMI

Sugrįžęs į Babiloną, Aleksandras netrukus susirgo maliarija ir nebepagijo. Jis gyveno vos 32 metus ir 8 mėnesius. 323 m. p. m. e. birželio 13 dieną Aleksandrą įveikė didžiausias priešas — mirtis.

Teisingi pasirodė Indijos išminčių žodžiai: „O karaliau Aleksandrai, žmogus teturi tiek žemės, kiek yra po kojom; nors esi viso labo žmogus, tiesa, veiklus ir nenustygstantis vietoje, tu bastaisi po žemę toli nuo namų, pats vargdamas ir kitus vargindamas. Bet netrukus tu mirsi ir liks tau tiktai kapo žemės lopinėlis.“

KAIP TU SUPRATAI?

• Iš kokios šeimos kilo ir kaip buvo išauklėtas Aleksandras Didysis?

• Kokį žygį tuojau surengė Aleksandras, paveldėjęs Makedonijos sostą?

• Apibūdink kai kurias Aleksandro pergales.

• Ką galėtum pasakyti apie Aleksandro asmenybę?

[Žemėlapis]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

ALEKSANDRO UŽKARIAUTOS ŽEMĖS

MAKEDONIJA

EGIPTAS

Babilonas

Indo upė

[Iliustracija]

Aleksandras

[Iliustracija]

Aristotelis ir jo mokinys Aleksandras

[Iliustracija per visą puslapį]

[Iliustracija]

Medalyje, kaip manoma, pavaizduotas Aleksandras Didysis

[Rėmelis/iliustracijos 162, 163 puslapiuose]

DIDŽIULĖ KARALYSTĖ PADALIJAMA

BIBLIJOJE pranašaujama, kad Aleksandro Didžiojo karalystė suskils ir bus padalyta, „tačiau ne jo paties palikuonims“ (Danieliaus 11:3, 4). Nuo staigios Aleksandro mirties (323 m. p. m. e.) praėjus 14 metų, jo santuokinis sūnus Aleksandras IV ir pavainikis Heraklis jau buvo nužudyti.

Didžiulėje Aleksandro imperijoje 301 m. p. m. e. įsiviešpatavo jo karvedžiai. Kasandras paėmė valdžią Makedonijoje ir Graikijoje. Karo vadas Lisimachas gavo Mažąją Aziją ir Trakiją. Seleukui I Nikatorui atiteko Mesopotamija ir Sirija. O Ptolemėjas Lagas, dar vadinamas Ptolemėju I, valdė Egiptą ir Palestiną. Šitaip iš vienos didelės Aleksandro karalystės atsirado keturios helenistinės, arba graikų, karalystės.

Kasandras viešpatavo trumpiausiai. Valdžioje Kasandrui pabuvus vos kelerius metus, jo vyriškoji giminės linija nutrūko, ir 285 m. p. m. e. Lisimachas užėmė europinę Graikijos imperijos dalį. Dar po ketverių metų Lisimachas žuvo kovoje su Seleuku I Nikatoru, tad pastarojo žinioje atsidūrė daugiausia Azijos žemių. Seleukas, Seleukidų dinastijos pradininkas, ėmė karaliauti Sirijoje. Jis įkūrė sau naują sostinę — Sirijos Antiochiją. 281 m. p. m. e. Seleukas buvo nužudytas, tačiau jo dinastija valdė iki 64 m. p. m. e., kol Romos karvedys Pompėjus pavertė Siriją Romos provincija.

Iš keturių Aleksandro imperijos šakų ilgiausiai išsilaikė Ptolemėjų karalystė. 305 m. p. m. e. Ptolemėjas I prisiėmė karaliaus titulą ir pirmas iš makedonų karaliavo Egipte kaip faraonas. Aleksandriją pasirinkęs sostine, jis tuojau ėmėsi urbanizacijos. Vienas didžiausių jo statybos projektų buvo garsioji Aleksandrijos biblioteka. Įgyvendinti šį milžinišką užmojį Ptolemėjas pasikvietė iš Graikijos žymų Atėnų mokslininką Demetriją Falerietį. Iki pirmojo m. e. amžiaus, anot pranešimų, bibliotekoje sukaupta milijonas ritinių. Ptolemėjų dinastija valdė Egiptą iki 30 m. p. m. e., kol kraštą užgrobė Roma. Paskui nebe Graikija, o Roma buvo svarbiausia pasaulio imperija.

KAIP TU SUPRATAI?

• Kaip pasidalijo didžiulė Aleksandro imperija?

• Iki kada Sirijoje karaliavo Seleukidų dinastija?

• Kada Egipte žlugo Ptolemėjų karalystė?

[Žemėlapis]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

PASIDALIJUSI ALEKSANDRO IMPERIJA

Kasandras

Lisimachas

Ptolemėjas I

Seleukas I

[Iliustracijos]

Ptolemėjas I

Seleukas I

[Schema/iliustracija 139 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

DANIELIAUS IŠPRANAŠAUTOSIOS PASAULIO IMPERIJOS

Didžiulė statula (Danieliaus 2:31-45)

Keturi žvėrys iš jūros (Danieliaus 7:3-8, 17, 25)

BABILONIJA nuo 607 m. p. m. e.

MEDIJA IR PERSIJA nuo 539 m. p. m. e.

GRAIKIJA nuo 331 m. p. m. e.

ROMA nuo 30 m. p. m. e.

BRITANIJOS IR AMERIKOS PASAULINĖ GALYBĖ nuo 1763 m. e. m.

POLITIŠKAI SUSISKALDĘS PASAULIS pabaigos laiku

[Iliustracija per visą 128-ą puslapį]

[Iliustracija per visą 147-ą puslapį]