Ar tikrai Dievui rūpime?

JAUTIESI mylimas? O gal kai kada atrodo, jog niekam iš tikrųjų tu nerūpi? Kai pasaulis sukasi tokiu dideliu greičiu, kai kiekvienas galvoja tik apie save, nenuostabu, jei pasijuntame maži maži, beveik nepastebimi ir nereikšmingi. Teisingai Biblijoje apibūdinami mūsų laikai: daugelis yra susitelkę vien į save ir dažnai pamiršta kitus (2 Timotiejui 3:1, 2).

Nesvarbu, kokio amžiaus, kilmės ar tautybės būtume, kiekvienas norime dalytis savo meile su kitais, norime patys jaustis mylimi. Kaip rodo tyrimai, mūsų nervų sistema sukurta taip, kad reaguoja į meilę ir švelnumą. Poreikį būti mylimiems ir vertinamiems geriau nei kas kitas supranta Jehova Dievas, visų Kūrėjas. Jeigu Dievas pasakytų, kad esi jam brangus, kaip jaustumeisi? Be abejo, tai būtų pats reikšmingiausias pripažinimas. O ar tikrai gali būti, kad Jehova atkreipia dėmesį į netobulus žmones? Ar jam rūpime kiekvienas asmeniškai? Jeigu taip, ko reikia, kad žmogus taptų Dievui brangus?

Jehovai tikrai rūpime

Maždaug prieš 3000 metų psalmininkas žvelgė į platų žvaigždėmis nusėtą dangų — ir jį apėmė pagarbi Dievo baimė. Psalmininkas neabejojo, kad Tas, kuris žvaigždynus sukūrė, yra nepaprastai galingas. Apmąstydamas Jehovos didybę ir sykiu žmogaus menkumą, jis žodžiais išliejo savo nuostabą apie mylinčio Jehovos rūpinimąsi: „Kai pažvelgiu į tavo dangų, tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias tu pritvirtinai, kas tas žmogus, kad jį atmeni, kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ (Psalmyno 8:4, 5 [8:3, 4, Brb]). Nesunku būtų padaryti išvadą, jog Aukščiausiasis yra pernelyg toli ar per daug susitelkęs į kitus dalykus, kad pastebėtų netobulą žmogų. Vis dėlto psalmininkas suvokė, kad nors esame palyginti maži ir trumpaamžiai, Dievui iš tikrųjų rūpime.

Kitos psalmės autoriaus žodžiai tai patvirtina: „Viešpats gėrisi tais, kurie pagarbiai jo bijo, kurie pasitiki jo ištikimąja meile“ (Psalmyno 147:11). Abiejų psalmininkų užrašytos mintys paliečia širdį. Jehova žmones gerai pažįsta, bet tai dar ne viskas. Nors Dievas labai prakilnus, žmonėmis mielai rūpinasi ir jais gėrisi.

Apie tai kalbama ir vienoje Biblijos pranašystėje. Joje nusakyta, kokie įvykiai dėsis mūsų dienomis. Jehova per pranašą Agėją išpranašavo, kad visame pasaulyje bus skelbiama geroji naujiena apie Dievo Karalystę. Kokių rezultatų turėjo būti pasiekta? Atkreipkime dėmesį į vieną aspektą: „Visų tautų lobiai suplauks čia; pripildysiu šiuos Namus šlovės“ (Agėjo 2:7).

Kas yra tie „lobiai“ iš visų tautų? Tai neturėtų būti materialinės gėrybės (Agėjo 2:8). Ne auksas ir ne sidabras džiugina Jehovos širdį. Dievas džiaugiasi žmonėmis, kurie, kad ir netobuli, iš meilės jį šlovina (Patarlių 27:11). Jie ir yra tie „lobiai“, teikiantys šlovę Jehovai. Tokius uolius ir visa širdimi atsidavusius tarnus jis labai brangina. Ar ir tu esi vienas iš jų?

Galbūt nelengva įsileisti mintį, kad netobulas žmogus didžiojo visatos Kūrėjo akyse yra vertingas. Tačiau Dievui mes tikrai rūpime ir tai žinodami noriai atsiliepkime į malonų kvietimą artintis prie Dievo (Izaijo 55:6; Jokūbo 4:8).

„Tu esi labai brangus žmogus“

Senyvas pranašas Danielius vieną pavakarę sulaukė ypatingo svečio. Jam besimeldžiant staiga pasirodė vyras. Jo vardas — Gabrielius. Danielius jau buvo anksčiau jį matęs ir žinojo, kad tai Jehovos angelas. Savo netikėto pasirodymo priežastį Gabrielius paaiškino taip: „Danieliau, atėjau duoti tau išminties ir supratimo. [...] nes tu esi labai brangus žmogus“ (Danieliaus 9:21-23).

Kitą sykį Jehovos angelas į Danielių irgi kreipėsi žodžiais: „Danieliau, brangusis žmogau.“ Norėdamas suteikti pranašui stiprybės Dievo pasiuntinys tarė: „Nebijok, brangusis žmogau, ramybė tau!“ (Danieliaus 10:11, 19). Tris kartus Danielius pavadintas „brangiu žmogumi“. Šis pasakymas dar gali reikšti „labai mylimas“, „didžiai vertinamas“, netgi „numylėtinis“.

Aišku, Danielius jau buvo artimas su Dievu ir žinojo, kad jo pasiaukojamą tarnybą Jehova vertina. Tačiau toks per angelus duotas Dievo meilės patikinimas pranašą labai įkvėpė. Nenuostabu, kad paskui Danielius pasakė: „Davei man jėgų“ (Danieliaus 10:19).

Šis gražus pasakojimas, bylojantis apie šiltus Jehovos jausmus ištikimam pranašui, yra užrašytas Biblijoje, kad kai ko pasimokytume ir mes (Romiečiams 15:4). Apmąstydami Danieliaus pavyzdį geriau suprasime, kaip mūsų mylinčiam dangiškajam Tėvui žmogus gali tapti brangus.

Reguliariai studijuokime Dievo Žodį

Pranašas Danielius buvo stropus Raštų studijuotojas. Apie tai sužinome iš jo paties žodžių: „Stengiausi suvokti knygose, kaip [...] skaičiuoti metus, po kurių turėjo baigtis Jeruzalės nuniokojimas“ (Danieliaus 9:2). Tuo metu Danieliui buvo prieinami Dievo įkvėpti Mozės, Saliamono, Izaijo, Jeremijo, Ezechielio ir kitų pranašų raštai. Tik įsivaizduokime: Danielius — aplink ritiniai — įnikęs skaito ir aiškinasi, kas buvo pranašaujama apie teisingo garbinimo atkūrimą Jeruzalėje. Viršustogės kambaryje, kad niekas netrukdytų, tikriausiai nuodugniai apmąstydavo tai, ką perskaitęs. Tokios kryptingos studijos stiprino pranašo tikėjimą, artino jį prie Jehovos.

Dievo Žodžio studijos taip pat formavo Danieliaus asmenybę, kreipė jo gyvenimą tinkama linkme. Jaunystėje šventųjų raštų mokymai jam padėjo apsispręsti tvirtai laikytis tuo metu galiojančio Dievo Įstatymo nurodymų dėl maisto (Danieliaus 1:8). Vėliau jis nepabūgo pranešti Babilono karaliams Dievo žinios (Patarlių 29:25; Danieliaus 4:16-22 [4:19-25, Brb]; 5:22-28). Jo darbštumą, sąžiningumą ir patikimumą žinojo visi (Danieliaus 6:5 [6:4, Brb]). Maža to, užuot ėjęs į kompromisą, kad išgelbėtų savo gyvybę, Danielius visiškai pasitikėjo Jehova (Patarlių 3:5, 6; Danieliaus 6:24 [6:23, Brb]). Tad nenuostabu, kad Jehovai jis buvo „labai brangus žmogus“.

Šiais laikais gilintis į Bibliją tam tikrais atžvilgiais mums yra lengviau nei Danieliui. Dideli ritiniai virto į patogias vartyti knygas. Biblija yra visiškai baigta rašyti, tad žinome ir kaip išsipildė kai kurios Danieliaus pranašystės. Be to, turime gausybę Biblijos studijoms ir tyrinėjimui skirtų pagalbinių leidinių.a Ar įgudusiai jais naudojiesi? Ar Biblijai skaityti ir apmąstyti esi nusistatęs konkretų laiką? Jeigu taip, Dievo Žodis tavo gyvenime, kaip ir Danieliaus, bus paveikus. Statydinsi tvirtą tikėjimą, stiprinsi draugystės saitus su Jehova. Dievo Žodis bus tau patikimas gyvenimo kelrodis, mylinčio Dievo rūpinimosi tavimi liudytojas.

Būkime ištvermingi maldoje

Danielius buvo pamaldus vyras ir jo prašymų Dievas klausėsi. Sykį, kai niekas negalėjo išaiškinti Babilono karaliaus Nebukadnecaro sapno, mirties grėsmė iškilo ir jaunajam Danieliui. Jis nedvejodamas kreipėsi į Dievą malda pagalbos, kad nuo nelaimės apsaugotų (Danieliaus 2:17, 18). Po daugelio metų ištikimasis pranašas, nuolankiai pripažindamas savo netobulo žmogaus prigimtį, atgailavo už paties ir visos tautos nuodėmes ir maldavo Jehovą atleidimo (Danieliaus 9:3-6, 20). Dievą pagalbos Danielius prašė ir kai negalėjo suprasti jam apreikštų dalykų. Kad suteiktų supratimo, jį aplankė angelas ir patikino: „Tavo žodžiai buvo išgirsti“ (Danieliaus 10:12).

Pranašas Danielius į Dievą kreipdavosi ne tik su prašymais. Kaip rašoma Danieliaus 6:11 [6:10, Brb], jis „puldavo ant kelių tris kartus per dieną, melsdavosi savo Dievui ir šlovindavo jį, kaip ir anksčiau“. Danielius tikrai turėjo už ką Jehovai dėkoti ir jį šlovinti. Pasakyta, kad jis tą darydavo „kaip ir anksčiau“, vadinasi, tai buvo tapę įpročiu. Taigi malda Danieliui nuo Jehovos garbinimo buvo neatsiejama. Jos neatsižadėjo, nors ir teko rizikuoti savo gyvybe. Danielius, laikydamasis tokios tvirtos nuostatos, tapo Jehovos labai mylimas.

Kokia nuostabi dovana ir kokia garbė, kad galime kreiptis į Dievą malda! Nepraleiskime nė dienos nekalbėję savo dangiškajam Tėvui. Nepamirškime padėkoti ir pašlovinti jį už visa gera, ką gauname. Atvirai išsakykime jam savo rūpesčius, tai, kas mus slegia. Apmąstykime, kaip Jehova į mūsų prašymus ir maldavimus atsiliepia, ir už tai padėkokime. Skirkime laiko ir į maldą pasinerkime. Kai atveriame Jehovai savo širdies kerteles, jo meilė mums atsiskleidžia itin asmeniškai. Ne veltui esame skatinami būti „ištvermingi maldoje“ (Romiečiams 12:12).

Aukštinkime Jehovos vardą

Jokia draugystė nebus patvari, jei vienas kuris iš draugų žiūrės tik savęs. Tą patį galima pasakyti ir apie draugystę su Dievu. Danielius irgi tai suprato. Tik pagalvokime, kaip jam rūpėjo Jehovos vardo garbė.

Kai Dievas atsakė į Danieliaus maldą ir atskleidė Nebukadnecaro sapno reikšmę, pranašas tarė: „Tebūna pašlovintas Dievo vardas nuo amžių per amžius, nes jo yra išmintis ir galybė.“ Ir vėliau, sapno prasmę aiškindamas karaliui, Danielius visą garbę priskyrė Jehovai, sakė, kad būtent Dievas „apreiškia paslaptis“. Taip pat, prašydamas atleidimo už nuodėmes ir išvadavimo savo tautai, Danielius meldė žodžiais: „Viešpatie, [...] tavo miestas ir tavo tauta vadinasi tavo vardu“ (Danieliaus 2:20, 28; 9:19).

Mes iš pranašo Danieliaus pavyzdžio galime daug ko pasimokyti. Kai meldžiamės, išsakykime, kaip mums rūpi, kad Dievo vardas būtų šventu laikomas (Mato 6:9, 10). Stenkimės neužtraukti gėdos šventam Jehovos vardui savo elgesiu. Ir dar Jehovos vardą visada šlovinkime dalydamiesi gerąja naujiena apie Karalystę su kitais.

Žvelgiant į pasaulį darosi akivaizdu, kad meilės ir rūpinimosi vienas kitu stinga. Vis dėlto mus guodžia žinia, kad Jehovai iš tikrųjų rūpi kiekvienas jo tarnas. Štai psalmininkas giedojo: „Viešpats džiaugiasi savo tauta; kukliuosius jis papuošia pergale“ (Psalmyno 149:4).

[Išnaša]

[Anotacija 21 puslapyje]

Atsiųsdamas angelą Gabrielių Danieliui sustiprinti, Dievas parodė didelę meilę

[Anotacija 23 puslapyje]

Stropus Raštų studijavimas ir malda taurino Danieliaus asmenybę ir darė jį brangų Dievo akyse