Vienuoliktas skyrius

Apreikšta, kada ateis Mesijas

 1. Kuo galime būti tikri?

JEHOVA pats nustato laiką ir metą savo darbams (Apaštalų darbai 1:7). Skirtu laiku ir metu tikrai įvyks, kas numatyta. Niekas tam nesukliudys.

2, 3. Į kokią pranašystę įsiklausė Danielius ir kokia imperija tada valdė Babiloną?

² Pranašas Danielius, stropus Šventojo Rašto tyrinėtojas, tikėjo Jehovos galia sudaryti įvykių tvarkaraštį ir jo laikytis. Danielių ypač domino pranašystės apie Jeruzalės nuniokojimą. Dievo apšviestas Jeremijas pranešė, kaip ilgai šventasis miestas bus negyvenamas. Danielius, atidžiai išnagrinėjęs šią pranašystę, rašė: „Pirmaisiais metais Ahašverošo sūnaus Darijaus, kilme medo, tapusio karaliumi kaldėjų karalystėje, — tais pirmaisiais jo valdymo metais aš, Danielis, stengiausi suvokti iš knygų, kaip skaičiuoti metus, pagal pranašui Jeremijui atėjusį Viešpaties žodį, po kurių turėjo pasibaigti Jeruzalės nuniokojimas, būtent anuos septyniasdešimt metų“ (Danieliaus 9:1, 2; Jeremijo 25:11).

³ Darijus Medas dabar buvo „karalius kaldėjų karalystėje“. Visa, ką anksčiau Danielius pranašavo, aiškindamas sienos rašmenis, žaibiškai išsipildė. Babilono imperija pražuvo. Ji buvo „atiduota medams ir persams“ 539 m. p. m. e. (Danieliaus 5:24-28, 30, 31).

DANIELIUS NUOLANKIAI MALDAUJA JEHOVĄ

 4. a) Ko reikėjo, idant Dievas išlaisvintų? b) Kaip Danielius kreipėsi į Jehovą?

⁴ Danielius suprato, kad greitai baigsis Jeruzalės niokojimo septyniasdešimtmetis. Ką jis darė? Jis pats mums pasakoja: „Atsigręžiau veidu į Viešpatį Dievą ieškoti atsakymo, melstis ir maldauti pasninku, ašutine ir pelenais. Maldavau Viešpatį, savo Dievą, ir išpažinau kaltes“ (Danieliaus 9:3, 4). Idant Dievas gailestingai išlaisvintų, reikėjo tinkamai nusistatyti širdyje (Kunigų 26:31-45; 1 Karalių 8:46-53). Reikėjo tikėjimo, nuolankios dvasios ir nuoširdžiausios atgailos už nuodėmes, lėmusias tremtį ir vergiją. Todėl, norėdamas užtarti savo nuodėmingą tautą, Danielius kreipėsi į Dievą. Kaip? Jis pasninkavo, sielvartavo ir vilkėjo ašutinę — atgailos bei nuoširdumo ženklą.

 5. Kodėl Danieliui nereikėjo abejoti, kad žydai sugrįš į tėvynę?

⁵ Jeremijo pranašystė rodė, jog netrukus žydai sugrįš į tėvynę Judą, ir tai įkvėpė Danieliui vilties (Jeremijo 25:12; 29:10). Persijoje jau karaliavo Kyras, todėl Danielius neabejojo, kad pavergtieji žydai išeis į laisvę. Argi Izaijas nebuvo pranašavęs, kad per Kyrą žydai atgaus laisvę ir galės atstatyti Jeruzalę bei šventyklą? (Izaijo 44:28—45:3) Tik Danielius nenutuokė, kaip visa tai įvyks. Užtat jis kantriai maldavo Jehovą.

 6. Ką Danielius pripažino maldoje?

⁶ Danielius atkreipė dėmesį į Dievo gailestingumą ir maloningumą. Jis nuolankiai pripažino žydų nuodėmę, būtent: tauta maištavo, nusigręžė nuo Jehovos įsakymų ir nepaisė jo pranašų. Dievas pelnytai ‛išblaškė juos už jų išdavystę’. Danielius meldėsi: „O Viešpatie, mes raustame iš gėdos — mūsų karaliai, mūsų didžiūnai ir mūsų tėvai, nes mes tau nusidėjome. Bet didis tavo, Viešpatie, mūsų Dieve, gailestingumas ir atlaidumas! O mes kėlėme maištą prieš tave ir neklausėme Viešpaties, mūsų Dievo, balso, liepiančio laikytis jo įstatymų, kuriuos jis mums davė per savo tarnus — pranašus. Visas Izraelis nusižengė tavo įstatymui ir atsimetė, — atsisakė paklusti tavo balsui. Todėl prakeikimas ir priesaika, užrašyti Mozės, Dievo tarno, įstatyme, buvo išlieti ant mūsų, nes mes tau nusidėjome“ (Danieliaus 9:5-11; Išėjimo 19:5-8; 24:3, 7, 8).

 7. Kodėl Jehova teisingai pasielgė, kai leido žydams patekti į nelaisvę?

⁷ Dievas buvo perspėjęs izraelitus, kas laukia, jeigu neklausys jo ir negerbs sandoros, kurią jis sudarė su jais (Kunigų 26:31-33; Pakartoto Įstatymo 28:15; 31:17). Danielius pripažino Dievą teisingai pasielgus: „Jis įvykdė savo žodžius, ištartus mums ir mūsų valdovams, atsiųsdamas mums baisią nelaimę, — nebuvo taip padaryta niekad po visu dangumi, kaip buvo padaryta Jeruzalėje. Lygiai kaip yra parašyta Mozės įstatyme, taip visa ši nelaimė atėjo mums. Mes nemaldavome Viešpaties, mūsų Dievo, malonės, gręždamiesi nuo savo kaltės ir sekdami jo ištikimybe. O Viešpats budėjo su šia nelaime, prieš siųsdamas ją mums. Iš tikro Viešpats, mūsų Dievas, yra teisus visur, ką padarė, nes mes neklausėme jo balso“ (Danieliaus 9:12-14).

 8. Dėl ko Danielius meldžiasi Jehovai?

⁸ Danielius nesistengia pateisinti savo tautos poelgių. Jis atvirai pripažįsta, jog izraelitai nusipelnė tremties: „Mes nusidėjome, mes nedorai elgėmės“ (Danieliaus 9:15). Jam svarbiausia ne kančias palengvinti. Ne, jis meldžiasi dėl Jehovos šlovės. Jei Dievas atleistų žydams ir sugrąžintų juos į tėvynę, tai ištesėtų, ką pažadėjęs per Jeremiją, ir pašventintų savo vardą. Danielius maldauja: „Viešpatie, kaip dera tavo dideliam teisumui, tenusigręžia tavo įniršęs pyktis, maldaujame, nuo tavo miesto Jeruzalės — tavo šventojo kalno. Už mūsų nuodėmes ir mūsų protėvių kaltes Jeruzalė ir tavo tauta tapo pajuoka visiems mūsų kaimynams“ (Danieliaus 9:16).

 9. a) Kuo Danielius baigia maldą? b) Kas liūdina Danielių ir kaip jis parodo pagarbą Dievo vardui?

⁹ Danielius ir toliau karštai meldžiasi: „Taigi dabar, mūsų Dieve, išklausyk savo tarno maldą ir prašymą ir tau pačiam, Viešpatie, tešviečia tavo veidas tavo nuniokotoje šventovėje. Palenk savo ausį, mano Dieve, ir išgirsk. Atverk savo akis ir pažvelk į mūsų nuniokojimą ir miestą, kuris vadinasi tavo vardu. Mes dedame savo maldavimus prieš tavo veidą ne dėl savo teisumo, bet dėl tavo didelio gailestingumo. Viešpatie, išgirsk! Viešpatie, atleisk! Viešpatie, išklausyk ir veik! Dėl savęs paties nedelsk, mano Dieve, nes tavo miestas ir tavo tauta vadinasi tavo vardu“ (Danieliaus 9:17-19). Ar tautos laikytų Dievą visatos Valdovu, jeigu jis neatleistų, paliktų savąją tautą tremtyje ir savo šventojo miesto, Jeruzalės, nepakeltų iš griuvėsių? Ar tuomet nesipirštų išvada, kad Jehova pasirodė bejėgis prieš Babilono dievus? Taip, Jehovos vardas būtų šmeižiamas, todėl Danielius liūdi. Jehova jo knygoje originalo kalba paminėtas vardu iš viso 19 kartų, šios maldos kontekste — 18 kartų!

ATSKUBA GABRIELIUS

10. a) Kas ir kodėl buvo siųstas pas Danielių? b) Kodėl Danielius vadino Gabrielių „vyru“?

¹⁰ Danieliui besimeldžiant, pasirodo angelas Gabrielius ir sako: „Danieli, atėjau duoti tau išminties ir supratimo. Kai tu pradėjai savo maldavimus, išėjo žodis, ir aš atėjau tau jį pasakyti, nes tu esi labai brangus žmogus. Taigi įsidėmėk žodį ir suprask regėjimą!“ O kodėl Danielius vadina Gabrielių „vyru“? (Danieliaus 9:20-23) Seniau, kai Danielius stengėsi suprasti ožio ir avino regėjimą, pasirodė „kažkas... kaip žmogus“, būtent angelas Gabrielius, siųstas suteikti nuovokos (Danieliaus 8:15-17). Dabar, Danieliui pasimeldus, angelas vėl ateina pas jį žmogaus pavidalu ir kalba kaip vyras su vyru.

11, 12. a) Kaip pamaldūs žydai laikėsi Įstatymo nuorodos atnašauti aukas, nors Babilone nebuvo Jehovos šventyklos ir aukuro? b) Kodėl Danielius pavadintas „labai brangiu žmogumi“?

¹¹ Gabrielius pasirodo „vakaro aukos metu“. Jehovos aukuras buvo sugriautas kartu su Jeruzalės šventykla, ir žydai gyveno pagonių babiloniečių nelaisvėje. Tad Babilone aukų Dievui jie neatnašavo. Tačiau Mozės įstatymo skirtu aukos laiku pamaldūs žydai šlovindavo ir maldaudavo Jehovą, kaip pridera. Dievobaimingasis Danielius pavadintas „labai brangiu žmogumi“. Jehova, ‛išklausantis maldas’, gėrėjosi juo ir greitai pasiuntė Gabrielių atsakyti į nuoširdžią Danieliaus maldą (Psalmių 65:3).

¹² Danielius, nors ir statė pavojun savo gyvybę, vis tiek meldėsi Jehovai triskart per dieną (Danieliaus 6:11, 12). Nenuostabu, kad Jehova taip labai jį brangino! Suvokti Jehovos valią Danieliui padėjo ne tik malda, bet ir Dievo Žodžio apmąstymai. Danielius kantriai meldėsi ir žinojo, kokių maldavimų Jehova išklauso. Jis liaupsino Dievo teisumą (Danieliaus 9:7, 14, 16). Priešai, tiesa, nerado jokios jo kaltės, bet Danielius žinojo esąs nusidėjėlis Dievo akyse ir noriai išpažino nuodėmes (Danieliaus 6:5; Romiečiams 3:23).

„SEPTYNIASDEŠIMT SAVAIČIŲ“ SKIRTA NUODĖMEI PADARYTI GALĄ

13, 14. a) Kokių svarbių žinių Gabrielius suteikė Danieliui? b) Kiek trunka „septyniasdešimt savaičių“ ir iš kur tai žinome?

¹³ O, kokį atsakymą gauna maldingasis Danielius! Jehova ne tik laiduoja, kad žydai sugrįš į tėvynę, bet ir suteikia nepalyginti svarbesnių žinių apie išpranašautojo Mesijo atėjimą (Pradžios 22:17, 18, NW; Izaijo 9:5, 6). Gabrielius sako Danieliui: „Septyniasdešimt savaičių skirta tavo tautai ir tavo šventajam miestui. Tuomet baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimas bei pranašas ir patepta tai, kas švenčiausia. Todėl žinok ir suprask! Nuo to laiko, kai išėjo žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo vado yra septynios savaitės [„ir šešiasdešimt dvi savaitės“, Brb red.]... Ji bus atstatyta, su aikštėmis ir apsauginiu grioviu, ir tai priespaudos metu“ (Danieliaus 9:24, 25).

¹⁴ Iš tiesų gera naujiena! Ne tik bus atstatyta Jeruzalė ir atkurtas garbinimas naujoje šventykloje, bet ir Mesijas, „pateptasis vadas“, ateis skirtu metu. Visa tai įvyks per „septyniasdešimt savaičių“. Gabrielius nemini dienų, todėl ir savaičių nereikia suprasti paraidžiui, lyg jos prilygtų 490 dienų — vieneriems metams ir trečdaliui antrų. Išpranašautas Jeruzalės atstatymas „su aikštėmis ir apsauginiu grioviu“ truko daug ilgiau. Savaitės yra metinės. Kiekviena atstoja septynerius metus, ir būtent taip sakoma kai kuriuose šiuolaikiniuose vertimuose. Pavyzdžiui, Tanakh—The Holy Scriptures (išleido Žydų leidybos draugija) Danieliaus 9:24 išnašoje verčiama „septyniasdešimt metinių savaičių“. An American Translation skaitome: „Septyniasdešimt metinių savaičių skirta tavo tautai ir tavo šventajam miestui.“ Panašiai verčia ir Mofatas bei Roderamas.

15. Į kokius tris tarpsnius dalijama „septyniasdešimt savaičių“ ir kada jos prasidėjo?

¹⁵ Sprendžiant iš angelo žodžių, „septyniasdešimt savaičių“ dalijama į tris tarpsnius: 1) „septynias savaites“, 2) „šešiasdešimt dvi savaites“ ir 3) vieną savaitę. Tai lygu 49 metams, 434 metams ir 7 metams — iš viso 490 metų. Įdomu, kad Šventojo Rašto vertime Revised English Bible sakoma: „Septyniasdešimt kartų po septynerius metus nužymėta tavo tautai ir tavo šventajam miestui.“ Žydus, 70 metų prasikamavusius Babilono tremtyje, 490 metų (arba septyniskart po 70 metų) lydės ypatinga Dievo malonė. Ir pasireikš ji ‛nuo to laiko, kai išeis žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę’. Kurio laiko?

„SEPTYNIASDEŠIMT SAVAIČIŲ“ PRASIDEDA

16. Kokiam tikslui Kyras, anot jo paties potvarkio, išleido žydus į tėvynę?

¹⁶ Kalbant apie „septyniasdešimties savaičių“ pradžią, verti dėmesio yra trys įvykiai. Pirmiausia 537 m. p. m. e. Kyras išleido potvarkį, įgalinantį žydus grįžti į tėvynę. Štai kaip jis skamba: „Taip kalbėjo Persijos karalius Kyras: ‛Viešpats, Dangaus Dievas, atidavė man visas žemės karalystes ir pavedė man pastatyti jam Namus Jeruzalėje, kuri yra Jude. Visi, kas iš jūsų priklauso jo tautai, — tebūna jų Dievas su jais! — tesileidžia kelionėn į Jeruzalę Jude atstatyti Viešpaties, Izraelio Dievo, Namų Jeruzalėje. Visus išlikusius, kad ir kur jie gyventų, teparemia jų vietovių žmonės auksu ir sidabru, daiktais ir galvijais kartu su geros valios atnašomis Dievo Namams Jeruzalėje’“ (Ezros 1:2-4). Aišku, potvarkis išėjo tam, kad šventykla — „Viešpaties Namai“ vėl stovėtų senoje vietoje.

17. Kodėl, kaip nurodyta laiške, Ezra keliavo į Jeruzalę?

¹⁷ Kai kas įvyko ir septintaisiais Persijos karaliaus Artakserkso (Artakserkso Ilgarankio, Kserkso I sūnaus) valdymo metais. Tada perrašinėtojas Ezra per keturis mėnesius nukeliavo iš Babilono į Jeruzalę. Jis nešė ypatingą karaliaus laišką, bet ne įgaliojimą atstatyti Jeruzalę. Ezrai buvo pavesta tik „papuošti Jehovos namus“ (NW). Štai kodėl laiške minimas auksas, sidabras, šventi indai ir šventyklos apeigoms paaukoti kviečiai, vynas, aliejus, druska; be to, šventyklos tarnautojai atleidžiami nuo mokesčių (Ezros 7:6-27).

18. Kokia naujiena kėlė nerimą Nehemijui ir kaip karalius Artakserksas sužinojo apie tai?

¹⁸ Trečiojo įvykio būta po 13 metų, 20-aisiais Persijos karaliaus Artakserkso metais. Taurininku „sostinėje Sūsoje“ jam tarnavo Nehemijas. Žydai, kurie sugrįžo iš Babilono, jau buvo šį tą atstatę Jeruzalėje. Bet ne taip gerai viskas klojosi. Nehemijas sužinojo, kad „Jeruzalės sienos pilnos spragų, o jos vartai ugnies sunaikinti“. Nerimas pagavo jį ir apėmė širdgėla. Paklaustas, kodėl liūdi, Nehemijas atsakė: „Tegyvuoja karalius amžinai! Kodėl neturėtų mano veidas būti liūdnas, kai tas miestas — vieta mano protėvių kapų — guli sugriautas ir jo vartai ugnies sunaikinti?“ (Nehemijo 1:1-3; 2:1-3)

19. a) Ką pirmiausia darė Nehemijas, paklaustas karaliaus Artakserkso? b) Ko Nehemijas prašė ir kaip jis pripažino čia Dievo paramą?

¹⁹ Nehemijas pasakoja: „Tuomet karalius mane paklausė: ‛Ko gi tad tu prašai?’ Aš pasimeldžiau Dangaus Dievui. Tada tariau karaliui: ‛Jei tai atrodytų gera karaliui ir jeigu tavo tarnas randa malonę tavo akivaizdoje, prašyčiau pasiųsti mane į Judą — į miestą mano protėvių kapų, kad galėčiau jį atstatyti.’“ Pasiūlymas tiko Artakserksui. Jis patenkino ir kitą Nehemijo prašymą: „Jei karaliui atrodytų gera, tebūna man duota laiškai Anapus Upės srities valdytojams, nurodant jiems, kad suteiktų man saugią kelionę, kol nuvyksiu į Judą, ir laiškas Asafui, karaliaus miškininkui, nurodant jam, kad man duotų medžio Šventyklos sarginės vartų sijoms padaryti, miesto sienai ir namams, kuriuose teks apsigyventi.“ Nehemijas pripažino čia Jehovos paramą: „Karalius suteikė man, ko prašiau, nes geroji mano Dievo ranka buvo su manimi“ (Nehemijo 2:4-8).

20. a) Kada įsigaliojo „žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę“? b) Kada prasidėjo ir kada baigėsi „septyniasdešimt savaičių“? c) Kas rodo, kad „septyniasdešimties savaičių“ pradžia ir pabaiga tiksliai datuojama?

²⁰ Nors leidimas duotas nisano mėnesį, 20-ųjų Artakserkso valdymo metų pradžioje, iš tikrųjų „žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę“ nuskambėjo tik po kelių mėnesių, kai Nehemijas atvyko Jeruzalėn ir pradėjo atstatomuosius darbus. Ezros kelionė truko keturis mėnesius, bet Sūzai buvo už 322 kilometrų į rytus nuo Babilono, taigi dar toliau nuo Jeruzalės. Labiausiai tikėtina, kad Nehemijas Jeruzalę pasiekė 20-ųjų Artakserkso valdymo metų pabaigoje, tai yra 455 m. p. m. e. Nuo tada ir skaičiuojama „septyniasdešimt savaičių“, arba 490 metų. Pranašiškasis laikotarpis baigėsi 36 m. e. m. gale. (Žiūrėk rėmelį „Kada pradėjo valdyti Artakserksas?“, puslapis 197.)

ATEINA MESIJAS — „PATEPTASIS VADAS“

21. a) Kas ir kokiomis aplinkybėmis turėjo būti atlikta per pirmąsias „septynias savaites“? b) Kuriais metais turėjo ateiti Mesijas ir kas tada vyko, anot Evangelijos pagal Luką?

²¹ Per kiek metų Jeruzalė buvo atstatyta? Na, miestas atgimė „priespaudos metu“, nes buvo sunkumų tarp pačių žydų, priešinosi samariečiai ir kiti. Pagrindiniai darbai užbaigti, matyt, apie 406 m. p. m. e. — per „septynias savaites“, arba 49 metus (Danieliaus 9:25). Paskui, iki ateinant seniai žadėtajam Mesijui, turėjo praslinkti dar 62 savaitės, arba 434 metai. Jei prie 455 m. p. m. e. priskaičiuotume 483 metus (49 ir 434), gautume 29 m. e. m. Kas tada vyko? Evangelistas Lukas pasakoja: „Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, ... pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti.“ Tada ‛stiprėjo žmonių lūkesčiai’ — tauta dairėsi Mesijo (Luko 3:1-3, 15).

22. Kada ir kaip Jėzus tapo išpranašautuoju Mesiju?

²² Jonas nebuvo žadėtasis Mesijas. Tačiau jis pasakojo, ką regėjęs 29 m. e. m. rudenį per Jėzaus Nazariečio krikštą: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: ‛Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia.’ Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“ (Jono 1:32-34). Pakrikštytas Jėzus tapo Pateptuoju — Mesiju, arba Kristumi. Netrukus Jono mokinys Andriejus, sutikęs pateptą Jėzų, sakė Simonui Petrui: „Radome Mesiją!“ (Jono 1:41) Taigi „pateptasis vadas“ atėjo pačiu laiku, po 69 savaičių!

KAS VYKO PASKUTINĘ SAVAITĘ

23. Kodėl ir kada turėjo mirti „pateptasis vadas“?

²³ Kas numatyta 70-ajai savaitei? Gabrielius sakė, kad „septyniasdešimt savaičių“ skirta ‛nusižengimui baigti, nuodėmei galą padaryti, kaltei išpirkti, amžinajam teisumui įvesti, regėjimui bei pranašui užantspauduoti ir tam, kas švenčiausia, [„Šventų Švenčiausiajai“, NW] patepti’. Dėlei viso šito turėjo mirti „pateptasis vadas“. Kada? Gabrielius sako: „Po šešiasdešimt dviejų savaičių pateptasis bus nužudytas, bet ne už savo kaltę. ... Vienai savaitei jis sudarys [„išlaikys“, NW] stiprią sąjungą su daugeliu, per pusę savaitės jis sustabdys auką ir atnašą“ (Danieliaus 9:26a, 27a). Lemiamas momentas buvo „per pusę savaitės“, tai yra paskutinės metinės savaitės viduryje.

24, 25. a) Kada mirė Kristus ir ką panaikino jo mirtis bei prikėlimas? b) Kokią galimybę atvėrė Jėzaus mirtis?

²⁴ Jėzaus Kristaus viešoji tarnyba prasidėjo 29 m. e. m. gale ir truko trejus su puse metų. Kaip išpranašauta, 33 m. e. m. pradžioje Kristus buvo „nužudytas“ — mirė ant kančių stulpo ir atidavė savąją žmogaus gyvybę žmonijai išpirkti (Izaijo 53:8; Mato 20:28). Įstatymo paliepimas aukoti gyvulius ir atnašauti dovanas neteko galios, kai prikeltas Jėzus sumokėjo savos žmogaus gyvybės kainą Dievui danguje. Nors žydų kunigai aukojo ligi pat 70 m. e. m., kol buvo sunaikinta Jeruzalės šventykla, tos aukos nebetiko Dievui. Geresnė auka pakeitė jas kartą visiems laikams. Apaštalas Paulius rašė: „[Kristus yra] paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes... Vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius“ (Žydams 10:12, 14).

²⁵ Nuodėmė ir mirtis tebekamuoja žmoniją, tačiau per Jėzų, mirusį ir prikeltą gyventi danguje, išsipildė pranašystė. Buvo ‛baigtas nusižengimas, atėjo galas nuodėmei, buvo išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas’. Dievas panaikino Įstatymo sandorą, smerkiančią nusidėjėlius žydus (Romiečiams 5:12, 19, 20; Galatams 3:13, 19; Efeziečiams 2:15; Kolosiečiams 2:13, 14). Dabar atgailaujančių prasižengėlių nuodėmės ištrinamos ir bausmė atšaukiama. Dėl Mesijo atperkamosios aukos tikintieji gali susitaikyti su Dievu. Jie laukia Dievo dovanos — „amžinojo gyvenimo... Kristuje Jėzuje“ (Romiečiams 3:21-26; 6:22, 23; 1 Jono 2:1, 2).

26. a) Kokia sandora buvo ‛išlaikyta vienai savaitei’, nors Įstatymo sandora panaikinta? b) Kas įvyko, praėjus 70-ajai savaitei?

²⁶ Taigi 33 m. e. m. Jehova panaikino Įstatymo sandorą Kristaus mirtimi. O kaip suprasti, jog ‛vienai savaitei Mesijas išlaikys stiprią sąjungą su daugeliu’? Jis išlaikė galiojančią Abraomo sandorą. Iki 70-osios savaitės pabaigos Dievas teikė sandoros palaimų Abraomo palikuonims žydams. Bet 36 m. e. m., suėjus „septyniasdešimčiai [metinių] savaičių“, apaštalas Petras apsakė gerąją naujieną dievobaimingam italui Kornelijui, jo namiškiams ir kitiems nežydams. Nuo tos dienos ji skelbiama įvairių tautų žmonėms (Apaštalų darbai 3:25, 26; 10:1-48; Galatams 3:8, 9, 14).

27. Kokia „Šventų Švenčiausioji“ buvo patepta ir kaip?

²⁷ Pranašaujamas yra ir „Šventų Švenčiausiosios“ patepimas. Čia neturima omenyje Švenčiausioji — slapčiausioji Jeruzalės šventyklos patalpa. „Šventų Švenčiausiąja“ vadinama dangiškoji Dievo šventykla. Joje Jėzus sumokėjo Tėvui savosios žmogaus gyvybės kainą. Jėzaus krikštas 29 m. e. m. patepė, arba išskyrė, dangiškąją dvasinę tikrenybę, kurios pirmavaizdis žemiškojoje padangtėje ir vėlesnėje šventykloje buvo Švenčiausioji (Žydams 9:11, 12).

PRANAŠYSTĘ PATVIRTINA DIEVAS

28. Kas turima galvoje, kalbant apie ‛regėjimo bei pranašo užantspaudavimą’?

²⁸ Angelo Gabrieliaus mesijinėje pranašystėje kalbama ir apie ‛regėjimo bei pranašo užantspaudavimą’. Tai reiškia, kad išperkamoji auka, prikėlimas, žengimas dangun ir kiti 70-osios savaitės įvykiai, — visa, kas išpranašauta apie Mesiją, pasitvirtino, buvo patikima ir paženklinta Dievo pritarimu. Regėjimas buvo užantspauduotas, siejamas tik su Mesiju ir išsipildė per jį — Dievo valios vykdytoją. Sąsaja su pažadėtuoju Mesiju yra vienintelis teisingas regėjimo išaiškinimas. Daugiau niekas neatvers jo reikšmės.

29. Kas laukė atstatytosios Jeruzalės ir kodėl?

²⁹ Gabrielius anksčiau pranašavo, kad Jeruzalė bus atstatyta. Dabar jis numato atstatytojo miesto ir šventyklos sunaikinimą: „Ateisiančio vado tauta sunaikins miestą ir šventovę. Jo galas ateis lyg potvynis, iki pat galo bus karas ir skirtasis nuniokojimas. ... [Aukos ir atnašos] vietoje bus klaikioji pabaisa, iki skirtoji pražūtis bus išlieta ant niokotojo“ (Danieliaus 9:26b, 27b). Nuniokojimas įvyko po „septyniasdešimties savaičių“, tačiau jį užtraukė paskutinės „savaitės“ įvykiai, kai žydai atmetė ir nužudė Kristų (Mato 23:37, 38).

30. Kaip, sprendžiant iš istorijos dokumentų, pasitvirtino Jehovos žodis?

³⁰ Iš istorijos dokumentų žinoma, kad Romos legionai, vadovaujami Sirijos vietininko Cestijaus Galaus, 66 m. e. m. apsupo Jeruzalę. Nors žydai priešinosi, romėnų pajėgos, iškėlusios stabmeldiškas vėliavas, skverbėsi į miestą ir kasėsi po šiaurine šventyklos siena. Čia jos virto „klaikiąja pabaisa“, galinčia viską nuniokoti (Mato 24:15, 16). Romėnai, vadovaujami karvedžio Tito, 70 m. e. m. užėjo lyg „potvynis“ ir nusiaubė miestą bei šventyklą. Jų niekas nesustabdė, nes toks buvo Dievo „skirtasis“ galas. Jehova visada laiku įvykdo, ką numatęs, todėl jo žodis vėl pasitvirtino!

KAIP TU SUPRATAI?

• Ko Danielius maldavo Jehovą, kai Jeruzalės nuniokojimo septyniasdešim̃tmetis ėjo į pabaigą?

• Kiek truko „septyniasdešimt savaičių“, kada jos prasidėjo ir kada baigėsi?

• Kada atėjo „pateptasis vadas“ ir kokiu kritišku momentu jis buvo nužudytas?

• Kokia sandora buvo išlaikyta „vienai savaitei... su daugeliu“?

• Kas įvyko po „septyniasdešimties savaičių“?

[Rėmelis/iliustracija 197 puslapyje]

Kada pradėjo valdyti Artakserksas?

ISTORIKAI nesutaria, kelintais metais pradėjo valdyti Persijos karalius Artakserksas. Jo žengimą sostan kai kurie datuoja 465 m. p. m. e., nes jo tėvas Kserksas valdžią gavo 486 m. p. m. e. ir mirė 21-aisiais viešpatavimo metais. Bet esama įrodymų, kad Artakserksas sėdosi į sostą 475 m. p. m. e., ir pirmieji jo valdymo metai buvo 474 m. p. m. e.

Persepolyje, senovinėje Persijos sostinėje, atkasti užrašai bei skulptūros byloja, kad Kserksas su tėvu Darijumi I buvo bendravaldžiai. Jeigu jie viešpatavo drauge 10 metų, o po Darijaus mirties (486 m. p. m. e.) Kserksas pats vienas valdė 11 metų, tai Artakserksas atėjo į valdžią 474 m. p. m. e.

Antras įrodymas — Atėnų karvedys Temistoklis. 480 m. p. m. e. jis sutriuškino Kserkso pajėgas, bet paskui užsitraukė graikų nemalonę ir buvo apkaltintas išdavyste. Temistoklis paspruko, ieškojo priebėgos Persijos rūmuose ir buvo mielai dvariškių priimtas. Pasak graikų istoriko Tukidido, tai įvyko, kai Artakserksas buvo „neseniai atėjęs į valdžią“. Temistoklio mirtį graikų istorikas Diodoras Sicilietis datuoja 471 m. p. m. e. Temistoklis, prieš kreipdamasis į karalių Artakserksą, paprašė vienerių metų persų kalbai išmokti, vadinasi, jis atvyko į Mažąją Aziją ne vėliau kaip 473 m. p. m. e. Tą datą palaiko ir Jeronimo veikalas „Eusebijo kronika“. Kadangi 473 m. p. m. e., kai Temistoklis atkeliavo Azijon, Artakserksas buvo tik „neseniai atėjęs į valdžią“, vokiečių mokslininkas Ernstas Hengstenbergas knygoje Christologie des Alten Testaments pareiškė, — beje, ne vienintelis, — kad Artakserksas pradėjo valdyti 474 m. p. m. e. Jis dar pridūrė: „Dvidešimtieji Artakserkso metai yra 455 metai prieš Kristų.“

[Iliustracija]

Temistoklio biustas

[Schema/iliustracijos 188, 189 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

„SEPTYNIASDEŠIMT SAVAIČIŲ“

7 savaitės 62 savaitės 1 savaitė

49 metai 434 metai 7 metai

[Iliustracija per visą 180-ą puslapį]

[Iliustracija per visą 193-ią puslapį]