Trečias skyrius
Mėginami, bet ištikimi Jehovai!
1, 2. Po kokių svarbių įvykių Danielius parašė pasakojimą?
UŽDANGA Danieliaus pranašyčių knygoje pakyla tokiu momentu, kai tarptautinė scena labai keičiasi. Asirija ką tik neteko savo sostinės Ninevės. Egiptas sumenko, virto paprasta valstybe piečiau nuo Judo žemės. O Babilonas sparčiai kopė pasaulinės valdžios laiptais.
2 Egipto faraonas Nekojas 625 m. p. m. e. iš paskutiniųjų bandė sustabdyti Babilono skverbimąsi į pietus. Taigi jis atžygiavo su kariuomene į Karkemišą, Eufrato aukštupį. Karkemišo kautynės (taip jas ir imta vadinti) buvo lemiamas istorinis įvykis. Babilono kariuomenė, vadovaujama sosto įpėdinio Nebukadnecaro, sudavė mirtiną smūgį faraono Nekojo pajėgoms (Jeremijo 46:2). Pergalės įkvėptas Nebukadnecaras greit įveikė Siriją bei Palestiną ir saugumo dėlei padarė galą Egipto viešpatavimui šiame regione. Žygį kuriam laikui sustabdė tik jo tėvo Nabopolasaro mirtis.
3. Ko Nebukadnecaras pasiekė per pirmąjį žygį prieš Jeruzalę?
3 Kitąmet Nebukadnecaras, dabar jau Babilono karalius, vėl ėmėsi karo žygių prieš Siriją ir Palestiną. Būtent šiuo metu jis pirmą kartą atvyko į Jeruzalę. Biblijoje pranešama: „Jo dienomis Babilono karalius Nebukadnezaras įsiveržė, ir Jehojakimas buvo jam pavaldus trejus metus. Tada jis vėl sukilo“ (2 Karalių 24:1).
NEBUKADNECARAS JERUZALĖJE
4. Kaip reikėtų suprasti Danieliaus 1:1 pasakymą „trečiaisiais... Jehojakimo valdymo metais“?
4 Mus ypač domina pasakymas „trejus metus“, nes Danielius pradeda šitaip: „Trečiaisiais Judo karaliaus Jehojakimo valdymo metais Babilono karalius Nebukadnezaras atžygiavo į Jeruzalę ir ją apgulė“ (Danieliaus 1:1). Trečiaisiais Jehojakimo karaliavimo metais (jis valdė nuo 628 iki 618 m. p. m. e.) Nebukadnecaras dar nebuvo „Babilono karalius“, o tik sosto įpėdinis. 620 m. p. m. e. Nebukadnecaras privertė Jehojakimą mokėti duoklę. Bet maždaug po trejų metų Jehojakimas sukilo. Taigi 618 m. p. m. e., arba trečiais Jehojakimo — Babilono vasalo viešpatavimo metais, karalius Nebukadnecaras antrą kartą atžygiavo Jeruzalėn nubausti maištininko Jehojakimo.
5. Kuo baigėsi Nebukadnecaro antrasis žygis prieš Jeruzalę?
5 Apgultis baigėsi tuo, kad „Viešpats atidavė Judo karalių Jehojakimą drauge su dalimi indų iš Dievo Namų į jo rankas“ (Danieliaus 1:2). Jehojakimas tikriausiai žuvo apgulties pradžioje — arba nuo žmogžudžio rankos, arba per maištą (Jeremijo 22:18, 19). Jo aštuoniolikmetis sūnus Jehojachinas 618 m. p. m. e. paveldėjo sostą. Bet Jehojachinas tevaldė tris mėnesius ir dešimt dienų; 617 m. p. m. e. jis pasidavė. (Palygink 2 Karalių 24:10-15.)
6. Ką Nebukadnecaras padarė su Jeruzalės šventyklos reikmenimis?
6 Nebukadnecaras paėmė Jeruzalės šventyklos reikmenis kaip karo grobį ir „išgabeno juos į Šinaro šalį ir padėjo indus į savo dievų [arba dievo Marduko, hebrajiškai Merodacho] iždą“ (Danieliaus 1:2; Jeremijo 50:2). Buvo rastas vienas Babilono įrašas, kuriame Nebukadnecaras apie Marduko šventyklą kalba taip: „Aš sukroviau joje sidabrą, auksą, brangakmenius... ir padariau ten savo karalystės iždinę.“ Apie tuos šventus reikmenis mes dar sužinosime skaitydami, kas vyko karaliaus Belšacaro dienomis (Danieliaus 5:1-4).
RINKTINIS JERUZALĖS JAUNIMAS
7, 8. Ką iš Danieliaus 1:3, 4 ir 6 galime spręsti apie Danieliaus ir trijų jo draugų kilmę?
7 Į Babiloną buvo paimti ne vien Jeruzalės šventyklos turtai. Pranešime sakoma: „Tuomet karalius įsakė vyriausiajam savo rūmų pareigūnui Ašpenazui atvesti jam keletą izraeliečių iš karališkos šeimos ir diduomenės, — sveikus vaikinus, gražios išvaizdos, sumanius visose išminties šakose, apdovanotus žinojimu bei supratimu ir tinkamus tarnauti karaliaus rūmuose“ (Danieliaus 1:3, 4).
8 Kas tie rinktiniai? Mums sakoma: „Tarp jų buvo iš Judo giminės Danielis, Hananijas, Mišaelis ir Azarjas“ (Danieliaus 1:6). Tai truputį nušviečia Danieliaus ir jo draugų kilmę, kuri šiaip jau neaiški. Pavyzdžiui, pastebime, kad jie „iš Judo“, karališkos giminės. Nežinia, ar iš karalių linijos, ar ne, tačiau protinga manyti, kad jie buvo žymių ir įtakingų šeimų palikuonys. Jie pasižymėjo ne vien guviu protu, sveiku kūnu, bet ir supratimu, išmintimi, žiniomis bei įžvalga — nors buvo dar visai jauni, vadinami „vaikais“ (NW), galbūt tik įžengę į paauglystės amžių. Danielius ir jo draugai tikriausiai buvo ypatingi, rinktiniai Jeruzalės jaunuoliai.
9. Kodėl atrodo neabejotina, kad Danieliaus ir trijų jo bičiulių tėvai buvo dievobaimingi?
9 Šių jaunuolių tėvai pranešime neįvardijami. Vis dėlto neabejotina, kad jie buvo dievobaimingi žmonės ir pareigingi tėvai. Danielius ir trys jo draugai ne atsitiktinai buvo tokie nepriekaištingi, — juk anuometinėje Jeruzalėje, ypač „karališkoje šeimoje ir diduomenėje“, vyravo moralinis bei dvasinis nuosmukis. Ką ir besakyti, tėvai didžiai sielvartavo matydami savo sūnus išvedamus į tolimą šalį. O kad jie būtų žinoję baigtį, — kaip jie būtų didžiavęsi! Tad kaip svarbu tėvams ‛drausminti ir mokyti vaikus Viešpaties vardu’! (Efeziečiams 6:4)
KOVA UŽ ŠIRDIS
10. Ko ir kokiam tikslui buvo mokomi jaunieji hebrajai?
10 Iškart prasidėjo kova už šių jaunų tremtinių širdis. Kad paaugliai hebrajai prisitaikytų prie Babilono santvarkos, Nebukadnecaras įsakė savo pareigūnams ‛mokyti juos kaldėjų raštų ir kalbos’ (Danieliaus 1:4). Tai ne paprastas mokymas. Veikale The International Standard Bible Encyclopedia aiškinama, jog „buvo studijuojamos šumerų, akadų, aramėjų... bei kitos kalbos ir daugybė literatūros tomis kalbomis“. „Daugybė literatūros“ susidėjo iš istorijos, matematikos, astronomijos ir kitokių raštų. Tačiau „svarbus vaidmuo teko religiniams tekstams, pranašiškiems ženklams ir astrologijai“.
11. Ko buvo imtasi, kad hebrajų jaunuoliai prisitaikytų prie Babilono rūmų gyvenimo?
11 Idant šie jaunuoliai hebrajai galutinai perimtų Babilono rūmų papročius ir kultūrą, „karalius skyrė jiems kasdien dienos maistą iš karališkų valgių ir vyno, kurį pats gėrė. Jie turėjo būti auklėjami trejus metus, o paskui tarnauti karaliaus dvare“ (Danieliaus 1:5). Be to, „vyriausiasis rūmų pareigūnas praminė juos kitais vardais: Danielį jis praminė Beltešazaru, Hananiją Šadrachu, Mišaelį Mešachu ir Azarją Abed-Negu“ (Danieliaus 1:7). Biblijos laikais buvo įprasta duoti naują vardą asmeniui, pažymint reikšmingą jo gyvenimo įvykį. Pavyzdžiui, Abromą ir Sarają Jehova pervardijo Abraomu ir Sara (Pradžios 17:5, 15, 16). Jei kam nors vardą pakeičia žmogus, tai byloja apie autoritetą ir viršenybę. Kai Juozapas Egipte pasidarė atsakingas už maistą, faraonas pavadino jį Cafnat Paneachu (Pradžios 41:44, 45; palygink 2 Karalių 23:34; 24:17).
12, 13. Kodėl galima teigti, kad jaunųjų hebrajų vardai buvo pakeisti stengiantis sužlugdyti jų tikėjimą?
12 Danieliaus ir trijų jo bičiulių pervardijimas buvo reikšminga permaina. Tėvų duoti vardai tiko Jehovos garbintojams. „Danielius“ reiškia „mano teisėjas yra Dievas“. „Hananijos“ reikšmė — „Jehova rodo malonę“. „Mišaelis“ galbūt reiškia „kas yra kaip Dievas?“ „Azarija“ reiškia „Jehova padeda“. Be abejonės, jų tėvai vylėsi, kad sūnūs užaugs Jehovos Dievo vadovaujami ir taps ištikimais jo tarnais.
13 Tačiau visų keturių hebrajų naujieji vardai glaudžiai siejosi su netikrais dievais, tartum tos dievybės būtų įveikusios tikrąjį Dievą. Kokios suktos pastangos sužlugdyti šių jaunuolių tikėjimą!
14. Ką reiškia Danieliaus ir trijų jo draugų naujieji vardai?
14 Danielių pervadino Beltšacaru, tai reiškia „apsaugok karaliui gyvybę“. Matyt, šia santrumpa buvo maldaujamas Belis, arba Mardukas, vyriausiasis Babilono dievas. Nebukadnecaras — gal pats pasirūpinęs duoti šį vardą, gal ne — išdidžiai pripažino, kad Danielius vadinamas jo „dievo vardu“ (Danieliaus 4:5). Hananiją pervardijo Šadrachu, ir kai kurie žinovai mano, jog tai sudėtinis vardas: „Akuvo įsakymas“. Įdomu, kad Akuvas buvo šumerų dievas. Mišaelis gavo Mešacho vardą (galbūt Mi·ša·aku). Gudriai iškraipyta: „kas yra kaip Dievas?“ paversta „kas yra tas pats, kaip Akuvas?“ Azarijos babilonietiškas vardas Abed Negas tikriausiai reiškia „Negojo tarnas“. O „Negojas“ yra „Nebojo“ variantas — to dievo vardu vadinosi ir keletas Babilono valdovų.
PASIRYŽĘ LIKTI IŠTIKIMI JEHOVAI
15, 16. Kokie pavojai dabar kilo Danieliui bei jo draugams ir kaip jie reagavo?
15 Babilonietiškais vardais, perauklėjimo programa ir ypatinga mityba — visu tuo buvo stengtasi Danielių ir tris jaunus hebrajus ne tik pripratinti prie Babilono gyvensenos, bet ir atitraukti nuo jų Dievo, Jehovos, užtušuoti jų ankstesnį religinį mokymą bei kilmę. Tad ką jaunuoliai darė, šitaip spaudžiami ir gundomi?
16 Įkvėptame pranešime sakoma: „Danielis apsisprendė [„nusistatė savo širdyje“, ŠR] nesuteršti savęs karališko stalo valgiais ir vynu“ (Danieliaus 1:8a). Nors tik Danielius paminimas vardu, iš tolesnių įvykių aišku, jog visi trys draugai palaikė jo sprendimą. Žodžiai „nusistatė savo širdyje“ rodo, kad, tėvų ir kitų žmonių mokomas gimtinėje, Danielius priėmė viską į širdį. Vadovaudamiesi tuo pačiu mokymu, panašiai apsisprendė ir kiti trys hebrajai. Iš šio pavyzdžio aišku, jog tikrai verta mokyti savo vaikus, net jeigu jie atrodo per maži, kad suprastų (Patarlių 22:6; 2 Timotiejui 3:14, 15).
17. Kodėl Danielius ir jo draugai neatsisakė kitų dalykų, tik kasdieninio karaliaus davinio?
17 Kodėl jaunieji hebrajai neatsisakė kitų dalykų, tik skanėstų ir vyno? Viską paaiškina Danieliaus ryžtas „nesuteršti savęs“. „Kaldėjų raštų ir kalbos“ mokymasis bei naujas babilonietiškas vardas, nors rodosi atgrasūs, nebūtinai suteršia. Štai beveik tūkstantmečiu senesnis Mozės pavyzdys. Nors jis buvo „išmokytas visos Egipto išminties“, liko ištikimas Jehovai. Tėvų auklėjimas jam padėjo tvirtą pamatą. Todėl „užaugęs Mozė tikėdamas atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi. Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti priespaudą negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais“ (Apaštalų darbai 7:22; Žydams 11:24, 25).
18. Kaip karaliaus maisto davinys būtų sutepęs jaunuosius hebrajus?
18 Kaip Babilono karaliaus patiekalai būtų suteršę jaunuolius? Pirma, tarp skanėstų galėjo būti maisto, kurį draudė Mozės įstatymas. Pavyzdžiui, babiloniečiai valgė nešvarius gyvulius, o izraelitams to neleido Įstatymas (Kunigų 11:1-31; 20:24-26; Pakartoto Įstatymo 14:3-20). Antra, babiloniečiai vartojo maistui kraujingą mėsą. Valgyti tokią mėsą reikštų šiurkščiai pažeisti Jehovos įstatymą dėl kraujo (Pradžios 9:1, 3, 4; Kunigų 17:10-12; Pakartoto Įstatymo 12:23-25). Trečia, netikrų dievų garbintojai aukoja savo maistą stabams ir tik tada drauge jį valgo. Jehovos tarnai šito iš tolo vengia! (Palygink 1 Korintiečiams 10:20-22.) Galiausiai bet kokio amžiaus žmonėms, juolab jauniems, vargu ar sveika lepintis riebiu maistu ir stipriais gėrimais diena iš dienos.
19. Kaip hebrajų jaunuoliai būtų galėję teisintis, tačiau kas jiems padėjo prieiti prie teisingos išvados?
19 Viena yra žinoti savo priedermes, bet visai kas kita neapleisti jų iš baimės, kai esi spaudžiamas arba gundomas. Danielius ir trys jo draugai galėjo samprotauti esą toli nuo tėvų ir draugų, todėl šie nesužinosią apie jų poelgius. Jie galėjo teisintis, jog tai karaliaus įsakymas ir nėra pasirinkimo. Juk kiti vaikinai, be abejo, noriai sutiko su viskuo ir laikė tai privilegija, o ne sunkiu išmėginimu. Bet šitoks klaidingas samprotavimas greit būtų įstūmęs į slaptą nuodėmę — žabangus, kuriuose įkliūva daug jaunimo. Tie jaunuoliai hebrajai žinojo, kad „Dievo akys yra visur“ ir kad „Dievas pašauks atsakyti už kiekvieną darbą, net slaptą — ir gerą, ir blogą“ (Patarlių 15:3; Ekleziasto 12:14). Tad pasimokykime iš ištikimųjų jaunuolių pavyzdžio.
ATLYGIS UŽ DRĄSĄ IR ATKAKLUMĄ
20, 21. Ko ėmėsi Danielius ir ką laimėjo?
20 Širdyje pasiryžęs priešintis žalingai įtakai, Danielius nesėdėjo rankų sudėjęs. Jis „paprašė vyriausiąjį rūmų pareigūną leisti jam nesusiteršti“ (Danieliaus 1:8b). „Paprašė“ — vertas dėmesio pasakymas. Norint atsispirti pagundoms ar įveikti kokias nors silpnybes, dažniausiai reikia atkakliai stengtis (Galatams 6:9).
21 Danieliaus atkaklumas nenuėjo veltui. „Dievas maloniai nuteikė vyriausiąjį rūmų pareigūną, ir jis Danielį užjautė“ (Danieliaus 1:9). Danieliui ir jo draugams viskas gerai susiklostė ne dėl to, kad buvo gražūs, gerų manierų ir protingi. Jehova laimino, užtat jiems sekėsi. Žinoma, Danielius prisiminė hebrajų patarlę: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien tik įžvalga savo. Pripažink jį visur, ką tik darai, jis ištiesins tavo kelius“ (Patarlių 3:5, 6). Už šio patarimo laikymąsi jiems tikrai buvo atlyginta.
22. Kaip teisėtai paprieštaravo rūmininkas?
22 Iš pradžių vyriausiasis rūmininkas prieštaravo: „Aš prisibijau savo viešpaties karaliaus! Jis nustatė, ką jūs turite valgyti ir gerti, o jei pastebėtų, kad jūs prasčiau atrodote už kitus jūsų amžiaus vaikinus, man reikės karaliui atsakyti savo galva“ (Danieliaus 1:10). Prieštarauta ir baimintasi teisėtai. Nepaklusti karaliui Nebukadnecarui buvo nevalia, ir pareigūnas suprato: jeigu eitų prieš karaliaus nurodymus, rizikuotų savo „galva“. Ką darys Danielius?
23. Kaip Danieliaus veiksmai liudijo apie įžvalgumą ir išmintį?
23 Štai čia pagelbėjo įžvalgumas ir išmintis. Jaunasis Danielius galbūt prisiminė patarlę: „Švelnus atsakymas nuramina pyktį, o šiurkštus žodis sukelia įniršį“ (Patarlių 15:1). Užuot užsispyręs gauti sutikimą ir, galimas dalykas, išprovokavęs kitus paversti jį kankiniu, Danielius tą reikalą atidėjo į šalį. Tinkamu momentu jis kreipėsi į „prižiūrėtoją“, kuris labiau leidosi sukalbamas, nes nebuvo atskaitingas pačiam karaliui (Danieliaus 1:11).
PASIŪLOMAS DEŠIMTIES DIENŲ BANDYMAS
24. Kokį bandymą pasiūlė Danielius?
24 Prižiūrėtojui Danielius pasiūlė bandymą: „Prašom mėginti savo tarnus dešimt dienų. Tebūna mums duodama vien daržovių valgyti ir tik vandens atsigerti. Tada tebūna palyginama tavo akivaizdoje mūsų išvaizda su išvaizda tų vaikinų, kurie valgo karališkus valgius. Taigi, kaip matysi, taip pasielgsi su savo tarnais“ (Danieliaus 1:12, 13).
25. Kokios „daržovės“, galimas dalykas, buvo tiekiamos Danieliui ir trims jo draugams?
25 Ar, dešimt dienų prasimaitinę ‛daržovėmis ir vandeniu’, jie ‛prasčiau atrodys’, palyginti su kitais? „Daržovėmis“ verčiamas hebrajiškas žodis, kurio pagrindinė reikšmė — „sėklos“. Kartais Biblijos vertimuose čia minimos „ankštinių augalų sėklos“. Kai kurių mokslininkų nuomone, kontekstas rodo, jog davinys susidėjo ne vien iš valgomųjų sėklų. Viename žinyne sakoma: „Danielius ir jo draugai prašė tokių daržovinių patiekalų, kokiais sotinosi paprasta liaudis, o ne stipresnių mėsiškų valgių nuo karaliaus stalo.“ „Daržovės“ galėjo būti maistingi patiekalai iš pupų, agurkų, česnakų, porų, lęšių, melionų bei svogūnų ir įvairių javų duona. Šitokia mityba tikrai niekam nebūtų pasirodžiusi badmiriavimas. Aišku, prievaizdas suprato, kas turima galvoje. „Prižiūrėtojas su šiuo pasiūlymu sutiko ir mėgino juos dešimt dienų“ (Danieliaus 1:14). Kuo viskas baigėsi?
26. Kokie buvo dešimties dienų bandymo rezultatai ir kodėl viskas taip susiklostė?
26 „Praėjus dešimčiai dienų, jie atrodė geriau ir sveikiau, negu tie vaikinai, kurie valgė karališkus valgius“ (Danieliaus 1:15). To negalima laikyti įrodymu, kad vegetarinis maistas pranašesnis už riebesnius mėsiškus patiekalus. Jokios mitybos privalumai akivaizdžiai nepasimato vos per dešimt dienų, tačiau Jehova kuo puikiausiai spėja įgyvendinti savo tikslą. „Viešpaties palaiminimas praturtina, triūsas negali jo padidinti“, — sakoma Dievo Žodyje (Patarlių 10:22). Keturi jauni hebrajai pasikliovė Jehova, ir jis neapvylė jų. Po kelių šimtmečių Jėzus pragyveno be maisto 40 dienų. Iš Pakartoto Įstatymo 8:3 jis tada citavo: „Žmogus yra gyvas ne viena duona, bet... žmogus gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų.“ Danielius ir jo draugai čia yra puikus pavyzdys.
VIETOJ SKANĖSTŲ IR VYNO — ĮŽVALGUMAS IR IŠMINTIS
27, 28. Kaip Danieliaus ir trijų jo draugų prisiimta mityba paruošė juos didesniems išbandymams?
27 Dešimt dienų pabandžius, abejonių neliko. Todėl prižiūrėtojas „nunešdavo nuo jų stalo karališkus valgius ir vyną, kurį jie turėjo gerti, ir duodavo jiems daržovių“ (Danieliaus 1:16). Nesunku įsivaizduoti, ką apie Danielių ir jo draugus manė jaunieji bendramoksliai. Karaliaus puotą kasdien iškeisti į daržoves jiems turbūt rodėsi labai kvaila. Tačiau laukė sunkūs išmėginimai, tad hebrajų jaunuoliams reikėjo būti kuo atsargesniems ir pasitelkti visą nuovoką. O didžiausia pagalba atsilaikyti per tikėjimo išbandymus — tikėti Jehovą ir pasitikėti juo. (Palygink Jozuės 1:7.)
28 Tolesni žodžiai rodo, kad Jehova buvo su šiais jaunuoliais: „Šiems keturiems vaikinams Viešpats davė visų raštų ir išminties žinojimą bei įgūdžius, o Danielis turėjo ir dovaną paaiškinti visokius regėjimus bei sapnus“ (Danieliaus 1:17). Norint iškęsti būsimus sunkumus, jiems reikėjo ne tik fizinės stiprybės ir geros sveikatos. „Išmintis ateis į tavo širdį ir žinojimas džiugins tave. Apdairumas tave auklės, o supratimas gins. Jis gelbės tave nuo nedorų žmonių kelio“ (Patarlių 2:10-12). Visu tuo Jehova ir apdovanojo keturis ištikimus jaunuolius, kad šie būtų pasiruošę ateičiai.
29. Kodėl Danielius galėjo „paaiškinti visokius regėjimus bei sapnus“?
29 Pasakyta, jog Danielius „turėjo ir dovaną paaiškinti visokius regėjimus bei sapnus“. Ne, mediumu jis netapo. Įdomu: nors Danielius laikomas vienu iš didžiųjų hebrajų pranašų, jis niekad nebuvo įkvėptas pareikšti „Viešpats Dievas šitaip sako“ arba „Galybių Viešpats taip kalbėjo“ (Izaijo 28:16; Jeremijo 6:9). Vis dėlto tiktai Dievo dvasios vedamas Danielius galėjo suprasti ir išaiškinti regėjimus bei sapnus, apreiškiančius Jehovos tikslą.
GALIAUSIAI — LEMIAMAS IŠMĖGINIMAS
30, 31. Kaip ryžtas išėjo į naudą Danieliui ir jo draugams?
30 Treji perauklėjimo ir pasirengimo metai praėjo. Paskui laukė lemiamas išmėginimas — asmeniškas pokalbis su karaliumi. „Kai atėjo laikas, kada karaliaus paliepimu jaunuoliai turėjo būti pas jį atvesti, vyriausiasis rūmų pareigūnas juos atvedė pas Nebukadnezarą“ (Danieliaus 1:18). Keturiems jaunuoliams prisiartino laikas atsiskaityti. Ar atmesti Babilono gyvenseną ir laikytis Jehovos įstatymų pasirodys jiems naudinga?
31 „Karalius, pasikalbėjęs su jais, nerado tarp jų visų nė vieno, kuris prilygtų Danieliui, Hananijui, Mišaeliui ir Azarjui, todėl jie buvo paimti į karaliaus tarnybą“ (Danieliaus 1:19). Akivaizdu: per pastaruosius trejus metus jie elgėsi visiškai teisingai! Tikrai jiems nebuvo kvailystė laikytis režimo, kurio reikalavo tikėjimas ir sąžinė. Ištikimi tariamuose mažmožiuose, Danielius ir jo draugai buvo palaiminti prakilnesniais dalykais. „Į karaliaus tarnybą“ pretendavo visi vaikinai, einantys mokslus. Biblija nepraneša, ar keturi hebrajų jaunuoliai vieninteliai gavo privilegiją. Šiaip ar taip, už ištikimybę jie susilaukė „didelio atlygio“ (Psalmių 19:12).
32. Kodėl galima sakyti, kad Danielius, Hananija, Mišaelis ir Azarija turėjo didesnę privilegiją, negu tarnauti karaliaus dvare?
32 „Matai žmogų, turintį savo darbo įgūdžių? Jis tarnaus karaliui“, — sakoma Šventajame Rašte (Patarlių 22:29). Užtat karalius Nebukadnecaras išsirinko Danielių, Hananiją, Mišaelį ir Azariją dvariškiais. Jehova akivaizdžiai pasirūpino per šiuos jaunus vyrus — ypač per Danielių — atskleisti svarbias savo tikslo detales. Nors Nebukadnecaro dvaras buvo garbinga vieta, šitaip nuostabiai pasitarnauti visatos Karaliui Jehovai kur kas didesnė garbė.
33, 34. a) Kodėl jaunieji hebrajai padarė karaliui įspūdį? b) Ko galėtume pasimokyti iš keturių hebrajų patirties?
33 Nebukadnecaras netruko pastebėti, kad Jehovos duotąja išmintimi ir įžvalgumu keturi hebrajų jaunuoliai toli pranoksta visus jo rūmų patarėjus ir išminčius. „Kada tik karalius kreipdavosi į juos su klausimu, reikalaujančiu išminties ir žinojimo, jis rasdavo juos dešimt kartų pranašesnius už visus karalystės magus ir kerėtojus“ (Danieliaus 1:20). Ar galėjo būti kitaip? „Magai“ ir „kerėtojai“ pasikliovė prietaringais pasaulietiniais Babilono mokslais, o Danielius ir jo draugai pasitikėjo Dievo išmintimi. Tai nepalyginami dalykai, ir rungtynės neįmanomos!
34 Šimtmečiams bėgant, nedaug kas tepasikeitė. Pirmajame m. e. amžiuje, kai buvo labai vertinama graikų filosofija ir romėnų teisė, įkvėptas apaštalas Paulius rašė: „Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė. Parašyta: ‛Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje.’ Ir toliau: ‛Viešpats žino išminčių mintis, kad jos niekingos.’ Tad niekas tenesididžiuoja žmonėmis!“ (1 Korintiečiams 3:19-21) Šiandien mums reikia tvirtai laikytis, ko Jehova mus moko, ir nesiduoti lengvai užliūliuojamiems pasaulio žavesio ir blizgesio (1 Jono 2:15-17).
IŠTIKIMI IKI GALO
35. Ką sužinome apie tris Danieliaus draugus?
35 Hananijos, Mišaelio ir Azarijos tvirtas tikėjimas vaizdžiai pasimato Danieliaus 3-iajame skyriuje, kai rašoma apie Nebukadnecaro auksinę statulą, pastatytą Dūros lygumoje, ir išbandymą ugnine krosnimi. Nėra abejonės, kad dievobaimingieji hebrajai liko ištikimi Jehovai iki pat mirties. Mes tai žinome, nes apaštalas Paulius aiškiai užsiminė apie juos, „kurie tikėdami... užgesino ugnies karštį“ (Žydams 11:33, 34). Jehovos tarnams, jauniems ir seniems, jie yra ypatingas pavyzdys.
36. Kuo ypatingas buvo Danieliaus gyvenimo kelias?
36 O apie Danielių paskutinėje 1-ojo skyriaus eilutėje sakoma: „Danielis ten išbuvo iki pirmųjų karaliaus Kyro valdymo metų.“ Iš istorijos žinome, kad Kyras Babiloną įveikė per vieną naktį 539 m. p. m. e. Matyt, dėl savo gero vardo Danielius liko tarnauti Kyro rūmuose. Štai Danieliaus 10:1 sakoma, jog „trečiaisiais Persijos karaliaus Kyro metais“ Jehova apreiškė Danieliui kai ką svarbaus. Jeigu 617 m. p. m. e. jį paėmė į Babiloną dar paauglį, tai paskutinį regėjimą jis gavo sulaukęs arti 100 metų. Koks ilgas ir palaimintas ištikimo Jehovos tarno kelias!
37. Ko galėtume pasimokyti iš Danieliaus knygos 1-ojo skyriaus?
37 Pirmasis Danieliaus knygos skyrius — tai ne tik istorija apie keturis ištikimus jaunuolius, atlaikiusius tikėjimo išbandymą. Iš jo sužinome, kad savo tikslui įgyvendinti Jehova pasitelkia ką tik panorėjęs. Pranešimas patvirtina: jei tokia Jehovos valia, neganda gali išeiti į gera. Ir, kaip matėme, už ištikimybę mažmožiuose susilaukiama didelio atpildo.
KAIP TU SUPRATAI?
• Ką galima pasakyti apie Danieliaus ir trijų jo jaunųjų draugų kilmę?
• Kaip Babilone buvo išbandytas keturių hebrajų jaunuolių geras auklėjimas?
• Kaip Jehova atsilygino keturiems hebrajams už drąsą?
• Ko šiuolaikiniai Jehovos tarnai galėtų pasimokyti iš Danieliaus ir trijų jo draugų?
[Iliustracija per visą 30-ą puslapį]