Keturioliktas skyrius

Karaliai keičiasi

1, 2. a) Kokių aplinkybių verčiamas Antiochas IV įvykdė Romos reikalavimus? b) Kada Sirija tapo Romos provincija?

SIRIJOS monarchas Antiochas IV užima Egiptą ir pasiskelbia ten karaliumi. Roma, paprašyta Egipto karaliaus Ptolemėjo VI, siunčia savo atstovą Gajų Popilijų Lenatą. Jį lydi įspūdingas laivynas. Jis turi Romos senato įsakymą Antiochui IV atsistatydinti ir pasitraukti iš šalies. Eleusine, Aleksandrijos priemiestyje, Sirijos karalius ir Romos pasiuntinys susitinka akis į akį. Antiochas IV prašo laiko pasikalbėti su patarėjais, bet Lenatas apibrėžia aplink karalių ratą ir liepia atsakyti prieš peržengiant. Pažemintas Antiochas IV sutinka su Romos reikalavimais ir 168 m. p. m. e. sugrįžta į Siriją. Šitaip baigiasi Sirijos (šiaurės) karaliaus ir Egipto (pietų) karaliaus konfrontacija.

² O Roma šeimininkauja Viduriniuosiuose Rytuose ir komanduoja Sirijai. Todėl kiti Seleukidų dinastijos karaliai, valdantys Siriją po Antiocho IV mirties (163 m. p. m. e.), nebelaikomi „šiaurės karaliumi“ (Danieliaus 11:15). Galiausiai 64 m. p. m. e. Sirija tampa Romos provincija.

 3. Kada ir kaip Roma užvaldė Egiptą?

³ Mirus Antiochui IV, Ptolemėjų dinastija išsilaiko „pietų karaliumi“ Egipte ne ką ilgiau kaip 130 metų (Danieliaus 11:14). Akcijaus mūšyje 31 m. p. m. e. Romos valdovas Oktavianas įveikia paskutinės Ptolemėjų karalienės Kleopatros VII ir jos meilužio romėno Marko Antonijaus jungtines pajėgas. Kitąmet Kleopatra nusižudo; Egiptas irgi tampa Romos provincija ir nebeatlieka pietų karaliaus vaidmens. Iki 30 m. p. m. e. Roma užvaldo ir Siriją, ir Egiptą. Ar dabar reikia tikėtis, kad šiaurės karaliaus ir pietų karaliaus vaidmenų imsis kitos valdžios?

NAUJAS KARALIUS SIUNČIA „MOKESČIŲ RINKĖJĄ“

 4. Iš ko sprendžiame, kad kitas valdovas turėjo pasidaryti šiaurės karaliumi?

⁴ Jėzus Kristus 33 m. e. m. pavasarį sakė savo mokiniams: „Kai tik pamatysite pranašo Danieliaus paskelbtą sunaikinimo pabaisą, stovinčią šventoje vietoje..., tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus“ (Mato 24:15, 16). Cituodamas Danieliaus 11:31, Jėzus perspėjo savo sekėjus apie būsimą „sunaikinimo pabaisą“. Nors Antiocho IV, paskutinio Sirijos karaliaus, laikomo šiaurės karaliumi, nebuvo gyvo jau maždaug 195 metus, pranašystėje vėl minimas šiaurės karalius. Aišku, kitas valdovas turėjo pasidaryti šiaurės karaliumi. Kas?

 5. Kas pasirodė esąs šiaurės karalius — Antiocho IV „įpėdinis“?

⁵ Jehovos angelas pranašavo: „Jo [Antiocho IV] įpėdinis siųs mokesčių rinkėją į šlovingąją karalystę, bet po kurio laiko jis bus užmuštas, ne iš pykčio ir ne kovoje“ (Danieliaus 11:20, Brb red.). „Įpėdinis“ pasirodė esąs pirmasis Romos imperatorius Oktavianas, vadinamas Augustu Cezariu. (Žiūrėk skyrelį „Vienas gerbiamas, kitas niekinamas“, puslapis 248.)

 6. a) Kada „mokesčių rinkėjas“ buvo pasiųstas į „šlovingąją karalystę“ ir kuo tai reikšminga? b) Kodėl galima sakyti, kad Augustas mirė „ne iš pykčio ir ne kovoje“? c) Kaip pasikeitė šiaurės karalius?

⁶ Į Augusto „šlovingąją karalystę“ įėjo ir „gražusis kraštas“ — Romos provincija Judėja (Danieliaus 11:16). Augustas 2 m. p. m. e. pasiuntė „mokesčių rinkėją“: įsakė surašyti gyventojus, tikriausiai — dėl mokesčių ir karo prievolės. Todėl Juozapas su Marija nukeliavo į Betliejų užsirašyti. Ten ir gimė Jėzus, kaip buvo išpranašauta (Michėjo 5:1; Mato 2:1-12). „Po kurio laiko“, 14 m. e. m. rugpjūtį, Augustas mirė sulaukęs 76 metų, bet „ne iš pykčio“ nužudytas ir „ne kovoje“, o nuo ligos. Šiaurės karalius tikrai pasikeitė! Dabar juo buvo Romos imperija, atstovaujama imperatorių.

‛STOJA NIEKŠAS’

7, 8. a) Kas stojo Augusto vieton kaip šiaurės karalius? b) Kodėl „karališka garbė“ tik nenorom buvo suteikta Augusto Cezario įpėdiniui?

⁷ Toliau angelas pranašavo: „Jo [Augusto] vietoje stos niekšas, kuriam karališka garbė nebuvo suteikta. Vogčiomis jis atvyks ir apgaule [„saldžiais žodžiais“, ŠvR] pasiims karalystę. Kariuomenes [„kovojančiojo pečius“, ŠR] jis šluote nušluos ir sutriuškins, netgi patį sandoros vadą“ (Danieliaus 11:21, 22).

⁸ „Niekšas“ buvo Tiberijus Cezaris, trečiosios Augusto žmonos, Livijos, sūnus. (Žiūrėk skyrelį „Vienas gerbiamas, kitas niekinamas“, puslapis 248.) Augustas nekentė posūnio dėl blogo charakterio ir nenorėjo padaryti jo naujuoju Cezariu. Tik tada, kai išmirė kiti galimi įpėdiniai, nenorom jam buvo suteikta „karališka garbė“. Augustas įsisūnijo Tiberijų 4 m. e. m. ir skyrė sosto paveldėtoju. Augustui mirus, 54 metų amžiaus paniekintasis Tiberijus ‛stojo’ į valdžią kaip Romos imperatorius ir šiaurės karalius.

 9. Kaip Tiberijus ‛saldžiais žodžiais pasiėmė karalystę’?

⁹ The New Encyclopædia Britannica rašoma: „Tiberijus diplomatiškai derėjosi su senatu ir beveik mėnesį [po Augusto mirties] nesileido paskelbiamas imperatoriumi.“ Senatui jis pareiškė, kad tik Augustas sugebėjo nešti tokią naštą — valdyti Romos imperiją, ir prašė senatorių atkurti respubliką: patikėti valdžią ne vienam žmogui, o grupei. Pasak istoriko Vilio Duranto, „nepatiklus senatas ir Tiberijus tol lankstėsi vienas kitam, kol valdžią galop prisiėmė Tiberijus“. Durantas dar pridūrė: „Abi pusės suvaidino puikiai. Tiberijus norėjo principato, — priešingu atveju būtų radęs, kaip jo išvengti; senatas bijojo ir nekentė Tiberijaus, bet nesiryžo atkurti respublikos, valdomos formaliai nepriklausomo tautos susirinkimo.“ Taip Tiberijus ‛saldžiais žodžiais pasiėmė karalystę’.

10. Kaip buvo ‛sutriuškinti kovojančiojo pečiai’?

¹⁰ Angelas sakė, kad „kovojančiojo pečiai“ — aplinkinių karalysčių pajėgos — bus ‛šluote nušluoti ir sutriuškinti’. Kai Tiberijus tapo šiaurės karaliumi, jo sūnėnas Cezaris Germanikas vadovavo Romos kariuomenei prie Reino upės. Sutelkęs karines pajėgas, Germanikas 15 m. e. m. puolė germanų didvyrį Arminijų ir, apskritai kalbant, laimėjo. Tačiau mažos pergalės brangiai kainavo, todėl Tiberijus nutraukė žygius germanų žemėse. Dabar jis kurstė pilietinį karą, kad germanų gentys nesivienytų. Tiberijus daugiausia laikėsi gynybinės užsienio politikos ir rūpinosi stiprinti sienas. Jis pasirinko vykusią taktiką. „Kovojančiojo pečiai“ šitaip buvo pažaboti ir ‛sutriuškinti’.

11. Kaip buvo ‛sutriuškintas sandoros vadas’?

¹¹ ‛Sutriuškintas’ buvo ir „sandoros vadas“ — tos sandoros, kurią Jehova Dievas sudarė su Abraomu, kad palaimintų visas žemės šeimas. Jėzus Kristus buvo Abraomo Sėkla, pažadėta per sandorą (Pradžios 22:18, ŠvR; Galatams 3:16). Jeruzalėje, romėnų valdytojo rūmuose, 33 m. e. m. nisano 14 dieną Jėzus stojo priešais Poncijų Pilotą. Žydų kunigai kaltino Jėzų, esą jis rengė sąmokslą prieš imperatorių. Bet Jėzus tarė Pilotui: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. ... Mano karalystė ne iš čia.“ Kad romėnų valdytojas nepaleistų nekaltojo Jėzaus, žydai šaukė: „Jei šitą paleidi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas.“ Pareikalavę nubausti Jėzų mirtimi, jie dar sakė: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių.“ Pagal įstatymą „dėl valdovo įžeidimo“ (Tiberijus jį pritaikė bet kokiam Cezario įžeidimui) Pilotas atidavė Jėzų ‛sutriuškinti’ — nukankinti ant stulpo (Jono 18:36; 19:12-16; Morkaus 15:14-20).

TIRONAS ‛REZGA UŽMAČIAS’

12. a) Kas sudarė sąjungą su Tiberijumi? b) Kaip Tiberijus ‛su sauja sekėjų paėmė valdžią’?

¹² Angelas dar pranašavo apie Tiberijų: „Sudarius su juo sąjungą, jis elgsis klastingai ir su sauja sekėjų paims valdžią“ (Danieliaus 11:23, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys, 1992). Romos senatoriai konstituciškai ‛sudarė sąjungą’ su Tiberijumi, tad jis oficialiai buvo priklausomas nuo jų. Bet, griebęsis klastos, ‛su sauja sekėjų paėmė valdžią’. Sauja sekėjų — tai Romos pretorijų sargyba, budinti už miesto sienų. Tokia kaimynystė baugino senatą ir padėjo Tiberijui tramdyti liaudies bruzdėjimus. Maždaug 10 000 sargybinių darė Tiberijų galingą.

13. Kuo Tiberijus pralenkė savo protėvius?

¹³ Toliau angelas pranašavo: „Be įspėjimo jis veršis į turtingiausias sritis ir darys, ko nei jo tėvas, nei jo protėviai niekad nedarė, dalinėdamas pasekėjams grobį, karo laimikį ir turtus. Jis kėsinsis užimti tvirtoves [„prieš tvirtoves jis regs užmačias“, NW], bet tik iki paskirto meto“ (Danieliaus 11:24). Tiberijus buvo nepaprastai įtarus, jo užsakymu nužudyta daug žmonių. Pretorijaus prefektas Sejanas darė jam didelę įtaką: Tiberijaus valdymas galiausiai virto teroru. Paskui kilo įtarimų dėl paties Sejano, ir jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Taip tironiškai nesielgė joks Tiberijaus protėvis.

14. a) Kaip Tiberijus dalijo Romos provincijoms „grobį, karo laimikį ir turtus“? b) Kuo Tiberijus buvo laikomas, kai mirė?

¹⁴ Antra vertus, Tiberijus dalijo Romos provincijoms „grobį, karo laimikį ir turtus“. Jo amžiuje suklestėjo visos pavergtos tautos. Mokesčiai buvo nedideli, Tiberijus dosniai šelpė vargingesnius rajonus. Piktnaudiškų, nesąžiningų kareivių ir pareigūnų laukė imperatoriaus rūstybė. Griežta valdžia laidavo gyventojų saugumą, geresnis susisiekimas lengvino prekybą. Tiberijus pasirūpino, kad Romoje ir už jos ribų vyrautų bešališkumas. Vykdant Augusto Cezario pradėtą pertvarką, buvo patobulinti įstatymai, praturtintas socialinis ir moralinis kodeksas. Vis dėlto Tiberijus ‛rezgė užmačias’. Anot Romos istoriko Tacito, jis buvo veidmainys, gudrus apsimetėlis. Tiberijus mirė 37 m. e. m. kovo mėnesį, žmonių laikomas tironu.

15. Kokia buvo Romos padėtis pirmojo m. e. amžiaus pabaigoje ir antrojo pradžioje?

¹⁵ Šiaurės karaliaus vaidmenį atliko ir Tiberijaus įpėdiniai: Gajus Cezaris (Kaligula), Klaudijus I, Neronas, Vespasianas, Titas, Domicianas, Nerva, Trajanas bei Adrianas. The New Encyclopædia Britannica rašoma: „Augusto įpėdiniai apskritai laikėsi jo vyriausybinės politikos ir statybų programos, nors darbavosi ne taip novatoriškai, demonstratyviau.“ Enciklopedijoje dar sakoma: „Pirmojo amžiaus pabaigoje ir antrojo pradžioje Roma pasiekė didybės viršūnę, turėjo daugiausiai gyventojų.“ Nors imperijos pasienis Romai kėlė rūpesčių, pirmasis išpranašautas susirėmimas su pietų karaliumi įvyko tik trečiajame m. e. amžiuje.

PRIEŠ PIETŲ KARALIŲ

16, 17. a) Kas prisiėmė šiaurės karaliaus vaidmenį, minimą Danieliaus 11:25? b) Kas ir kaip tapo pietų karaliumi?

¹⁶ Dievo angelas dar pranašavo: „Didele kariuomene jis [šiaurės karalius] sukaups savo jėgą ir drąsą prieš pietų karalių. Pietų karalius išžygiuos į karą, vedinas kur kas didesne ir stipresne kariuomene, bet atsispirti jam nepasiseks, nes prieš jį [šiaurės karalių] bus ruošiami sąmokslai. Valgantieji prie jo stalo jį pražudys. Jo kariuomenė bus sutriuškinta, daugelis kris užmušti“ (Danieliaus 11:25, 26).

¹⁷ Oktavianas pavertė Egiptą Romos provincija, ir maždaug po 300 metų šiaurės karaliaus vaidmenį prisiėmė Romos imperatorius Aurelianas. O pietų karaliumi buvo Palmyros, Romos kolonijos, karalienė Septimija Zenobija.a (Žiūrėk skyrelį „Zenobija — karingoji Palmyros karalienė“, puslapis 252.) Palmyros kariuomenė 269 m. e. m. užėmė Egiptą, neva kad Romai būtų ramiau. Zenobija norėjo padaryti Palmyrą svarbiausiu Rytų miestu ir valdyti rytines Romos provincijas. Sunerimęs dėl jos ambicijų, Aurelianas sukaupė kovai „savo jėgą ir drąsą“.

18. Kuo baigėsi imperatoriaus Aureliano (šiaurės karaliaus) ir karalienės Zenobijos (pietų karaliaus) konfliktas?

¹⁸ Pietų karalius — valdovė Zenobija — ‛išžygiavo į karą’ prieš šiaurės karalių, „vedinas kur kas didesne ir stipresne kariuomene“, vadovaujama dviejų karvedžių, Zabdo ir Zabajo. Bet Aurelianas atkovojo Egiptą ir metėsi į Mažąją Aziją bei Siriją. Zenobija pralaimėjo mūšį prie Emesos (dabar Homsas) ir pasitraukė į Palmyrą. Kai Aurelianas apgulė miestą, Zenobija narsiai gynėsi, bet veltui. Romėnai prie Eufrato sučiupo ją, bėgančią su sūnumi į Persiją. 272 m. e. m. palmyriečiai kapituliavo. Aurelianas nenužudė Zenobijos, ir 274 m. e. m. ji kaip žaviausias trofėjus žygiavo imperatoriaus triumfo eisenoje per Romą. Likusias dienas Zenobija nugyveno Romos matrona.

19. Kaip viskas klostėsi, kad Aurelianas neatlaikė ‛prieš jį ruošiamų sąmokslų’?

¹⁹ Nė Aurelianui ‛nepasisekė atsispirti, nes prieš jį buvo ruošiami sąmokslai’. 275 m. e. m. jis puolė persus. Kol laukė Trakijoje progos persigauti sąsiauriu į Mažąją Aziją, „valgantieji prie jo stalo“ susimokė ir jį ‛pražudė’. Jis ketino bausti sekretorių Erotą už nusižengimus. Bet Erotas suklastojo mirčiai pasmerktų karininkų sąrašą. Tas dokumentas buvo akstinas karininkams susitarti ir nužudyti Aurelianą.

20. Kaip buvo „sutriuškinta“ šiaurės karaliaus „kariuomenė“?

²⁰ Imperatorius Aurelianas krito, bet šiaurės karaliaus vaidmenį perėmė kiti Romos valdovai. Kurį laiką viešpatavo du imperatoriai: vienas vakaruose, kitas rytuose. Tuo periodu šiaurės karaliaus „kariuomenė“ buvo „sutriuškinta“, arba „išsklaidyta“ (Brb red.), ir ‛daugelis krito užmušti’, nes iš šiaurės veržėsi germanų gentys. Ketvirtajame m. e. amžiuje į romėnų žemes brovėsi gotai. Puldinėjama buvo be paliovos. Germanų vadas Odoakras 476 m. e. m. nuvertė paskutinį Romos imperatorių. Ligi šeštojo amžiaus pradžios Vakarų Romos imperija visai subyrėjo, ir germanų karaliai valdė Britaniją, Galiją, Italiją, Šiaurės Afriką, Ispaniją. Rytų imperija išsilaikė iki XV amžiaus.

DIDELĖ IMPERIJA SUSKYLA

21, 22. Kokių naujovių įvedė Konstantinas ketvirtajame m. e. amžiuje?

²¹ Užuot leidęsis į smulkmenas ir kalbėjęs apie ilgametį Romos imperijos skaldymąsi, Jehovos angelas išpranašauja paskesnius šiaurės karaliaus ir pietų karaliaus žygius. Tačiau jei dirstelėsime, kas vyko Romos imperijoje, lengviau atpažinsime du karūnuotuosius varžovus vėlesniais laikais.

²² Ketvirtajame amžiuje Romos imperatorius Konstantinas suteikė atskalūniškajai krikščionybei valstybinį statusą. 325 m. e. m. jis sušaukė Bažnyčios susirinkimą Nikėjoje (Mažoji Azija) ir pats pirmininkavo. Vėliau Konstantinas perkėlė imperatorių rezidenciją, o kartu ir sostinę, iš Romos į Bizantiją, arba Konstantinopolį. Iki Teodosijaus I mirties (395 m. e. m. sausio 17 d.) Romos imperija teturėjo vieną imperatorių.

23. a) Kaip Romos imperija skilo po Teodosijaus mirties? b) Kada žlugo Rytų imperija? c) Kieno valdžioje 1517 metais atsidūrė Egiptas?

²³ Kai Teodosijus mirė, jo sūnūs pasidalijo Romos imperiją. Honorijui atiteko vakarinė, Arkadijui — rytinė pusė ir sostinė Konstantinopolis. Vakarams priklausė Britanija, Galija, Italija, Ispanija, Šiaurės Afrika. Rytinei daliai — Makedonija, Trakija, Mažoji Azija, Sirija, Egiptas. 642 m. e. m. Egipto sostinę Aleksandriją užgrobė saracėnai (arabai); Egiptas virto kalifų provincija. 1449 metų sausį į valdžią atėjo Konstantinas XI, paskutinis Rytų imperatorius. Sultono Mechmedo II vadovaujami turkai osmanai 1453 metų gegužės 29 dieną užėmė Konstantinopolį, ir taip Rytų Romos imperija žlugo. 1517 metais Egiptas, senojo pietų karaliaus žemė, tapo Turkijos provincija. Bet paskui jį užvaldė kita vakarų sektoriaus imperija.

24, 25. a) Kaip, anot istorikų, užgimė Šventoji Romos imperija? b) Kam galiausiai perėjo Šventosios Romos imperijos „imperatoriaus“ titulas?

²⁴ Vakariniame imperijos sparne, Romoje, vienas katalikų vyskupas, Leonas I, pasiskelbė popiežiumi (penktajame m. e. amžiuje). Ilgainiui popiežius nepasidrovėjo karūnuoti vakarinių valdų imperatoriaus. Taigi Frankų valstybės karaliui Karoliui Didžiajam 800 m. e. m. per Kalėdas popiežius Leonas III Romoje įteikė naujosios Vakarų Romos imperijos imperatoriaus karūną. Nuo tos dienos Roma vėl galėjo didžiuotis imperatoriumi ir, anot kai kurių istorikų, užgimė Šventoji Romos imperija. Dabar jau dvi valstybės sakėsi esančios krikščioniškos: Rytų imperija ir vakaruose — Šventoji Romos imperija.

²⁵ Laikas parodė, kad Karolio Didžiojo įpėdiniai tėra formalūs valdovai. Vienu tarpu ničniekas nesėdo į imperatoriaus sostą. O Vokietijos karalius Otonas I, plačiai įsiviešpatavęs šiaurinėje ir centrinėje Italijoje, pasiskelbė Italijos karaliumi. 962 m. e. m. vasario 2 dieną popiežius Jonas XII karūnavo Otoną I Šventosios Romos imperijos imperatoriumi. Sostinė buvo Vokietijoje, imperatoriai ir dauguma pavaldinių — vokiečiai. Po penkių amžių „imperatoriaus“ titulas perėjo Austrijos Habsburgų dinastijai; likusius metus jie daugiausiai ir valdė Šventosios Romos imperiją.

ABU KARALIAI VĖL AKIVAIZDŽIAI MATOMI

26. a) Ką galima pasakyti apie Šventosios Romos imperijos žlugimą? b) Kas pasirodė esąs šiaurės karalius?

²⁶ Napoleonas I, 1805 metais iškovojęs pergalių Vokietijoje, nepripažino Šventosios Romos imperijos ir tuo sudavė jai mirtiną smūgį. Pranciškus II, negalėdamas apginti karūnos, 1806 metų rugpjūčio 6 dieną atsisakė Romos imperatoriaus titulo ir liko tik Austrijos imperatoriumi savo nacionalinėje vyriausybėje. Šventoji Romos imperija, įkurta Romos katalikų popiežiaus Leono III ir Frankų valstybės karaliaus Karolio Didžiojo, žlugo išsilaikiusi 1006 metus. 1870-aisiais Roma tapo nepriklausomos nuo Vatikano Italijos karalystės sostine. Kitąmet susikūrė Vokietijos imperija, vadovaujama cezario, arba kaizerio, Vilhelmo I. Pasaulio scenon įžengė šiuolaikinis šiaurės karalius — Vokietija.

27. a) Kaip Egiptas tapo Britanijos protektoratu? b) Kas ėmėsi pietų karaliaus vaidmens?

²⁷ O kas tapo pietų karaliumi? Iš istorijos žinome, kad XVII amžiuje Britanija pasidarė imperija. Napoleonas I norėjo užkirsti Britanijai prekybos kelius, todėl 1798 metais užgrobė Egiptą. Kilus karui, britų ir turkų jungtinės pajėgos privertė prancūzus pasitraukti iš Egipto — pirmojo pietų karaliaus valdų. Kitame amžiuje Britanija darė Egiptui vis didesnę įtaką. Po 1882 metų Egiptas faktiškai buvo Britanijos kolonija. Kai 1914 metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Egiptas priklausė Turkijai ir buvo valdomas chedivo, arba vicekaraliaus. Tačiau kai Turkija persimetė į Vokietijos pusę, Britanija nušalino chedivą ir paskelbė Egiptą savo protektoratu. Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos pamažu stiprino saitus. Pietų karaliaus vaidmens ėmėsi naujoji Britanijos ir Amerikos pasaulinė galybė.

[Išnaša]

KAIP TU SUPRATAI?

• Kuris Romos imperatorius pirmasis tapo šiaurės karaliumi ir kada jis pasiuntė „mokesčių rinkėją“?

• Kam po Augusto teko šiaurės karaliaus vaidmuo ir kaip buvo ‛sutriuškintas sandoros vadas’?

• Kuo baigėsi Aureliano (šiaurės karaliaus) ir Zenobijos (pietų karaliaus) konfliktas?

• Kas nutiko su Romos imperija ir kurios valstybės atliko tų dviejų karalių vaidmenis XIX amžiaus pabaigoje?

[Rėmelis/iliustracija 248—251 puslapiuose]

VIENAS GERBIAMAS, KITAS NIEKINAMAS

VIENAS pavertė kivirčų draskomą respubliką pasauline imperija. Kitas dvidešimteriopai praturtino ją per 23 metus. Vienas mirė gerbiamas, kitas — niekinamas. Tuodu Romos imperatoriai buvo Jėzaus amžininkai. Kas jie? Kodėl vieną gerbė, o kito — ne?

JIS ‛RADO ROMĄ PLYTINĘ, PAVERTĖ MARMURINE’

Kai 44 m. p. m. e. Julijus Cezaris buvo nužudytas, jo sesers vaikaitis Gajus Oktavianas ėjo vos 19-us metus. Jaunasis Oktavianas — Julijaus Cezario įsūnis ir pirmučiausias įpėdinis nedelsdamas išsiruošė į Romą pareikalauti, kas jam priklauso. Įpėdinystės jau gviešėsi galingas priešininkas — Cezario vyriausias karvedys Markas Antonijus. Taigi paskui 13 metų siautė politinės intrigos ir kova dėl valdžios.

Romos imperijoje Oktavianas nekliudomai įsiviešpatavo tik sutriuškinęs Egipto karalienės Kleopatros ir jos meilužio Marko Antonijaus jungtines pajėgas (31 m. p. m. e.). Kitąmet Antonijus ir Kleopatra nusižudė, Oktavianas aneksavo Egiptą. Graikijos imperijos neliko nė pėdsako, o Roma įsitvirtino pasaulio valdžioje.

Oktavianas prisiminė, kad Julijus Cezaris neteko gyvybės per savo despotiškumą, ir saugojosi daryti tokią klaidą. Romėnai jautė sentimentus respublikai, todėl jis stengėsi nepykdyti jų ir apsiautė monarchiją respublikos skraiste. Jis atsisakė „karaliaus“ ir „diktatoriaus“ titulų. Negana to, paskelbė norįs perduoti visas provincijas Romos senatui ir siūlėsi atsistatydinti. Taktinis manevras pavyko. Dėkingas senatas ragino Oktavianą pasilikti poste ir vadovauti kai kurioms provincijoms.

Be to, 27 m. p. m. e. sausio 16 dieną senatas titulavo Oktavianą „Augustu“, — išvertus tai reiškia „išaukštintasis, šventasis“. Oktavianas ne tik priėmė titulą, bet dar pavadino vieną mėnesį savo vardu ir pasiskolino vieną dieną iš vasario, kad rugpjūtis (lotyniškai Augustus) turėtų tiek dienų, kiek liepa (lotyniškai Julius), — mėnuo, pavadintas Julijaus Cezario vardu. Oktavianas tapo pirmuoju Romos imperatoriumi ir nuo to laiko buvo vadinamas Augustu Cezariu — „Didžiuoju“. Vėliau jis dar prisiėmė titulą „pontifex maximus“ (vyriausias žynys), o 2 m. p. m. e. — Jėzaus gimimo metais — senatas titulavo jį Pater Patriae — „Tėvynės tėvu“.

Tais pačiais metais „išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. ... Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą“ (Luko 2:1-3). Taip išsipildė Biblijos pranašystė: Jėzus gimė Betliejuje (Danieliaus 11:20; Michėjo 5:1).

Augusto valdžia buvo gan sąžininga ir turėjo tvirtą valiutą. Augustas įvedė gerą pašto sistemą, tiesė kelius, statė tiltus. Jis pertvarkė kariuomenę, sudarė nuolatinį laivyną, surinko elitinį imperatoriaus asmens sargybinių būrį, vadinamą pretorijų sargyba (Filipiečiams 1:13). Jo globojami, vaisingai darbavosi tokie rašytojai kaip Vergilijus ir Horacijus, skulptoriai kūrė klasikinio stiliaus puošmenas. Augustas užbaigė Julijaus Cezario pradėtas statybas, restauravo daugybę šventyklų. Jo įvesta Pax Romana („Romos taika“) truko ilgiau kaip du šimtmečius. Išgyvenęs 76 metus, Augustas mirė 14 m. e. m. rugpjūčio 19 dieną ir buvo sudievintas.

Augustas didžiavosi ‛radęs Romą plytinę ir pavertęs marmurine’. Nenorėdamas, kad Romoje vėl įsižiebtų senosios respublikos kivirčai, jis ketino ruošti sau pamainą. Tik neturėjo iš ko rinktis įpėdinio. Sūnėnas, du vaikaičiai, žentas ir vienas posūnis jau buvo mirę. Liko vienintelis paveldėtojas — posūnis Tiberijus.

„NIEKŠAS“

Nepraslinkus nė mėnesiui po Augusto mirties, Romos senatas paskelbė imperatoriumi 54 metų amžiaus Tiberijų. Tiberijus gyveno ir valdė iki 37 m. e. m. kovo. Taigi jis buvo Romos imperatorius, kai Jėzus ėjo viešąją tarnybą.

Imperatorius Tiberijus turėjo ir dorybių, ir ydų. Viena jo teigiama savybė, kad nešvaistė pinigų prabangai. Imperija klestėjo, užteko lėšų atsigauti po nelaimių bei krizių. Pagirtina, kad Tiberijus laikė save paprastu žmogumi, atsisakė daugelio garbės titulų ir adresavo imperatoriaus garbinimą daugiausia Augustui, o ne sau. Jis, priešingai nei Augustas ir Julijus Cezaris, nepraminė savo vardu jokio kalendorinio mėnesio ir nesileido šitaip pagerbiamas.

Deja, Tiberijaus ydos pranoko dorybes. Jis labai įtarinėjo ir veidmainiavo; pasirūpino nužudyti daug žmonių — netgi savo buvusių draugų. Jis papildė įstatymą „dėl valdovo įžeidimo“: uždraudė ne tik maištauti, bet ir šmeižikiškai kalbėti apie imperatorių. Žydai turbūt vadovavosi tuo įstatymu, kai vertė romėnų valdytoją Poncijų Pilotą pasmerkti Jėzų myriop (Jono 19:12-16).

Tiberijus sutelkė pretorijų sargybą prie pat Romos — pastatė ir įtvirtino kareivines už šiaurinių miesto sienų. Sargybos kaimynystė baugino Romos senatą (nes kilo grėsmė senatorių valdžiai) ir tramdė liaudį. Tiberijus palaikė skundikus ir galop jo valdymas peraugo į terorą.

Tiberijus mirė laikomas tironu. Romėnai džiaugėsi ir senatas jo nesudievino. Iš visko matyti, kad per Tiberijų išsipildė pranašystė: „šiaurės karaliumi“ tapo „niekšas“ (Danieliaus 11:15, 21).

KAIP TU SUPRATAI?

• Kaip Oktavianas tapo pirmuoju Romos imperatoriumi?

• Ką galima sakyti apie Augusto valdžios pasiekimus?

• Kokios buvo Tiberijaus dorybės ir ydos?

• Kaip per Tiberijų išsipildė pranašystė apie „niekšą“?

[Iliustracija]

Tiberijus

[Rėmelis/iliustracijos 252—255 puslapiuose]

ZENOBIJA — KARINGOJI PALMYROS KARALIENĖ

„JI BUVO tamsiaveidė... Jos dantys baltavo lyg perlai, didelėse juodose akyse šokčiojo mielos liepsnelės. Kalbėjo ji stipriu, melodingu balsu. Mokslai praturtino jos vyrišką protą. Ji puikiai mokėjo ne tik lotynų, bet ir graikų, sirų, egiptiečių kalbas.“ Šitaip istorikas Eduardas Gibonas liaupsino Zenobiją — karingąją Palmyros, Sirijos miesto, karalienę.

Zenobijos vyras — Palmyros didžiūnas Odainatas. 258 m. e. m. jis buvo pakeltas į Romos konsulus, nes imperijos vardu sėkmingai kovojo su Persija. Po dvejų metų Romos imperatorius Galienas suteikė Odainatui titulą corrector totius Orientis (visų Rytų valdytojas) ir taip pripažino jo nuopelnus — pergalę prieš Persijos karalių Šapūrą I. Paskui Odainatas titulavo save „karalių karaliumi“. Zenobijos drąsa bei sumanumas daugiausia ir lėmė Odainatui sėkmę.

ZENOBIJA STENGIASI SUKURTI IMPERIJĄ

Karjeros viršūnę pasiekęs Odainatas ir jo įpėdinis 267 m. e. m. buvo nužudyti. Vyro postą užėmė Zenobija, nes sūnus buvo dar per jaunas. Graži, ambicinga, gabi, pratusi prie karo žygių, sklandžiai kalbanti keliomis kalbomis valdovė pelnė valdinių pagarbą ir paramą. Zenobija vertino mokslą ir telkė prie savęs intelektualus. Vienas jos patarėjų buvo filosofas ir oratorius Kasijus Longinas, vadinamas „gyva biblioteka ir vaikščiojančiu muziejumi“. Knygoje Palmyra and Its Empire—Zenobia’s Revolt Against Rome Ričardas Stounmenas rašo: „Per penkerius metus nuo Odainato mirties... Zenobija įteigė savo tautai esanti Rytų valdovė.“

Į vieną pusę nuo Zenobijos žemių driekėsi Persija, nusilpninta jųdviejų su vyru, į kitą — žlunganti Roma. Istorikas Dž. M. Robertsas pasakoja, kaip Romos imperijoje klostėsi reikalai: „Trečiajame šimtmetyje... Roma baisiai vargo dėl rytinio ir vakarinio pasienio; viduje vėl kilo pilietinis karas ir ginčai dėl įpėdinystės. Pasikeitė dvidešimt du imperatoriai (neskaitant apsišaukėlių).“ O nepajudinama Sirijos valdovė buvo absoliuti monarchė savo krašte. Pasak Stounmeno, „manipuliuodama dviem imperijom [Persija ir Roma], ji stengėsi sukurti trečią, kuri aprėptų abi“.

Kai vienas išsišokėlis 269 m. e. m. užginčijo Romos teisę valdyti Egiptą, Zenobijai pasitaikė gera proga praplėsti teritoriją. Jos kariuomenė skubiai nužygiavo Egiptan, sutriuškino maištininką ir perėmė šalies valdžią. Zenobija pasiskelbė Egipto karaliene ir nukaldino monetas savo vardu. Dabar jos karalystė plytėjo nuo Nilo iki Eufrato. Šiuo gyvenimo tarpsniu Zenobija atliko „pietų karaliaus“ vaidmenį (Danieliaus 11:25, 26).

ZENOBIJOS SOSTINĖ

Zenobija taip sustiprino ir išpuošė savo sostinę Palmyrą, jog ši prilygo romėnų pasaulio didmiesčiams. Čia gyveno per 150 000 žmonių. Palmyrą — prabangių visuomeninių pastatų, šventyklų, sodų, kolonų bei paminklų miestą juosė bene 21 kilometro ilgio siena. Palei pagrindinę alėją į 15 metrų aukštį stiebėsi koks 1500 korintietiškų kolonų. Visur puikavosi didvyrių ir turtingų labdarių biustai bei statulos. 271 m. e. m. Zenobija pastatė savo pačios ir mirusio vyro statulas.

Religinėje Palmyros scenoje dominavo vienas gražiausių miesto statinių — Saulės šventykla. Matyt, pati Zenobija garbino dievybę, priskiriamą prie soliarinių dievų. Tačiau trečiajame amžiuje Sirija buvo daugelio religijų šalis. Zenobijos valdose būta krikščionybės išpažinėjų, žydų, saulės ir mėnulio garbintojų. Kaip ji žiūrėjo į tokią tikybų įvairovę? Rašytojas Stounmenas sako: „Išmintinga valdovė neignoruos liaudžiai priimtinų papročių. ... Buvo viliamasi, jog dievai palaiko Palmyros pusę.“ Tikriausiai Zenobija toleravo visokias religijas.

Ryški asmenybė sužavėjo daugelį. Reikšmingiausia tai, kad Zenobijai teko Danieliaus išpranašauto politinio valdovo vaidmuo. Tik viešpatavo ji ne ilgiau kaip penkerius metus. Romos imperatorius Aurelianas 272 m. e. m. įveikė Zenobiją ir apiplėšė, neatitaisomai nuniokojo Palmyrą. Zenobijos buvo pasigailėta. Manoma, kad ji ištekėjo už vieno Romos senatoriaus ir nuošaliai nugyveno likusius metus.

KAIP TU SUPRATAI?

• Kaip galima apibūdinti Zenobijos asmenybę?

• Kokių žygių surengė Zenobija?

• Kaip Zenobija žiūrėjo į religiją?

[Iliustracija]

Karalienė Zenobija kreipiasi į savo kareivius

[Schema/iliustracijos 246 puslapyje]

DANIELIAUS 11:20-26 IŠPRANAŠAUTIEJI KARALIAI

Danieliaus 11:20 Augustas

Danieliaus 11:21-24 Tiberijus

Danieliaus 11:25, 26 Aurelianas Karalienė Zenobija

[Iliustracija]

Tiberijus

[Iliustracija]

Aurelianas

[Iliustracija]

Karolio Didžiojo statulėlė

[Iliustracija]

Augustas

[Iliustracija]

XVII amžiaus Britanijos karo laivas

[Iliustracija per visą 230-ą puslapį]

[Iliustracija 233 puslapyje]

Augustas

[Iliustracija 234 puslapyje]

Tiberijus

[Iliustracija 235 puslapyje]

Juozapas su Marija pakluso Augusto įsakymui ir atkeliavo į Betliejų

[Iliustracija 237 puslapyje]

Kaip išpranašauta, Jėzų ‛sutriuškino’ mirtis

[Iliustracijos 245 puslapyje]

1. Karolis Didysis 2. Napoleonas I 3. Vilhelmas I 4. Vokietijos kareiviai Pirmajame pasauliniame kare