²⁰ Norėdamas padėti susiprasti, Dievas Jonai sako, kad šiam yra gaila augalo, kurio nesodino ir neaugino, kuris išaugo pats per vieną naktį. Tada priduria: „Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti kairės nuo dešinės, ir daug galvijų?“c (Jon 4:10, 11)

21. a) Ko svarbaus Jehova norėjo Joną pamokyti? b) Ką daryti mus įkvepia pasakojimas apie Joną ir kodėl?

²¹ Ar suvoki, kokia ši Jehovos pamoka svarbi? Jona nė piršto nepajudino, kad tas augalas išaugtų. O štai Jehova nineviečiams davė gyvybę, rūpinosi jais, kaip ir visais kitais savo kūriniais žemėje. Kaip galėjo būti, kad kažkoks augalas Jonai buvo brangesnis už šimtą dvidešimt tūkstančių žmonių ir daugybę galvijų? Ar nebuvo taip, kad Jona ėmė per daug galvoti apie save? Iš tikrųjų jis gailėjosi augalo, nes turėjo iš jo naudos. O kodėl Jona supyko dėl Ninevės? Argi ne dėl tos pačios priežasties — kad per daug galvojo apie save, buvo išdidus ir bijojo prarasti teisaus žmogaus vardą? Pasakojimas apie Joną mus įkvepia sąžiningai save patyrinėti. Kodėl to reikia? Nes visi iš prigimties esame linkę į egoizmą. Kaip gerai, kad Jehova mus kantriai moko būti tokius kaip jis pats — gailestingus, atjaučius, pasirengusius dėl kitų aukotis!