Biblijos knyga Nr. 33: Michėjo

Rašytojas: Michėjas

Parašymo vieta: Judas

Baigta rašyti: iki 717 m. p. m. e.

Aprašytasis laikotarpis: apie 777—717 m. p. m. e.

ĮSIVAIZDUOKIME žmogų, turintį nemenką gyvenimo patirtį ir jau daugel metų ištikimai tarnaujantį Jehovai, — žmogų, kuris galėjo savo tautos vadovams pareikšti: „Jūs nekenčiate to, kas gera, ir mylite tai, kas pikta [...]. Jūs ėdate mano tautos kūną, nudiriate jiems odą.“ Įsivaizduokime žmogų, kuris nėmaž nesididžiuoja, o visą šlovę atiduoda Jehovai, nes pripažįsta, jog drąsiai prabilti jam leidžia Dievo dvasia. Ar nenorėtume su tokiu susipažinti? Kiek daug jis papasakotų ir kokie išmintingi būtų jo patarimai! Toks žmogus ir buvo pranašas Michėjas. O knygoje, pavadintoje jo vardu, surašyti vertingi pamokymai išliko iki pat šiol. Mums belieka imti ir skaityti (Mch 3:2, 3, 8).

² Michėjas, kaip ir daugelis kitų pranašų, mažai ką apie save tepasako. Visas dėmesys knygoje sutelkiamas į žinią. Michėjas — tai trumpoji vardo forma. Pilnas vardas būtų „Mikael“ („Mykolas“) ir išvertus reikštų „kas yra kaip Dievas?“, arba „Mikajah“, o tai reikštų „kas yra kaip Jehova?“ Michėjas tarnavo pranašu valdant Jotamui, Ahazui ir Ezekijui (777—717 m. p. m. e.), vadinasi, buvo pranašų Izaijo ir Ozėjo amžininkas (Iz 1:1; Oz 1:1). Tikslus jo pranašavimo laikotarpis nežinomas, bet manoma, kad tarnavo ne ilgiau kaip šešiasdešimt metų. Samarijai pražūtį jis turėjo skelbti iki 740 m. p. m. e., dar iki sugriaunant miestą, o knygą užbaigė rašyti greičiausiai iki Ezekijo valdymo pabaigos, 717 m. p. m. e. (Mch 1:1). Michėjas buvo kilęs iš Morešeto kaimo derlingoje Šefeloje, į pietvakarius nuo Jeruzalės. Kad pranašui buvo gerai pažįstamas kaimo gyvenimas, matome iš pavyzdžių, kuriais jis pailiustruoja vieną ar kitą savo teiginį (2:12; 4:12, 13; 6:15; 7:1, 4, 14).

³ Michėjas gyveno sunkiais laikais, ir tai buvo svarbus istorijos periodas. Įvykiai rutuliojosi itin sparčiai, bet Izraelio ir Judo karalystėms rytojus nieko gero nežadėjo. Dėl savo moralinio nuopuolio ir stabų garbinimo Izraelis dar Michėjo amžiuje buvo asirų rankomis sutriuškintas. O Judas krypo tai į vieną, tai į kitą pusę: valdant Jotamui darė, kas teisinga, maištingojo karaliaus Ahazo dienomis mėgdžiojo Izraelio nedorybes, o karaliaujant Ezekijui vėl grįžo prie Dievo. Užtat Jehova įpareigojo Michėją griežtai perspėti tautą, kokios nelaimės ją ištiks. Michėjas pranašavo tą, ką ir Ozėjas su Izaiju. Visi jie vienbalsiai skelbė tą pačią žinią (2 Kar 15:32—20:21; 2 Met 27—32 sk.; Iz 7:17; Oz 8:8; 2 Kor 13:1).

⁴ Yra daugybė įrodymų, kad Michėjo knyga Dievo įkvėpta ir patikima. Žydai visada ją laikė kanonine. Jeremijas savo knygos 26 skyriuje, 18, 19 eilutėse, tiesiog cituoja Michėjo žodžius: „Sionas taps ariamu lauku, Jeruzalė virs griuvėsių krūva“ (Mch 3:12). Ši pranašystė akivaizdžiai išsipildė 607 m. p. m. e., kai Babilono karalius sugriovė Jeruzalę iki pamatų (2 Met 36:19). Ir Samarijai buvo išpranašauta, kad ji taps „griuvėsiais tuščiame lauke“, — taip ir įvyko (Mch 1:6, 7). Asirai ją sugriovė 740 m. p. m. e., kai šiaurinės Izraelio karalystės gyventojus ištrėmė svetur (2 Kar 17:5, 6). Vėliau, IV a. p. m. e., Samariją užkariavo Aleksandras Didysis, o II a. p. m. e. visiškai sunaikino žydai, vadovaujami Jono Hirkano I. Apie paskutinį Samarijos sugriovimą veikale The New Westminster Dictionary of the Bible (1970, p. 822) rašoma: „Nugalėtojas, sugriovęs ją, pasistengė nepalikti nė žymės, kad ant šios kalvos kadaise stovėjo įtvirtintas miestas.“

⁵ Archeologiniai radiniai irgi patvirtina, kad Michėjo pranašystės išsipildė. Apie Samarijos sunaikinimą rašoma asirų metraščiuose. Štai Asirijos karalius Sargonas giriasi: „Aš apguliau ir nugalėjau Samariją (Sa-me-ri-na).“a Tačiau, iš visko sprendžiant, Samariją užkariavo ne pats Sargonas, o jo pirmtakas Šalmaneseras V. Apie pastarąjį vienoje babiloniečių kronikoje pasakyta: „Jis nusiaubė Samariją.“b Michėjo išpranašautą įsiveržimą į Judą valdant Ezekijui nuodugniai aprašė Sanheribas (Mch 1:6, 9; 2 Kar 18:13). Ninevėje ant jo rūmų sienos keturiose plokštėse buvo iškaltas didžiulis reljefas, vaizduojantis Lachišo užgrobimą. Vienoje prizmėje, kur išlikęs Sanheribo vardu surašytas tekstas, skaitome: „Aš apguliau 46 jo gerai įtvirtintus miestus [...]. Išvariau (iš jų) 200150 žmonių [...]. Jį patį [karalių Ezekiją] užspeičiau Jeruzalėje, jo sostinėje, tarsi paukštį narvelyje.“ Toliau Sanheribas išvardija, kiek ir ko jam davė duoklės Ezekijas, nors skaičius ir padidina. O apie nelaimę, ištikusią jo paties karius, neužsimena nė vienu žodžiuc (2 Kar 18:14-16; 19:35).

⁶ Kad šita knyga tikrai yra šventosios dvasios įkvėpta, jokių abejonių nepalieka pranašystė iš Michėjo 5:1 [5:2, Brb], skelbianti, kur Mesijas gims (Mt 2:4-6). Galiausiai, kai kurie pasakymai iš Michėjo knygos beveik žodis žodin atsikartoja Biblijos graikiškuosiuose krikščionių raštuose (Mch 7:6, 20; Mt 10:35, 36; Lk 1:72, 73).

⁷ Michėjas, nors ir kilęs iš kaimo vietovės, mokėjo labai literatūriškai reikšti mintis. Jo knygoje randame itin gražių Dievo Žodžio pasakymų. Šeštas skyrius parašytas kaip gyvas dialogas. Michėjas netikėtai pereina nuo vienos minties prie kitos, nuo prakeikimų prie palaiminimų ir atvirkščiai. Tai tiesiog prikausto skaitytojo dėmesį (Mch 2:10, 12; 3:1, 12; 4:1). Knygoje gausu stiliaus figūrų. Antai pasakyta, kad Jehova išeis iš savo vietos, o „po juo kalnai sutirps ir nutekės žemyn į slėnius kaip vaškas arti ugnies, kaip vandenys, pilami ant stataus šlaito“ (1:4; žiūrėk taip pat 7:17).

⁸ Knygą galima padalyti į tris dalis, kurių kiekviena prasideda žodžiu „klausykitės“. Visose trijose dalyse yra pabarimų, perspėjimų apie bausmę; yra žadama ir kai kas gera.

KUO VERTINGA

¹⁶ Prieš daugiau kaip 2700 metų Michėjo pranašavimai pasirodė esą labai ‘naudingi barti’, nes Judo karalius Ezekijas atsiliepė į jo žinią ir paskatino tautą atgailauti bei taisytis (Mch 3:9-12; Jer 26:18, 19; palygink 2 Karalių 18:1-4). Mūsų dienomis ši Dievo įkvėpta pranašysčių knyga turi dar didesnę vertę. Tegul visi, kurie sakosi garbinantys Dievą, įsiklauso į aiškius Michėjo perspėjimus dėl klaidingos religijos, stabmeldystės, melo ir smurto! (Mch 1:2; 3:1; 6:1) Pirmajame laiške korintiečiams 6:9-11 apie tas pačias blogybes primena apaštalas Paulius, rašydamas, jog tikrieji krikščionys yra apvalyti, ir nė vienas, atsiduodantis tokiems dalykams, nepaveldės Dievo Karalystės. Michėjo 6:8 paprastai ir aiškiai pasakyta, kad Jehova reikalauja daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile, rodyti nuolankumą.

¹⁷ Žmonės, kuriems Michėjas skelbė žinią, buvo tarpusavyje taip susiskaldę, jog „žmogaus priešai [buvo] jo paties namiškiai“. Tikriesiems krikščionims gerąją naujieną neretai tenka skelbti panašiomis aplinkybėmis: būna, kad šeimos nariai aršiai persekioja, net išduoda. Taigi visada reikia kantriai laukti Jehovos, „savo išgelbėjimo Dievo“ (Mch 7:6, 7, Brb; Mt 10:21, 35-39). Tie, kurie sudeda viltis į Jehovą, gali kaip Michėjas skelbti jo žodį „pertekę jėgų, Viešpaties Dvasios“, net jeigu yra persekiojami, jeigu tarnauja ten, kur nelengva. Michėjas pranašavo, kad šitokią drąsą akivaizdžiai rodys „Jokūbo likutis“. Jis bus „tarp tautų, tarp daugelio tautų, [...] kaip liūtas“ ir sykiu kaip Jehovos siunčiama gaivi rasa, kaip lietus. Šitoks ir buvo ‘Izraelio (Jokūbo) likutis’, pirmajame mūsų eros amžiuje įėjęs į krikščionių bendruomenę (Mch 3:8; 5:6, 7 [5:7, 8, Brb]; Rom 9:27; 11:5, 26).

¹⁸ Viena Michėjo pranašystė išsipildė, kai Jėzus gimė Betliejuje. Tuomet dar sykį pasitvirtino, kad Michėjo knyga Dievo įkvėpta. Bet, reikia pridurti, aiškesnis tapo ir tos pranašystės kontekstas. Dabar suprantame, kad Michėjas pranašauja apie Dievo Karalystę, kurios Valdovas — Kristus Jėzus. Ne kas kitas, o Jėzus, kilęs iš Betliejaus („Duonos namų“), teikia gyvastį visiems, tikintiems jo išperkamąja auka. Jis ‘gano [juos] Viešpaties galia’ ir, tapęs didis, atkurtoje bei suvienytoje Dievo kaimenėje įtvirtina taiką ligi žemės pakraščių (Mch 5:1, 3 [5:2, 4, Brb]; 2:12; Jn 6:33-40).

¹⁹ Mus labai padrąsina Michėjo pranašystė apie „paskutines dienas“, kai „daug tautų“ ateis ir bus Jehovos mokomos. „Jos perkals savo kardus į noragus ir ietis į pjautuvus. Tauta nebekels kardo prieš tautą ir jie nebesimokys kariauti. Kiekvienas saugiai sėdės po savo vynmedžiu ir po savo figmedžiu, niekieno negąsdinamas, nes kareivijų Viešpats taip kalbėjo.“ Palikę klaidatikystę tie žmonės, kaip ir Michėjas, sako: „Mes vaikščiosime Viešpaties [„Jehovos“, NW], savo Dievo, vardu visados ir per amžius.“ Michėjo knyga iš anksto apreiškia, kokių bus didelių permainų, ir labai sustiprina tikėjimą. Svarbu paminėti dar tai, kad knyga aukština Jehovą, visatos Valdovą, amžinybės Karalių. Kaip iškilmingai skamba žodžiai: „Viešpats bus jų karalius Siono kalne per amžius“! (Mch 4:1-7, Brb; 1 Tim 1:17)

[Išnašos]