Biblijos knyga Nr. 34: Nahumo

Rašytojas: Nahumas

Parašymo vieta: Judas

Baigta rašyti: iki 632 m. p. m. e.

„IŠTARMĖ Ninevei“ (Nah 1:1). Šitaip grėsmingai prasideda Nahumo pranašystė. Tačiau kodėl pranašas skelbė, kad miestas pražus? Kas yra žinoma apie senovės Ninevę? Jos istoriją Nahumas apibendrina dviem žodžiais: „Kruvinasis miestas“ (3:1). Apie senąją Ninevę šiandien primena tik dvi kalvos, stūksančios rytiniame Tigro upės krante šiaurės Irake, priešais dabartinį Mosulo miestą. O kadaise, Asirijos klestėjimo amžiui einant į pabaigą, čia stovėjo gerai įtvirtinta, gynybinėmis sienomis ir grioviais apjuosta imperijos sostinė. Tačiau norėdami atsekti, kada šis miestas buvo įkurtas, turėtume grįžti į dar senesnius laikus, kai gyveno Nimrodas, „smarkus medžiotojas, priešiškas Jehovai“. Pasakojama, kad „jis išėjo į Asiriją, ten pastatė Ninevę“ (Pr 10:9-11; NW). Taigi Ninevės pradžia nebuvo garbinga. O daugiausia ji išgarsėjo valdant Sargonui, Sanheribui, Asarhadonui ir Ašurbanipalui, paskutiniu Asirijos imperijos gyvavimo laikotarpiu. Kariaudama grobiamuosius karus Ninevė prisikrovė turtų, ir plačiai sklido garsas, kaip žiauriai ir nežmoniškai josios valdovai susidoroja su paimtaisiais į nelaisvę.a Knygoje Dievai, kapai ir mokslininkai (1991, p. 179) K. V. Ceramas rašo: „Ninevija į žmonių atmintį labiausiai įstrigo žudynėmis, plėšimais, priespauda, silpnųjų niekinimu, karais ir visokiomis baisybėmis, kruvinais valdovais, kurie laikėsi tik teroru, retai tenumirdavo savo mirtimi, o sostą palikdavo dar blogesniems už save.“

² Kokią religiją nineviečiai išpažino? Mieste buvo garbinama daug dievų, ištisas panteonas, ir nemažai dievybių pasiskolinta iš Babilono. Ninevės valdovai savo dievų šaukdavosi eidami naikinti ir žudyti. Grobikiškus žygius kurstė ir godūs žyniai, nes jiems tekdavo nemenkas karo grobio kąsnis. V. B. Raito knygoje Ancient Cities (Senovės miestai, 1886, p. 25) pasakojama: „Jie [asirai] dievino jėgą ir meldėsi ne kam kitam, o milžiniškiems akmeniniams stabams, liūtams ir jaučiams, kurių masyvios kojos, sparnai tarsi erelio ir galvos tarsi žmogaus simbolizavo jėgą, drąsą, pergalę. Pagrindinis tautos užsiėmimas buvo karas, o nuolatiniai karo kurstytojai — žyniai. Jie ir pelnydavosi daugiausia iš pergalingų žygių, patys pirmieji gaudami tam tikrą laimikio dalį, mat šita grobikų padermė buvo labai religinga.“

³ Nahumo pranašysčių knyga trumpa, bet įdomi. Apie patį pranašą žinome tiek, kiek pasakyta pirmoje eilutėje: „Nahumo Elkošiečio regėjimo knyga.“ Jo vardas (hebrajiškai Nahum) reiškia „guodėjas“. Žinia, kurią jis skelbė, Ninevės miesto anaiptol neguodė, o ištikimiems Dievo tarnams teikė atgaivą ir patikimą viltį, kad bus išgelbėti nuo galingo, nepermaldaujamo priešo. Paguoda buvo dar ir tai, kad Nahumas visai neužsiminė apie savo tautos nuodėmes. Nors Elkošo vieta nėra tiksliai žinoma, galimas dalykas, knyga parašyta Jude (Nah 2:1 [1:15, Brb]). Nahumas savo pranašystes surašė dar iki Ninevei žlungant, vadinasi, iki 632 m. p. m. e., ir šitą įvykį palygino su No Amono (Egipto miesto, dar vadinamo Tėbais) sugriovimu, įvykusiu ne ką anksčiau (3:8). Taigi knyga turėjo būti parašyta tuo laikotarpiu.

⁴ Knygos stilius originalus. Perteklinių žodžių nėra, o savo gyvumu, realizmu ji kuo geriausiai įsikomponuoja tarp kitų įkvėptųjų raštų. Nahumo kalba raiški, kupina emocijų, dramatizmo, bet kartu ori, įvaizdžiai taikliai parinkti, frazeologija įspūdinga (1:2-8, 12-14; 2:5, 13 [2:4, 12, Brb]; 3:1-5, 13-15, 18, 19). Didesnė pirmojo skyriaus dalis, iki 8 eilutės galo, regis, yra abėcėlinių psalmių pavidalo ir pagal hebrajų abėcėlę eina nuo alefo iki kafo. Nahumo kalbos stilių dar paryškina temos vientisumas. Pranašas be galo bjaurisi klastingu Izraelio priešu. Jis supranta, kad Ninevė pražūties neišvengs.

⁵ Nahumo knygoje surašytos pranašystės išsipildė, viskas klostėsi tiksliai taip, kaip pasakyta, todėl nėra abejonių, kad ši knyga patikima. Kas kitas, jei ne Jehovos pranašas, anais laikais galėjo išdrįsti skelbti, kad Asirijos imperijos išdidžiosios sostinės „upės vartai“ bus pralaužti, rūmai užimti, o ji pati „nusiaubta, nuniokota ir sunaikinta“? (2:7-11 [2:6-10, Brb]) Tolesni įvykiai parodė, jog pranašystė tikrai Dievo įkvėpta. Babilono karaliaus Nabopolasaro analuose rašoma, kaip medai ir babiloniečiai, užgrobę Ninevę, viską nusiaubė: „Miestą pavertė griuvėsių kalnais ir nuolaužų krūvomis.“b Šitaip viskas buvo išgriauta, kad daugelį amžių žmonės nebeprisiminė, kur Ninevė stovėjusi. Kritikai net išjuokė Biblijos pasakojimus apie tą miestą: gal jo išvis niekada nėra buvę!

⁶ O kad Nahumo knyga tikrai patikima, dar sykį pasitvirtino XIX amžiuje, kai Ninevė galiausiai buvo atrasta ir pradėta kasinėti. Norint atkasti visą miestą, būtų reikėję pašalinti milijonus tonų grunto. Ką archeologai Ninevės griuvėsiuose rado? Daug daiktinių įrodymų, bylojančių, jog Nahumo knygos pasakojimai tikri, nepramanyti! Pavyzdžiui, buvo atrasta paminklų ir užrašų, liudijančių apie Ninevės gyventojų žiaurumą, taip pat liekanos milžiniškų skulptūrų, vaizduojančių sparnuotus jaučius ir liūtus. Ne veltui Nahumas pavadino Ninevę „liūtų ola“! (2:12 [2:11, Brb])c

⁷ Nahumo pranašysčių kanoniškumu neleidžia abejoti dar ir tai, kad žydai visada priskyrė šią knygą prie įkvėptųjų raštų. Be to, ji puikiausiai dera su kitomis Biblijos dalimis. Pranašas kalbėjo Jehovos vardu ir iškalbingai liudijo apie jo dievystę bei aukščiausią valdžią.

KUO VERTINGA

¹¹ Pranašo Nahumo knygoje aptariami kai kurie esminiai Biblijos principai. Pavyzdžiui, kodėl Dievas davė antrąjį iš Dešimties įsakymų? Tai primena įžanginiai regėjimo žodžiai: „Jehova — Dievas, reikalaujantis išimtinio atsidavimo“ (NW). Toliau knygoje iškart patikinama, kad Aukščiausiasis „keršija savo nedraugams“. Nei žiaurus išdidumas, nei pagonių dievai neapsaugojo Asirijos nuo Jehovos bausmės. Aišku, metui atėjus Jehova įvykdys nuosprendį visiems piktiesiems. „Kantrus yra Viešpats, bet didis galybe; Viešpats niekada nepalieka nenubausto kaltojo.“ Sutriuškindamas galingąją Asirijos imperiją Jehova parodė, kad aukščiausioji valdžia priklauso jam ir kad teisingumas turi triumfuoti. Taip, Ninevė buvo „nusiaubta, nuniokota ir sunaikinta“ (1:2, 3; 2:11 [2:10, Brb]).

¹² Pagalvojus apie Ninevę, „visiškai sunaikintą“ miestą, kontrastingai nuskamba tolesni Nahumo žodžiai, kad Jehova grąžins „Jokūbo didybę [...] ir Izraelio didybę“. Pats Jehova perduoda savo tautai gerą naujieną: „Žiūrėk! Kalnais žengia šauklys, nešantis gerą žinią, skelbiantis taiką!“ Ši taikos žinia kartu yra žinia apie Dievo Karalystę. Iš ko taip sprendžiame? Iš to, kad pranašo Izaijo knygoje prie analogiško pasakymo dar priduriama: „[...] nešdamas gerąją naujieną, garsindamas išganymą, sakydamas Sionui: ‘Tavo Dievas viešpatauja!’“ (Nah 2:1 [1:15, Brb]; 2:3 [2:2, Brb]; Iz 52:7). Galiausiai, Laiške romiečiams 10:15 apaštalas Paulius tą pasakymą taiko krikščionims, Jehovos pasiųstiems skelbti gerosios naujienos. Jie neša „gerąją naujieną apie karalystę“ (Mt 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972). Taip, Nahumas pateisina savo vardo reikšmę: labai paguodžia visus, ieškančius taikos ir išgelbėjimo, kurį suteiks Dievo Karalystė. Šitie žmonės tikrai patirs, kad „geras yra Viešpats, tvirtovė nelaimės dieną. Jis apsaugo, kas juo pasitiki“ (Nah 1:7).

[Išnašos]