⁹ Pranašas įdėmiai klausosi tolesnių Dievo žodžių, užrašytų Habakuko 1:6-11. Tai Jehovos žinia ir joks netikras dievas ar negyvas stabas negali sukliudyti jai išsipildyti: „Aš išjudinu kaldėjus, — tą žiaurią ir veržlią tautą, — žygiuojančius per žemės platybes užimti svetimų sodybų. Jie baisūs ir kelia klaiką; teisę ir didybę sau jie patys nustato. Jų žirgai greitesni už leopardus, aršesni už vilkus vakare; jų ristūnai šuoliuoja. Jų raiteliai atjoja iš toli, skrenda lyg aras prie maisto. Visi joja siaubti, įbedę akis į priekį, semia kaip smėlį belaisvius. Iš karalių tyčiojasi, valdovai jiems išdaiga. Kiekvieną tvirtovę išjuokia, — sukasa žemių pylimą ir ją paima. Tuomet pasikeičia kaip vėjas ir pradingsta... Nusižengia ir nusikalsta, nes jų Dievas yra jų pačių galybė!“

11. Kaip apibūdintumei babiloniečių armijos puolimą prieš Judą?

¹¹ Babilono žirgai eiklesni už greitakojus leopardus. Jo raiteliai nuožmesni už naktį medžiojančius alkanus vilkus. „Jų ristūnai šuoliuoja“ nekantraudami. Jie traukia į Judą iš tolimo Babilono. Skrisdami lyg ereliai prie skanaus maisto, chaldėjai tuoj puls savo grobį. Ar tai bus tik pasiplėšimas, keleto kareivių įsiveržimas? O, ne! „Visi joja siaubti“ lyg milžiniška kariuomenė, pasiruošusi naikinti. Jie veržlūs ir joja į vakarus Judo ir Jeruzalės link sparčiai tarsi rytų vėjas. Babiloniečių būriai paima tiek daug belaisvių, it ‛semtų smėlį’.