„Laukite“

16. a) Kam Jehovos dienos artėjimas teikė džiaugsmo ir kodėl? b) Koks įkvepiantis kvietimas buvo paskelbtas ištikimajam likučiui?

¹⁶ Nors dvasinis apsnūdimas, skepticizmas, stabmeldystė, korupcija ir materializmas buvo paplitęs tarp daugelio Judo ir Jeruzalės gyventojų bei vadų, kai kurie ištikimi žydai, matyt, klausė Sofonijo perspėjančių pranašysčių. Jie buvo nuliūdę dėl pasibjaurėtinų Judo kunigaikščių, teisėjų ir kunigų veiksmų. Sofonijo pareiškimai tiems ištikimiesiems buvo paguodos šaltinis. Besiartinanti Jehovos diena jiems ne kėlė sielvartą, bet buvo džiaugsmo šaltinis, nes ji turėjo padaryti galą tokiems pasibaisėtiniems veiksmams. Tas ištikimas likutis atkreipė dėmesį į Jehovos įkvepiantį kvietimą: „Taigi laukite Manęs, sako Viešpats, Mano teismo valandos, kadangi Aš nusprendžiau surinkti tautas su karalystėmis ir išlieti Savo kerštą ant jų visu užsidegimu“ (Sofonijo 3:8, ŠvR).

17. Kada ir kaip Sofonijo teisminės žinios ėmė pildytis tautų atžvilgiu?

¹⁷ Tie, kurie atkreipė dėmesį į tą perspėjimą, nebuvo netikėtai užklupti. Daugelis gyvi būdami pamatė Sofonijo pranašystės išsipildymą. 632-aisiais m. p. m. e. Ninevė buvo paimta ir sunaikinta sąjungininkų babiloniečių, medų ir klajoklių iš šiaurės, turbūt skitų. Istorikas Vilis Durantas pasakoja: „Babiloniečių armija, vadovaujama Nabopolasaro, susivienijo su medų armija, vadovaujama Kiaksaro, bei klajokliais skitais iš Kaukazo ir nepaprastai lengvai bei greitai užėmė šiaurines tvirtoves. ... Vienu smūgiu Asirija dingo iš istorijos.“ Kaip tik tai ir buvo išpranašavęs Sofonijas (Sofonijo 2:13-15, ŠvR).

18. a) Kaip Dievo nuosprendis buvo įvykdytas Jeruzalei ir kodėl? b) Kaip išsipildė Sofonijo pranašystė apie Moabą ir Amoną?

¹⁸ Daugelis laukusiųjų Jehovos žydų dar gyveno ir pamatė jo nuosprendžių įvykdymą Judui ir Jeruzalei. Sofonijas buvo išpranašavęs apie Jeruzalę: „Vargas tam atžagareiviškam, smurtu užsiteršusiam miestui! Jis nenori klausyti ir nesileidžia pabaramas. Jis nepasitiki Viešpačiu ir nesiglaudžia prie Dievo“ (Sofonijo 3:1, 2, ŠvR). Dėl savo neištikimybės Jeruzalė buvo du kartus apsupta babiloniečių bei galiausiai paimta ir sunaikinta 607 m. p. m. e. (2 Kronikų 36:5, 6, 11-21). O penktaisiais metais po Jeruzalės žlugimo, pasak žydų istoriko Juozapo Flavijaus, babiloniečiai kariavo prieš Moabą ir Amoną ir nugalėjo juos. Kaip buvo išpranašauta, jie galiausiai nustojo egzistavę.

19, 20. a) Kaip Jehova atlygino tiems, kurie laukė jo? b) Kodėl šie įvykiai liečia mus ir kas bus svarstoma kitame straipsnyje?

¹⁹ Šių ir kitų Sofonijo pranašystės detalių išsipildymas buvo tikėjimą stiprinantis įvykis Jehovos laukusiems žydams ir nežydams. Tarp išlikusiųjų gyvų per Judą ir Jeruzalę ištikusį sunaikinimą buvo Jeremijas, etiopas Ebedmelechas ir Jonadabo giminė, rechabitai (Jeremijo 35:18, 19; 39:11, 12, 16-18). Buvę tremtyje ištikimi žydai ir jų palikuonys, toliau laukę Jehovos, tapo tuo laimingu likučiu, kuris buvo išlaisvintas iš Babilono 537 m. p. m. e. ir grįžo į Judą atkurti teisingo garbinimo (Ezdro 2:1; Sofonijo 3:14, 15, 20).

 2. Kuo aplinkybės Sofonijo dienomis panašios į padėtį krikščioniškajame pasaulyje šiandien?

² Šiandien teisminis Jehovos nuosprendis yra surinkti tautas daug didesniam sunaikinimui negu Sofonijo dienomis (Sofonijo 3:8). Tautos, kurios tvirtina esančios krikščioniškos, yra ypač smerktinos Dievo požiūriu. Kaip Jeruzalė sumokėjo baisią kainą už savo neištikimybę Jehovai, taip krikščionija turės atsakyti Dievui už savo nedorą elgesį. Dievo nuosprendžiai, paskelbti Judui ir Jeruzalei Sofonijo dienomis, dar net labiau taikomi krikščioniškojo pasaulio bažnyčioms ir sektoms. Jos taip pat užteršė tyrą garbinimą Dievą žeminančiomis savo doktrinomis, kurių dauguma yra pagoniškos kilmės. Jos paaukojo milijonus sveikų savo sūnų ant šiuolaikinio karo altoriaus. Be to, įvaizdinės Jeruzalės gyventojai sujungia vadinamąją krikščionybę su astrologija, spiritizmo veiksmais ir žemiausio lygio lytiniu amoralumu, primenančiu Baalo garbinimą (Sofonijo 1:4, 5).