Jehova teikia gausybę taikos ir tiesos
„Aš... pagydysiu juos ir atidengsiu jiems jų prašomąją ramybę ir tiesą [„gausybę taikos ir tiesos“, NW]“ (JEREMIJO 33:6).
1, 2. a) Kalbant apie taiką, ką rodo tautų istorija? b) Kokią pamoką taikos atžvilgiu Jehova davė Izraeliui 607 m. p. m. e.?
TAIKA! Kokia ji trokštama, bet kokia reta ji buvo žmonijos istorijoje! Dvidešimtasis amžius ypač nebuvo taikos amžius. Tikriau sakant, jis matė du pražūtingiausius karus žmonijos istorijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo taikai pasaulyje palaikyti buvo įkurta Tautų Lyga. Ta organizacija patyrė nesėkmę. Po Antrojo pasaulinio karo tuo pačiu tikslu buvo įkurta Jungtinių Tautų organizacija. Mums tereikia skaityti dienraščius, kad pamatytume, jog šios organizacijos veikla taip pat absoliučiai nesėkminga.
2 Ar turime stebėtis, kad žmonių organizacijos negali įgyvendinti taikos? Visiškai ne. Daugiau kaip prieš 2500 metų išrinktoji Dievo tauta, Izraelis, gavo pamoką šiuo atžvilgiu. Septintajame amžiuje p. m. e. Izraelio taikai kėlė grėsmę dominuojanti pasaulio valdžia, Babilonas. Izraelis tikėjosi, kad Egiptas padės išsaugoti taiką. Egiptas apvylė (Jeremijo 37:4b-7; Ezechielio 17:11-15). Babilono armija 607 m. p. m. e. sugriovė Jeruzalės sienas ir sudegino Jehovos šventyklą. Taigi Izraelis karčiai pasimokė, kaip tuščia pasitikėti žmonių organizacijomis. Užuot džiaugusis taika, tauta buvo jėga ištremta į Babiloną (2 Kronikų 36:17-21).
3. Išsipildant Jehovos žodžiams, pasakytiems per pranašą Jeremiją, kokie istoriniai įvykiai davė Izraeliui antrą gyvybiškai svarbią pamoką taikos atžvilgiu?
3 Tačiau prieš Jeruzalės žlugimą Jehova buvo atskleidęs, kad jis, o ne Egiptas, suteiks Izraeliui tikrąją taiką. Per Jeremiją jis pažadėjo: „Aš... pagydysiu juos ir atidengsiu jiems jų prašomąją ramybę ir tiesą [„gausybę taikos ir tiesos“, NW]. Aš sugrąžinsiu Judo belaisvius ir Israėlio belaisvius ir statysiu juos kaip pradžioje“ (Jeremijo 33:6, 7). Jehovos pažadas ėmė pildytis 539 m. p. m. e., kai buvo nugalėtas Babilonas ir izraelitų tremtiniams buvo dovanota laisvė (2 Kronikų 36:22, 23). Baigiantis 537-iesiems m. p. m. e., grupė izraelitų pirmą kartą po 70-ies metų šventė Izraelio žemėje Palapinių šventę! Pasibaigus šventei, jie nutarė atstatyti Jehovos šventyklą. Kaip jie jautėsi dėl to? Pranešime sakoma: „Tauta šaukė dideliu šauksmu, šlovindama Viešpatį, nes buvo padėti Viešpaties šventyklos pamatai“ (Ezdro 3:11).
4. Kaip Jehova pažadino izraelitus imtis šventyklos statymo darbo ir kokį pažadą jis davė dėl taikos?
4 Tačiau taip sėkmingai pradėję, izraelitai buvo išgąsdinti priešininkų ir nutraukė šventyklos atstatymo darbus. Po kelerių metų Jehova pažadino pranašus Agėją ir Zachariją įkvėpti izraelitus užbaigti šiuos darbus. Kaip turėjo jaudinti juos tai, ką jie girdėjo pranašą Agėją sakant apie šventyklą, kuri bus pastatyta: „Didesnė bus šitų paskutinių namų garbė kaip pirmųjų, sako kareivijų Viešpats, ir šitoje vietoje aš duosiu ramybę“! (Agėjo 2:10).
Jehova įvykdo savo pažadus
5. Kas pažymėtina apie aštuntąjį Zacharijo knygos skyrių?
5 Biblinėje Zacharijo knygoje mes skaitome apie daugybę įkvėptų regėjimų ir pranašysčių, kurios stiprino Dievo tautą tada, šeštajame šimtmetyje p. m. e. Tos pačios pranašystės tebėra mums užtikrinimas, kad Jehova padės. Jos parodo, kad visiškai pagrįsta tikėti, jog Jehova taip pat ir mūsų dienomis suteiks savo tautai taiką. Pavyzdžiui, aštuntajame jo vardu pavadintos knygos skyriuje pranašas Zacharijas dešimt kartų pakartoja žodžius: „Viešpats [„Jehova“, NW] sako taip.“ Kiekvieną kartą tuo posakiu pateikiamas Dievo nutarimas, liečiantis Dievo tautos taiką. Kai kurie iš tų pažadų išsipildė Zacharijo dienomis. Visi kiti išsipildė arba tebesipildo šiandien.
‛Aš būsiu pavydus dėl Siono’
6, 7. Kaip Jehova ‛pavydėjo Siono su dideliu užsidegimu’?
6 Šis posakis pirmą kartą pavartotas Zacharijo 8:2, kur skaitome: „Kareivijų Viešpats sako taip: Aš turėjau labai didelio pavydo [„būsiu didžiai pavydus“, NW] dėl Siono ir aš pavydėjau dėl jo [„pavydėsiu jo“, NW] su dideliu užsidegimu.“ Jehovos pažadas, kad jis bus pavydus, tai yra turės didelį uolumą savo žmonių atžvilgiu, reiškė, kad jis bus budrus ir sugrąžins jiems taiką. Izraelio sugrąžinimas į jo šalį ir šventyklos atstatymas buvo to uolumo įrodymas.
7 O kaip su tais, kurie priešinosi Jehovos tautai? Jo uolumas savo tautai gali būti prilygintas jo „dideliam užsidegimui“ prieš tuos priešus. Kai ištikimi žydai garbino atstatytoje šventykloje, jie galėjo apmąstyti liūdnas pasekmes, kurias patyrė tada jau žlugęs galingasis Babilonas. Jie taip pat galėjo galvoti apie visišką nesėkmę priešų, bandžiusių trukdyti atstatyti šventyklą (Ezdro 4:1-6; 6:3). Ir jie galėjo dėkoti Jehovai, kad jis įvykdė savo pažadą. Jo uolumas įgalino juos triumfuoti!
„Ištikimybės miestas“
8. Kaip Zacharijo dienomis Jeruzalė tapo ištikimybės miestu, priešingai negu buvo ankstesniais laikais?
8 Antrą kartą Zacharijas rašo: „Viešpats sako taip.“ Kokie Jehovos žodžiai šį kartą? „Aš grįžtu į Sioną ir gyvensiu Jerusalės viduje: Jerusalė bus vadinama Ištikimybės miestas ir kareivijų Viešpaties kalnas, pašvęstas kalnas“ (Zacharijo 8:3). Prieš 607 metus p. m. e. Jeruzalė visiškai nebuvo ištikimybės miestas. Jos kunigai ir pranašai buvo sugedę, o jos žmonės neištikimi (Jeremijo 6:13; 7:29-34; 13:23-27). Dabar gi Dievo tauta atstatinėjo šventyklą, tuo parodydama savo įsipareigojimą tyrai garbinti. Dvasiniu požiūriu Jehova vėl apsigyveno Jeruzalėje. Joje vėl skambėjo tyro garbinimo tiẽsos, tad Jeruzalė galėjo būti vadinama „Ištikimybės miestu“. Jos iškili vieta galėjo būti vadinama „Viešpaties kalnu“.
9. Kaip smarkiai pasikeitė „Dievo Izraelio“ padėtis 1919 metais?
9 Kadangi šie du pranešimai buvo reikšmingi senovės Izraeliui, jie taip pat labai reikšmingi mums, kai 20-asis amžius eina į pabaigą. Beveik prieš 80 metų, Pirmojo pasaulinio karo metu, keli tūkstančiai pateptųjų, tada atstovavusių „Dievo Izraeliui“, pateko į dvasinę nelaisvę, lygiai kaip ir senovės Izraelis buvo patekęs į Babilono nelaisvę (Galatams 6:16). Pranašiškai jie buvo aprašyti kaip lavonai, gulintys gatvėje. Tačiau jie nuoširdžiai troško garbinti Jehovą „dvasia ir tiesa“ (Jono 4:24). Tad 1919-aisiais Jehova išvadavo juos iš nelaisvės, prikeldamas iš dvasinės mirties būklės (Apreiškimas 11:7-13). Taigi Jehova atsakė skambiu „taip“ į pranašišką Izaijo klausimą: „Ar gali šalis užgimti per dieną? Ar galima tautą pagimdyti be skausmų iš karto?“ (Izaijo 66:8, ŠvR). Jehovos tauta 1919 metais vėl ėmė egzistuoti kaip dvasinė tauta savo pačios „šalyje“, arba dvasinėje žemės valdoje.
10. Kokias palaimas nuo 1919 metų patiria pateptieji krikščionys savo „šalyje“?
10 Būdami saugūs toje šalyje, pateptieji krikščionys tarnavo puikioje Jehovos dvasinėje šventykloje. Jie buvo paskirti „ištikimu bei protingu vergu“, prisiimančiu atsakomybę rūpintis Jėzaus žemiškuoju turtu; tą privilegiją jie turi iki šiol, 20-ajam amžiui artėjant prie pabaigos (Mato 24:45-47, NW). Jie puikiai patyrė, kad Jehova yra „ramybės Dievas“ (1 Tesalonikiečiams 5:23).
11. Kaip religiniai krikščionijos vadovai pasirodė esą Dievo tautos priešai?
11 Tačiau kaip su Dievo Izraelio priešais? Jehovos uolumas savo tautai derinasi su jo užsidegimu prieš priešininkus. Pirmojo pasaulinio karo metu religiniai krikščionijos vadovai darė nepaprastą spaudimą bandydami — tačiau nesėkmingai — likviduoti šią mažą tiesą kalbančių krikščionių grupę. Per Antrąjį pasaulinį karą krikščionijos tarnai buvo vieningi tik vienu atžvilgiu: abiejose konflikto pusėse jie ragino vyriausybes sustabdyti Jehovos Liudytojų veiklą. Netgi šiandien daugelyje šalių religiniai vadai kursto vyriausybes apriboti arba uždrausti Jehovos Liudytojų krikščionišką skelbimo darbą.
12, 13. Kaip Jehova išreiškė savo įniršį prieš krikščioniją?
12 Tai neliko Jehovos nepastebėta. Po Pirmojo pasaulinio karo krikščionija, kartu su visa kita didžiosios Babelės dalimi, patyrė žlugimą (Apreiškimas 14:8). Kad krikščionija iš tikrųjų žlugo, tapo viešai žinoma tada, kai pradedant 1922 metais buvo išlieta daug simbolinių negandų, padėjusių viešai demaskuoti jos dvasinės mirties būklę ir įspėjusių apie jos būsimą sunaikinimą (Apreiškimas 8:7—9:21). Kaip įrodymas, kad šios negandos išliejamos ir toliau, 1995 metų balandžio 23-ąją visame pasaulyje buvo sakoma kalba „Klaidingos religijos galas arti“, ir po to buvo išplatinta šimtai milijonų egzempliorių specialaus Karalystės naujienos leidinio.
13 Šiandien krikščionijos būklė apgailėtina. Per 20-ąjį amžių jos nariai žudė vieni kitus baisiuose karuose, kuriuos laimino jos kunigai ir tarnai. Kai kuriose šalyse jos įtaka beveik nejaučiama. Ji pasmerkta būti sunaikinta kartu su visa kita didžiosios Babelės dalimi (Apreiškimas 18:21).
Taika Jehovos tautai
14. Koks yra duotas pranašiškas taikoje gyvenančios tautos aprašymas?
14 Kita vertus, šiais 1996 metais Jehovos tauta džiaugiasi gausybe taikos savo atkurtoje šalyje, kaip aprašyta Jehovos trečiajame nutarime: „Kareivijų Viešpats sako taip: Seniai ir senelės dar gyvens Jerusalės gatvėse, kiekvieno rankoje bus jo lazda dėl didelės senatvės. Miesto gatvės bus pilnos vaikų [„berniukų“, ŠvR] ir mergaičių, žaidžiančių jo aikštėse“ (Zacharijo 8:4, 5).
15. Nepaisant tautų karų, kokia taika džiaugiasi Jehovos tarnai?
15 Šis nuostabus aprašymas vaizduoja kažką nepaprasta šiame karų apimtame pasaulyje — taikoje gyvenančią tautą. Nuo 1919-ųjų metų išsipildo pranašiški Izaijo žodžiai: „‛Nuolatinė taika bus tam, kuris toli ir kuris arti’, — sako Jehova, — ‛ir aš išgydysiu jį. Bet... nėra taikos bedieviams’, — sako mano Dievas“ (Izaijo 57:19-21, NW). Žinoma, Jehovos žmonės, nors ir nėra pasaulio dalis, negali išlikti nepaliesti tautų sąmyšio (Jono 17:15, 16). Kai kuriose šalyse jie ištveria nepakeliamus sunkumus, o kai kurie net nužudomi. Tačiau tikrieji krikščionys turi taiką dviem svarbiausiais atžvilgiais. Pirma, jie gyvena „taikoje su Dievu per [jų] Viešpatį Jėzų Kristų“ (Romiečiams 5:1). Antra, jie turi taiką tarpusavyje. Jie ugdo „iš aukštybių kilusią išmintį“, kuri „pirmiausia yra tyra, paskui taikinga“ (Jokūbo 3:17; Galatams 5:22-24). Be to, jie laukia laiko, kuomet džiaugsis visapusiška taika, kai „romieji paveldės žemę ir gėrėsis taikos daugybe“ (Psalmių 36:11).
16, 17. a) Kaip „sẽniai ir senelės“, taip pat ‛berniukai ir mergaitės’ stiprina Jehovos organizaciją? b) Kas parodo, kad Jehovos tautoje yra taika?
16 Jehovos tautoje tebėra „senių ir senelių“ — pateptųjų, kurie prisimena ankstyvąjį Jehovos organizacijos triumfą. Jų ištikimybė ir ištvermė yra didžiai vertinama. Jaunesni pateptieji ėmėsi iniciatyvos ugningomis ketvirtojo dešimtmečio dienomis ir per Antrąjį pasaulinį karą, taip pat ir tolesniais jaudinančiais augimo metais. Po to, ypač nuo 1935-ųjų metų, aiškiai pasirodė „milžiniška minia“ „kitų avių“ (Apreiškimas 7:9; Jono 10:16). Kadangi pateptieji krikščionys sensta ir jų lieka vis mažiau, skelbimo darbą perima kitos avys, ir jos išplėtė jį visoje žemėje. Pastaraisiais metais kitos avys plūste plūsta į Dievo tautos šalį. Na, vien pernai 338491 asmuo pasikrikštijo, tuo simbolizuodamas savo atsidavimą Jehovai! Tie nauji žmonės yra iš tikrųjų labai jauni dvasiniu atžvilgiu. Jų žvalumas ir entuziazmas yra branginami, nes jie papildo gretas tų, kurie su dėkingumu gieda gyrių „mūsų Dievui, sėdinčiam soste, ir Avinėliui“ (Apreiškimas 7:10).
17 Šiandien ‛gatvės pilnos berniukų ir mergaičių’ — Liudytojų, kupinų jaunatviškos energijos. Ataskaitos 1995 tarnybiniais metais buvo gautos iš 232 šalių ir jūrų salų. Tačiau nėra jokios tarptautinės konkurencijos, nei tarpgentinės neapykantos ar nederamo pavydo tarp pateptųjų ir kitų avių. Visi, suvienyti meile, auga kartu dvasiškai. Pasaulinė Jehovos Liudytojų brolija yra iš tikrųjų unikali pasaulio arenoje (Kolosiečiams 3:14; 1 Petro 2:17).
Per sunku Jehovai?
18, 19. Kaip nuo 1919 metų Jehova įgyvendina tai, kas žmonių požiūriu galbūt atrodo per sunku?
18 Tolimais 1918-aisiais, kai pateptąjį likutį sudarė tik keletas tūkstančių dvasinėje nelaisvėje esančių prislėgtų sielų, niekas nebūtų galėjęs numatyti, kokia linkme pakryps įvykiai. Vis dėlto Jehova tai žinojo, kaip patvirtina jo ketvirtasis pranašiškas nutarimas: „Kareivijų Viešpats sako taip: Jei tai šios tautos liekanų akyse rodysis sunku anose dienose, argi bus sunku mano akyse, sako kareivijų Viešpats“ (Zacharijo 8:6).
19 Jehovos dvasia 1919-aisiais atgaivino jo tautą ateities darbui. Vis dėlto reikėjo tikėjimo, kad liktum toje mažoje Jehovos garbintojų organizacijoje. Jų buvo tiek mažai, ir daugelis dalykų buvo neaiškūs. Tačiau pamažu Jehova stiprino juos organizaciniu atžvilgiu ir apginklavo juos atlikti krikščionišką gerosios naujienos skelbimo bei mokinių ruošimo darbą (Izaijo 60:17, 19; Mato 24:14; 28:19, 20). Palaipsniui jis padėjo jiems suvokti tokius gyvybiškai svarbius klausimus kaip neutralitetas ir visuotinis suverenitetas. Ar Jehovai buvo per sunku įgyvendinti savo valią pasinaudojant ta maža Liudytojų grupe? Žinoma, atsakymas skamba „ne“! Tai patvirtinama šio žurnalo 12—15 puslapiuose pateiktoje 1995 tarnybinių metų Jehovos Liudytojų veiklos lentelėje.
„Aš būsiu jiems Dievas“
20. Kokiu mastu vyko išpranašautas Dievo tautos surinkimas?
20 Penktasis nutarimas toliau parodo laimingą Jehovos Liudytojų padėtį šiandien: „Kareivijų Viešpats sako taip: Štai aš išgelbėsiu savo tautą iš rytų šalies ir iš saulėleidžio šalies. Aš atvesiu juos, ir jie gyvens Jerusalės viduje; jie bus man tauta, ir aš būsiu jiems Dievas tiesoje ir teisybėje“ (Zacharijo 8:7, 8).
21. Kaip palaikoma ir plečiama taikos gausybė Jehovos tautoje?
21 Šiais 1996-aisiais metais mes nesvyruodami galime sakyti, kad geroji naujiena skelbiama visame pasaulyje nuo „rytų šalies“ iki „saulėleidžio šalies“. Mokiniais ruošiami žmonės iš visų tautų, ir jie mato Jehovos pažado išsipildymą: „Visi tavo sūnūs bus Viešpaties pamokyti ir gausinga ramybė bus tavo vaikams“ (Izaijo 54:13). Mes turime ramybę, nes esame Jehovos mokomi. Tuo tikslu literatūra spausdinama daugiau kaip 300 kalbų. Vien pernai prisidėjo 21 papildoma kalba. Sargybos bokšto žurnalas dabar sinchroniškai spausdinamas 111 kalbų, o „Atsibuskite!“ — 54 kalbomis. Tautiniuose ir tarptautiniuose kongresuose viešai matoma Dievo tautos taika. Savaitinės sueigos vienija mus ir teikia mums reikalingą padrąsinimą tvirtai laikytis (Žydams 10:23-25). Taip, Jehova moko savo tautą „tiesoje ir teisybėje“. Jis duoda savo tautai taiką. Kokie mes palaiminti, kad turime tiek apsčiai taikos!
Ar gali paaiškinti?
◻ Kaip Jehova dabartiniais laikais buvo ‛pavydus su dideliu užsidegimu’ savo tautos atžvilgiu?
◻ Kaip Jehovos tauta turi taiką netgi karo apimtose šalyse?
◻ Kaip ‛gatvės yra pilnos berniukų ir mergaičių’?
◻ Kaip pasirūpinama, kad Jehovos tauta galėtų būti jo mokoma?
[Lentelė 12—15 puslapiuose]
JEHOVOS LIUDYTOJŲ 1995 TARNYBINIŲ METŲ PASAULINĖ ATASKAITA
(Prašom žiūrėti patį leidinį)
[Iliustracija 8, 9 puslapiuose]
Šeštajame amžiuje p. m. e. atstačiusieji šventyklą ištikimi žydai suprato, kad Jehova buvo vienintelis patikimas taikos šaltinis