Iškilmingas įžengimas į Jeruzalę

Šiandien sekmadienis, nisano 9-oji. Iš Betanijos Jėzus su mokiniais patraukia į Jeruzalę. Jiems esant netoli Betfagės kaimo, ant Alyvmedžių kalno, Jėzus dviem mokiniams paliepia:

„Eikite į kaimą, esantį priešais, ir įėję tuojau pamatysite pririštą asilę ir asilaitį su ja. Atriškite juos ir atveskite man. O jeigu koks nors žmogus jums ką sakytų, tarkite: ‘Jų reikia Viešpačiui’, ir jis iš karto juos paleis“ (Mato 21:2, 3).

Šiuos nurodymus Jėzus duoda ne be reikalo – turi išsipildyti šventųjų raštų pranašystė. Apie Dievo žadėtąjį Karalių Zacharijas rašė: „Jis [...] nuolankus ir joja ant asilo, ant asilaičio, asilės jauniklio“ (Zacharijo 9:9). Kad Jėzui išsipildė ši pranašystė, mokiniai supranta tik vėliau.

Kaip Jėzus ir sakė, atėję į Betfagę mokiniai randa asilę su asilaičiu. Pamatę, kad jie atriša gyvulius, šalimais stovintys žmonės ima klausinėti: „Ką darote? Kodėl atrišate asilaitį?“ (Morkaus 11:5). Tačiau išgirdę, kad gyvulių reikia Viešpačiui, leidžia juos išsivesti. Ir asilę, ir asilaitį mokiniai apkloja savo apsiaustais, bet Jėzus atsisėda ant jauniklio.

Jėzui jojant link Jeruzalės, jį lydinčių žmonių vis daugėja. Vieni tiesia ant kelio savo apsiaustus, kiti kloja ant žemės žalias medžių šakas. Žmonės šaukia: „Dieve, sergėk jį! Palaimintas tas, kuris ateina Jehovos vardu! Palaiminta ateinanti mūsų tėvo Dovydo Karalystė!“ (Morkaus 11:8–10). Minioje esantys fariziejai labai nepatenkinti, kad žmonės Jėzų taip aukština.

– Mokytojau, sudrausk savo mokinius! – liepia jie.

– Sakau jums: jeigu šitie tylės, tai akmenys šauks, – atsako Jėzus (Luko 19:39, 40).

Išvydęs Jeruzalę Jėzus pravirksta. „Jei tik tu šiandien suprastum, kas teikia ramybę... – taria su liūdesiu. – Deja, tai paslėpta nuo tavo akių.“ Jeruzalė – užsispyrusi ir maištinga, tad jos laukia skaudi baigtis. Jėzus pranašauja: „Užklups tave dienos, kai tavo priešai apjuos tave nusmailintų baslių siena, apguls ir suspaus iš visų pusių. Jie parblokš ant žemės tave su visais tavo vaikais ir nepaliks tavyje akmens ant akmens“ (Luko 19:42–44). 70 metais Jėzaus žodžiai išsipildo.

Jėzui įžengus į Jeruzalę, sujuda visas miestas. „Kas jis toks?“ – klausinėja žmonės. „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos, iš Nazareto!“ – pasigirsta minioje (Mato 21:10, 11). Tie, kas matė, kaip Jėzus prikėlė Lozorių, dabar pasakoja apie šį stebuklą kitiems. Fariziejai apmaudauja, kad nieko negali padaryti. „Visas pasaulis nuėjo paskui jį!“ – sako jie (Jono 12:18, 19).

Kaip ir visada, atvykęs į Jeruzalę Jėzus nueina šventyklon mokyti žmonių. Čia susirenka aklų ir luošų, ir Jėzus juos išgydo. O berniukai šventykloje šaukia: „Dieve, sergėk Dovydo Sūnų!“ Matydami, kas dedasi, aukštieji kunigai ir Raštų aiškintojai piktinasi.

– Ar girdi, ką jie kalba? – sako Jėzui.

– Taip, – taria jis. – Negi nesate skaitę: „Į vaikų ir kūdikių lūpas įdėjai gyrių“? (Mato 21:15, 16)

Viską šventykloje apžiūrėjęs Jėzus su mokiniais išeina, mat jau vėlyvas metas. Dar prieš saulėlydį jie sugrįžta atgal į Betaniją ir tenai praleidžia nisano 10-osios, pirmadienio, naktį.