„Įneškite visas dešimtines į sandėlius“

„Mėginkite mane... jei aš neatidarysiu [jums] dangaus užtvankų“ (MALACHIJO 3:10).

 1. a) Ką daryti kvietė Jehova savo tautą penktajame amžiuje pr. m. e.? b) Kas įvyko pirmajame m. e. amžiuje, kai Jehova atėjo į šventyklą teisti?

PENKTAJAME amžiuje pr. m. e. izraelitai buvo neištikimi Jehovai. Jie neduodavo dešimtinių ir aukodavo šventyklai netinkamus gyvulius. Tačiau Jehova pažadėjo, kad jeigu jie atneš į sandėlius visą dešimtinę, jis išlies jiems palaimas iki apstumo (Malachijo 3:8-10). Praėjus maždaug 500 metų Jehova, atstovaujamas Jėzaus, kaip savo sandoros pasiuntinio, atėjo į Jeruzalės šventyklą teisti (Malachijo 3:1). Kaip tauta, Izraelis buvo rastas netinkamas, bet tie, kurie sugrįžo pas Jehovą, buvo gausiai palaiminti (Malachijo 3:7). Jie buvo patepti, kad taptų dvasiniais Jehovos sūnumis, nauju kūriniu, ‛Dievo Izraeliu’ (Galatams 6:16; Romiečiams 3:25, 26).

 2. Kada antrą kartą turėjo išsipildyti Malachijo 3:1-10 žodžiai ir ryšium su tuo ką mes esame kviečiami daryti?

² Praėjus beveik 1900 metų, 1914 metais, Jėzus buvo pakeltas į sostą kaip Dievo dangiškosios Karalystės Karalius ir Dievo įkvėpti žodžiai pagal Malachijo 3:1-10 turėjo išsipildyti antrą kartą. Ryšium su tuo džiaugsmingu įvykiu šiandien krikščionys yra kviečiami atnešti į sandėlius visą dešimtinę. Jeigu mes tai darysime, taip pat džiaugsimės palaimomis iki pertekliaus.

 3. Kas buvo tas pasiuntinys, kuris paruošė kelią Jehovai (a) pirmajame šimtmetyje? (b) prieš pirmąjį pasaulinį karą?

³ Apie savo atėjimą į šventyklą Jehova pasakė: „Štai aš siunčiu savo skelbėją, ir jis prirengs kelią ties mano veidu“ (Malachijo 3:1). Tai išsipildė pirmajame amžiuje, kai Izraelyje Jonas Krikštytojas skelbė nuodėmių atgailą (Morkaus 1:2, 3). Ar buvo ruošiamasi antrajam Jehovos atėjimui į jo šventyklą? Taip. Prieš kelis dešimtmečius iki pirmojo pasaulinio karo pasaulio arenoje pasirodė Biblijos Tyrinėtojai, jie mokė švaraus biblinio mokslo ir demaskavo melą, darantį negarbę Dievui, tokį, pavyzdžiui, kaip Trejybės ir pragaro ugnies doktrinos. Jie taip pat perspėjo apie artėjančią 1914 metais Tautų Laikų pabaigą. Daugelis atsiliepė šiems šviesos ir tiesos nešėjams (Psalmių 42:3; Mato 5:14, 16).

 4. Į kokį klausimą reikėjo atsakyti Viešpaties dienos metu?

⁴ Tai, kas Biblijoje vadinama ‛Viešpaties diena’, prasidėjo 1914 metais (Apreiškimas 1:10). Tą dieną turėjo atsitikti reikšmingi įvykiai, tarp jų — ‛ištikimo bei protingo tarno’ identifikavimas ir jo paskyrimas ‛valdyti [Viešpaties] turtų’ (Mato 24:45-47). Tada, 1914 metais, tūkstančiai bažnyčių tvirtino esančios krikščioniškomis. Kokią grupę Viešpats Jėzus Kristus pripažins savo ištikimu bei protingu tarnu? Šis klausimas turėjo būti išspręstas Jehovai atėjus į šventyklą.

Atėjimas į dvasinę šventyklą

5, 6. a) Į kokią šventyklą Jehova atėjo teisti? b) Kokio Jehovos nuosprendžio susilaukė krikščioniškasis pasaulis?

⁵ Bet į kokią šventyklą jis atėjo? Aišku, ne į tiesioginę šventyklą Jeruzalėje. Paskutinė iš šių šventyklų buvo sugriauta 70 m. e. m. Tačiau Jehova turi didesnę šventyklą, kurios atvaizdas buvo šventykla Jeruzalėje. Paulius kalbėjo apie tą didesniąją šventyklą ir parodė, kokia ji iš tikrųjų didinga — su šventa vieta danguje ir kiemu čia, žemėje (Žydams 9:11, 12, 24; 10:19, 20). Būtent į šitą didžiąją dvasinę šventyklą Jehova atėjo teisti. (Palygink Apreiškimas 11:1; 15:8.)

⁶ Kada tai įvyko? Pagal tvirtus įrodymus, 1918 metaisa. Kokios buvo pasekmės? Kalbant apie krikščioniškąjį pasaulį, Jehova pamatė organizaciją, nuo kurios rankų varvėjo kraujas; tai buvo sugedusi religinė sistema, parsidavusi šitam pasauliui, susivienijusi su turtingaisiais ir engianti vargšus, nepraktikuojanti švaraus garbinimo, bet mokanti pagoniškų mokslų (Jokūbo 1:27; 4:4). Per Malachiją Jehova įspėjo: „Būsiu greitas liudytojas žavėtojams ir svetmoteriams, ir priesaiką laužantiems, ir tiems, kurie skriausdami sulaiko samdytinio užmokestį, slegia našles, našlaičius“ (Malachijo 3:5). Krikščioniškasis pasaulis darė visus tuos ir dar blogesnius darbus. Prieš 1919 metus tapo aišku, kad Jehova pasmerkė jį ir likusią dalį Didžiojo Babilono, klaidingos religijos pasaulinį statinį, sunaikinimui. Nuo tada pasigirdo šauksmas, nukreiptas į tiesiaširdžius: „Išeik iš Babelės, mano tauta“ (Apreiškimas 18:1, 4).

 7. Ką Jėzus pripažino savo ištikimu bei protingu tarnu?

⁷ Kas gi tuomet pasirodė esąs ištikimas bei protingas tarnas? Pirmajame šimtmetyje jo pradžią sudarė maža žmonių grupė, kuri atsiliepė į Jono Krikštytojo ir sandoros pasiuntinio Jėzaus skelbimą. Mūsų šimtmetyje — tai buvo tie keli tūkstančiai žmonių, kurie iki 1914 metų atsiliepė į paruošiamąjį Biblijos Tyrinėtojų darbą. Pirmojo pasaulinio karo metu tiems žmonėms teko žiaurūs išbandymai, bet jie parodė, kad jų širdis priklauso Jehovai.

Valymo darbas

8, 9. Kokiais atžvilgiais 1918 metais turėjo būti išvalytas ištikimas bei protingas tarnas ir ką ryšium su tuo pažadėjo Jehova?

⁸ Tačiau net šiai grupei reikėjo valymo. Kai kurie prisijungusieji prie jų virto tikėjimo priešais ir turėjo būti pašalinti (Filipiečiams 3:18). Kiti pasitraukė, nenorėdami imtis atsakomybės, susijusios su Jehovos tarnyba (Žydams 2:1). Be viso to, reikėjo pašalinti išlikusius babiloniškus papročius. Taip pat organizaciniu atžvilgiu ištikimą bei protingą tarną reikėjo išvalyti. Reikėjo išmokti ir laikytis teisingo neutraliteto šio pasaulio atžvilgiu. Ir kai pasaulis pasidarė vis labiau sugedęs, jie turėjo ryžtingai kovoti, kad apsaugotų susirinkimus nuo moralinės ir dvasinės nešvaros. (Palygink Judo 3, 4.)

⁹ Taip, išvalymas buvo būtinas, ir Jehova, kalbėdamas apie pakeltą į sostą Jėzų, meilingai pažadėjo: „Jis atsisės tirpdyti ir valyti sidabro, išvalys Levio sūnus, šveis juos kaip auksą ir kaip sidabrą, ir jie aukos Viešpačiui [„Jehovai“, NW] aukas teisybėje“ (Malachijo 3:3). Pradedant nuo 1918 metų Jehova per tą sandoros pasiuntinį įvykdė savo pažadą ir išvalė savo tautą.

10. Kokią auką atnešė Dievo tauta ir ką daryti ją kvietė Jehova?

¹⁰ Kadangi Jehova veikė kaip sidabro taurintojas ir valytojas, naudą turėjo ir pateptieji Kristaus broliai, ir didžioji minia, kuri vėliau prisijungė prie jų Jehovos tarnyboje (Apreiškimas 7:9, 14, 15). Kaip organizacija, jie atėjo ir iki šiol ateina, aukodami auką teisybėje. Ir jų auka ‛patinka Viešpačiui... kaip dienose pirm amžių ir kaip senovės metais’ (Malachijo 3:4). Būtent juos Jehova pakvietė per pranašą: „Įneškite visas dešimtines į sandėlius, ir tebūna maisto mano namuose; po to mėginkite mane, — sako Viešpats, jei aš neatidarysiu dangaus užtvankų ir neišliesiu jums palaiminimo net iki apstumui“ (Malachijo 3:10).

Aukos ir dešimtinės

11. Kodėl daugiau nebereikalingos aukos pagal Mozės Įstatymo sistemą?

¹¹ Malachijo dienomis Dievo tauta atnešdavo tiesiogines aukas ir dešimtines, būtent grūdus, vaisius ir gyvulius. Net Jėzaus dienomis ištikimi izraelitai atnešdavo į šventyklą tiesiogines aukas. Tačiau po Jėzaus mirties visa tai pasikeitė. Įstatymas buvo panaikintas, kartu su juo ir įsakymas duoti tam tikras materialines aukas bei dešimtines (Efeziečiams 2:15). Jėzus įvykdė tai, ką pranašiškai vaizdavo pagal Įstatymą atnešamos aukos (Efeziečiams 5:2; Žydams 10:1, 2, 10). Kaip krikščionys gali atnešti aukas ir dešimtines?

12. Kokias dvasines dovanas ir aukas atneša krikščionys?

¹² Jų aukos daugiausia yra dvasinio pobūdžio. (Palygink Filipiečiams 2:17; 2 Timotiejui 4:6.) Pavyzdžiui, Paulius kalbėjo apie skelbimo darbą kaip apie auką, sakydamas: „Tad per jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą [„viešai“, NW] garbinančių lūpų vaisių.“ Jis nurodė ir kitą dvasinę auką, kai ragino: „Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui“ (Žydams 13:15, 16). Kai tėvai skatina savo vaikus pradėti pionierišką tarnybą, galima pasakyti, kad jie aukoja juos Jehovai, taip kaip Jeftė, kuris atidavė dukterį kaip „deginamąją auką“ Dievui, dovanojusiam jam pergalę (Teisėjų 11:30, 31, 39).

13. Kodėl iš krikščionių nėra reikalaujama atiduoti tiesioginę dešimtinę iš savo pajamų?

¹³ Tačiau kaip su dešimtinėmis? Ar krikščionys įpareigoti atidėti dešimtąją savo pajamų dalį ir atiduoti ją Jehovos organizacijai, kaip daroma kai kuriose krikščioniškojo pasaulio bažnyčiose? Ne, to nereikalaujama. Nėra biblinio teksto, kuris nustatytų krikščionims tokią taisyklę. Kai Paulius Judėjos vargstantiesiems rinko aukas, jis nenurodė konkretaus dydžio dalies, kurią reikėtų duoti. Greičiau jis pasakė: „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Korintiečiams 9:7). Kalbėdamas apie atliekančiuosius ypatingą tarnybą, Paulius parodė, kad kai kurie būdavo visai prideramai išlaikomi savanoriškomis aukomis, bet jis buvo pasiruošęs dirbti ir pats save aprūpinti (Apaštalų darbai 18:3, 4; 1 Korintiečiams 9:13-15). Šiam tikslui dešimtinės nebuvo numatytos.

14. a) Kodėl dešimtinės atnešimas nereiškia, kad mes atiduodame Jehovai visą savo turtą? b) Ką vaizduoja dešimtinė?

¹⁴ Aišku, krikščionims dešimtinė kažką simbolizuoja, arba vaizduoja. Kadangi ji yra dešimtoji dalis, o skaičius dešimt Biblijoje dažnai simbolizuoja žemišką pilnumą, ar dešimtinė vaizduoja mūsų viso turto atidavimą Jehovai? Ne. Kada mes pasišvenčiame Jehovai ir simbolizuojame tai vandens krikštu, tada atiduodame jam viską, ką turime. Nuo mūsų pasišventimo laiko mes nebeturime jau nieko, kas nepriklausytų Jehovai. Tačiau Jehova leidžia žmonėms tvarkyti savo lėšas. Todėl dešimtinė vaizduoja tą mūsų dalį, kas mums priklauso, kurią mes atnešame Jehovai arba panaudojame Jehovos tarnyboje kaip ženklą mūsų meilės jam ir pripažinimą, kad mes jam priklausome. Dešimtinė mūsų laikais nebūtinai turi būti tik dešimtoji dalis. Kai kuriais atvejais ji bus mažesnė. Kitais — didesnė. Kiekvienas atneša tai, ką duoti paskatina jo širdis ir leidžia aplinkybės.

15, 16. Kas priskiriama mūsų dvasinei dešimtinei?

¹⁵ Kas priskiriama prie šios dvasinės dešimtinės? Pirma, mes atiduodame Jehovai mūsų laiką ir energiją. Laikas, kurį mes praleidžiame susirinkimo sueigose, lankydami rajoninius ir srities kongresus, skelbimo tarnyboje, — visa tai kaip dešimtinės dalis atiduodama Jehovai. Laikas ir jėgos, kurias mes išeikvojame lankydami ligonius ir padėdami kitiems, vėlgi yra mūsų dešimtinės dalis. Pagalba statant Karalystės salę, salės išlaikymas ir valymas — taip pat dešimtinės dalis.

¹⁶ Į dešimtinę taip pat įskaitomos mūsų piniginės aukos. Nepaprastai augant Jehovos organizacijai pastaraisiais metais padidėjo finansiniai įsipareigojimai. Reikalingos naujos Karalystės salės, taip pat nauji filialų pastatai bei naujos Kongresų salės, ir būtina išlaikyti jau pastatytus pastatus. Išlaidų padengimas tiems, kurie pasisiūlė specialiajai tarnybai, — dažnai dėl didelio asmeninio pasiaukojimo — taip pat yra nemenkas iššūkis. Suma, išleista 1991 metais vien tik misionierių, keliaujančiųjų prižiūrėtojų ir specialiųjų pionierių išlaikymui, sudarė per 40 milijonų dolerių; visi šie pinigai buvo savanoriškos aukos.

17. Kokio dydžio dvasinę dešimtinę mes turime atiduoti?

¹⁷ Tačiau kokio dydžio mūsų dvasines dešimtines mes turime atiduoti? Jehova nenustato procento. Vis dėlto pasišventimo jausmas, tikra meilė Jehovai ir broliams, taip pat skubumo suvokimas, kad būtina gelbėti kitų gyvybes, paskatina mus atnešti visą dvasinę dešimtinę. Mes esame raginami tarnauti Jehovai iš visų jėgų. Jeigu mes būtume šykštūs arba atiduotume save ar savo lėšas nenoromis, tai prilygtų Dievo apvogimui. (Palygink Luko 21:1-4.)

Gausiai palaiminti

18, 19. Kaip Jehovos tauta buvo palaiminta, kad ji atnešė visą savo dešimtinę?

¹⁸ Nuo 1919 metų Jehovos tauta atsiliepia į skelbimo darbo poreikius ir dosniai aukoja savo laiką, jėgas ir pinigines lėšas. Jie iš tikrųjų atnešė į sandėlį visą dešimtinę. Todėl Jehova įvykdė savo pažadą ir išliejo gausias palaimas. Ypač tai aiškiai matyti iš jų skaičiaus didėjimo. Kai 1918 metais Jehova atėjo į šventyklą, jam tarnavo keli tūkstančiai pateptųjų, šiandien gi pateptųjų skaičius kartu su jų draugais — kitomis avimis — 211-oje šalių viršija keturis milijonus (Izaijo 60:22). Jie taip pat yra palaiminti, nuolat geriau suprasdami tiesą. Pranašiškas žodis tapo jiems patikimesnis. Jų įsitikinimas, kad pildosi Jehovos tikslai, žymiai sustiprėjo (2 Petro 1:19). Jie iš tikrųjų yra ‛Jehovos išmokyta’ tauta (Izaijo 54:13, NW).

¹⁹ Per Malachiją Jehova išpranašavo dar vieną palaimą: „Tuomet tie, kurie bijo Viešpaties, kalbėjo kiekvienas savo artimui: Viešpats stebėjo ir klausė, ir jo akivaizdoje buvo parašyta atsiminimo knyga tiems, kurie bijo Viešpaties ir atsimena [„galvoja apie“, NW] jo vardą“ (Malachijo 3:16). Iš visų organizacijų, kurios tvirtina esančios krikščioniškomis, tik Jehovos Liudytojai mąsto apie jo vardą ir šlovina jį tautų tarpe (Psalmių 33:2). Kokie jie laimingi, būdami užtikrinti, kad Jehova prisimena jų ištikimybę!

20, 21. a) Kokiais palaimintais santykiais džiaugiasi tikrieji krikščionys? b) Koks skirtumas tampa vis akivaizdesnis, kalbant apie krikščionybę?

²⁰ Pateptasis likutis — ypatingi Jehovos žmonės, ir didžioji minia, plūstanti prisijungti prie jų, pjauna su jais švaraus garbinimo palaimas (Zacharijo 8:23). Per Malachiją Jehova pažada: „Tie, — sako kareivijų Viešpats [„Jehova“, NW], — tą dieną, kurioje aš veikiu, turės man būti mano nuosavybė; aš pasigailėsiu jų, kaip žmogus pasigaili savo sūnaus, kurs jam tarnauja“ (Malachijo 3:17). Kokia palaima, kad Jehova taip švelniai jais rūpinasi!

²¹ Iš tiesų skirtumas tarp tikrųjų ir tariamųjų krikščionių tampa vis labiau akivaizdus. Kai Jehovos tauta stengiasi laikytis jo normų, krikščioniškasis pasaulis vis giliau grimzta į visuotinį nedorovingumo liūną. Kokie teisingi pasirodė Jehovos žodžiai: „Tuomet jūs vėl matysite, koks yra skirtumas tarp teisiojo ir bedievio, ir to, kurs jam netarnauja“ (Malachijo 3:18).

22. Kokių palaimų mes galime tikėtis, jeigu ir toliau atnešime visą dešimtinę?

²² Netrukus netikriesiems krikščionims ateis atpildo diena. „Nes štai ateis diena, įkaitinta kaip krosnis, ir visi puikieji, ir visi, kurie elgiasi bedieviškai, bus pelai; ateinanti diena padegs juos, sako kareivijų Viešpats [„Jehova“, NW]“ (Malachijo 4:1). Jehovos tauta žino, kad jis apgins juos tuo metu, lygiai taip kaip jis apgynė savo dvasinę tautą 70 m. e. m. (Malachijo 4:2). Kokie jie laimingi, turėdami tokį pasitikėjimą! Taigi kol neatėjo tas laikas, kiekvienas parodykime dėkingumą ir meilę Jehovai, atnešdami visą dešimtinę į sandėlį. Tada mes galėsime būti tikri, kad jis ir toliau mus laimins iki apstumo.

[Išnaša]

Ar tu gali paaiškinti?

◻ Kada mūsų dienomis atėjo į šventyklą Jehova su savo sandoros pasiuntiniu?

◻ Kas yra ištikimas bei protingas tarnas ir koks valymas jiems buvo reikalingas po 1918 metų?

◻ Kokias dvasines aukas atneša Jehovai tikrieji krikščionys?

◻ Kas yra ta dešimtinė, kurią atnešti į sandėlį kviečiami krikščionys?

◻ Kokiomis palaimomis džiaugiasi Dievo tauta, duodama dvasines dešimtines?