Vertinkime „grūdus iš dangaus“
STEBUKLINGAI išvaduotiems iš Egipto izraelitams netrukus pristigo tikėjimo savo Išlaisvintoju, Jehova. Dėl to Jehova privertė juos klajoti po Sinajaus dykumą 40 metų. Visą tą laiką tiek izraelitai, tiek prie jų prisidėjusi svetimšalių „mišri minia“ (NW) valgė ir gėrė „lig soties“ (Išėjimo 12:37, 38). Psalmių 78:23-25 paaiškinta, kaip tai buvo įmanoma: „Jis [Jehova] įsakė aukštoms padangėms ir atidarė dangaus duris, — lijo ant jų valgoma mana, davė jiems grūdų iš dangaus. Mirtingieji valgė galiūnų duoną, Dievas davė jiems maisto lig soties.“
Mozė, ragavęs manos, nusakė, koks buvo tas stebuklingas maistas. Anot jo, rytą, ‛rasai nukritus, ... dykumos paviršiuje gulėjo kažkas smulkaus, panašaus į grūdelius — taip smulkaus tarsi šerkšnas ant žemės. Tai pamatę, izraeliečiai klausė vieni kitų: „Kas tai yra?“’ — hebrajiškai „Man hu?“ Tikriausiai iš šio posakio kilo žodis „mana“, kuriuo izraelitai pavadino tą maistą. Mozė pasakė: „Ji buvo panaši į koriandro sėklą, balta, o jos skonis buvo panašus į meduolių skonį“ (Išėjimo 16:13-15, 31, išnaša).
Priešingai nei kai kurie teigia, mana neatsirasdavo natūraliai. Čia veikė antgamtinė jėga. Pavyzdžiui, nei vieta, nei metų laikas tam neturėjo įtakos. Palaikius per naktį ji sukirmydavo, imdavo dvokti. Tačiau kiekvienai šeimai prieš šabą prisirinkus manos dvigubai, ji pernakt nesugesdavo ir ją galima buvo valgyti per šabą, nes tą dieną mana neatsirasdavo. Iš tikrųjų mana buvo stebuklingas maistas (Išėjimo 16:19-30).
78-oje psalmėje paminėti „galiūnai“, arba „angelai“, nurodo, jog tiekdamas maną Jehova, matyt, pasinaudojo angelais (Psalmių 78:25, išnaša). Kad ir kaip būtų, žmonės turėjo tvirtą pagrindą dėkoti Dievui už jo gerumą. Deja, dauguma parodė nedėkingumą Tam, kuris išgelbėjo juos iš Egipto vergovės. Ir mes, jei nemąstome apie meilingą Jehovos gerumą, galime pradėti laikyti jo teikiamas priemones savaime suprantamu dalyku ar net tapti nedėkingi. Todėl dėkokim Jehovai, kad jis liepė aprašyti Izraelio išgelbėjimą bei tolimesnius įvykius „mums pamokyti“ (Romiečiams 15:4).
Izraelio patirtis naudinga krikščionims
Duodamas maną, Jehova siekė ne tik patenkinti fizinius maždaug trijų milijonų izraelitų poreikius. Jis norėjo ‛padaryti juos nuolankius ir išbandyti’, kad ištobulintų bei pamokytų jų pačių labui (Pakartoto Įstatymo 8:16; Izaijo 48:17). Jei izraelitai būtų leidęsi tobulinami bei mokomi, Jehova su malonumu būtų veikęs ‛jų ateities labui’ ir Pažadėtojoje žemėje suteikęs taiką, gerovę bei laimę.
Izraelitai turėjo suvokti vieną svarbų dalyką: „Žmogus yra gyvas ne viena duona“ (Pakartoto Įstatymo 8:3). Jei Dievas nebūtų davęs manos, žmonės būtų badavę — tą jie mielai pripažino (Išėjimo 16:3, 4). Dėkingi izraelitai kasdien prisimindavo esą visiškai priklausomi nuo Jehovos, tad buvo nuolankūs. Todėl mažai tikėtina, jog, gyvendami Pažadėtojoje materialiai klestinčioje žemėje, jie pamirštų Jehovą bei tą faktą, kad nuo jo priklauso.
Krikščionys, kaip ir izraelitai, turi prisiminti, kad jų poreikiai — fiziniai ir dvasiniai — priklauso nuo Dievo (Mato 5:3; 6:31-33). Atsakydamas į vieną Velnio gundymą, Jėzus Kristus pacitavo Mozės žodžius iš Pakartoto Įstatymo 8:3: „Parašyta: ‛Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų’“ (Mato 4:4). Taip, tikrųjų Dievo garbintojų maistas — skaityti Jehovos žodžius iš Biblijos. Be to, vaikščiodami su Dievu bei laikydami Karalystės interesus pačiais svarbiausiais, jie patiria naudingą tų žodžių poveikį ir stiprina savo tikėjimą.
Netobuli žmonės gali netekti dėkingumo už kasdienius dalykus — net jei šie parodo meilingą Jehovos rūpinimąsi. Pavyzdžiui, iš pradžių stebuklinga mana stebino ir džiugino izraelitus, tačiau ilgainiui daugelis ėmė skųstis. „Dabar mūsų sielos išseko, nes mūsų akys nieko kito nemato — tiktai maną“, — nepagarbiai dejavo jie parodydami, jog ėmė ‛tolti nuo gyvojo Dievo’ (Skaičių 11:6, Brb red.; 21:5; Žydams 3:12). Jų pavyzdys — tai ‛įspėjimas mums, kurie gyvename amžių pabaigoje’ (1 Korintiečiams 10:11).
Tad kaip galime kreipti dėmesį į šį perspėjantį pavyzdį? Visų pirma niekad nenuvertinkime Biblijos mokymų ar priemonių, kurias gauname per ištikimo ir protingo vergo klasę (Mato 24:45, NTJ). Vos tik pradėsime Jehovos dovanas laikyti savaime suprantamu dalyku ar abejingai žvelgti į jas, mūsų santykiai ims vėsti.
Jehova pagrįstai be perstojo netvindo mūsų jaudinančiomis naujomis tiesomis. Jis palaipsniui nušviečia savąjį Žodį (Patarlių 4:18). Taip jo žmonės gali suvokti ir pritaikyti tai, ką sužino. Mokydamas savo pirmuosius mokinius Jėzus sekė savo Tėvo pavyzdžiu. Dievo Žodį jis aiškindavo tiek, „kiek jie sugebėjo suprasti“ (Morkaus 4:33; palygink Jono 16:12).
Vis labiau vertinkite Dievo dovanas
Jėzus dažnai kartodavo. Be abejo, protas gali lengvai suvokti tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, Biblijos principus, tačiau priimti juos širdin ir paversti krikščioniškos „naujos asmenybės“ (NW) dalimi užtruks kiek ilgiau, ypač jei sena pasaulietiška elgsena bei požiūris giliai įsišakniję (Efeziečiams 4:22-24). Taip buvo ir Jėzaus mokiniams: jie turėjo nugalėti išdidumą bei išsiugdyti nuolankumą. Daug kartų Jėzui teko mokyti juos nuolankumo kaskart vis kitaip pateikiant pagrindinę mintį, kol galiausiai ji įsitvirtino (Mato 18:1-4; 23:11, 12; Luko 14:7-11; Jono 13:5, 12-17).
Šiais laikais krikščionių sueigose ir Sargybos bokšto bendrijos leidiniuose, sekant Jėzaus pavyzdžiu, naudojami gerai apgalvoti pakartojimai. Tad vertinkime šią meilingą Dievo rūpinimosi išraišką ir te niekad ji mums neatsibosta. Kantriai stengdamiesi pritaikyti nuolatinius Jehovos priminimus, savo gyvenime pasieksime puikių rezultatų (2 Petro 3:1). Toks dėkingas požiūris rodo, jog širdimi bei protu ‛suprantame’ Dievo Žodį (Mato 13:15, 19, 23). Koks puikus psalmininko Dovydo pavyzdys! Nors jis neturėjo tiek dvasinio maisto kaip mes šiandien, tačiau Jehovos įstatymai jam buvo „saldesni už medų — už gryniausią korio medų“ (Psalmių 19:11).
Amžinąjį gyvenimą teikianti „mana“
Jėzus žydams pasakė: „Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. ... Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną — gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jono 6:48-51). Paprasta duona arba mana nedavė ir negalėjo duoti amžinojo gyvenimo. Tačiau tie, kurie tiki Jėzaus išperkamąja auka, galiausiai džiaugsis amžinojo gyvenimo palaimomis (Mato 20:28).
Dauguma žmonių, turinčių naudos iš Jėzaus išperkamosios aukos, džiaugsis amžinuoju gyvenimu žemės rojuje. „Milžiniška minia“, kurią vaizduoja svetimšalių „mišri minia“, prisidėjusi prie izraelitų šiems išeinant iš Egipto, pergyvens ateinantį „didįjį sielvartą“, nušluosiantį nuo žemės visą blogį (Apreiškimas 7:9, 10, 14; Išėjimo 12:38, NW). Dar didesnį apdovanojimą gaus tie, kurių pirmavaizdis buvo patys izraelitai. Apaštalas Paulius pavadino juos dvasiniu Dievo Izraeliu; jų skaičius — 144000. Po mirties jie bus prikelti ir apdovanoti gyvenimu danguje (Galatams 6:16; Žydams 3:1; Apreiškimas 14:1). Ten Jėzus duos jiems ypatingos manos.
Ką reiškia „paslėpta mana“?
„Nugalėtojui aš duosiu paslėptos manos“, — pažadėjo prikeltas Jėzus dvasiniam Izraeliui (Apreiškimas 2:17). Ši simbolinė paslėptoji mana primena maną, kurią Dievas įsakė Mozei laikyti auksiniame inde šventojoje sandoros skrynioje. Skrynia stovėjo šventyklos šventų švenčiausiojoje, paslėpta nuo visų akių. Šis prisiminimui skirtas manos pavyzdys nesugedo tol, kol buvo laikomas skrynioje, tad yra tinkamas negendančio maisto simbolis (Išėjimo 16:32; Žydams 9:3, 4, 23, 24). Duodamas 144000 paslėptosios manos, Jėzus garantuoja, kad jie, kaip dvasiniai Dievo sūnūs, gaus nemirtingumą ir negendamybę (Jono 6:51; 1 Korintiečiams 15:54).
„Tu [Jehova] esi gyvenimo šaltinis“, — pasakė psalmininkas (Psalmių 36:10). Kaip puikiai šią svarbią tiesą patvirtina tikroji bei simbolinė mana! Tiek senovės Izraeliui Dievo duota mana, tiek Jėzaus kūnas — metaforinė mana, duota mūsų naudai, tiek simbolinė paslėptoji mana, kurią Dievas per Jėzų duoda 144000, primena mums, jog gyvenimas visiškai priklauso nuo Dievo (Psalmių 39:6, 8 [39:5, 7]). Tad nuolankiai, nusižeminę ir nuolat pripažinkime šią priklausomybę. Tada Jehova veiks mūsų „ateities labui“ (Pakartoto Įstatymo 8:16).
[Iliustracijos 26 puslapyje]
Amžinasis žmonių gyvenimas priklauso nuo ‛gyvosios duonos, nužengusios iš dangaus’
[Iliustracija 28 puslapyje]
Lankydami visas krikščionių sueigas parodome dėkingumą už Jehovos priminimus