Būkite drąsūs!

„Būkite drąsūs ir sakykite: ‛Jehova yra mano padėjėjas’“ (ŽYDAMS 13:6, NW).

 1. Kokią drąsą parodė tie, kurie sužinojo tiesą pirmajame mūsų eros šimtmetyje?

BUVO pirmasis mūsų eros amžius. Ilgai lauktasis Mesijas atėjo. Jis gerai išmokė savo mokinius ir pradėjo gyvybiškai svarbų skelbimo darbą. Atėjo laikas žmonėms išgirsti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Todėl vyrai ir moterys, kurie sužinojo tiesą, drąsiai skelbė šią nuostabią žinią (Mato 28:19, 20).

 2. Kodėl Jehovos Liudytojams šiandien reikalinga drąsa?

² Karalystė nebuvo įkurta tomis dienomis. Bet paskirtasis Karalius, Jėzus Kristus, pranašavo apie savo būsimą nematomą dalyvavimą Karalystės valdžioje. Tai turėjo būti paženklinta tokiais įvykiais kaip neprilygstami karai, badas, epidemijos, žemės drebėjimai ir gerosios naujienos skelbimas pasauliniu mastu (Mato 24:3-14; Luko 21:10, 11). Mums, kaip Jehovos Liudytojams, reikia drąsos, kad įveiktume šias aplinkybes ir persekiojimą, kurį patiriame. Todėl bus naudinga apsvarstyti Biblijos pranešimus apie drąsius pirmojo mūsų eros šimtmečio Karalystės skelbėjus.

Drąsa sekti Kristumi

 3. Kas duoda geriausią drąsos pavyzdį ir kas buvo pasakyta apie jį Žydams 12:1-3?

³ Jėzus Kristus yra geriausias drąsos pavyzdys. Apaštalas Paulius, paminėjęs „šitokį debesį“ drąsių ikikrikščioniškųjų Jehovos liudytojų, sutelkė dėmesį į Jėzų sakydamas: „Mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo [„Vyriausiąjį“, NW] vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių [„kančių stulpą“, NW] ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. Apsvarstykite, kaip jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte dvasia!“ (Žydams 12:1-3).

 4. Kaip Jėzus parodė drąsą, kai buvo gundomas Šėtono?

⁴ Po savo krikšto ir 40-ies dienų apmąstymo, maldos ir pasninko dykumoje, Jėzus drąsiai pasipriešino Šėtonui. Kai Jėzus buvo gundomas Velnio paversti akmenis duona, jis atsisakė, kadangi būtų buvę neteisinga įvykdyti stebuklą savo troškimams patenkinti. „Parašyta: ‛Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo [„Jehovos“, NW] lūpų’“, — pasakė Jėzus. Kai Šėtonas reikalavo jo šokti nuo šventyklos viršūnės, Jėzus atsisakė, nes tai būtų buvusi nuodėmė gundyti Dievą, kad Jis gelbėtų jį nuo galimos savižudybės. Jėzus pareiškė: „Taip pat parašyta: ‛Negundyk Viešpaties [„Jehovos“, NW], savo Dievo.’“ Šėtonas pasiūlė jam visas pasaulio karalystes už tai, kad Jėzus ‛pagarbins’ jį, bet Jėzus nė nemanė tapti atskalūnu ir palaikyti įžūlų Velnio tvirtinimą, kad žmonės neliks ištikimi Dievui išbandymų metu. Taigi Jėzus pasakė: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: ‛Viešpatį [„Jehovą“, NW], savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!’“ Po to gundytojas „atsitraukė nuo jo iki laiko“ (Mato 4:1-11; Luko 4:13).

 5. Kas mums padeda atsispirti pagundai?

⁵ Jėzus buvo pavaldus Jehovai ir pasipriešino Velniui. Jeigu mes panašiai ‛būsime klusnūs Dievui ir priešinsimės velniui, jis bėgs nuo mūsų’ (Jokūbo 4:7). Kaip ir Jėzus, mes galime drąsiai atsispirti pagundoms, jeigu pritaikome Raštą ir galbūt net cituojame jį tuo metu, kai esame gundomi kaip nors nusidėti. Ar tikėtina, kad mes pasiduosime pagundai įvykdyti vagystę, jeigu tuo metu kartosime mintyse Dievo įsakymą „Nevok“? Ir panašiai, ar du krikščionys pasiduotų seksualiniam amoralumui, jeigu nors vienas iš jų drąsiai cituotų frazę „Nepaleistuvauk“? (Romiečiams 13:8-10; Išėjimo 20:14, 15).

 6. Kaip Jėzus buvo drąsus pasaulio nugalėtojas?

⁶ Kaip krikščionys, kurie nekenčiami pasaulio, mes galime vengti jo dvasios ir nuodėmingo elgesio. Jėzus kalbėjo savo pasekėjams: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 16:33). Jis nugalėjo pasaulį tuo, kad netapo panašus į jį. Jo, kaip nugalėtojo, pavyzdys ir tai, ką jis pasiekė, laikydamasis dorumo kurso, gali pripildyti mus drąsos sekti juo ir išlikti atsiskyrusiems bei nesusitepusiems šiuo pasauliu (Jono 17:16).

Drąsa nenustoti skelbti

7, 8. Kas mums padės nenustoti skelbti, nepaisant persekiojimų?

⁷ Jėzus ir jo mokiniai pasitikėjo Dievu, kad jis suteiks jiems drąsos toliau skelbti, nepaisant persekiojimų. Nors ir persekiojamas, Kristus drąsiai užbaigė savo tarnybą, ir po Sekminių 33 m. e. m. persekiojami jo pasekėjai tęsė tą gerosios naujienos skelbimą, nepaisydami to, kad žydų religiniai lyderiai mėgino juos sustabdyti (Apaštalų darbai 4:18-20; 5:29). Mokiniai meldėsi: „Viešpatie [„Jehova“, NW], atkreipk akis į jų grasinimus ir suteik saviesiems tarnams drąsos atvirai skelbti tavo žodį.“ Ir kas atsitiko? „Jiems pasimeldus sudrebėjo susirinkimo vieta, — sakoma pranešime, — visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį“ (Apaštalų darbai 4:24-31).

⁸ Kadangi dauguma žmonių šiandieną nepriima gerosios naujienos, nenustoti jiems skelbti dažnai reikia drąsos. Jehovos tarnams ypač reikalinga Dievo teikiama drąsa persekiojimų metu, kad toliau išsamiai liudytų (Apaštalų darbai 2:40; 20:24). Taip drąsus Karalystės skelbėjas Paulius pasakė jaunam, mažiau patyrusiam bendradarbiui: „Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią. Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo nei manęs, jo kalinio, bet drauge su manimi kentėk Evangelijos labui jėga Dievo“ (2 Timotiejui 1:7, 8). Jeigu mes meldžiame drąsos, mes galėsime nenustoti skelbti, ir net persekiojimas neatims mūsų, kaip Karalystės skelbėjų, džiaugsmo (Mato 5:10-12).

Drąsa palaikyti Jehovos pusę

9, 10. a) Ką darė pirmojo šimtmečio žydai ir nežydai, kad taptų krikštytais Kristaus pasekėjais? b) Kodėl reikėjo drąsos tapti krikščioniu?

⁹ Daugelis pirmojo šimtmečio žydų ir nežydų drąsiai atsisakė nebiblinių tradicijų ir tapo krikštytais Kristaus pasekėjais. Netrukus po Sekminių 33 m. e. m. „mokinių skaičius Jeruzalėje greitai augo. Net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui“ (Apaštalų darbai 6:7). Tie žydai turėjo drąsos nutraukti religinius ryšius ir priimti Jėzų kaip Mesiją.

¹⁰ Nuo 36 m. e. metų daug nežydų tapo tikinčiais. Kai Kornelijus, jo šeimos nariai ir kiti nežydai išgirdo gerąją naujieną, jie nedelsdami priėmė ją, gavo šventąją dvasią ir buvo „pakrikštyti Jėzaus Kristaus vardu“ (Apaštalų darbai 10:1-48). Filipuose kalėjimo viršininkas pagonis ir jo šeimyna greitai priėmė krikščionybę ir „tuojau buvo pakrikštytas jis pats ir visi jo namiškiai“ (Apaštalų darbai 16:25-34, NTP). Reikėjo drąsos imtis tokių žingsnių, kadangi krikščionys buvo persekiojama, nepopuliari mažuma. Jie tokie tebėra ir šiandien. Bet jeigu tu dar neatsidavei Dievui ir nesi pakrikštytas kaip vienas iš Jehovos Liudytojų, ar nebūtų tau kaip tik laikas imtis šių drąsių žingsnių?

Drąsa padalintose šeimose

11. Kokį puikų drąsos pavyzdį davė Eunikė ir Timotiejus?

¹¹ Eunikė ir jos sūnus Timotiejus davė puikų drąsaus tikėjimo religiniu atžvilgiu padalintoje šeimoje pavyzdį. Nors Eunikė turėjo pagonį vyrą, ji nuo kūdikystės mokė savo sūnų „šventųjų Raštų“ (2 Timotiejui 3:14-17). Tapdama krikščione, ji parodė „neveidmainišką tikėjimą“ (2 Timotiejui 1:5, NTP). Ji taip pat turėjo drąsos perteikti krikščionių mokymą Timotiejui, kartu parodydama pagarbą savo netikinčiam vyrui kaip galvai. Be abejo, už savo tikėjimą ir drąsą ji susilaukė atlyginimo, kai jos gerai išmokytas sūnus buvo išrinktas lydėti Paulių misionieriškose kelionėse. Kaip tai gali padrąsinti tėvus krikščionis, kurių aplinkybės yra panašios!

12. Kokiu asmeniu tapo Timotiejus ir kas šiandien įrodo esą panašūs į jį?

¹² Nors Timotiejus gyveno religiniu atžvilgiu padalintoje šeimoje, jis drąsiai priėmė krikščionybę ir tapo dvasiniu asmeniu, apie kurį Paulius galėjo pasakyti: „Aš turiu Viešpatyje Jėzuje viltį netrukus pasiųsti pas jus [filipiečius] Timotiejų, kad būčiau ramus sužinojęs, kaip jums sekasi. Mat neturiu kito pasiuntinio, kuris taip nuoširdžiai jumis rūpintųsi. ... O apie jį žinote, kad jis tinkamas, nes Evangelijos labui jis man tarnavo kaip sūnus tėvui [„kaip sūnus su tėvu“, NTP]“ (Filipiečiams 2:19-22). Šiandien daug berniukų ir mergaičių, gyvendami religiniu atžvilgiu padalintuose namuose, drąsiai priima tikrąją krikščionybę. Panašiai kaip ir Timotiejus, jie parodo, kad yra patikimi; ir kaip mes džiaugiamės, kad jie yra Jehovos organizacijos dalis!

Drąsa ‛guldyti savo galvas’

13. Kaip parodė drąsą Akvilas ir Priskilė?

¹³ Akvilas ir jo žmona Priskilė (Priska) parodė pavyzdį, drąsiai ‛guldydami savo galvas’ už tikėjimo brolį. Jie priėmė Paulių į savo namus, dirbo kartu su juo siūdami palapines ir padėjo jam įkurti naują susirinkimą Korinte (Apaštalų darbai 18:1-4). Per 15-ka jų draugystės metų jie net rizikavo dėl jo savo gyvybe Rašte neatskleistu būdu. Jie gyveno Romoje, kai jis parašė tenykščiams krikščionims: „Sveikinkite Priską ir Akvilą, mano bendradarbius Kristuje Jėzuje, kurie guldė galvas gelbėdami mano gyvybę. Jiems dėkoju ne aš vienas, bet ir visos pagonių bažnyčios [„visi susirinkimai iš tautų“, NW]“ (Romiečiams 16:3, 4).

14. Pagal kokį įstatymą veikė Akvilas ir Priska, kai jie rizikavo savo gyvybe dėl Pauliaus?

¹⁴ Rizikuodami savo gyvybe dėl Pauliaus, Akvilas ir Priska elgėsi pagal Jėzaus žodžius: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jono 13:34). Šis įsakymas buvo tuo „naujas“, kadangi jis viršijo Mozės įsakymo reikalavimą mylėti savo artimą kaip save patį (Kunigų 19:18). Jis reikalavo parodyti tokią pasiaukojamą meilę, kuri skatintų atiduoti už kitus netgi savo gyvybę, kaip tai padarė Jėzus. Rašytojas Tertulianas, gyvenęs antrajame ir trečiajame m. e. šimtmetyje, cituodamas žodžius, kuriuos apie krikščionis pasakė nekrikščionys, rašė: „‛Žiūrėk, — sako jie, — kaip jie myli vienas kitą... ir kaip jie pasiruošę net mirti vienas už kitą’“ (Apology, skyrius XXXIX, 7). Persekiojimų metu mes turime ypač parodyti brolišką meilę, drąsiai rizikuodami savo gyvybe, kad neleistume patekti tikėjimo broliams į priešų rankas, kurie su jais brutaliai elgtųsi arba nužudytų (1 Jono 3:16).

Drąsa teikia džiaugsmą

15, 16. Kaip parodyta Apaštalų darbų 16 skyriuje, koks gali būti ryšys tarp drąsos ir džiaugsmo?

¹⁵ Pauliaus ir Silo pavyzdys aiškiai parodo, kad drąsa išbandymų metu gali būti džiaugsmo priežastis. Filipuose, pagal miesto pareigūnų įsakymą, jie buvo viešai nuplakti rykštėmis ir kalėjime jų kojos sukaustytos šiekštu. Tačiau jų neprislėgė beviltiška baimė. Nepaisant tokių išbandymo aplinkybių, jie neprarado Dievo duotos drąsos ir džiaugsmo, kurį ta drąsa atneša ištikimiems krikščionims.

¹⁶ Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedodami garbino Dievą. Staiga žemės drebėjimas sudrebino kalėjimą, jų pančiai atsirišo ir plačiai atsidarė durys. Išsigandusiam kalėjimo viršininkui ir jo šeimai buvo duotas drąsus liudijimas, kuris atvedė prie jų, kaip Jehovos tarnų, krikšto. Jis pats „su visais namiškiais džiūgavo įtikėjęs Dievą“ (Apaštalų darbai 16:16-34). Koks tai buvo džiaugsmas Pauliui ir Silui! Kaip mes, apsvarstę šį ir kitus Rašto pavyzdžius apie drąsą, galime išlikti drąsūs kaip Jehovos tarnai?

Ir toliau neprarasti šitos drąsos

17. Kaip, pagal 26-ąją psalmę, viltis į Jehovą yra susieta su džiaugsmu?

¹⁷ Viltis į Jehovą padės mums išlikti drąsiems. Dovydas giedojo: „Pasitikėk Jehova; būk drąsus ir tebūna tvirta tavoji širdis. Taip, pasitikėk Jehova“ (Psalmių 27:14, NW [26:14, ŠR]). 26-oji psalmė (ŠR) parodo, kad Dovydas pasikliovė Jehova kaip savo gyvybės „tvirtove“ (1-oji eilutė). Dovydas matė, kaip Dievas praeityje elgėsi su jo priešais, ir tai suteikė jam drąsos (2-oji ir 3-oji eilutės). Dėkingumas už Jehovos garbinimo namus buvo kitas veiksnys (4-oji eilutė). Pasitikėjimas Jehovos pagalba, apsauga ir išgelbėjimu taip pat padidino Dovydo drąsą (5—10 eilutės). Nuolatinis mokymas principų, būdingų teisingiems Jehovos keliams, taip pat buvo parama (11-oji eilutė). Kupina pasitikėjimo malda išlaisvinti Dovydą iš savo priešų, susieta su tikėjimu ir viltimi, padėjo jam būti drąsiam (12—14 eilutės). Mes galime panašiai sustiprinti savo drąsą, tuo parodydami, kad tikrai ‛pasitikime Jehova’.

18. a) Kas parodo, kad reguliarus bendravimas su tais, kurie kartu su mumis garbina Jehovą, gali padėti mums pasilikti drąsiems? b) Kokį vaidmenį drąsai pakelti vaidina krikščioniškos sueigos?

¹⁸ Reguliarus bendravimas su tais, kurie kartu su mumis garbina Jehovą, gali padėti mums išlikti drąsiems. Kai Paulius apeliavo į ciesorių ir keliavo į Romą, tikėjimo broliai atėjo pasitikti jo prie Apijaus prekyvietės ir Trijų tavernų. „Juos išvydęs, — sakoma pranešime, — Paulius dėkojo Dievui ir įgavo naujo pasitikėjimo [„drąsos“, NTP]“ (Apaštalų darbai 28:15). Reguliariai lankydami krikščionių sueigas, mes klausome Pauliaus patarimo: „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet skatinkime [‛padrąsinkime’, NTP] vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regite besiartinančią dieną“ (Žydams 10:24, 25). Ką reiškia padrąsinti vieniems kitus? Padrąsinti reiškia „įkvėpti drąsos, paskatinti“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. V., 1972). Mes galime daug padaryti, kad įkvėptume kitiems krikščionims drąsos, ir juos drąsindami mes galime panašiai šią savybę sustiprinti savyje.

19. Kaip Biblija ir krikščioniški leidiniai prisideda prie to, kad mes išliktume drąsūs?

¹⁹ Kad išliktume drąsūs, mes turime reguliariai studijuoti Dievo Žodį ir pritaikyti jo patarimą savo gyvenime (Pakartoto Įstatymo 31:9-12; Jozuės 1:8). Į savo reguliarią studiją turime įtraukti Biblija pagrįstus krikščioniškus leidinius, nes ten duodamas sveikas patarimas padės mums sutikti tikėjimo išbandymus su Dievo duota drąsa. Iš Biblijos pranešimų mes pamatėme, kaip Jehovos tarnai buvo padrąsinti įvairiomis aplinkybėmis. Dabar mes galime ir nežinoti, kaip tokia informacija gali padėti mums, bet Dievo Žodyje slypi jėga, ir ką mes sužinome iš jo, visada gali būti mums naudinga (Žydams 4:12). Pavyzdžiui, jeigu žmonių baimė pradės kliudyti mūsų tarnybai, mes galime prisiminti, kaip Henochas turėjo drąsos kalbėti Dievo žinią bedieviams (Judo 14, 15).

20. Kodėl galima pasakyti, kad malda yra svarbi, kad mes, kaip Jehovos tarnai, išliktume drąsūs?

²⁰ Kad išliktume drąsūs Jehovos tarnai, mes turime nepaliaujamai melstis (Romiečiams 12:12). Jėzus drąsiai pakėlė savo išbandymus, kadangi jis „siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo“ (Žydams 5:7). Jeigu mes glaudžiamės prie Dievo maldoje, mes nebūsime panašūs į pasaulio bailius, kuriems lemta patirti „antrąją mirtį“, iš kurios nebėra prikėlimo (Apreiškimas 21:8). Dieviška apsauga ir gyvenimas Dievo naujajame pasaulyje skirtas jo drąsiems tarnams.

21. Kaip gali lojalūs Jehovos Liudytojai būti drąsūs?

²¹ Kaip lojaliems Jehovos Liudytojams, mums nereikia bijoti priešų — demonų ir žmonių, nes mes turime Dievo paramą ir Jėzaus, kaip pasaulio nugalėtojo, pavyzdį. Dvasiškai stiprinantis bendravimas su Jehovos tauta panašiai padeda mums būti drąsiems. Mūsų drąsa taip pat yra palaikoma per Šventojo Rašto ir krikščioniškų leidinių vadovavimą bei patarimą. Ir Biblijos pranešimai apie Dievo tarnus praeityje padeda mums drąsiai vaikščioti jo keliais. Todėl šiomis kritiškomis paskutinėmis dienomis eikime drąsiai pirmyn, šventai tarnaudami. Taip, visi, kurie priklauso Jehovos tautai, tebūnie drąsūs!

Kaip tu atsakytum?

◻ Kaip gali Jėzaus pavyzdys pripildyti mus drąsos?

◻ Kas davė Jėzui ir jo mokiniams drąsos nenustoti skelbti?

◻ Kodėl žydams ir nežydams reikėjo drąsos palaikyti Jehovos pusę?

◻ Kokį drąsos pavyzdį parodė Eunikė ir Timotiejus?

◻ Koks pavyzdys parodo, kad drąsa teikia džiaugsmą net persekiojimų metu?

[Iliustracija 28 puslapyje]

Kaip ir Jėzus, mes galime atsispirti pagundai, jeigu pritaikome ir cituojame Raštus