„Jehovą, savo Dievą, garbink“

1, 2. Kaip 29 m. e. m. rudenį Jėzus atsidūrė Judėjos dykumoje ir kas ten nutiko? (Žiūrėk iliustraciją skyriaus pradžioje.)

ANKSTYVAS 29 m. e. m. ruduo. Jėzus yra Judėjos dykumoje, kiek į šiaurę nuo Negyvosios jūros. Pasikrikštijusį ir Dievo pateptą jį čionai atvedė šventoji dvasia. Tuščioje dykynėje tarp uolų ir tarpeklių, niekieno netrikdomas Jėzus praleido 40 dienų: atsidėjo pasninkui, maldai, apmąstymams. Tuo laiku Jehova tikriausiai bendravo su savo Sūnumi ir ruošė jį būsimai tarnybai.

² Ir štai dabar, kai Jėzus iš alkio pasilpęs, prie jo prisiartina Šėtonas. Tai, kas vyksta toliau, atskleidžia kai ką labai svarbaus kiekvienam Dievo tarnui, be abejo, ir tau.

3, 4. a) Kokiais žodžiais Šėtonas kreipėsi į Jėzų pirmus du kartus ir kokias abejones šitaip jam tikriausiai norėjo sukelti? b) Kaip tokia taktika Šėtonas naudojasi mūsų laikais?

³ Perskaityk Mato 4:​1–7. Šėtonas du kartus kreipėsi į Jėzų suktais žodžiais „jei tu Dievo sūnus“. Negi jis tuo abejojo? Žinoma, ne. Tas puolęs angelas gerai žinojo, kad Jėzus – Dievo pirmagimis (Kol 1:15). Reikia manyti, jis girdėjo ir Jehovos žodžius, nuaidėjusius iš dangaus po Jėzaus krikšto: „Tai mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš džiaugiuosi“ (Mt 3:17). Tad Šėtonas, matyt, norėjo pasėti Jėzaus prote dvejonę, ar dangiškasis Tėvas išties juo rūpinasi ir ar verta juo pasitikėti. Per pirmą mėginimą – siūlydamas akmenis paversti duona – Šėtonas, galima sakyti, klausė: „Jei tu Dievo Sūnus, kodėl šioje dykynėje Tėvas tave verčia alkti?“ O antrąjį kartą – siūlydamas Jėzui šokti nuo šventyklos sienos – gundytojas tarytum klausė: „Ko dvejoji? Jei tu Dievo Sūnus, Tėvas tave apsaugos.“

⁴ Panašia taktika Šėtonas naudojasi ir šiandien (2 Kor 2:11). Jis laukia, kol tikrojo Dievo garbintojas pasilpsta ar dėl ko nors nusivilia, tada jį puola, ir neretai – suktais būdais (2 Kor 11:14). Gundytojas stengiasi įpiršti mintį, esą Jehova mūsų visai nemyli ir mes jam nieko verti. Be to, Šėtonas nori mus įtikinti, kad nė pačiu Jehova negalima pasitikėti ir kad jis netesės nieko, ką savo Žodyje pažadėjo. Visa tai baisios melagystės (Jn 8:44). Ką daryti, kad piktasis mūsų neapgautų?

 5. Kaip Jėzus reagavo į pirmus du gundymus?

⁵ Kaip Jėzus reagavo į pirmus du gundymus? Jis nėmaž nedvejojo savo dangiškojo Tėvo meile, besąlygiškai juo kliovėsi ir Šėtono bandymus ryžtingai atrėmė argumentais iš šventųjų raštų. Kaip tinkama buvo tokioje situacijoje cituoti eilutes su Dievo vardu, Jehova! (Įst 6:16; 8:3) Tardamas šį unikalų vardą Dievo Sūnus aiškių aiškiausiai parodė pasitikėjimą dangiškuoju Tėvu. Juk pats Jehovos vardas laiduoja, kad jis savo žodį visada tesi.a

6, 7. Kaip mes galime atremti klastingus Šėtono antpuolius?

⁶ Mes irgi atremsime klastingus Šėtono antpuolius, jei tvirtai pasitikėsime Jehovos Žodžiu ir gerai įsisąmoninsime jo didingo vardo prasmę. Visa, kas Šventajame Rašte sakoma apie Dievo meilę savo tarnams ir rūpinimąsi jais, ypač kai jie prislėgti, tinka kiekvienam iš mūsų. Jei šito nepamiršime, tai Šėtono melą, esą Jehova mūsų nemyli ir mes jam nieko verti, iškart atmesime (Ps 34:18; 1 Pt 5:8). Žinodami, ką apie Jehovą pasako jo vardas, niekada neabejosime, kad savo pažadus jis patikimai išpildo (Pat 3:5, 6).

⁷ O ko Šėtonas iš mūsų norėtų? Ko jis klastingai siekia? Tai sužinome skaitydami, kaip Jėzus buvo gundomas trečią kartą.

 8. Koks Šėtono siekinys atsiskleidė per trečią mėginimą?

⁸ Perskaityk Mato 4:​8–11. Mėgindamas Jėzų trečiąjį kartą, Šėtonas jau be jokių užuolankų pareiškė, ko geidžia. Jis parodė Jėzui (matyt, vizijoje) „visas pasaulio karalystes ir jų šlovę“, aišku, ne juodąją jų pusę, ir pasiūlė: „Visa tai tau atiduosiu, jeigu parpuolęs mane pagarbinsi.“b Būti garbinamam – štai koks tikrasis jo tikslas! Šėtonas norėjo, kad Jėzus ne dangiškąjį Tėvą, o jį laikytų savo Dievu. Šėtono siūlymu Jėzus labai lengvai galėjo tapti tautų ir jų turtų valdovu. Nebūtų reikėję kentėti, kaip teko vėliau, kai jam ant galvos uždėjo dygų vainiką, kai plakė ir kalė prie kančių stulpo. Siūlymas buvo visiškai realus, nes Jėzus nepaneigė, kad pasaulio valdžios yra Šėtono rankose (Jn 12:31; 1 Jn 5:19). Piktasis išties buvo pasiruošęs dovanoti Jėzui bet ką, kad tik šis pašlovintų jį ir taip išduotų savo Tėvą.

 9. a) Ko iš Jehovos garbintojų piktasis nori ir kaip to siekia? b) Ką reiškia sąvoka „garbinimas“? (Skaityk rėmelį 1A.)

⁹ Šiandien Šėtonas, „šio pasaulio dievas“, irgi trokšta, kad žmonės tiesiogiai ar netiesiogiai jį garbintų (2 Kor 4:4). Didžioji Babelė – visos klaidingos religijos, garbinančios netikrus dievus, iš esmės garbina Šėtoną. Bet jam negana, kad yra pavergęs milijardus klaidatikių. Jis ir Dievo tarnus stengiasi patraukti paskui save. Piktasis mėgina paveikti tikruosius krikščionis, kad atsižadėtų pasiaukojamo gyvenimo, kai „dėl teisumo [...] tenka kentėti“, ir siektų turto bei įtakos jo valdomame pasaulyje (1 Pt 3:14). Jei šioms vilionėms pasiduotume ir nustotume vykdyti Jehovos valią, atsidurtume Šėtono pusėje. Tai būtų tolygu parpulti ir pagarbinti jį tarsi Dievą. Kaip pasipriešinti tokiai pagundai?

10. Kaip Jėzus pasielgė mėginamas trečiąsyk ir kodėl būtent taip?

¹⁰ Įsidėmėkime, ką darė Jėzus mėginamas trečiąsyk. Jis parodė nepalaužiamą ištikimybę Jehovai – liepė tuojau pat gundytojui pasitraukti: „Eik šalin, Šėtone!“ Kaip ir abu pirmus kartus, Jėzus pacitavo Pakartoto Įstatymo eilutę, kurioje yra Dievo vardas: „Parašyta: ‘Jehovą, savo Dievą, garbink ir jam vienam tarnauk’“ (Mt 4:10, 11; Įst 6:13). Jis atsisakė aukštos padėties pasaulyje ir lengvo, be jokių kentėjimų gyvenimo. Aišku, Jėzus puikiai suprato, kad toks gyvenimas būtų trumpas. Svarbiausia, jis gerai žinojo, kad garbinti dera vienintelį Jehovą ir kad nusilenkdamas Šėtonui, net jei tik kartą, pasiduotų jo valiai. Jėzus ryžtingai atsisakė pripažinti įžūlų gundytoją savo dievu. Tas, nieko nepešęs, „nuo jo atstojo“.c

11. Kaip galime atsilaikyti Šėtono gundomi?

¹¹ Kaip ir Jėzus, mes galime atsispirti Šėtonui ir nesusigundyti jo valdomo pasaulio siūlymais. Kadangi Jehova kiekvieną apdovanojo nuostabia dovana – valios laisve, turime teisę rinktis. Todėl niekas, net tasai galingas puolęs angelas, nepajėgus priversti mūsų palikti Jehovą. Jei piktajam nepasiduodame ir savo tikėjimą išlaikome tvirtą, mes jam tarsi liepiame: „Eik šalin, Šėtone!“ Atminkime, kad gavęs tokį Jėzaus atkirtį jis bemat pasišalino. Biblija mus patikina: „Priešinkitės Velniui, ir jis bėgs nuo jūsų“ (Jok 4:7; 1 Pt 5:9).

12. Kaip Edene atsiskleidė, kad Šėtonas panoro atimti iš Jehovos šlovę?

¹² Pastaruoju savo bandymu Jėzų sugundyti Šėtonas dar kartą patvirtino esąs aršus Dievo priešas. Toks jis buvo jau prieš tūkstančius metų, dar Edeno sode. Pastūmėjęs Ievą, o per ją ir Adomą nepaklusti Jehovai ir pažeisti jo įsakymą, Šėtonas juos pavergė, pasidarė jų valdovu. (Perskaityk Pradžios 3:​1–5; 2 Kor 11:3; Apr 12:9.) Nors pirmieji žmonės tikriausiai net nenumanė, kas juos suklaidino, jų dievu, galima sakyti, tapo Šėtonas. Sukurstęs maištą Edene, Šėtonas ne tik iškėlė abejonių dėl Dievo teisės visa valdyti – jis panoro atimti iš Jehovos šlovę. Kodėl taip tvirtiname?

13. Kodėl klausimai, kam priklauso teisė į viešpatystę ir kas vienintelis vertas garbinimo, yra neatsiejami?

¹³ Klausimai, kam priklauso teisė į viešpatystę ir kas vienintelis vertas garbinimo, yra neatsiejami. Garbinti dera tik visatos Valdovą ir visa ko Kūrėją Jehovą (Apr 4:11). Kai Dievas sukūrė Adomą su Ieva ir apgyvendino juos Edeno sode, jis davė jiems užduotį pripildyti žemę tobulų kaip ir jie palikuonių. Jehova tikėjosi, kad žmonės jaus paskatą jį šlovinti – tyrai, iš širdies gelmių (Pr 1:28). Tokio šlovinimo, priderančio vien Viešpačiui Jehovai, užsigeidė Šėtonas, todėl ir ėmė ginčyti Dievo valdžios teisėtumą (Jok 1:14, 15).

14. Ar Šėtonui pavyko atitraukti žmones nuo Dievo? Prašom paaiškinti.

¹⁴ Ar atitraukti žmones nuo Dievo, kad jo nebegarbintų, Šėtonui pavyko? Pirmieji pãskui jį nusekė Adomas ir Ieva. Šėtonas toliau kovojo su Jehovos garbintojais ir stengėsi kuo daugiau žmonių palenkti į savo pusę. Jis išsijuosęs tai darė iki Kristaus atėjimo. Vėliau, mūsų eros pradžioje, Šėtono pastangomis radosi atskalūnybė ir krikščionių bendruomenė tapo suteršta klaidingais mokymais. Atrodė, kad žemėje nebeliko nė vieno, kas garbintų Jehovą (Mt 13:​24–30, 36–43; Apd 20:29, 30). Nuo antrojo šimtmečio pradžios Jehovos tarnai ilgam laikui pateko į žmoniją užvaldžiusios klaidingos religijos, vadinamos didžiąja Babele, nelaisvę. Bet Dievo tikslo, – kad žemėje, kaip ir dera, jam kiltų šlovė, – Šėtonas nesužlugdė. Niekas negali sukliudyti Jehovai įgyvendinti savo sumanymų (Iz 46:10; 55:​8–11). Jis visais savo veiksmais patvirtina, jog ne veltui vadinasi vardu Jehova. Dievas tesi kiekvieną duotą pažadą.

15. Ką Jehova paskelbė Edene ir ką išpranašavo?

¹⁵ Kilus maištui Edene, Jehova tuoj pat pasakė, ką toliau darys ir kaip įgyvendins savo tikslą. (Perskaityk Pradžios 3:​14–19.) Dar prieš išvarydamas Adomą ir Ievą iš Edeno, jis paskelbė nuosprendį visai maištininkų trijulei: iš pradžių pirmajam nusidėjėliui, Šėtonui, paskui iš eilės kitiems dviem – Ievai ir Adomui. Skelbdamas nuosprendį maišto kurstytojui Jehova išpranašavo, kad atsiųs „palikuonį“ ir šis pašalins visus maišto padarinius. Tam palikuoniui, be kita ko, buvo skirta labai svarbi misija – sutelkti žmones, kad jie vėl šlovintų tikrąjį Dievą.

16. Kaip po maišto Edene Jehova ėmėsi įgyvendinti savo tikslą?

¹⁶ Paskui Jehova ėmėsi savo tikslą įgyvendinti. Kaip bus kalbama kitame skyriuje, jis sudarė sąlygas, kad netgi netobulas žmogus galėtų garbinti jį tinkamai (Hbr 11:​4–12:1). Jehova taip pat įkvėpė Biblijos rašytojus, pavyzdžiui, Izaiją, Jeremiją ir Ezechielį, jaudinančiose pranašystėse nusakyti, kad ateis metas, kai jis bus šlovinamas kaip dera. Biblijoje tam skiriama daug dėmesio. Ir šias pranašystes įgyvendins ne kas kitas, o žadėtasis „palikuonis“. Ilgainiui paaiškėjo, kad tas palikuonis yra Jėzus Kristus (Gal 3:16). Jėzus ryžtingai laikėsi nuostatos garbinti tik Jehovą ir tai parodė duodamas tvirtą atkirtį Šėtonui, kai šis mėgino jį gundyti trečią kartą. Nenuostabu, kad Jehova būtent Jėzui patikėjo pagrindinį vaidmenį, kai atėjus laikui reikėjo išpildyti minėtas pranašystes (Apr 19:10). Jėzus turėjo išvaduoti Dievo tarnus iš dvasinės nelaisvės, kad jie vėl galėtų teikti gyrių vien tik savo Kūrėjui.

17. Koks metas netrukus stos?

¹⁷ Biblijos pranašystės stiprina tikėjimą, kad Jehovos garbinimas tikrai nenugrims į užmarštį. Koks puikus bus metas, kai visi protu apdovanoti kūriniai tiek danguje, tiek žemėje vieningai šlovins Viešpatį Jehovą! Be to, viliamės sulaukti daugelio kitų nuostabių dalykų, pažadėtų Dievo Žodyje. Mūsų brangūs artimieji prisikels iš mirusių, planeta taps rojumi, visi būsime sveiki ir galėsime gyventi amžinai (Iz 33:24; 35:5, 6; Apr 20:12, 13; 21:3, 4).

18. Ką aptarsime šiame leidinyje?

¹⁸ Ezechielio knygoje atskleidžiama, kaip skaisčiai nušvis Jehovos šlovė. Šiame leidinyje aptarsime Ezechielio pranašystes. Patyrinėsime, kaip jos siejasi su kitomis Biblijos pranašystėmis ir kaip išsipildo per Kristų. Taip pat sužinosime, kuo tos pranašystės reikšmingos mums. (Žiūrėk rėmelį „Ezechielio knygos apžvalga“.)

19. Ką esi pasiryžęs daryti ir kodėl?

¹⁹ Judėjos dykumoje 29 m. e. m. Šėtonas mėgino priversti Jėzų išduoti Jehovą, tačiau jo pastangos nuėjo perniek. O kaip bus su tavimi? Piktasis daro viską, kad tik atsitrauktum nuo Dievo (Apr 12:12, 17). Ši knyga sustiprins tavo ryžtą nepasiduoti tam klastingam gundytojui. Tegul tavo žodžiai ir veiksmai aiškiai liudija, kad visa širdimi esi nusistatęs garbinti „Jehovą, savo Dievą“. Tada sulauksi didingo meto, kai Jehovos pažadai taps tikrove ir jį šlovins visa, kas gyva.