Biblijos knyga Nr. 59: Jokūbo

Rašytojas: Jokūbas

Parašymo vieta: Jeruzalė

Baigta rašyti: iki 62 m. e. m.

„JIS netekęs nuovokos.“ Taip apie Jėzų manė jo namiškiai. „Mat netgi jo broliai juo netikėjo.“ Dėl to Jokūbas (kartu su Juozapu, Simonu ir Judu), Jėzui tarnaujant žemėje, nebuvo priskirtas prie pirmųjų jo mokinių (Mk 3:21; Jn 7:5; Mt 13:55). Tad kuo remiantis galima teigti, kad Jėzaus brolis Jokūbas parašė Biblijos knygą, pavadintą jo vardu?

² Iš Biblijos žinome, kad prikeltas Jėzus pasirodė Jokūbui, ir tai, be abejo, jį įtikino, jog Jėzus — Mesijas (1 Kor 15:7). Apaštalų darbų 1:12-14 sakoma, kad dar prieš Sekmines Marija ir Jėzaus broliai drauge su apaštalais buvo susirinkę Jeruzalėje, aukštutiniame kambaryje, melstis. O gal laišką parašė vienas iš apaštalų, vardu Jokūbas? Ne, nes pradžioje rašytojas prisistato esąs „Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnas“, ne apaštalas. Be to, Judas įžanginiais žodžiais, panašiai kaip Jokūbas, irgi pareiškia esąs „Jėzaus Kristaus tarnas, Jokūbo brolis“ (Jok 1:1; Jud 1). Tai leidžia daryti aiškią išvadą, kad Jokūbas su Judu, abu Jėzaus broliai, parašė jų vardais pavadintas Biblijos knygas.

³ Jokūbas tikrai galėjo duoti pamokymų krikščionių bendruomenei, nes buvo didžiai gerbiamas kaip Jeruzalės bendruomenės prižiūrėtojas. Paulius „Viešpaties brolį Jokūbą“ vadina vienu iš bendruomenės „šulų“, greta Kefo ir Jono (Gal 1:19; 2:9). Kad Jokūbas ėjo atsakingas pareigas, akivaizdu iš to, jog Petras paleistas iš kalėjimo tuojau davė žinią „Jokūbui ir kitiems broliams“. O argi ne Jokūbas kalbėjo „apaštalų ir vyresniųjų“ vardu, kai Paulius su Barnabu nuvyko į Jeruzalę išgirsti jų sprendimo apipjaustymo klausimu? Beje, ir tas sprendimas, ir Jokūbo laiškas prasideda panašiais sveikinimo žodžiais; tai dar vienas įrodymas, kad juos surašė tas pats asmuo (Apd 12:17; 15:13, 22, 23; Jok 1:1).

⁴ Pasak istoriko Juozapo Flavijaus, Jokūbas buvo užmuštas akmenimis vyriausiojo kunigo, sadukiejo, Anano (Ananijo) įsakymu, po Romos valdytojo Festo mirties (apie 62 m. e. m.), bet prieš ateinant į valdžią jo įpėdiniui Albinui.a O kada Jokūbas parašė savo laišką? Jis rašytas iš Jeruzalės ir adresuotas „dvylikai giminių [„pasklidusių“, Brb] išeivijoje“ (Jok 1:1). Nuo 33 m. e. m., kai mokiniams buvo išlieta šventoji dvasia, krikščionybei paplisti reikėjo laiko. Taip pat turėjo praeiti laiko, kol atsirado nerimą keliančių dalykų, minimų laiške. Ir dar, iš laiško matyti, kad krikščionys jau nebesirinko mažomis grupelėmis, o buvo suburti į bendruomenes, turinčias brandžius „vyresniuosius“, galinčius melstis už silpnus bendratikius ir juos stiprinti. Be to, tik per laiką galėjo atsirasti savimi patenkintų ir formalių krikščionių (2:1-4; 4:1-3; 5:14; 1:26, 27). Todėl labiausiai tikėtina, kad Jokūbas savo laišką parašė vėliau, galbūt prieš pat 62 m. e. m., jeigu Juozapo Flavijaus pasakojimas apie įvykius, susijusius su Festo mirtimi, ir šaltiniai, skelbiantys, kad Festas mirė apie 62 m. e. m., — patikimi.

⁵ Dėl Jokūbo laiško autentiškumo galima neabejoti, nes jis yra Vatikano rankraštyje Nr. 1209, taip pat Sinajaus ir Aleksandrijos rankraščiuose. Laiškas įtrauktas į mažiausiai dešimt senovinių katalogų, dar iki Kartaginos susirinkimo, įvykusio 397 m. e. m. Jį plačiai cituoja ankstyvieji bažnyčios istorikai. Akivaizdi ir laiško darna su kitomis Dievo įkvėptomis Šventojo Rašto knygomis.

⁶ Kodėl Jokūbas šį laišką rašė? Gerai jį patyrinėjus matyti, kad padėtis bendruomenėje broliams kėlė sunkumų. Krikščioniškos normos buvo nuvertintos, netgi ignoruojamos, dėl to kai kas pasidarė dvasiniais svetimautojais — ėmė draugauti su pasauliu. Ieškodami tariamų prieštaravimų, kai kurie tvirtino, esą Jokūbo laiškas, skatinantis tikėjimą remti darbais, paverčia niekais Pauliaus raštus apie išgelbėjimą ne darbais, o tikėjimu. Tačiau kontekstas rodo, kad Jokūbas kalba apie tikėjimą, paremtą ne vien žodžiais, bet ir darbais, tuo tarpu Paulius turi omenyje Įstatymo darbus. Iš tikrųjų Jokūbas papildo Pauliaus argumentus ir daugiau paaiškina, kaip tikėjimas parodomas. Jokūbo patarimai, kaip krikščionims spręsti kasdienes problemas, labai naudingi.

⁷ Pavyzdžiai iš kasdienio gyvenimo (gyvuliai, laivai, ūkininkas, lauko gėlė) dar labiau sustiprina Jokūbo argumentus apie tikėjimą, kantrybę ir ištvermę. Jo patarimai, duoti sekant Jėzaus mokymo metodais, tikrai įtaigūs. Šis laiškas daro įspūdį tuo, kad Jokūbas gerai įžvelgia, kokie motyvai skatina žmones elgtis vienaip ar kitaip.

KUO VERTINGA

¹⁵ Nors laiške Jėzaus vardą Jokūbas pamini tik du kartus (1:1; 2:1), jis puikiai pritaiko Viešpaties mokymus. Tai akivaizdu, kruopščiai palyginus Jokūbo laišką su Kalno pamokslu. O Jehovos vardas pasirodo trylika kartų („Naujojo pasaulio“ vertime) ir jo pažadai akcentuojami kaip atlygis krikščionims, išlaikiusiems tikėjimą (4:10; 5:11). Savo patarimams pagrįsti Jokūbas ne sykį pateikia pavyzdžių ir taiklių citatų iš Hebrajiškųjų raštų. Šaltinį nurodo tokiais žodžiais: „kaip Raštas reikalauja“, „išsipildė Rašto posakis“, ‘Raštas sako’; paskui tas eilutes jis pritaiko krikščionių gyvenimui (2:8, 23; 4:5). Paaiškindamas savo patarimų mintis ir stiprindamas tikėjimą Dievo Žodžiu kaip harmoninga visuma, Jokūbas remiasi pavyzdžiais: pamini Abraomo tikėjimo darbus, darbais parodytą Rahabos tikėjimą, Jobo ištvermę ir Elijo pasitikėjimą maldos galia (Jok 2:21-25; 5:11, 17, 18; Pr 22:9-12; Joz 2:1-21; Job 1:20-22; 42:10; 1 Kar 17:1; 18:41-45).

¹⁶ Nepaprastai naudingi Jokūbo patarimai būti žodžio vykdytojais, o ne vien klausytojais; tikėjimą įrodyti teisumo darbais; su džiaugsmu ištverti visokius išmėginimus; nepaliauti prašyti Dievą išminties; visuomet artintis prie jo malda; vykdyti karališkąjį įstatymą: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“ (Jok 1:22; 2:24; 1:2, 5; 4:8; 5:13-18; 2:8). Jis griežtai perspėja dėl klaidingų mokymų, nevaldomo liežuvio, šališkumo bendruomenėje, savo įnorių tenkinimo, pasitikėjimo gendančiais turtais (3:1, 8; 2:4; 4:3; 5:1, 5). Jokūbas aiškiai sako, jog draugystė su pasauliu — tai dvasinis svetimavimas ir priešiškumas Dievui; pabrėžia, kad tyras garbinimas Dievo akyse yra „rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (4:4; 1:27). Visi šie patarimai — tokie naudingi ir lengvai suprantami — yra kaip tik tai, ko ir reikėtų laukti iš šio pirmųjų krikščionių bendruomenės ‘šulo’ (Gal 2:9). Laiško mintys iki šiol tebėra gairės krikščionims, gyvenantiems šiais neramiais laikais, — „išmintis iš aukštybių“, duodanti „teisumo vaisių“ (3:17, 18).

¹⁷ Jokūbas troško padėti bendratikiams pasiekti tikslą — gyventi Dievo Karalystėje. Todėl juos ragina: „Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti.“ Laimingi jie, jeigu ištveria mėginimus, nes gaus „gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems“ (5:8; 1:12). Taigi Dievo pažadėtas gyvenimo vainikas — nemirtingumas danguje arba amžinas gyvenimas žemėje — svari priežastis ištvermingai daryti teisumo darbus. Šis nuostabus laiškas tikrai paskatins visus siekti tikslo: amžinojo gyvenimo danguje arba Jehovos naujajame pasaulyje, kurį valdys Karalystės Sėkla, mūsų Viešpats Jėzus Kristus (2:5).

[Išnaša]