Jeruzalė bibliniais laikais — ką atskleidžia archeologija?
JERUZALĖJE buvo atlikta daug įdomių archeologinių kasinėjimų, ypač nuo 1967 metų. Daugelį atkastų vietų dabar galima apžiūrėti, tad aplankykime kai kurias iš jų ir pažiūrėkime, kaip archeologija patvirtina Biblijos istoriją.
Karaliaus Dovydo Jeruzalė
Sritis, Biblijoje vadinama Siono kalnu, ant kurio buvo pastatytas senasis Dovydo miestas, dideliame šiuolaikinės Jeruzalės mieste atrodo visiškai nežymi. 1978—1985 metais kasinėdamas Dovydo miestą, dabar jau miręs profesorius Jigelis Šilo rytinėje kalvos pusėje aptiko didelį laiptuotą akmenų statinį, arba atraminę sieną.
Profesorius Šilo teigė, jog tai turėtų būti liekanos didžiulio terasų pamato, ant kurio jebusiečiai (iki Dovydo nukariavimo ten gyvenusi tauta) pastatė tvirtovę. Jis paaiškino, jog laiptuota akmenų konstrukcija, jo rasta ant tų terasų, priklausė kitai tvirtovei, Dovydo pastatytai jebusiečių tvirtovės vietoje. 2 Samuelio 5:9 (Brb red.) skaitome: „Dovydas apsigyveno tvirtovėje ir pavadino ją Dovydo miestu. Dovydas statė aplinkui, pradėdamas nuo Milo, ir viduje.“
Netoli šio statinio yra angos senojo miesto vandentiekio, kurio dalys, atrodo, išlikusios iš Dovydo laikų. Dėl kai kurių Biblijos tvirtinimų apie Jeruzalės vandens tunelį kyla klausimų. Pavyzdžiui, Dovydas pasakė savo vyrams, kad „kas puls jebusiečius, tegu per vandens tunelį pasiekia“ priešą (2 Samuelio 5:8, NW). Tai padarė Dovydo kariuomenės vadas Joabas. Kas iš tikrųjų turėta omenyje sakant „vandens tunelis“?
Klausimų kyla ir dėl žinomo Siloamo tunelio, iškasto greičiausiai karaliaus Ezekijo inžinierių aštuntajame amžiuje p. m. e. ir minimo 4 Karalių 20:20 bei 2 Kronikų 32:30 (Brb red.). Kaip galėjo susitikti dvi kasėjų grupės, raususios iš priešingų pusių? Kodėl jos kasė vingiais, dėl ko tunelis išėjo daug ilgesnis už tiesų? Kaip joms užteko oro kvėpuoti, ypač žinant, kad jos veikiausiai pasišvietė aliejinėmis lempomis?
Galimi atsakymai į tokius klausimus pateikiami žurnale Biblical Archaeology Review. Geologas Danas Gilas, su kuriuo buvo konsultuojamasi apie kasinėjimus, taip pasakė: „Po Dovydo miestu yra susiformavusi natūrali karstinė sistema. Kárstas yra geologinis terminas, nurodantis reiškinį, kai gruntiniams vandenims graužiantis ir tekant požeminiais keliais, susidaro netolygus įdubų, urvų ir kanalų regionas. ... Mūsų geologiniai požeminio vandentiekio tyrinėjimai žemutinėje Dovydo miesto dalyje rodo, kad jį žmonės įrengė sumaniai padidindami gamtines (karstines) erozijos proceso metu susidariusias ertmes bei šachtas ir sujungdami jas į veikiančio vandentiekio sistemą.“
Remiantis tuo galima paaiškinti, kaip buvo iškastas Siloamo tunelis. Jis galėjo būti kasamas laikantis vingiuoto po kalva buvusio gamtinio kanalo krypties. Dirbdami priešingose pusėse, darbininkai galbūt kasė laikiną tunelį, pertvarkydami esamas olas. Po to, kad vanduo tekėtų iš Gihono šaltinio į Siloamo tvenkinį, buvusį tikriausiai šiapus miesto sienų, buvo iškastas nuožulnus kanalas. Tai buvo tikras inžinerijos stebuklas, nes tunelio ilgis yra 533 metrai, o aukščio skirtumas tarp abiejų jo galų — tik 32 centimetrai.
Mokslininkai seniai pripažįsta, kad šis senovės miestas vandeniu daugiausia apsirūpindavo iš Gihono šaltinio. Tas šaltinis buvo už miesto sienų, bet pakankamai arti, kad būtų galima iškasti tunelį ir 11 metrų gylio šachtą, iš kur gyventojai galėtų semtis vandens neišeidami už gynybinių sienų. Ši šachta pavadinta Voreno vardu, nes tą sistemą 1867 metais atrado Čarlsas Vorenas. Tačiau kada buvo įrengtas tunelis ir šachta? Ar jie jau buvo Dovydo laikais? Ar Joabas naudojosi tuo vandens tuneliu? Danas Gilas atsako: „Norėdami nustatyti, ar Voreno šachta buvo iš tiesų natūrali įduba, mes tyrėme jos nelygių sienų kalkines nuosėdas ieškodami radioaktyviosios anglies. Jose nieko nerasta, ir tai rodo, kad nuosėdoms daugiau kaip 40000 metų: tai neabejotinas įrodymas, kad šachta negalėjo būti iškasta žmogaus.“
Matomi įrodymai iš Ezekijo laikų
Karalius Ezekijas gyveno tuo metu, kai visas tautas pradėjo užkariauti Asirija. Šeštaisiais jo valdymo metais asirai nugalėjo dešimties giminių karalystės sostinę Samariją. Po aštuonerių metų (732 m. p. m. e.) asirai grįžo ir ėmė grasinti Judui bei Jeruzalei. Antrojoje Kronikų knygoje 32:1-8 aprašoma Ezekijo gynybinė strategija. Ar iš to laikotarpio yra kokių nors matomų įrodymų?
Taip, 1969 metais profesorius Namanas Avigadas surado liekanų iš šio laikotarpio. Atkasta masyvi siena, kurios viena dalis buvo 40 metrų ilgio, 7 metrų pločio ir, apytikriais duomenimis, 8 metrų aukščio. Siena stovėjo iš dalies ant uolos ir iš dalies ant neseniai statytų nugriautų namų. Kas ir kada pastatė šią sieną? „Dvi Biblijos ištraukos padėjo Avigadui tiksliai nustatyti sienos pastatymo datą ir tikslą“, — sakoma viename archeologijos žurnale. Tose ištraukose rašoma: „Jis pastatė taipgi su dideliu rūpesčiu visą sieną, kuri buvo sugriuvusi, ir padarė ant jos bokštų, o aplinkui kitą sieną“ (2 Kronikų 32:5). „Ir ardysite namus sienai sustiprinti“ (Izaijo 22:10). Šiandien lankytojai gali matyti tos vadinamos Plačiosios sienos dalį senamiesčio žydų kvartale.
Įvairūs kasinėjimai taip pat parodė, kad Jeruzalė tuo laiku buvo daug didesnė negu iki tol buvo manoma, tikriausiai dėl ją užplūdusių pabėgėlių iš asirų nugalėtos šiaurinės karalystės. Profesorius Šilo apytikriai paskaičiavo, kad jebusiečių miesto teritorija užėmė maždaug 6 hektarus. Saliamono laikais ji užėmė beveik 16 hektarų. Po 300 metų, karaliaus Ezekijo laikais, sutvirtinta miesto teritorija išsiplėtė iki maždaug 60 hektarų.
Pirmosios šventyklos laikotarpio kapinės
Pirmosios šventyklos laikotarpio, tai yra laikotarpio iki 607 m. p. m. e. babiloniečiams sunaikinant Jeruzalę, kapinės yra kitas informacijos šaltinis. 1979—1980 metais Hinomo slėnio nuokalnėse atkasus keletą laidojimo olų, aptikta įspūdingų radinių. „Tai viena iš nedaugelio per visą archeologinių Jeruzalės tyrinėjimų istoriją aptiktų pirmosios šventyklos laikotarpio saugyklų, atkasta su visu turiniu. Joje rasta daugiau kaip tūkstantis dalykų“, — sako archeologas Gabrielis Barkėjus. Jis tęsia: „Didžiausia kiekvieno Izraelyje ir ypač Jeruzalėje dirbančio archeologo svajonė yra surasti rašytinės medžiagos.“ Kas buvo parašyta dviejuose ten rastuose mažuose sidabriniuose ritiniuose?
Barkėjus pasakoja: „Kai aš pamačiau išvyniotą sidabro juostelę ir padėjau ją po didinamuoju stiklu, galėjau įžiūrėti, kad jos viršutinėje pusėje buvo dailios raidės, įrėžtos aštriu įrankiu į labai ploną ir trapų sidabrinį paviršių. ... Įraše aiškiai matomas Dievo vardas iš keturių hebrajiškų raidžių, parašytų senoviniu hebrajų raštu — j-h-v-h.“ Vėlesniame leidinyje Barkėjus priduria: „Mūsų nuostabai, abiejose sidabrinėse juostelėse buvo įrašyti palaiminimai, labai panašūs į Biblijoje užrašytą kunigų sakomą palaiminimą“ (Skaičių 6:24-26). Tai pirmas atvejis, kai Jehovos vardas rastas Jeruzalėje aptiktame įraše.
Kaip mokslininkai nustatė tų sidabrinių ritinėlių amžių? Remdamiesi archeologine aplinka, kurioje jie buvo rasti. Toje saugykloje buvo aptikta daugiau kaip 300 molinių indų, iš kurių stiliaus galima spręsti, kad jie yra iš septintojo ir šeštojo amžių p. m. e. Rašysena ant tų ritinėlių, palyginus ją su kitais įrašais, kurių amžius žinomas, rodo, jog jie yra kaip tik iš to laikotarpio. Ritinėliai eksponuojami Izraelio muziejuje Jeruzalėje.
Jeruzalės sunaikinimas 607 m. p. m. e.
Biblijoje apie Jeruzalės sunaikinimą 607 m. p. m. e. kalbama 4 Karalių 25-ame, 2 Kronikų 36-ame bei Jeremijo 39-ame skyriuose ir pranešama, kad Nabuchodonosaro armija sudegino miestą. Ar pastarųjų metų kasinėjimai patvirtino šį istorinį pranešimą? Pasak profesoriaus Jigelio Šilo, „Biblijoje esančius [babiloniečių įvykdyto sunaikinimo] įrodymus... papildo aiškūs archeologiniai įrodymai; visiškas įvairių statinių sunaikinimas ir didelis gaisras, per kurį sudegė įvairios medinės namų dalys“. Toliau jis aiškina: „To sunaikinimo pėdsakų rasta visais atvejais, kiek tik buvo kasinėta Jeruzalė.“
Lankytojai gali matyti, kas liko po to prieš 2500 metų įvykdyto sunaikinimo. Izraelitų bokštas, Sudegęs kambarys ir Antspaudų namas — tai išsaugotų ir žmonėms prieinamų populiarių archeologinių vietų pavadinimai. Archeologai Džein Keihil ir Deividas Tarleris knygoje Ancient Jerusalem Revealed apibendrina: „Apie didelį babiloniečių įvykdytą Jeruzalės sunaikinimą akivaizdžiai liudija ne tik stori apdegusių liekanų sluoksniai, rasti tokiuose atkastuose objektuose kaip Sudegęs kambarys bei Antspaudų namas, bet ir didžiuliai akmenys, likę iš sugriautų pastatų, rasti rytiniame šlaite. Biblinius miesto sunaikinimo aprašymus... papildo archeologiniai įrodymai.“
Taigi Biblijoje esantį Jeruzalės nuo Dovydo laikų iki jos sunaikinimo 607 m. p. m. e. aprašymą įvairiopai patvirtina pastarųjų 25 metų archeologiniai kasinėjimai. Tačiau kaip su pirmojo amžiaus p. m. e. Jeruzale?
Jeruzalė Jėzaus dienomis
Kasinėjimai, Biblija, pirmojo amžiaus žydų istoriko Juozapo Flavijaus raštai ir kiti šaltiniai padeda mokslininkams įsivaizduoti, kokia buvo Jėzaus dienų Jeruzalė, iki ją 70 m. e. m. sunaikino romėnai. Maketas, eksponuojamas Jeruzalėje šalia didelio viešbučio, nuolat atnaujinamas pagal tai, kas nauja atrandama kasinėjant. Svarbiausias miesto bruožas buvo šventyklos kalnas, kurį Erodas padarė dvigubai didesnį negu jis buvo Saliamono laikais. Tai buvo didžiausia žmogaus įrengta platforma senovės pasaulyje — jos matmenys siekė 480 ir 280 metrų. Kai kurie statinio akmenys svėrė 45 tonas, vienas net apie 360 tonų ir, pasak vieno tyrinėtojo, „buvo neprilygstamas savo dydžiu rastiesiems kur nors kitur senovės pasaulyje“.
Nenuostabu, kad kai kurie žmonės buvo sukrėsti, išgirdę Jėzų sakant: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Jie manė, kad jis turėjo omenyje milžinišką šventyklos pastatą, o jis kalbėjo apie „savo kūno šventovę“. Todėl jie pasakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ (Jono 2:19-21) Atkasus šventyklos kalno apylinkes, lankytojai gali dabar pamatyti iš Jėzaus laikų išlikusių sienų dalis bei kitas architektūrines detales ir gali net lipti laiptais, kuriais, matyt, jis kopdavo link pietinėje sienoje esančių vartų.
Netoli vakarinės šventyklos kalno sienos, senamiesčio žydų kvartale, atkastos ir puikiai restauruotos dvi pirmojo amžiaus p. m. e. vietos, žinomos Sudegusio namo ir Erodo kvartalo vardu. Kai buvo atrastas Sudegęs namas, archeologas Namanas Avigadas rašė: „Dabar gana aišku, kad šį pastatą sudegino romėnai per Jeruzalės sunaikinimą 70 m. e. m. Pirmą kartą miesto kasinėjimo istorijoje atsirado gyvas ir aiškus archeologinis įrodymas, kad miestas buvo sudegintas.“ (Žiūrėk nuotraukas 12 puslapyje.)
Kai kurie iš šių atradimų nušviečia tam tikrus Jėzaus gyvenimo įvykius. Pastatų buvo rasta aukštutinėje miesto dalyje, kur gyveno turtingi Jeruzalės žmonės, įskaitant vyriausiuosius kunigus. Tuose namuose rasta daug ritualinių maudyklių. Viena tyrinėtoja pastebėjo: „Tokia daugybė maudyklių liudija, kad aukštutiniosios miesto dalies gyventojai antrosios šventyklos laikotarpiu griežtai laikėsi ritualinės švaros įstatymų. (Tie įstatymai surašyti Mišnoje; apsiplovimams maudyklėse, arba mikvose, aprašyti joje skirta 10 skyrių.)“ Ši informacija padeda mums suprasti Jėzaus žodžius apie tuos ritualus, pasakytus fariziejams ir Rašto aiškintojams (Mato 15:1-20; Morkaus 7:1-15).
Jeruzalėje taip pat rasta nepaprastai daug akmeninių indų. Namanas Avigadas pažymi: „Kodėl taip staiga ir tiek daug jų atsirado Jeruzalės namuose? Atsakymą mums duoda halacha, žydų ritualinio apsivalymo įstatymai. Mišnoje sakoma, kad akmeniniai indai priklauso prie tų daiktų, kurie neužteršiami... Akmuo tiesiog rituališkai neužsiteršdavo.“ Manoma, jog tuo galima paaiškinti, kodėl vanduo, kurį Jėzus pavertė vynu, buvo supiltas į akmeninius, o ne molinius indus (Kunigų 11:33; Jono 2:6).
Izraelio muziejaus lankytojams rodomos dvi neįprastos urnos. Žurnale Biblical Archaeology Review paaiškinama: „Urnas pradėta naudoti maždaug šimtą metų prieš 70 m. e. m. romėnams sunaikinant Jeruzalę... Mirusysis būdavo paguldomas į nišą, iškirstą laidojimo olos sienoje; kūnui suirus, kaulus surinkdavo ir sudėdavo į urną — indą, dažniausiai padarytą iš kalkakmenio ir išpuoštą.“ Tos dvi eksponuojamos urnos rastos vienoje laidojimo oloje 1990-ųjų lapkritį. Archeologas Zvi Grinhetas praneša: „Žodis... ‛Kajafa’, užrašytas ant dviejų kape rastų urnų, archeologų aptiktas pirmą kartą. Tai greičiausiai Naujajame Testamente minimo... vyriausiojo kunigo Kajafo šeimos vardas... Būtent iš jo namų Jeruzalėje Jėzus buvo atiduotas Romos paskirtajam prokuratoriui Poncijui Pilotui.“ Vienoje urnoje buvo maždaug 60 metų amžiaus vyro kaulai. Tyrinėtojai mano, jog tai iš tikrųjų yra Kajafo kaulai. Vienas mokslininkas radinius sako esant iš Jėzaus laikų: „Moneta, rasta vienoje iš kitų atkastų urnų, buvo nukalta Erodo Agripos (37—44 m. e. m.). Dvi Kajafo urnos gali būti irgi iš to amžiaus pradžios.“
Artimųjų Rytų archeologijos profesorius iš Arizonos universiteto Viljamas G. Deveris taip pasakė apie Jeruzalę: „Neperdėsiu sakydamas, kad apie šios svarbios vietos archeologinę istoriją per 15 pastarųjų metų mes sužinojome daugiau negu per visus ankstesnius 150 metų.“ Daugelio didžiųjų pastaraisiais dešimtmečiais Jeruzalėje atliktų archeologinių darbų dėka neabejotinai buvo pateikta Biblijos istoriją paaiškinančių radinių.
[Iliustracijos šaltinio nuoroda 9 puslapyje]
Jeruzalės miesto iš antrosios šventyklos laikotarpio vaizdas, esantis „Šventosios žemės“ viešbučio Jeruzalėje teritorijoje
[Iliustracijos 10 puslapyje]
Viršuje: pietvakarinė Jeruzalės šventyklos kalno pusė
Dešinėje: žemyn į Voreno šachtą