Tauta, apvalyta geriems darbams

„Apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios dėmių, Dievo baime padarydami savo šventumą tobulą.“ (2 KORINTIEČIAMS 7:1)

 1. Ko Jehova reikalauja iš tų, kurie jį garbina?

„KAS gali įkopti į Viešpaties kalną? Kas gali įžengti į jo šventąją buveinę?“ Šis įdomus senovės Izraelio karaliaus Dovydo klausimas lietė garbinimą, priimtiną Jehovai. Toliau psalmininkas atsakė: „Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra, kuris netrokšta tuštybių ir apgaulingai neprisiekinėja artimui.“ (Psalmyno 24:3, 4) Jehova yra visiškai šventas, tad norėdamas deramai atrodyti jo akivaizdoje žmogus taip pat turi būti švarus ir šventas. Dar anksčiau izraelitų susirinkimui Jehova priminė: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas.“ (Kunigų 11:44, 45, Brb; 19:2)

 2. Kokiais žodžiais Paulius ir Jokūbas pabrėžė, kaip svarbu, kad tikrasis garbinimas būtų tyras?

² Po daugelio amžių apaštalas Paulius degradavusiame Korinto mieste gyvenantiems bendratikiams rašė: „Mylimieji, turėdami tokius pažadus, apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios dėmių, Dievo baime padarydami savo šventumą tobulą.“ (2 Korintiečiams 7:1) Taip dar kartą buvo paminėta, kad norėdamas palaikyti ryšį su Dievu ir gauti jo žadėtų palaimų, žmogus privalo būti švarus, saugotis susiteršti fiziškai bei dvasiškai. Apie Dievui priimtiną garbinimą rašė ir Kristaus mokinys Jokūbas: „Tyras ir nesuteptas pamaldumas [„garbinimas“, NW] Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu.“ (Jokūbo 1:27)

 3. Ką turime daryti, kad mūsų garbinimas būtų priimtinas Dievui?

³ Kadangi tyrumas, šventumas ir nesuterštumas yra tokie svarbūs tikrojo garbinimo aspektai, kiekvienas, trokštantis Dievo pritarimo, privalo atidžiai stebėti save, ar vykdo šiuos reikalavimus. Dabar švarumo samprata bei normos labai įvairuoja, todėl mums būtina suvokti Jehovos požiūrį į tai, kas nesuteršta bei derama, ir jo laikytis. Reikia žinoti, ko Dievas šiuo atžvilgiu reikalauja iš savo garbintojų ir kaip jis padeda apsivalyti ir likti tyrais, tinkamais tarnais. (Psalmyno 119:9; Danieliaus 12:10)

Švarus — galintis teisingai garbinti Dievą

 4. Paaiškink, ką Biblijoje reiškia žodis „švarumas“.

⁴ Paprastai švariu laikomas nesusitepęs, neišsipurvinęs asmuo. Tačiau Biblijoje ši sąvoka apibūdinama keletu hebrajiškų bei graikiškų žodžių, dažniau reiškiančių ne kūno, bet moralinį bei dvasinį švarumą. Todėl vienoje Biblijos enciklopedijoje sakoma, kad žodžiais „švarus“ bei „nešvarus“ retai nurodomos higienos normos, o daugiausia apibrėžiami religiniai reikalavimai ir švarumo principas taikomas beveik visose gyvenimo srityse.

 5. Kiek Mozės įstatymas reguliavo izraelito gyvenimą?

⁵ Mozės įstatymo normos bei taisyklės reguliavo visą izraelito gyvenimą nurodydamos, kas yra švaru ir derama, o kas ne. Tai buvo smulkiai surašyta Kunigų knygoje, 11—15 skyriuose. Izraelitas negalėjo valgyti gyvūnų, priskirtų prie nešvarių. Moteris, pagimdžiusi kūdikį, nustatytą tarpsnį buvo laikoma nešvaria. Dėl kai kurių odos ligų, ypač raupsų, bei tada, kai iš lyties organų plūsdavo išskyros, žmogus irgi būdavo nešvarus. Įstatyme taip pat buvo parašyta, ką nešvarusis turi daryti. Pavyzdžiui, Skaičių 5:2 pasakyta: „Įsakyk izraelitams išvaryti iš stovyklos kiekvieną raupsuotąjį ar kenčiantį sėklos išsiliejimą ir kiekvieną, tapusį nešvarų dėl prisilietimo prie numirėlio.“

 6. Kodėl buvo duoti švaros įstatymai?

⁶ Šie ir kiti iš Jehovos gauti įstatymai, lietę medicinos bei fiziologijos sritis ir daug vėliau pripažinti mokslininkų, be abejo, tautai buvo naudingi. Tačiau tokie įstatymai buvo duoti ne vien sveikatos sumetimais ar medicinos tikslais, o nurodė vieną iš teisingo garbinimo aspektų. Tai, kad jie reguliavo žmogaus kasdienį gyvenimą — valgymą, gimdymą, šeimos santykius bei kita, — tik pabrėžia, jog Dievas Jehova turėjo teisę tautai, kuri buvo išimtinai jam pasiaukojusi, visose gyvenimo srityse nustatyti, kas yra derama, o kas ne. (Pakartoto Įstatymo 7:6; Psalmyno 135:4)

 7. Kokiomis palaimomis Izraelio tauta būtų galėjusi džiaugtis laikydamasi Įstatymo?

⁷ Įstatymo sandora izraelitus taip pat saugojo nuo aplinkinių tautų gėdingų darbų. Ištikimai laikydamiesi Įstatymo, tai yra ir visų Jehovos duotų švaros reikalavimų, izraelitai buvo tinkami tarnauti savo Dievui ir gauti jo palaimų. Apie tai Jehova pasakė: „Jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano Sandoros, jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas. Iš tikrųjų man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta.“ (Išėjimo 19:5, 6; Pakartoto Įstatymo 26:19)

 8. Kodėl šiandien krikščionys turi atkreipti dėmesį į tai, kas Įstatyme sakoma apie švarumą?

⁸ Jeigu Jehova davė tokį išsamų Įstatymą, mokantį izraelitus, kaip tapti švariems, šventiems ir jam priimtiniems, argi krikščionys neturėtų rūpestingai apmąstyti, kaip patiems laikytis šių reikalavimų? Nors ir nesame įpareigoti klausyti Įstatymo, privalu nepamiršti, jog, Pauliaus žodžiais tariant, Įstatymas yra „būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė priklauso Kristui“. (Kolosiečiams 2:17; Hebrajams 10:1) Jei Jehovai Dievui, sakančiam „aš nesikeičiu“, buvo svarbu, kad tikrieji anų laikų garbintojai būtų tyri, nesutepti, vadinasi, mes irgi turime labai stengtis būti fiziškai, moraliai bei dvasiškai švarūs, kad džiaugtumės jo pritarimu ir palaimomis. (Malachijo 3:6; Romiečiams 15:4; 1 Korintiečiams 10:11, 31)

Ką apie mus byloja išorė

9, 10. a) Kodėl krikščioniui turi rūpėti švara? b) Kokie paprastai būna atsiliepimai apie Jehovos liudytojų sambūrius?

⁹ Ar fizinė švara tebėra svarbus dalykas tikrajam Dievo garbintojui? Nors tai ne vienintelis teisingo garbinimo aspektas, be abejonės, svarbu, kad mes būtume fiziškai švarūs, kiek leidžia aplinkybės. Nors dabar mažai kas stengiasi prižiūrėti, kad ir pats, ir rūbai, ir aplinka būtų švarūs, paprastai visi atkreipia dėmesį į tvarkingus asmenis. Tai gali palankiai nuteikti kitus žmones, kaip yra minėjęs Paulius: „Mes niekuo neduodame akstino pasipiktinti, kad mūsų tarnavimas nebūtų peiktinas. Bet visame kame pasirodome Dievo tarnai.“ (2 Korintiečiams 6:3, 4)

¹⁰ Jehovos liudytojai įvairių pareigūnų dažnai būna giriami už švarą, tvarką, pagarbų elgesį bei gerus įpročius, ypač matomus per didelius sambūrius. Pavyzdžiui, apie Savonos srityje (Italija) vykusį kongresą laikraštis La Stampa rašė: „Atėjus iš karto krenta į akis, kokie visi švarūs ir tvarkingi.“ Po Jehovos liudytojų kongreso viename San Paulo (Brazilija) stadione, jo direktorius savo valymo skyriaus viršininkui pasakė: „Norėčiau, kad nuo dabar stadioną valytumėt kaip Jehovos liudytojai.“ Kitas to stadiono pareigūnas kalbėjo: „Kai Jehovos liudytojai nori išsinuomoti stadioną, mums terūpi viena — jų pageidaujama data.“

11, 12. a) Kokių Biblijos principų dėl švaros turėtume nepamiršti? b) Ką derėtų pagalvoti apie savo įpročius bei gyvenseną?

¹¹ Jeigu dėl mūsų garbinimo vietų švaros bei tvarkos gali būti giriamas Dievas, svarbu tuo pasižymėti ir patiems. O gal namuose leidžiame sau atsipalaiduoti ir elgtis, kaip patinka? Žinoma, visiškai dera vilkėti ir atrodyti, kaip norime, kad mums būtų patogu bei patrauklu. Vis dėlto net ir šioje srityje mūsų laisvė yra sąlyginė. Pagalvokime, kaip bendratikius dėl maitinimosi įpročių perspėjo Paulius: „Žiūrėkite, kad jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems.“ Paskui jis nurodė svarbų principą: „‘Viskas valia!’ Bet ne viskas naudinga! ‘Viskas valia!’ Bet ne viskas ugdo!“ (1 Korintiečiams 8:9; 10:23) Kaip šie Pauliaus patarimai dėl švaros taikomi mums?

¹² Visuomenės manymu, Dievo tarnas turi gyventi švariai ir tvarkingai. Todėl prižiūrėkime savo būstą bei aplinką, kad jie nemenkintų mūsų, Dievo Žodžio skelbėjų, reputacijos. Ką liudija, arba byloja, mūsų namai apie savo šeimininkus ir jų tikėjimą? Ar jie rodo, kad tikrai trokštame gyventi švariame, tvarkingame naujajame teisumo pasaulyje, apie kurį taip įtikinamai kalbame kitiems? (2 Petro 3:13) Taip pat ir išvaizda — tiek laisvalaikiu, tiek tarnyboje — gali nuteikti žmones susidomėti skelbiama žinia arba priešingai — ją atmesti. Atkreipk dėmesį, ką rašė vieno Meksikos laikraščio reporteris: „Dauguma Jehovos liudytojų jaunuolių būna apsikirpę, švarūs, tvarkingai apsirengę.“ Kaip džiugina toks jaunimas!

13. Ko reikia, kad diena iš dienos gyventume švariai ir tvarkingai?

¹³ Aišku, paprasta pasakyti, bet ne visuomet lengva pasirūpinti, kad mūsų išvaizda, daiktai, namai būtų tvarkingi. Tam reikia ne sudėtingų brangių įrankių bei prietaisų, o gero planavimo ir nuolatinių pastangų. Raskime laiko nusiprausti, apsiskalbti, išvalyti namus, automobilį bei kita. Nesiteisinkime, kad dėl skelbimo darbo, sueigų, asmeninio studijavimo nebepajėgiame būti valyvi, mieli Dievo bei žmonių akims. Žinomas principas „visam kam yra savo metas“ labai dera ir tvarkingai buičiai palaikyti. (Mokytojo 3:1, Skv)

Švari širdis

14. Kodėl galima tvirtinti, kad moralinis bei dvasinis švarumas svarbesnis už išorinę švarą?

¹⁴ Kaip privalu rūpintis išorės švara, taip svarbu būti moraliai bei dvasiškai švariems. Tokią išvadą nesunku padaryti žinant, kad Izraelis buvo Jehovos atmestas ne dėl nevalyvumo, bet dėl moralinio ir dvasinio sugedimo. Per pranašą Izaiją izraelitams Jehova kalbėjo, kad jų, „nuodėmingos tautos, žmonių, apsikrovusių nedorybėmis“, jaunaties ir šabo šventės, net maldos jam pasidarė našta. Ką tauta turėjo daryti, kad vėl užsitarnautų Dievo palankumą? Jehova prisakė: „Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta.“ (Izaijo 1:4, 11-16)

15, 16. Kas, pasak Jėzaus, suteršia žmogų ir kuo mums naudingi jo žodžiai?

¹⁵ Norėdami geriau suvokti, kaip svarbu būti moraliai bei dvasiškai tyriems, įsiklausykime, ką Jėzus pasakė tuomet, kai fariziejai bei Rašto aiškintojai apkaltino jo mokinius, kad šie prieš valgydami nesiplauna rankų. Jis tiesiai tarė: „Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų.“ Paskui Jėzus paaiškino: „Kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai. Šie dalykai suteršia žmogų, o valgymas nemazgotomis rankomis žmogaus nesuteršia.“ (Mato 15:11, 18-20)

¹⁶ Ko pamoko Jėzaus žodžiai? Jis pabrėžė, kad polinkis elgtis blogai, nedorai, netyrai pirmiausia gimsta širdyje. Kristaus mokinys Jokūbas sakė, kad „kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas“. (Jokūbo 1:14, 15) Jei norime išvengti Jėzaus paminėtų sunkių nuodėmių, turime išrauti iš širdies bet kokius panašius polinkius ir sergėti ją nuo tokių dalykų. Tad akylai stebėkime, ką skaitome, į ką žiūrime, ko klausomės. Šiandien žodžio ir kūrybos laisvė pramogų bei reklamos versle leidžia lietis srautui garsų ir reginių, tenkinančių nuodėmingo kūno geismus. Tokioms idėjoms užtverkime kelią į savo širdį. Jei norime įtikti Dievui ir pelnyti jo palankumą, svarbiau už viską yra nuolat akylai, ryžtingai sergėti širdį švarią, nesuterštą. (Patarlių 4:23)

Apvalyti geriems darbams

17. Kam Jehova apvalė savo tautą?

¹⁷ Tikrai palaiminga ir saugu, kad Jehova padeda mums būti švariems jo akyse. (2 Korintiečiams 6:14-18) Drauge nepamirškime: Jehova apvalė savo tautą ypatingai misijai. Paulius paminėjo Titui, jog Jėzus Kristus „atsidavė už mus, kad atpirktų mus nuo visokios nedorybės ir apvalytų sau ypatingą tautą, stropią geriems darbams“. (Titui 2:14, Jr) Kokiems darbams turime būti uolūs, kai esame taip apvalyti?

18. Ką reiškia uoliai daryti gerus darbus?

¹⁸ Pirmučiausia reikia negailėti jėgų skelbti žmonėms gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. (Mato 24:14) Tuomet visur bus žinoma, jog yra viltis gyventi amžinai niekuo neužterštoje žemėje. (2 Petro 3:13) Be to, puikų darbą darome kasdieniame gyvenime rodydami Dievo dvasios vaisių ir taip šlovindami savo dangiškąjį Tėvą. (Galatams 5:22, 23; 1 Petro 2:12) Taip pat turime padėti tiems tiesos nepažįstantiems žmonėms, kuriuos ištiko stichinė ar kitokia nelaimė. Klausykime Pauliaus patarimo: „Kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.“ (Galatams 6:10) Toks tarnavimas — iš švarios širdies ir tyrų paskatų — labai malonus Dievui. (1 Timotiejui 1:5)

19. Kokios palaimos laukia mūsų, jei nuolat laikysimės aukštų fizinio, moralinio bei dvasinio švarumo normų?

¹⁹ Mes, Aukščiausiojo tarnai, klausome Pauliaus patarimo: „Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.“ (Romiečiams 12:1) Nepaprastai puiku būti apvalytiems Jehovos. Nenustokime vertinę tai ir, kiek galėdami, stenkimės laikytis aukštų fizinio, moralinio, dvasinio švarumo normų. Dėl tokio elgesio jau dabar užsitikriname ne tik savigarbą bei pasitenkinimą, bet ir viltį regėti, kaip tai, „kas buvo pirmiau“, — ši nedora, suteršta santvarka — praeis Dievui ‘darant visa nauja’. (Apreiškimo 21:4, 5)

Ar įsiminei?

• Kodėl izraelitams buvo duota nemažai švaros įstatymų?

• Kiek skelbiamos žinios patrauklumas gali priklausyti nuo mūsų tvarkingos išvaizdos?

• Kodėl už išorės švarą dar svarbiau yra dvasinis švarumas?

• Kaip galime būti „stropūs geriems darbams“?

[Iliustracijos 21 puslapyje]

Skelbiama žinia klausytojui gali būti patrauklesnė dėl mūsų tvarkingos išvaizdos

[Iliustracija 22 puslapyje]

Jėzus perspėjo, kad nedoros mintys veda prie blogų darbų

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Būdami apvalyti, Jehovos liudytojai yra uolūs geriems darbams