Reikia atleisti

Petras girdėjo, kaip Jėzus moko spręsti nesutarimus tarp brolių – reikia viską išsiaiškinti akis į akį. Tačiau apaštalui, regis, rūpi sužinoti, kiek vis dėlto kartų jis turėtų eiti pas brolį taikytis.

„Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? – teiraujasi Petras. – Ar iki septynių kartų?“ (Mato 18:21) Religiniai vadovai aiškina, kad atleisti žmogui galima iki trijų kartų. Taigi Petras turbūt mano, kad atleisdamas septynis kartus pasirodys esąs ypač geranoriškas.

Skaičiuoti kito žmogaus nusižengimus – visiškai priešinga Jėzaus mokymo dvasiai. Taigi Petrą Jėzus pataiso: „Ne iki septynių, sakau tau, o iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mato 18:22). Kitaip tariant, jokių ribų nustatyti čia nederėtų. Atleisti artimui turime tiek, kiek reikia.

Norėdamas pabrėžti atlaidumo būtinybę, Petrui ir kitiems Jėzus papasakoja palyginimą. Tai istorija apie vergą, kuris nepanoro sekti savo gailestingojo šeimininko pavyzdžiu. Štai sykį karalius nutarė iš savo vergų susigrąžinti skolas. Pas jį buvo atvestas žmogus, skolingas jam milžinišką sumą pinigų: 10 000 talentų, arba 60 000 000 denarų. Atiduoti tokių pinigų neįmanoma. Taigi valdovas įsako parduoti jį, jo žmoną ir vaikus, kad skola būtų atlyginta. Vergas puola prie šeimininko kojų ir maldauja: „Būk kantrus, aš viską grąžinsiu!“ (Mato 18:26).

Karalius žmogaus pasigaili ir geraširdiškai nubraukia jam visą skolą. O tasai, susiradęs savo tarnybos draugą, skolingą 100 denarų, stveria jį ir ima smaugti šaukdamas: „Atiduok skolą!“ Šis parpuola žemėn ir maldauja: „Būk kantrus, aš grąžinsiu!“ (Mato 18:28, 29). Deja, vergas, kuriam ką tik buvo dovanota daug didesnė suma, savo šeimininko pavyzdžiu nepaseka. Jis įmeta draugą į kalėjimą, iki atiduos pinigus.

Matydami tokią neteisybę, kiti vergai nueina pas karalių ir papasakoja visa, kas įvyko. Valdovas labai pasipiktina ir pasišaukęs aną negailestingą vergą taria: „Nedoras verge, aš juk panaikinau visą tavo skolą, nes manęs maldavai. Argi nederėjo ir tau pasigailėti savo tarnybos draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?“ Užsirūstinęs jis atiduoda vergą kalėjimo sargybiniams, kad laikytų įkalinę, kol sugrąžins visą skolą. Pasakojimą Jėzus baigia tokiais žodžiais: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su kiekvienu iš jūsų, kuris iš širdies neatleis savo broliui“ (Mato 18:32–35).

Kokia gera pamoka! Dievas yra dovanojęs mums didžiulę nuodėmių skolą. Skriauda, kurią mums kartais padaro bendratikiai, palyginti labai maža. Be to, Jehova atleidžia ne vieną, o tūkstančius kartų! Tad ar neturėtume atleisti savo bendratikiui ir mes, net jei jis prasikalsta mums nebe pirmą sykį? Kaip Jėzus mokė Kalno pamoksle, Dievas atleidžia mūsų kaltes, jeigu „mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mato 6:12).