Fariziejai tvirtino, kad Mozė numatė skyrybas, liepdamas „duoti skyrybų raštą“. Jėzus atsakė jiems: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, — jei ne dėl ištvirkavimo, — ir veda kitą, svetimauja“ (Mato 19:3-9).

Mozės Įstatymo nutarimas

Tuo metu, kai buvo duotas Mozės Įstatymas, vedybiniai santykiai buvo taip pablogėję, kad Jehova dėl izraelitų širdies kietumo numatė skyrybų sąlygas (Pakartoto Įstatymo 24:1). Dievas nenorėjo, kad izraelitai piktnaudžiautų šiuo įstatymu, skirdamiesi su savo žmonomis dėl smulkmenų, kas akivaizdu iš jo įsakymo mylėti savo artimą kaip patį save (Kunigų 19:18). Net skyrybų rašto davimas tarnavo kaip stabdys, nes jį rašydamas, skyrybų geidžiantis vyras turėjo tartis su įgaliotais asmenimis, kurie būtų stengęsi juodu sutaikyti. Ne, Dievas ne tam išleido šį įstatymą, kad suteiktų teisę skirtis su žmona ‛dėl bet kokios priežasties’ (Mato 19:3).

Tačiau ilgainiui izraelitai nebepaisė įstatymo dvasios ir bet kokiu pagrindu pasinaudodavo šiuo skyrybų straipsniu, tenkindami savo užgaidas. Penktajame amžiuje pr. m. e. jie išdavikiškai pasielgdavo su savo jaunystės žmonomis, išsiskirdami dėl bet kokių priežasčių. Jehova tvirtai jiems pasakė, kad jis neapkenčia skyrybų (Malachijo 2:14-16). Tokios buvo sąlygos, dėl kurių Jėzus pasmerkė skyrybas, izraelitų praktikuojamas jo dienomis.