10 skyrius
Ar Dievas laiko tave asmeniškai svarbiu?
1, 2. Iš kur mes žinome, kad Dievas žiūri į žmones ne kaip į „beveidę“ masę, bet domisi kiekvienu atskirai?
KAIP Dievas žiūri į žmones? Kaip į didelę masę ar į kiekvieną atskirai? O gali Jis palankus tik vienai išrinktai grupei ir ignoruoja likusius?
2 Dievui svarbus kiekvienas žmogus kaip atskira individualybė (Apaštalų darbų 17:26, 27). Jis „nori, kad visi žmonės išsigelbėtų ir pasiektų tiesos pažinimo“ (1 Timotiejui 2:4). Kai apaštalas Petras pamatė, kad Dievas į krikščionių susirinkimą priėmė pagonis, jis sušuko: „Iš tiesų, aš dabar suprantu, jog Dievas nėra žmonėms šališkas. Jam brangus atskiras bet kurios tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apaštalų darbų 10:34, 35; 15:8, 9).
3. Kaip įrodė Jėzus Kristus, kad Jis, kaip ir Jo Tėvas, skiria dėmesio kiekvienam atskirai?
3 Jėzų Kristų Dievas pasiuntė kaip „išpirkimą už visus“ (1 Timotiejui 2:6). Jis „paragavo mirties už visus“ (už kiekvieną, NP) (Hebrajams 2:9). Ar būtų logiška teigti, kad Dievo Sūnus yra abejingas ir sako: „Aš, tiesa, atidaviau Savo kraują už daugelį, bet kokią reikšmę turi tas vienas žmogus? Man neturi jokios reikšmės, praras jis savo gyvenimą ar nepraras“. Jokiu būdu! Kiekvienam atskirai bus skirtas dėmesys ir suteikta galimybė pasiekti gyvenimo.
4. Kokią padėtį užima Jėzus Kristus žmonijos atžvilgiu ir kaip jis pasiekė tos padėties?
4 Kadangi Jėzus atnešė išperkamąją auką, Jis yra žmonijos „Atpirkėjas “. Žmonės priklauso Dievui Jehovai, nes Jis yra jų Sutvėrėjas. Tačiau kaip maištingo Adomo vaikai, būdami „parduoti nuodėmei“, jie tapo „nuodėmės vergais“ (Romiečiams 7:14; 6:16, 17). Todėl jie turi būti sutaikinti su Dievu, atvesti su Juo į gerus santykius (Romiečiams 5:10). Kad padėtų jiems, Jėzus turėjo išpirkti juos. Jam reikėjo tapti nauja jų šeimos galva arba jų Tėvu, paskutiniu Adomu, todėl kad jų pirmas tėvas Adomas pardavė juos nuodėmei (1 Korintiečiams 15:45). Šitas teisinis dalykas buvo pažymėtas Mozės įstatyme, t. y. Kunigų 25:47-49.
5. (a) Kaip Jėzus pasiekė „valdžios vykdyti teismą“? (b) Kaip teisia Jis?
5 Todėl Dievas davė Jėzui Kristui „galią teisti, nes Jis — Žmogaus Sūnus“ (Jono 5:27). Dėl to, kad Jėzus atėjo į žemę kaip žmogus ir tapo panašus į juos, tačiau be nuodėmės, Jis tapo jų artimu giminaičiu ir turėjo teisę išpirkti žmoniją (Filipiečiams 2:7; Romiečiams 8:3). Į tai nurodo Jo titulas „Žmogaus Sūnus“ (Hebrajams 2:11, 14, 15). Būdamas teisingu Teisėju, Jis nė vieno neniekino. Jis pasakė: „Mano teismas teisingas, nes Aš ieškau ne Savo valios, bet valios pasiuntusio Mane Tėvo“ (Jono 5:30). Todėl Jis neteisia pagal išorinę išvaizdą ir ne visą žmoniją bendrai, o kiekvieną atskirai pagal aplinkybes ir padėtį (Izaijo 11:3, 4; Hebrajams 4:15).
6. Kaip pabrėžė apaštalai Povilas ir Petras, kad Dievas užsiima kiekvienu individualiai?
6 Dievo veiksmai, ypač Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus atsiuntimas, parodo, kad Jis nori suteikti visiems žmonėms galimybę būti Jo palaimintais. Tai liečia taip pat piktadarius kaip atskirus asmenis. Apaštalas Povilas rašė tiems, kas blogai elgėsi: „Kaipgi drįsti niekinti jo gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius!? Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atgailauti?... Dievo, Kuris kiekvienam atmokės už jo darbus“. Taip pat apaštalas Petras atkreipia dėmesį į tai, kad Dievas teisia kiekvieną individualiai, nes jis pažymėjo Jį „Tėvu, ... Kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą“ (Romiečiams 2:4-6; 1 Petro 1:17).
GALIMYBĖ KIEKVIENAM
7. Kodėl būtų neteisinga galvoti, kad mes per daug blogi pasitaisyti ir tapti Dievo tarnais?
7 Tačiau kas nors gali sakyti: „Nėra man prasmės stengtis tarnauti Dievui. Aš per daug blogas, kad pasikeisčiau. Man nėra vilties“. Kas taip galvoja, rimtai klysta. Niekas, žinoma, nėra vertas Dievo dėmesio dėl savo nuopelnų (Romiečiams 5:6-10). Jeigu iš mūsų būtų reikalaujama tobulybė, niekas negalėtų atsilaikyti. Tačiau Savo gerumu Dievas liepė užrašyti pavyzdžius, parodančius, kad Jis nieko neatstumia, kas iš tikrųjų gailisi, vis tiek, koks blogas jis buvo praeityje. Dievas tiktai reikalauja, kad duotas asmuo mokytųsi ir stengtųsi sueiti į gerus santykius su Juo (Izaijo 1:18; Apreiškimo 22:17).
8-10. (a) Privesk du pavyzdžius, iš kurių asmenys, padarę ką nors bloga, bet norintys kreiptis į Dievą, gali gauti nuraminimą. (b) Kaip išeina iš Ezechielio 33:14-16 ir Kolosiečiams 3:5-8, kad Dievui svarbu tik tai, ką mes darome dabar, o ne ką mes darėme paeityje?
8 Tokiu pavyzdžiu buvo apaštalas Povilas. Jis dalyvavo net žudant krikščionis (Apaštalų darbų 7:58, 59; 9:1, 2). Povilas pats pasakė: „Tikras žodis ir vertas pilno pritarimo, jog Jėzus Kristus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš. Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus Kristus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie Jį įtikės amžinajam gyvenimui“ (1 Timotiejui 1:15, 16).
9 Karalius Manasija iš Judos buvo sekančiu labai blogo žmogaus pavyzdžiu. Jis sugundė tautą garbinti stabus ir atsitraukti nuo Dievo. Tauta nebeturėjo paramos (2 Karalių 21:11, 16). Tačiau Manasija pats atgailavo ir jo malda buvo išklausyta Dievo (2 Metraščių 33:11-13, 16, 17).
10 Dievui svarbu ne tai, ką žmogus darė praeityje, o tai, ką jis daro dabar arba darys ateityje (Ezechielio 33:14-16; Kolosiečiams 3:5-8).
11. Ar gali kas nors savo nuosavu teisingumu arba laikydamasis Dešimties įstatymų arba Mozės įstatymo, užsitarnauti Dievo palankumą ir amžinąjį gyvenimą?
11 Iš kitos pusės, niekas neturėtų galvoti, kad jis pasieks Dievo palankumo dėl savo gerų darbų arba teisingų veiksmų (Romiečiams 3:10). Tuo jis paneigtų esąs nusidėjėlis (1 Jono 1:8-10). Toks suklaidintas asmuo atmeta Kristaus auką ir skaito ją nereikalinga. Jis stengiasi pasiekti Dievo palankumo dėl savo gerų darbų (Romiečiams 4:2-8). Taip nusiteikę asmenys netarnauja Dievui, bet savo nuosavus interesus stato aukščiau Dievo interesų. Šitų pastangų beprasmiškumą parodo judėjų pavyzdys, kurie stengėsi pasiekti teisingumo per Mozės įstatymą (Romiečiams 10:1-3; Hebrajams 10:1, 2).
12. Kaip parodė Jėzus, kad Dievas nėra šališkas ir nepadeda tik tiems, kas žymus arba turtingas?
12 Dievas taip pat nesuteikia pirmenybės tam tikrai žmonių grupei. Ar Jo Sūnus Jėzus neparodė užuojautos visiems? Ar Savo gydymo jėgą Jis parodė tik Jo mylimiems arba tiems, kas galėjo duoti už tai pinigų? Ne. Daugelis pranešimų sako, kad daugybė žmonių ateidavo pas Jį, įvairių ligų prispausti, ir Jis išgydė visus (Mato 14:14).
JEHOVOS PALANKUMAS TIEMS, KAS JAM TARNAUJA
13. Kokius pavyzdžius mes turime Abraomo ir kitų žmonių asmenyje meilės Dievui pastovumo ir gilumo atžvilgiu?
13 Jehova visada pasiruošęs suteikti pagalbą tiems, kas trokšta šito. Jo meilė daug intensyvesnė ir pastovesnė, negu mes galime ją išreikšti kitų atžvilgiu. Pagalvokime apie tą meilę, kokią Dievas parodė Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, netobuliems žmonėms, bet visa širdimi tarnavusiems Jam. Šimtmečiais vėliau Mozė pasakė Izraelio tautai: „Bet tik tavo tėvus priėmė Viešpats (parodė palankumą Jehova, NP) ir mylėjo juos“ (Pakartoto Įstatymo 10:15). Dėl tos meilės Jis kentė tautos užsispyrimą daugelio šimtmečių bėgyje (Pakartoto Įstatymo 7:7, 8).
14. Ar gali kas nors, kas kreipiasi į Dievą nuoširdžiai ir teisingai, su pasitikėjimu laukti Dievo pabalbos?
14 Dievo meilė tiems, kas Jo klauso šiandieną, tokia pat didelė ir pastovi (Romiečiams 8:38, 39). Jis ieško būdų parodyti palankumą kiekvienam, kas kreipiasi į Jį nuoširdžiai ir teisingai (Jokūbo 4:8). „Nes Viešpaties akys, sakoma Biblijoje, apžvelgia visą žemę, kad palaikytų tuos, kurie visa širdimi atsidavę Jam“ (2 Metraščių 16:9). „Viešpaties ausys išgirs jų maldas“ (1 Petro 3:12).
15. Ko ieško Jehova, svarstydamas apie mus?
15 Kai Jehova žiūri į žemę ir mato visas žmonių problemas, Jis labai užjaučia juos. Jis nori padėti jiems. Nors Jis nepateisina nusikaltimų, Jis vis dėlto neieško klaidų pas žmones, bet stengiasi atrasti jų gerąsias puses (Psalmyno 129:3). Jis „prisimena, kad mes — dulkės“ (Psalmyno 102:14).
16, 17. (a) Kaip parodė Jėzus, kad Jis iš tikrųjų norėjo padėti žmonėms? (b) Kaip Jehova ir Jo Sūnus dabar nusiteikę žmonių atžvilgiu?
16 Dievo Sūnus, būdamas žemėje, visada stengėsi panaudoti Savo jėgą, kad padėtų žmonėms. Katą vienas raupsuotasis pasakė Jam: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“. Jėzus, „pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Ir Jis išgydė jį“ (Morkaus 1:40, 41).
17 Gydydamas žmones, atėjusius pas Jį, Jėzus visada juos giliai užjautė. Taip pat ir šiandieną Dievas ir Jo Sūnus rūpinasi kiekvienu, kas atideda kasdieninio gyvenimo reikalus, kad paskirtų dėmesio gerai žiniai apie Dievo ketinimus. Ar tu dabar studijuoji Dievo Žodį, kad daugiau sužinotum apie Jį? Jeigu taip, tai šitas savaime yra įrodymu, kad Jis domisi tavimi. Kodėl?
MUMS REIKALINGA DIEVO PAGALBA, KAD SUPRASTUME JO ŽODĮ
18, 19. (a) Kokią pagalbą gauna kas nors, kas nuoširdžiai studijuoja Dievo Žodį? (b) Kodėl mums reikalinga Dievo dvasios pagalba?
18 Tas tvirtinimas tikras todėl, kad Dievas mato kažką gera kiekviename žmoguje, kuris nuoširdžiai studijuoja Jo Žodį. Todėl Jis atveria tokiems žmonėms protą, kad jie suprastų Jo Žodį. Jėzus pasakė: „Niekas neateis pas Mane, jei Mane pasiuntęs Tėvas jo nepatrauks“ (Jono 6:44). Be Dievo dvasios pagalbos, Jo nematomos veikiančios jėgos, galinčios paveikti tavo protą, tu negali suprasti Jo ketinimų.
19 Apaštalas Povilas rašė: „Taip ir Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia (Tai reiškia, kad mums reikalinga Dievo Dvasia, kad suprastume Jo mintis ir ketinimus). O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas“ (1 Korintiečiams 2:11, 12; sulyg. Apaštalų darbų 16:14). Jeigu tu neturėtum tos pagalbos, tu nepajėgtum įveikti sumišimo dvasios, viešpataujančios pasaulyje, kuri yra priešinga Dievui, nes „ne visi turi tikėjimą“ (1 Korintiečiams 2:14; 2 Tesalonikiečiams 3:2).
20. Kaip giliai Dievas vertina asmenis, geranoriškai trokštančius susipažinti su Juo ir tarnauti Jam?
20 Savo reakcija į tavo pastangas suprasti Jo Žodį Dievas parodo tolimesnę puikią kokybę. Tai dėkingumas. Tu, be abejo, vertini tai, jeigu kiti padaro dėl tavęs ką nors gero. Tačiau žmonių dėkingumas nėra toks didelis ir nuoširdus, kaip Dievo dėkingumas tiems, kurie tiki į Jį ir gerbia Jo Žodį. Jis džiaugiasi jais. Jėzus net kalbėjo apie džiaugsmą danguje dėl vieno nusidėjėlio, kuris gailisi ir palieka neteisingą gyvenimo būdą, kad įtiktų Dievui (Luko 15:10). Jis priminė, kad netgi tas, kuris duotų Dievo tarnui tik šalto vandens taurę, joki būdu neliks be apdovanojimo (Mato 10:42). Dievas vertina kiekvieną, kas gerbia Jo vardą ir maloniai elgiasi su Jo tauta. Jis atveria jam Savo širdį ir ateina jam į pagalbą (Atkreipk dėmesį į pavyzdį, užrašytą Morkaus 14: 3-9).
21. Kokiu būdu kai kurie Mažosios Azijos pagonys parodė, kaip mums reikėtų reaguoti į Dievo gerumą?
21 Todėl mums reikia parodyti Dievui dėkingumą už Jo gerumą, kadangi Jis padeda mums susipažinti su Jo ketinimais ir duoda galimybę pasiekti amžinojo gyvenimo. Mes turime būti dėkingi už tai, kad Dievas leido mums būti panašiais į tuos, kuriems Povilas skelbė viename Mažosios Azijos mieste. Ten judėjai, tvirtinę esą Dievo tarnai, priešinosi tiesai. Tačiau buvo ir kitokių. Pranešimas sako: „Tai girdėdami, pagonys (apie galimybę būti priimtais Dievo) džiaugėsi ir šlovino Dievo žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui“ (Apaštalų darbų 13:48). Šitie žmonės labai vertino Dievo gerumą. Jų dėkingumas padėjo jiems būti tokiais, kuriuos norėtų priimti Dievas.
PRISIKĖLIMAS — DIEVO INTERESO ĮRODYMAS
22. Kaip Jehova, numatydamas prisikėlimą, parodė, kad Jis giliai domisi kiekvienu atskirai?
22 Svarus įrodymas, kad Dievas domisi kiekvienu atskirai yra pažadėtas „teisiųjų ir neteisiųjų“ prisikėlimas (Apaštalų darbų 24:15). Kad prikelti ką nors, Dievas turi viską apie jį žinoti. Tik tokiu atveju Dievas gali atstatyti tą pačią asmenybę, kad duotas asmuo būtų tas pats ir galėtų atpažinti save. Tai reiškia, kad Dievas turi atstatyti asmenybę su visais skiriamaisiais bruožais. Tai liečia jo išorinę išvaizdą, charakterio bruožus, įtaką, kurią turėjo jam aplinka ir patyrimas, ir jo pilna atmintis. Koks didelis dėmesys ir rūpestis iš Dievo pusės!
23, 24. (a) Kokius puikius užrašus apie kokį nors asmenį gali daryti menkas žmogus, kas padeda mums matyti, kaip lengvai Dievas gali prikelti žmones? (b) Ką galima pasakyti apie Jo sugebėjimą prisiminti ir prikelti tuos, kurie mirę prieš tūkstančius metų?
23 Kas nors gali prieštarauti: „Tai juk neįmanoma“. Bet nepamirškime, kad šiandieną galima daryti nuotraukas filme arba videojuostoje. Net jei duotas asmuo jau miręs, galima parodyti filmą ekrane, matyti jo veiksmus ir judesius ir girdėti jo balsą. Jau užrašyta šimtai detalių. Jeigu žmonės sugeba daryti tai, Dievas, Kuriam viskas galima, gali užrašyti tūkstančius detalių, sudarančių kokią nors asmenybę (Mato 19:26; Jobo 42:2).
24 Mes, netobuli žmonės, žinome daugelį smulkmenų apie savo artimus draugus, ir galime juos tiksliai apibūdinti. Tačiau laikui bėgant, jų paveikslas išdyla mūsų atmintyje. Tačiau Dievas Savo nuostabia atmintimi tiksliai žino kiekvieno žmogaus asmenybę. Jis pažįsta kiekvieno žmogaus širdį (Hebrajams 4:13). Dar daugiau, jeigu kas nors numirė prieš šimtus metų, Dievo atmintis apie juos neišnyksta (Jobo 14:13-15).
25. Ar prisikels taip pat žmonės, nebuvę palaidoti, bet, pavyzdžiui, pražuvę jūroje arba suėsti žvėrių?
25 Taigi, Dievas tobulai tiksliai ir aiškiai prisimena milijardus žmonių, gulinčių kapuose (Patarlių 15:11). Netgi tuos Dievas prisimena, kurie nebuvo palaidoti, bet žuvo jūroje, sudegė ar mirė kokiu kitu būdu (Apreiškimo 20:13).
26. Ką turėjo mintyje Jėzus, kai Jis apibūdino Jehovą „Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu“ ir po to pasakė: „Dievas nėra mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas, nes visi Jam gyvi“? (Luko 20:37, 38)
26 Apie tuos, kuriuos Dievas numato prikelti, Jėzus pasakė: „Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi Jam gyvena“ (Luko 20:38). Dievo išminties ir jėgos dėka Jo ketinimai tokie patikimi, kad Jis „atgaivina mirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus“ (romiečiams 4:17).
27. Kodėl mes galime būti užtikrinti, kad Kristus turi galią ir valdžią prikelti mirusius?
27 Dievas davė Jėzui Kristui galią pravesti prisikėlimą. Jėzus, būdamas žemėje, pademonstravo šitą galią keliuose atvejuose (Luko 7:14, 15; 8:49-56; Jono 11:39, 43, 44).
28. (a) Kaip mes galime parodyti savo pasiruošimą vertinti tai, ką Jehova padarė dėl mūsų? (b) Ar turi normalus žmogus galvoti, kad jis protiškai nepajėgus susipažinti su Dievo ketinimais iš Biblijos?
28 Ar galėtų kas teisėtai pasakyti, kad Dievas ir Jo Sūnus nesidomi mumis? Ar šitas rūpestis iš Jehovos pusės randa atsaką tavo širdyje? Savo dėkingumą tu išreikši tuo, kad daugiau mokysies apie Jį ir paskatinsi kitus daryti tą patį. Taip tu geriau pažinsi Jį. Jis palaikys tave, duodamas tau „supratimą“ daryti tai (1 Jono 5:20).