Apaštalai trokšta garbės

Jėzus su mokiniais jau netrukus pasieks galutinį tikslą – Jeruzalę. Perė́jos pietuose jie persikelia per Jordano upę ir patraukia link Jericho. Artėja 33-iųjų Pascha, tad kartu keliauja nemažas būrys žmonių.

Jėzus eina visų priešakyje – jis nori laiku pasiekti Jeruzalę. Tačiau mokiniai ima baimintis, ir tikrai ne be priežasties. Prieš kurį laiką, kai mirus Lozoriui Jėzus iš Perėjos ruošėsi keliauti į Judėją, Tomas kitiems mokiniams pasakė: „Eime ir mes numirti drauge su juo“ (Jono 11:16, 47–53). Jie supranta, kad Jeruzalėje Jėzui gresia didelis pavojus.

Jėzus nori paruošti savo apaštalus būsimiems įvykiams, taigi pasivedęs juos į šalį taria: „Štai mes kylame į Jeruzalę, kur Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams ir Raštų aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti ir perduos svetimtaučiams. Šie iš jo tyčiosis, nuplaks ir pakabins ant stulpo, bet trečią dieną jis bus prikeltas“ (Mato 20:18, 19).

Tai jau trečias kartas, kai Jėzus prabyla apie savo mirtį ir prisikėlimą (Mato 16:21; 17:22, 23). Tačiau šįsyk jis konkrečiai pasako, kokia mirtimi mirs – bus pakabintas ant stulpo. Apaštalai įdėmiai Jėzaus klausosi, bet ką tai iš tikrųjų reiškia, nesuvokia. Galbūt šie vyrai vis dar tikisi, kad netrukus bus atkurta Izraelio karalystė ir jie drauge su Jėzumi toje karalystėje bus didžiai išaukštinti.

Tarp keliaujančių į Jeruzalę taip pat yra Jokūbo ir Jono motina (tikriausiai tai Salomė). Tuodu apaštalus Jėzus yra praminęs „griaustinio sūnumis“, mat broliai gana ūmaus būdo (Morkaus 3:17; Luko 9:54). Jau kurį laiką abu jie svajoja apie šlovingą ateitį Kristaus Karalystėje. Net motina apie tai žino. Taigi dabar ji prieina prie Jėzaus ir jam nusilenkia. Matydamas, kad moteris ketina kažko prašyti, Jėzus paklausia: „Ko nori?“ Ir ji išsako savo pageidavimą: „Tark žodį, kad šiuodu mano sūnūs tavo Karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas – kairėje“ (Mato 20:20, 21).

Jėzus žino, kad iš tikrųjų tai Jokūbo ir Jono prašymas. Taigi kreipiasi tiesiai į juos: „Jūs nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“ Jėzus turi omenyje jam teksiančią gėdą ir pažeminimą – tai, apie ką jis ką tik kalbėjo. Tačiau vargu ar Jokūbas su Jonu supranta Jėzaus mintį ir ką jiems reikštų gerti jo taurę, todėl drąsiai atsako: „Galime“ (Mato 20:22).

Tada Jėzus taria: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet ne aš sprendžiu, kam sėdėti mano dešinėje ir kairėje. Ten sėdės tie, kuriems mano Tėvo paskirta“ (Mato 20:23).

Sužinoję apie Jokūbo ir Jono prašymą, kiti mokiniai pasipiktina. Anksčiau, kai tarp apaštalų buvo kilęs ginčas, kuris iš jų didžiausias, šiedu broliai, matyt, pasisakė ypač garsiai (Luko 9:46–48). Kad ir kaip ten buvo, aišku viena: Jėzaus pamokos apie nuolankumą apaštalai dar neišmoko. Puikybė kol kas ima viršų.

Į susiklosčiusią situaciją Jėzus nenumoja ranka. Jis nenori, kad tarp apaštalų vyrautų tokia negera dvasia. Taigi susikvietęs visus prie savęs, ima kalbėti: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, savo žmonėms viešpatauja ir jų didžiūnai laiko juos savo valdžioje. Tarp jūsų taip neturi būti. Kas norėtų tapti didis tarp jūsų, tebūna jūsų tarnas, ir kas norėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūna visų vergas“ (Morkaus 10:42–44).

Tada Jėzus pasako, kieno pavyzdžiu jie turėtų sekti: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, o pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mato 20:28). Jau trejus metus Jėzus negailėdamas savęs tarnauja kitiems. Ir tai dar ne viskas: netrukus jis paaukos savo gyvybę už visą žmoniją. Apaštalams tikrai yra ko pasimokyti. Kaip ir Jėzus, jie turi kitiems tarnauti ir nuolankiai laikyti kitus aukštesniais už save.