Meilė artimui galima
JĖZAUS KRISTAUS palyginimas apie samarietį parodė, ką reiškia tikrai mylėti artimą (Luko 10:25-37). Jėzus taip pat mokė: „‛Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.’ Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis — panašus į jį: ‛Mylėk savo artimą kaip save patį’“ (Mato 22:37-39).
Ar tau, kaip ir daugeliui, sunku mylėti savo artimą ne tavos, o kitos etninės grupės? Galbūt tai todėl, kad tu sužinojai apie diskriminaciją ir neteisybę arba asmeniškai jas patyrei. Gal tu arba tavo mylimieji net nukentėjote dėl blogo kitų grupių žmonių elgesio.
Kadangi Jėzus nurodė, kad vienas iš Dievo įsakymų yra mylėti mūsų artimą, turėtų būti įmanoma įveikti tokius stiprius jausmus. Norint tai vykdyti, reikia žvelgti į žmones taip, kaip Dievas ir Kristus. Šiuo atžvilgiu apsvarstykime Jėzaus ir pirmųjų krikščionių pavyzdį.
Puikus Jėzaus pavyzdys
Pirmajame šimtmetyje žydai buvo labai nusiteikę prieš samariečius — žmones, gyvenusius tarp Judėjos ir Galilėjos. Kartą priešiški žydai paniekinamai paklausė Jėzaus: „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“ (Jono 8:48). Antisamarietiški jausmai buvo tokie stiprūs, kad kai kurie žydai net viešai prakeikdavo samariečius sinagogose ir kasdien melsdavosi, kad jie nebūtų apdovanoti amžinuoju gyvenimu.
Jėzus, žinodamas šią giliai įsišaknijusią neapykantą, be abejo, buvo paskatintas duoti palyginimą apie samarietį, kuris įrodė esąs tikras artimas, pasirūpinęs plėšikų sumuštu žydu. Kaip Jėzus būtų galėjęs atsakyti, kai žydas, Mozės Įstatymo žinovas, paklausė: „O kas gi mano artimas?“ (Luko 10:29). Na, Jėzus būtų galėjęs tiesiai atsakyti: ‛Tavo artimas — tai ne tik tavo gentainis žydas, bet taip pat ir kiti žmonės, net samariečiai.’ Tačiau žydams būtų sunku buvę su tuo sutikti. Todėl jis papasakojo prilyginimą apie žydą, susilaukusį samariečio gailestingumo. Taip Jėzus padėjo žydų klausytojams padaryti išvadą, kad tikros meilės artimui principas taikomas ir nežydams.
Jėzus nebuvo nusistatęs prieš samariečius. Kartą keliaudamas per Samariją, jis sustojo pailsėti prie šulinio, tuo tarpu jo mokiniai nuėjo į artimiausią miestą įsigyti maisto. Kai samarietė atėjo pasisemti vandens, jis tarė: „Duok man gerti.“ Kadangi žydai nebendravo su samariečiais, ji paklausė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ Tada Jėzus jai liudijo ir net atvirai paskelbė, kad jis — Mesijas. Atsiliepdama ji nuėjo į miestą ir pakvietė kitus ateiti ir pasiklausyti jo. Rezultatas? „Iš ano miesto daug samariečių įtikėjo jį“ (NTP). Koks puikus rezultatas dėl to, kad Jėzus nebuvo sukaustytas požiūrio, vyravusio tarp jo amžininkų žydų! (Jono 4:4-42).
Dievas nėra šališkas
Tai, kad Jėzus dažniausiai skelbė žydams — „pražuvusioms Izraelio namų avims“, — buvo Dievo tikslas (Mato 15:24). Todėl jo pirmieji pasekėjai buvo žydų kilmės. Bet praėjus vos trejiems metams po šventosios dvasios išliejimo per Sekmines 33-iaisiais m. e. m., Jehova leido suprasti, jog jis nori, kad žydų tikintieji išplėstų mokinių ruošimo veiklą tarp kitų tautų — nežydų.
Pagal žydų mąstymo būdą, mylėti samarietį kaip save patį buvo gana sunku. Dar sunkiau buvo mylėti artimą iš neapipjaustytų nežydų — žmonių, turėjusių su žydais mažiau bendra negu samariečiai. Komentuodama žydų požiūrį į nežydus, Biblijos enciklopedija The International Standard Bible Encyclopaedia tvirtina: „Mes pastebime N[aujojo] T[estamento] laikais didžiausią antipatiją, panieką, neapykantą. Jie [nežydai] buvo laikomi nešvariais, su kuriais turėti draugiškus ryšius buvo priešinga įstatymui. Jie buvo Dievo ir Jo tautos priešai, kuriems nebuvo leista pažinti Dievą, nebent tapus prozelitais, ir net tada, kaip kad senovės laikais, jų nepripažindavo tikrais gentainiais. Žydams buvo uždrausta jiems patarti ir jei jie klausdavo su Dievu susijusių dalykų, juos reikėjo prakeikti.“
Nors daugelis laikėsi tokių pažiūrų, Jehova davė Petrui regėjimą, kurio metu jam buvo liepta ‛nevadinti suteptu, ką Dievas apvalė’. Po to Dievas jį nukreipė į nežydo Kornelijaus namus. Petras liudijo apie Kristų Kornelijui, jo šeimai ir kitiems nežydams. „Iš tiesų, — pasakė Petras, — aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena.“ Petrui tebeskelbiant, šventoji dvasia nužengė ant naujų tikinčiųjų, kurie vėliau buvo pakrikštyti ir pasidarė pirmieji Kristaus pasekėjai-nežydai (Apaštalų darbai, 10-as skyrius).
Pasekėjai-žydai pripažino šią raidą, suprasdami, kad Jėzaus įsakymas ‛padaryti jo mokiniais visų tautų žmones’ neapsiriboja visų šalių žydais, bet liečia ir nežydus (Mato 28:19, 20; Apaštalų darbai 11:18). Įveikę bet kokius priešiškus jausmus, kuriuos galbūt turėjo nežydų atžvilgiu, jie uoliai organizavo skelbimo kampaniją ruošti mokiniams iš tautų tarpo. Praėjus mažiau nei 30 metų, galima buvo pasakyti, kad geroji naujiena paskelbta „visai kūrinijai po dangumi“ (Kolosiečiams 1:23, NTP).
Šios skelbimo veiklos priešakyje buvo apaštalas Paulius — žydų kilmės krikščionis. Iki tapdamas Kristaus pasekėju, jis buvo uolus religinės fariziejų sektos narys. Jie iš aukšto žvelgė ne tik į nežydus, bet netgi į savo tautiečius (Luko 18:11, 12). Tačiau Paulius neleido, kad tokios pažiūros sulaikytų jį nuo meilės kitataučiui artimui. Priešingai, jis pasidarė „pagonių apaštalas“, pašvęsdamas savo gyvenimą mokinių ruošimo veiklai šalyse, esančiose prie Viduržemio jūros (Romiečiams 11:13).
Paulius jo tarnavimo metu buvo apsvaidytas akmenimis, nuplaktas ir kalinamas (Apaštalų darbai 14:19; 16:22, 23). Ar dėl šių žiaurių atvejų jis supyko ir nusprendė, jog veltui eikvoja laiką kai kurioms tautoms ir etninėms grupėms? Visai ne. Jis žinojo, kad tarp daugelio etninių jo laikmečio grupių yra nuoširdžių žmonių.
Kai Paulius rasdavo nežydų, norinčių išmokti Dievo kelių, jis rodydavo jiems meilę. Pavyzdžiui, tesalonikiečiams jis rašė: „Jūsų tarpe buvome švelnūs tarsi motina, globojanti savo kūdikius. Taip jus mylėdami, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs“ (1 Tesalonikiečiams 2:7, 8). Šie nuoširdūs žodžiai rodo, kad Paulius tikrai mylėjo tesalonikiečius-nežydus ir neleido, jog dėl ko nors būtų sugadintas gerų santykių su jais džiaugsmas.
Meilės artimui įgyvendinimas
Šiandien, kaip ir pirmajame amžiuje, tie, kurie prisijungia prie krikščionių susirinkimo, ugdo meilę artimui visų etninių grupių žmonių atžvilgiu. Ugdydami Dievo požiūrį į kitus ir skelbdami jiems gerąją naujieną apie Karalystę, tikrieji krikščionys geriau supranta žmones, kurių niekada nebūtų pažinę. Jie netgi jaučia jiems brolišką meilę (Jono 13:34, 35). Tu taip pat gali tai patirti.
Tokia meilė yra tarp Jehovos Liudytojų, nepaisant to, kad jie gyvena 229-iose šalyse ir susideda iš „visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apreiškimas 7:9). Juos, kaip pasaulinę broliją, vienija tai, kad jie garbina Jehovą, atsisako dalyvauti etniniuose konfliktuose bei varžybose ir atmeta išankstinę nepalankią nuomonę, dėl kurios neįmanomi šilti santykiai su artimu.
Pabendrauk su Liudytojais ir tu pamatysi, kaip įvairios etninės kilmės žmonės vykdo Dievo valią. Tu pamatysi meilės artimui įgyvendinimą — gerosios naujienos apie Dievo Karalystę skelbimą. Taip, ir jų susirinkimuose tu sutiksi gerus, nuoširdžius žmones, kurie savo gyvenimu įrodo, kad jie tikrai išmoko mylėti artimą.
[Iliustracija 6 puslapyje]
Jehovos Liudytojų susirinkimuose tu rasi laimingus visų rasių žmones
[Iliustracijos šaltinio nuoroda 4 puslapyje]
Gerojo samariečio atvykimas į užeigą/The Doré Bible Illustrations/Dover Publications, Inc.