Vardas, vedantis į tikrąjį tikėjimą

„JŪS netikite Jėzumi ir jo išperkamąja auka“, — pasakė viena moteris Jehovos Liudytojui. Kitas vyras pareiškė: „Jūs vadinatės Jehovos Liudytojai, o aš esu Jėzaus liudytojas.“

Požiūris, kad Jehovos Liudytojai netiki Jėzaus ar pakankamai jo neaukština, gana įprastas. Tačiau kaip yra iš tikrųjų?

Tiesa, Jehovos Liudytojams labai svarbus Dievo vardas — Jehova.a Itamaras, Liudytojas iš Brazilijos, prisimena: „Lemiamas posūkis mano gyvenime įvyko, kai sužinojau Dievo vardą. Perskaitęs jį pirmą kartą, tarsi pabudau iš kieto miego. Vardas Jehova sukrėtė mane ir sužadino jausmus; jis palietė slapčiausią mano sielos vietą.“ Vis dėlto jis priduria: „Mano širdis kupina meilės ir Jėzui.“

Taip, Jehovos Liudytojai pripažįsta, jog, norėdami gauti amžinąjį gyvenimą, jie turi tikėti Jėzaus, „Dievo Sūnaus vardą“ (1 Jono 5:13). Tačiau ką reiškia posakis ‛[tikėti] Jėzaus vardą’?

Ką simbolizuoja Jėzaus vardas

Posakiai ‛Jėzaus vardą’, „Jėzaus vardu“ ir kiti panašūs randami visuose Krikščionių Graikiškuosiuose Raštuose, arba „Naujajame Testamente“. Žodį „vardas“, iš esmės nurodantį Jėzaus vaidmenį, ten aptinkame daugiau kaip 80 kartų, — apie 30 kartų vien Apaštalų darbų knygoje. Pirmojo amžiaus krikščionys krikštijo Jėzaus vardu, gydė bei mokė jo vardu, šaukėsi to vardo, kentėjo dėl jo bei aukštino jį (Apaštalų darbai 2:38; 3:16; 5:28; 9:14, 16; 19:17).

Anot vieno Biblijos žodyno, graikų kalbos žodis „vardas“ Biblijoje dažnai vartojamas „nurodyti visa tai, kas siejama su tam tikru vardu — valdžią, charakterį, padėtį, didingumą, galią, pranašumą ir t. t.“. Taigi Jėzaus vardas simbolizuoja didingą ir visapusę vykdomąją valdžią, patikėtą jam Jehovos Dievo. Jėzus pats pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mato 28:18). Petrui ir Jonui išgydžius vieną luošą vyrą, žydų religiniai vadai paklausė: „Kokia galia ar kieno vardu jūs tai padarėte?“ Tada Petras drąsiai parodė tikįs valdžia ir galia, pasireiškusia Jėzaus vardu; jis pasakė, jog „vardu Jėzaus Kristaus Nazariečio... šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas“ (Apaštalų darbai 3:1-10; 4:5-10).

Tikėti Jėzų ar ciesorių?

Tačiau išpažinti tikėjimą Jėzaus vardu nelengva. Jėzus išpranašavo, kad jo mokiniai bus ‛visų tautų nekenčiami dėl jo vardo’ (Mato 24:9, Brb red.). Kodėl? Todėl kad Jėzaus vardas simbolizuoja jo padėtį kaip Dievo paskirto Valdovo, Karalių Karaliaus, kuriam turėtų paklusti visos tautos, o jos nėra tam pasiruošusios ir nenori to (Psalmių 2:1-7).

Religiniai vadai Jėzaus dienomis irgi nenorėjo jam paklusti. Jie atmetė Dievo Sūnų sakydami: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“ (Jono 19:13-15). Jie pasitikėjo ciesoriaus ir jo imperatoriškosios vyriausybės vardu — jų galia ir valdžia. Norėdami išsaugoti savo aukštą padėtį, jie net susimokė nužudyti Jėzų (Jono 11:47-53).

Slenkant šimtmečiams po Jėzaus mirties, daugelis vadinusių save krikščionimis perėmė žydų vadų požiūrį. Šie tariamieji krikščionys pasitikėjo valstybės galia bei valdžia ir kišosi į jos konfliktus. Pavyzdžiui, XI amžiuje bažnyčiai organizavus dykinėjančius karius į militia Christi, arba Kristaus riterių, pulkus, „pareigą kovoti teisingą karą vietoj krikščionijos pasaulio valdžių prisiėmė bažnyčia, atstovaujama Kristaus riterių“ (The Oxford History of Christianity). Pasak pranešimo, kai kurie popiežiaus pareiškimai paskatino žygių dalyvius tikėti, jog dalyvaudami tokiuose žygiuose „jie sudaro sutartį su Dievu ir užsitikrina vietą Rojuje“.

Kai kas gali įrodinėti, jog įmanoma likti ištikimam Jėzui ir kartu kištis į politiką bei tautų karus. Tokių asmenų nuomone, krikščionis privalo kovoti su bet kokiu blogiu ir, jei reikia, net griebtis ginklo. Bet ar toks buvo pirmųjų krikščionių požiūris?

„Patys pirmieji krikščionys netarnavo kariuomenėje“, — rašoma viename žurnalo The Christian Century straipsnyje. Ten sakoma, jog iki 170—180 m. e. m. nėra jokių įrodymų, kad krikščionys būtų ėję armijon. Paskui priduriama: „Tik per laiką krikščionys nustojo priešinęsi karo tarnybai.“

Kokios buvo pasekmės? „Tikriausiai niekas nepadarė krikščionybei tiek gėdos, kiek jos pozicija dėl karo — iš esmės tokia pat kaip nekrikščioniškų tautų, — sakoma tame The Christian Century straipsnyje. — Tai, kad krikščionys sakosi tikį geruoju Gelbėtoju, tačiau uoliai remia religinius ar tautinius karus, smarkiai pakenkė tikėjimui.“

Elkimės taip, kaip pirmieji krikščionys

Ar šiandien krikščionims įmanoma sekti patikimu pirmųjų krikščionių pavyzdžiu? Šiame šimtmetyje Jehovos Liudytojai įrodo, kad įmanoma. Holocaust Educational Digest redaktorius apie juos pasakė: „Nė vienas Jehovos Liudytojas niekada nekariavo. ... Jeigu visi pasaulio valdovai būtų buvę šio tikėjimo, [II pasaulinis karas] niekada nebūtų prasidėjęs.“

Tą patį galima pasakyti ir apie paskutinius regioninius konfliktus, pavyzdžiui, kilusį Šiaurės Airijoje. Prieš keletą metų vienas Jehovos Liudytojas skelbė po namus protestantų rajone Belfaste. Namų šeimininkas, sužinojęs, kad Liudytojas anksčiau buvo katalikas, paklausė: „Ar būdamas katalikas rėmėte IRA [Airijos respublikos armiją]?“ Liudytojas suprato, jog tas vyras gali supykti, nes buvo sulaikytas beeinąs nušauti kataliką ir ką tik buvo paleistas. Liudytojas atsakė: „Aš dabar nebe katalikas. Esu Jehovos Liudytojas. Kaip tikrasis krikščionis, niekada nežudysiu jokio vyriausybės nario ar kito žmogaus.“ Tai išgirdęs, šeimininkas paspaudė jam ranką ir pasakė: „Visoks žudymas blogas. Jūs teisingai elgiatės. Visada būkite tokie.“

Ką reiškia tikėti Jėzaus vardą

Tačiau tikėti Jėzaus vardą reiškia ne tik vengti karo. Reikia klausyti visų Kristaus įsakymų. Jėzus pasakė: „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau“, o vienas iš jo įsakymų yra „vienam kitą mylėti“ (Jono 15:14, 17). Meilė siekia gero kitiems. Jai svetimas rasinis, religinis ar socialinis nusistatymas. Tai aiškiai parodė Jėzus.

Žydai Jėzaus dienomis labai nemėgo samariečių. O Jėzus kalbėjosi su samariete, ir dėl to ji bei daugelis kitų įtikėjo jo vardą (Jono 4:39). Jėzus dar pasakė, kad mokiniai bus jo liudytojais „Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“ (Apaštalų darbai 1:8). Jo gyvybę gelbstinti žinia nebuvo skirta tik žydams. Tad Petrui buvo nurodyta aplankyti Romos šimtininką Kornelijų. Nors žydui buvo draudžiama lankyti kitos rasės žmones, Dievas parodė Petrui, jog „negalima jokio žmogaus laikyti prastu ar nešvariu“ (Apaštalų darbai 10:28).

Sekdami Jėzų, Jehovos Liudytojai noriai padeda visiems žmonėms — nepaisydami jų rasės, religijos ar ekonominės padėties — sužinoti apie išgelbėjimą per Jėzaus vardą. Tikėjimas Jėzaus vardu skatina juos ‛lūpomis išpažinti Viešpatį Jėzų’ (Romiečiams 10:8, 9). Mes raginame jus priimti jų pagalbą, kad ir jūs išmoktumėte tikėti Jėzaus vardą.

Jėzaus vardas tikrai turi įkvėpti pagarbą bei klusnumą. Apaštalas Paulius pareiškė: ‛Jėzaus vardui [turi] priklaupti kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažinti: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“’ (Filipiečiams 2:10, 11) Nors dauguma žemės gyventojų galbūt nenori paklusti Jėzaus valdžiai, Biblija parodo, jog labai greitai visi žmonės turės paklusti, kitaip žus (2 Tesalonikiečiams 1:6-9). Taigi dabar yra laikas tikėti Jėzaus vardą, tai yra laikytis visų jo įsakymų.

[Išnaša]

[Iliustracija 6 puslapyje]

Jėzaus vardu milijonai žudė ir buvo nužudyti

[Iliustracija 7 puslapyje]

Jėzus gerbė visų rasių žmones. O tu?