Artėja paskutinioji Jėzaus Pascha

Jėzaus ir keturių mokinių pokalbis ant Alyvmedžių kalno baigėsi. Į klausimą apie būsimą Jėzaus sugrįžimą ir šio pasaulio pabaigą apaštalai gavo labai išsamų atsakymą.

Nisano 11-oji buvo išties turininga diena. Nakčiai Jėzus su apaštalais keliauja atgal į Betaniją. Tikriausiai jiems dar esant kelyje Jėzus taria: „Kaip žinote, po dviejų dienų bus Pascha, ir Žmogaus Sūnų atiduos pakabinti ant stulpo“ (Mato 26:2).

Nisano 12-ąją, trečiadienį, Jėzus, regis, praleidžia ramiai, tik su apaštalais. Vakar kitų akivaizdoje jis pasmerkė žydų religinius vadovus ir dabar šie ieško progos jį nužudyti. Taigi, kad nieko nenutiktų ir rytoj, po saulės laidos stojus nisano 14-ajai, su mokiniais galėtų atšvęsti Paschą, Jėzus viešai nesirodo.

Aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji nerimsta. Jie baisiausiai įsižeidę dėl visko, ką Jėzus jiems vakar pasakė. Susirinkę vyriausiojo kunigo Kajafo rūmų kieme, jie tariasi, kaip Jėzų suimti ir nužudyti. „Tik nedarykime nieko per šventę, – sako jie, – kad liaudyje nekiltų sąmyšio“ (Mato 26:4, 5). Tie vyrai prisibijo žmonių, nes žino, kad daugelis Jėzų mėgsta.

Netikėtai religiniai vadovai sulaukia svečio. Didelei jų nuostabai, atėjo Judas Iskarijotas – vienas iš Jėzaus apaštalų. Šėtonas pasėjo Judo prote mintį išduoti savo Mokytoją. „Ką man duosite, jeigu jums jį išduosiu?“ – klausia Judas (Mato 26:15). Tai girdėdami jie apsidžiaugia ir sutaria „atsilyginti jam sidabriniais“ (Luko 22:5). Kokią kainą sudera? 30 sidabrinių. Tikriausiai tai 30 sidabrinių šekelių – vergo kaina (Išėjimo 21:32). Koks pasityčiojimas! Religinių vadovų akimis, Jėzus vertas ne daugiau už vergą. O Judas nuo šiol ima „ieškoti progos išduoti jiems Jėzų, kai aplink nebus minios“ (Luko 22:6).

Trečiadienį po saulėlydžio prasideda nisano 13-oji. Tai šešta ir paskutinė naktis, kurią Jėzus praleidžia Betanijoje. Rytojaus dieną jau reikės ruoštis Paschai. Reikės iš anksto parūpinti avinėlį, mat jis turi būti papjautas ir iškeptas vos prasidėjus nisano 14-ajai. Kas šią vakarienę paruoš ir kur mokiniai ją valgys, Jėzus nepasakė. Taigi Judas aukštiesiems kunigams kol kas neturi ką papasakoti.

Ketvirtadienį, tikriausiai ankstyvą popietę, Jėzus išsiunčia Petrą ir Joną iš Betanijos sakydamas:

– Eikite ir paruoškite mums valgyti Paschos vakarienę.

– Kur norėtum, kad paruoštume? – klausia jie.

Jėzus paaiškina:

– Kai įeisite į miestą, jus pasitiks žmogus, nešinas moliniu vandens indu. Sekite paskui jį ir eikite į namus, į kuriuos jis įeis. Tų namų šeimininkui tarkite: „Mokytojas tau sako: ‘Kur svečių kambarys, kuriame galėčiau su savo mokiniais valgyti Paschos vakarienę?’“ Jis parodys jums apstatytą didelį kambarį viršuje. Ten ir paruoškite (Luko 22:8–12).

Tų namų šeimininkas, be abejo, yra Jėzaus mokinys. Galimas dalykas, jis netgi tikisi, kad Jėzus paprašys leisti švęsti Paschą jo namuose. Nuėję į Jeruzalę, Petras su Jonu randa visa, kaip Jėzus jiems sakė. Jiedu pasirūpina avinėliu ir kitais būtinais dalykais, kad drauge su Jėzumi ir kitais apaštalais galėtų švęsti Paschą.