„Liūtas iš Judo giminės“

1–3. Koks pavojus gresia Jėzui ir kaip jis į jį reaguoja?

VISAS būrys leidžiasi ieškoti Jėzaus. Vyrai ginkluoti kalavijais ir vėzdais, tarp jų yra kareivių. Pikto ketinimo vedami, jie traukia tamsiomis Jeruzalės gatvėmis, pereina Kidrono slėnį, kopia į Alyvmedžių kalną. Nors dabar pilnatis, tie žmonės nešasi deglus ir žibintus. Kam? Gal dangų niaukia debesys ir reikia pasišviesti kelią? O gal jie įsivaizduoja, kad ieškomasis nakties tamsoje slapstysis? Aišku viena: jeigu kas tikisi Jėzų įbauginti, menkai jį pažįsta.

² Jėzus žino artėjant pavojų, tačiau pasilieka, kur esąs, ir laukia. Ir štai būrys pasirodo. Priešakyje – Judas, buvęs artimas draugas. Veidmainišku pasveikinimu ir pabučiavimu jis nėmaž nesigėdydamas savo mokytoją išduoda. Bet Jėzus nesutrinka. Žengęs visų akivaizdon, klausia: „Ko ieškote?“ Jam atsako: „Jėzaus Nazariečio.“

³ Daug kas stovėdami prieš ginkluotą būrį stingtų iš siaubo. Galbūt kaip tik šito – įvaryti Jėzui baimę – anie vyrai ir siekia. Vis dėlto Jėzus nesislepia, nebėga ir nebando kaip nors meluodamas išsisukinėti. Ne, tiesiog taria: „Tai aš.“ Tokia jo tvirtybė ir jo ramumas vyrus apstulbina. Visi atsitraukia atgal ir parpuola ant žemės (Jono 18:1–6; Mato 26:45–50; Morkaus 14:41–46).

4–6. a) Su kuo Dievo Sūnus palyginamas Biblijoje ir kodėl? b) Kaip trejopai Jėzus rodė drąsą?

⁴ Kaip, žvelgdamas mirtinam pavojui į akis, Jėzus galėjo išlikti visiškai ramus, neprarasti savitvardos? Atsakymas paprastas: jis buvo drąsus. Geras vadovas turėtų pasižymėti drąsa, ir joks žmogus šia savybe Jėzui neprilygo, juolab jo nepranoko. 3 skyriuje kalbėjome, kad Jėzus buvo romus ir nuolankus. Ne be reikalo jis vadinamas „Dievo Avinėliu“ (Jono 1:29). O dėl bebaimiškumo Jėzui taikomas ir visai priešingas įvaizdis. Biblijoje sakoma, kad Dievo Sūnus yra „Liūtas iš Judo giminės“ (Apreiškimo 5:5).

⁵ Liūtas dažnai siejamas su drąsa. Ar tau kada nors teko su liūtu susidurti akis į akį? Jeigu taip, greičiausiai tai buvo zoologijos sode ir tave nuo žvėries saugojo tvora. Vis dėlto buvo baugoka, ar ne tiesa? Žiūrėjai į tą didelį, stiprų žvėrį, jis irgi buvo įsmeigęs į tave žvilgsnį. Turbūt nė minties nekilo, kad jis gali ko nors išsigąsti ir pabėgti. Biblijoje apie liūtą taikliai pasakyta: „Stipriausias iš žvėrių ir nebijantis nieko“ (Patarlių 30:30). Štai toks drąsus ir bebaimis yra Kristus.

⁶ Pakalbėkime, kaip liūto drąsą Jėzus rodė 1) gindamas tiesą, 2) stodamas už teisingumą ir 3) pasitikdamas pavojų. Įsitikinsime, kad visi mes, ar iš prigimties būtume drąsūs ar ne, galime, kaip ir Jėzus, rodyti drąsą.

7–9. a) Kas įvyko, kai Jėzui buvo dvylika metų, ir kaip tu būtum jo vietoje jautęsis? b) Kaip Jėzus, šventykloje kalbėdamasis su mokytojais, pasirodė esąs drąsus?

⁷ Pasaulį valdo Šėtonas, „melo tėvas“, todėl mums dažnai prisieina stoti už tiesą, ir tam reikia drąsos (Jono 8:44; 14:30). Jėzus tiesą ėmėsi ginti dar vaikystėje – nelaukė, kol suaugs. Sykį, po vienos Paschos šventės Jeruzalėje, tėvai Jėzaus pasigedo (jam tada buvo dvylika metų). Juozapas su Marija tris dienas karštligiškai ieškojo berniuko. Galiausiai surado šventykloje. Ką Jėzus ten veikė? Sėdėjo tarp mokytojų, klausėsi jų ir klausinėjo (Luko 2:41–50). Pasigilinkime į tą situaciją.

⁸ Istorikai teigia, kad pagal paprotį kai kurie žymiausi ano meto religiniai vadovai po švenčių pasilikdavo Jeruzalėje ir viename iš erdvių šventyklos kiemų mokydavo. Žmonės, susėdę priešais juos, klausydavosi ir uždavinėdavo įvairius klausimus. Tie mokytojai buvo tikri žinovai – puikiai išmanė Mozės Įstatymą ir begalę sudėtingų taisyklių ir tradicijų, kurių religininkai per daugybę metų buvo prigalvoję. Kaip šalia jų būtum jautęsis tu? Nejaukiai? Nieko nuostabaus. O jeigu tau tebūtų buvę dvylika? Daugelis tokio amžiaus yra labai drovūs (Jeremijo 1:6). Dažnas mokykloje vengia patraukti mokytojo dėmesį, bijo būti pakviestas prie lentos, bijo iš kitų išsiskirti, apsigėdyti, apsijuokti.

⁹ O štai Jėzus, sėdėdamas tarp tų žinovų, be jokios baimės uždavinėjo labai rimtus klausimus. Ir ne tik. Evangelijoje dar sakoma, kad „visi, kas girdėjo Jėzų kalbant, negalėjo atsistebėti jo supratimu ir atsakymais“ (Luko 2:47). Nors ir nežinome, ką konkrečiai Jėzus tada sakė, galime neabejoti: jis tikrai nebūtų kartojęs melagysčių, kuriomis religiniai vadovai sotindavo žmones (1 Petro 2:22). Ne, Jėzus gynė Dievo Žodžio tiesą, o klausytojai negalėjo atsistebėti, iš kur dvylikamečiui tokia išmonė ir drąsa.

10. Kaip, sekdami Jėzaus pėdomis, jauni krikščionys rodo drąsą?

¹⁰ Šiandieną Jėzaus pėdomis seka daugybė jaunų krikščionių. Nors, priešingai negu Jėzus, yra netobuli, jie mokosi iš jo, kaip reikia ginti tiesą, – irgi nelaukia, kol suaugs. Kalbėdami apie Biblijos tiesas su bendramoksliais ir šiaip su aplinkiniais žmonėmis, jie yra pagarbūs, taktiškai teiraujasi jų nuomonės, atidžiai išklauso (1 Petro 3:15). Tapti Kristaus sekėju jie padėjo ne vienam bendramoksliui, mokytojui, kaimynui. Kaip jų drąsa džiugina Jehovą! Ne veltui tokie jaunuoliai Dievo Žodyje palyginami su rasos lašeliais – gaiviais, maloniais, gausiais (Psalmyno 110:3).

11, 12. Kaip Jėzus, jau suaugęs, drąsiai gynė tiesą?

¹¹ Drąsiai ginti tiesos Jėzus nepaliovė ir užaugęs. Jau pačioje tarnystės pradžioje jis susidūrė su neeiliniu priešininku. Pagalvojus, ką Jėzus tada patyrė, nukrečia šiurpas. Su Šėtonu, didžiausiu ir nuožmiausiu Jehovos priešu, akis į akį susitiko ne galingas arkangelas, o viso labo žmogus – kūnas ir kraujas. Piktasis tąsyk mėgino iškreipti dvasios įkvėptų šventųjų raštų prasmę, pasukti viską savo naudai, bet Jėzus, taikliai atsikirsdamas, pavertė jo užmačią niekais. Galiausiai įsakmiai, be baimės paliepė: „Eik šalin, Šėtone!“ (Mato 4:2–11).

¹² Jau iš šio epizodo tapo aišku, kokia bus visa Jėzaus tarnystė: jis gins savo Tėvo žodį, priešinsis bet kokiems mėginimams jį iškraipyti ar panaudoti piktam. Anuomet, kaip ir šiais laikais, religiniai vadovai tiesą dažnai iškreipdavo. Jėzus jiems pasakė: „Laikydamiesi savo tradicijos, kurią įtvirtinote, jūs atmetate Dievo žodį“ (Morkaus 7:13). Liaudis tuos žymius vyrus didžiai gerbė, bet Jėzus drąsiai juos pasmerkė, pavadino aklais vedliais ir veidmainiais (Mato 23:13, 16).a O kaip mes, sekdami Jėzumi, galėtume ryžtingai stoti už tiesą?

13. Ką mums reikia atminti ir už ką turime būti dėkingi?

¹³ Priešingai nei Jėzus, mes negalime permatyti kito žmogaus širdies ir neturime teisės kitų teisti. Vis dėlto, kaip ir jis, galime drąsiai ginti tiesą. Tik pagalvokime: jeigu atskleidžiame visokias religines melagystes – dažnai kartojamą melą apie Dievą, apie jo kelius, apie jo Žodį, – tada pasaulyje, aptemdytame Šėtono propagandos, nešame dvasinę šviesą (Mato 5:14; Apreiškimo 12:9, 10). Sykiu padedame žmonėms išsivaduoti iš klaidingų mokymų, kurie jų širdį kausto liguista baime ir nuo Dievo tik atitolina. Kokie esame dėkingi, kad aiškiai matome pildantis Jėzaus žodžius: „Tiesa jus išlaisvins“ (Jono 8:32).

14, 15. a) Kaip Jėzus apreiškė, kas yra teisingumas? b) Kokio visuomenės požiūrio nepaisydamas Jėzus kalbėjosi su samariete?

¹⁴ Biblijos pranašystė iš anksto skelbė, kad Mesijas „apreikš tautoms, kas yra teisingumas“ (Mato 12:18; Izaijo 42:1). Atėjęs tarnauti į žemę, Jėzus kaip tik ir ėmėsi tai daryti. Kitų žmonių atžvilgiu jis visada buvo teisingas ir nešališkas, nors tam reikėjo nemažai drąsos. Štai visuomenėje anuomet vyravo religinis fanatizmas ir įvairios klaidingos nuostatos, bet Jėzus tokių Dievo įstatymams prieštaraujančių įsitikinimų nepersiėmė.

¹⁵ Kai sykį Jėzus prie Sicharo šulinio kalbėjosi su viena samariete, jo mokiniai tai matydami negalėjo atsistebėti. Kodėl? Žydai samariečius niekino. Tokia jų nuostata siekė senus laikus (Ezros 4:4). Mokiniai stebėjosi ir dėl to, kad Jėzus apskritai leidžiasi į kalbas su moterimi. Rabinai žiūrėjo į moteris iš aukšto. Jų sugalvotos taisyklės, užrašytos kiek vėliau, vyrams neleido su jomis šnekėtis. Buvo teigiama, kad moterys netgi nevertos mokytis Dievo Įstatymo. O samarietės išvis laikytos netyromis. Jėzus šitokio visuomenės požiūrio nepaisė ir, savo mokiniams matant, bendravo su samariete, beje, gyvenusia amoralų gyvenimą. Jai net pasisakė esąs Mesijas (Jono 4:5–27).

16. Kodėl krikščioniui nereikia bijoti būti kitokio nusistatymo, negu visuomenėje įprasta?

¹⁶ Ar teko kada turėti reikalų su žmonėmis, kurie į kitus žiūri paniekinamai? Galbūt jie mėgsta pasakoti negražius juokelius apie kitos tautos ar rasės atstovus, nepagarbiai atsiliepia apie priešingos lyties asmenis, menkina tuos, kas neturtingi ar yra kitokios socialinės padėties. Kristaus sekėjai tokioms nuostatoms nepritaria ir kaip įmanydami stengiasi rauti iš savo širdies priešiškumo daigus (Apaštalų darbų 10:34). Kad šioje srityje elgtumės teisingai, kiekvienam iš mūsų reikia drąsos.

17. Ką Jėzus padarė atėjęs į šventyklą ir kodėl?

¹⁷ Jėzaus narsa pasireiškė ir kitaip. Jis ryžtingai kovojo už Dievo tautos ir jo garbinimo tyrumą. Kai savo tarnystės pradžioje atkeliavo į Jeruzalę, Jėzus pasibaisėjo išvydęs, kaip šventyklos kiemuose prekeiviai ir pinigų keitėjai pelnosi iš žmonių. Teisėtai užsidegęs pykčiu, jis išvijo tuos gobšuolius laukan, išvarė jų avis ir galvijus, liepė pasiimti paukščius (Jono 2:13–17). Tą patį dar kartą jis padarė ir savo tarnystės žemėje pabaigoje (Morkaus 11:15–18). Jėzus, aišku, žinojo, kad užsitrauks įtakingųjų rūstybę, vis dėlto nepabijojo. Kodėl? Nes šventyklą nuo mažens vadino savo Tėvo namais, ir tai nebuvo tik žodžiai (Luko 2:49). Matydamas, kad joje teršiamas Jehovos garbinimas, Jėzus netvėrė apmaudu. Jam labai rūpėjo, kad jo Tėvas būtų garbinamas tyrai, todėl nepristigo drąsos daryti tai, kas privalu.

18. Kaip krikščionys, rūpindamiesi bendruomenės tyrumu, kartais turi parodyti drąsą?

¹⁸ Kristaus sekėjams irgi labai rūpi, kad Dievo tarnų bendruomenė būtų tyra, kad jo garbinimo niekas neterštų. Jeigu sužinome kurį nors bendratikį sunkiai nusidėjus, į tai nežiūrime pro pirštus. Ne, mes nebijome pasikalbėti su tuo žmogumi arba prireikus padarome, kas nuo mūsų priklauso, kad reikalas taptų žinomas vyresniesiems (1 Korintiečiams 1:11). Tada vyresnieji dvasiškai pasiligojusiam krikščioniui gali padėti, taip pat gali imtis veiksmų, kad bendruomenės tyrumas būtų išsaugotas (Jokūbo 5:14, 15).

19, 20. a) Kaip Jėzaus dienomis pasireiškė neteisybė ir į kokius reikalus daugelis jį norėjo įtraukti? b) Kodėl Jėzaus sekėjai nesikiša į politiką ir susilaiko nuo smurtinių veiksmų? Ką jie tuo laimi?

¹⁹ Ar Jėzus kovojo ir už socialinį teisingumą? Anais laikais visur, kur pažiūrėsi, vyravo neteisybė. Jėzaus gimtasis kraštas buvo atsidūręs svetimųjų valdžioje. Romėnai savo karine jėga varžė žydų laisvę, lupo iš jų didelius mokesčius, net kišosi į religinį jų gyvenimą. Nenuostabu, kad daugelis žydų norėjo į politiką įtraukti ir Jėzų (Jono 6:14, 15). Dėl šito jis irgi turėjo veikti ryžtingai, drąsiai.

²⁰ Jėzus paaiškino, kad jo Karalystė nėra iš šio pasaulio. Savo pavyzdžiu sekėjus jis mokė, kad nevalia kištis į politinius konfliktus, ir ragino atsidėti svarbiam darbui – skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Jono 17:16; 18:36). Kai Jėzaus suimti atėjo ginkluota minia, jis davė mokiniams įsimintiną neutralumo pamoką. Petras tada, impulso pagautas, griebė kalaviją ir sužeidė žmogų. Kodėl apaštalas taip pasielgė, nesunku suprasti. Jei apskritai naudoti jėgą būtų pateisinama, argi tam rastųsi kilnesnė priežastis, kaip kad tąnakt, kai piktavaliai nusitaikė į niekuo nenusikaltusį Dievo Sūnų? Bet Jėzus tą kartą nustatė principą, kuris iki šiol galioja visiems jo sekėjams. „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“, – pasakė jis (Mato 26:51–54). Kristaus mokiniams anuomet reikėjo daug drąsos, kad išliktų taikingi. Ne mažiau drąsos reikia ir šiandien. Laikydamiesi neutralios pozicijos, krikščionys per karus, genocidus, maištus ir visokias suirutes apsisaugo nuo kraujo kaltės. Taip jie pelno gerą reputaciją ir tai jau savaime yra didžiulis atlygis už drąsą.

21, 22. a) Kokios pagalbos Jėzus sulaukė prieš sunkiausią gyvenime išbandymą? b) Kodėl galime tvirtinti, kad Jėzus drąsą rodė iki galo?

²¹ Jehovos Sūnus iš anksto žinojo, kad žemėje turės susidurti su nuožmiais priešais (Izaijo 50:4–7). Jam ne kartą grėsė mirtis ir galiausiai nutiko tai, apie ką minėjome skyriaus pradžioje. Kaip Jėzus gebėjo sunkiais momentais išlikti drąsus? Prisiminkime, ką jis darė prieš tai, kai būrys vyrų atėjo jo suimti. Karštai meldėsi Jehovai. O ar Jehova į jo maldą atsakė? Biblijoje rašoma, kad Jėzus „buvo išklausytas“ (Hebrajams 5:7). Jehova savo drąsaus Sūnaus sustiprinti pasiuntė iš dangaus angelą (Luko 22:42, 43).

²² Įgavęs stiprybės, Jėzus apaštalams tarė: „Kelkitės, eime!“ (Mato 26:46). Kiek šituose žodžiuose drąsos! Jis sakė „eime“, nors žinojo turėsiąs ginkluotos minios prašyti, kad leistų jo draugams pasišalinti, taip pat žinojo, kad tie draugai jį paliks ir pabėgs ir kad jam teks iškęsti sunkiausią gyvenime išbandymą. Vienas, visų apleistas, Jėzus stojo prieš teismą ir buvo nepelnytai, nesilaikant jokių teisinių procedūrų pasmerktas, išjuoktas, atiduotas kančioms ir skausmingai mirčiai. Per visus tuos baisius išgyvenimus drąsos jis neprarado.

23. Kodėl nebūtų teisinga sakyti, kad į galutinį išbandymą ir į mirtį Jėzus žengė neatsakingai, be atodairos?

²³ Gal Jėzus elgėsi neatsakingai, be atodairos? Ne. Drąsa ir beatodairiškas elgesys mažai ką turi bendra. Savo sekėjus Jėzus mokė būti atsargius, apdairius, šalintis pavojų, – kad jie ir toliau galėtų tarnauti Dievui (Mato 4:12; 10:16). Bet anuo atveju Jėzus negalėjo pasišalinti: reikėjo padaryti, kas Dievo jam buvo skirta. Todėl, tvirtai pasiryžęs likti iki galo Tėvui ištikimas, Jėzus turėjo pasitikti ir galutinį išbandymą.

24. Iš kur žinome, kad galime drąsiai pasitikti bet kokį išbandymą?

²⁴ Daugybė Jėzaus mokinių net sunkiausiomis aplinkybėmis drąsiai ėjo savo Viešpaties pėdomis. Jie ištvėrė pajuokas, persekiojimą, atlaikė areštus, kalinimą, kankinimus, nepabūgo net mirties. Iš kur netobuliems žmonėms tokia narsa? Aišku, jie drąsūs ne patys iš savęs. Kaip Jėzus gavo pagalbos iš aukštybių, taip gauna ir jo sekėjai (Filipiečiams 4:13). Todėl nesibaimink išbandymų, su kuriais galbūt dar teks susidurti. Pasiryžk visad ištikimai laikytis prie Jehovos ir jis suteiks tau reikiamos drąsos. Tegul tave stiprina Jėzaus pavyzdys. Jis, mūsų Vadovas, pasakė: „Būkite drąsūs – aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 16:33).